Moteris eina palei sovietinį paminklą, paliečia kiekvieną antkapį, ant kurio išvardyti žuvusieji Antrajame pasauliniame kare. Prie paskutinės stotelės jos sūnus atsargiai padeda gėlių, abu nulenkia galvas.
„Tikriausiai jums atrodo keista, kad mes čia nešame gėlių, – sako moteris, nenorėjusi pasakyti savo vardo, – bet man tai galimybė pajusti ryšį su savo šeima, kuri buvo išvežta į Vokietiją, į darbo stovyklą, kai kurie iš jų ten mirė, kiti žuvo kovose.“
Prieš dešimtmetį gegužės 9-oji vis dar sutraukdavo šimtus žmonių į Šalčininkų gatves. 2012 m. savivaldybės skelbtose nuotraukos matosi minia, nešanti gėlių prie sovietinio paminklo.
Tačiau nuo Ukrainos plataus masto invazijos pradžios dalyvių skaičius sumažėjo. Lietuva priėmė dekomunizacijos įstatymą, siekdama nukelti likusius sovietinius paminklus ir sakydama, kad sovietinę atmintį Kremlius naudoja teisindamas agresiją.
Tačiau kitai jaunai moteriai, atnešusiai gėlių prie paminklo, gegužės 9-osios minėjimas turi tik asmeninį ryšį. Ji pridūrė, kad daugeliui Lietuvos gyventojų ši diena turi visiškai kitokią prasmę – ir tai yra suprantama.
„Visi turime savo traumų ir tai yra normalu“, – sakė ji, pridurdama, kad kiekvienas renkasi jam artimesnį istorijos vertinimą.
„Aš ne už karą, bet mano senelis kovojo, mano močiutė taip pat buvo snaiperė, man čia ateiti yra [būdas], kad jie liktų gyvi mano atmintyje“, – teigia ji.
„Aišku, kai kuriems čia reikš skausmą“, – priduria.
Kodėl ši data yra prieštaringa?
Gegužės 9-ąją Rusija mini vadinamojo „Didžiojo Tėvynės karo“ pabaigą ir pergalę prieš nacistinę Vokietiją. Tačiau Lietuva teigia, kad karas gegužės 9 d. nesibaigė, nes po to sekė pusę amžiaus trukusi Maskvos okupacija ir su ja atėjusios represijos bei žudynės.
Po kelių dešimtmečių ši data įgavo dar kitą reikšmę, Kremliaus režimui naudojant neva kovą su fašizmu ir rusakalbių gelbėjimą agresijai prieš Ukrainą pateisinti. Dar vėliau, jau 2022 m., Vladimiras Putinas vėl pasitelkė neva kovą su nacizmu, teisindamas plataus masto karą prieš Kyjivą.
Dėl to daugeliui Lietuvos gyventojų gegužės 9-osios minėjimas nebėra tik praeities paminėjimas, bet yra matomas kaip pretekstas pateisinti dabartinius Kremlius karus. Nuogąstaujama, kad jie gali pasiekti ir Baltijos šalis.
Žvelgdami į Rusijos agresijos grėsmę, Lietuvos pareigūnai dažnai besdavo pirštu į Šalčininkus ir aplinkinį regioną kaip į potencialią vietą, kur Kremlius galėtų bandyti pakartoti Donbaso scenarijų.
2017 m. surengtos karinės pratybos sukėlė vietos gyventojų pasipiktinimą. Balaklavomis vilkintys ginkluoti asmenys užėmė vietos policijos stotį, o nenustatytos karinės pajėgos užpuolė kitas vietovės dalis. Tuomet Lietuvos Vidaus reikalų ministerija teigė, kad vietos gyventojai pasitiko kovotojus abejingi, tačiau kitos institucijos ir patys gyventojai šią įvykių versiją paneigė.
Anot žmonių pasakojimų, dabar tarp prorusiškų ir Ukrainą remiančių vietinių gyventojų vyksta aršūs ginčai. Dar daugiau žmonių sako, jog patys yra prieš karą, tačiau neįvardija Kremliaus agresijos prieš Ukrainą. Tuo tarpu kiti baiminasi karo grėsmės arba kritikuoja politikus už tai, kad jie neva kursto nerimą.
„Aš tikrai bijau, kad rusai gali ateiti. Nes aš nesu sava nei rusams, nei lietuviams, – sakė jauna moteris prie paminklo. – Baimės tikrai yra, bet mes visi tikimės, kad karas [Ukrainoje] mūsų nepasieks ir greitai baigsis.“
Kartu bent keli iš pašnekovų teigė, kad dabar bijo atvirai minėti gegužės 9-ąją. Jie neįvardijo savo baimės priežasties, vietoj to paminėdami „dabartinę situaciją“.
Vienas asmuo, nenorėjęs būti įvardytas, sakė, kad „tik rusai“ gali suprasti gegužės 9 d. datos reikšmę, ir pridūrė, kad susipriešinimą lemia skirtingų kolektyvinių traumų susidūrimas – rusų patirtos Antrojo pasaulinio karo metu ir sovietų padarytos lietuviams.
Atminties karai
Antrojo pasaulinio karo veteranų gretos sparčiai retėja visame pasaulyje. Neseniai sulaukęs 99-erių metų mirė Nikolajus Riskovas, vienas iš paskutiniųjų buvusių Raudonosios armijos karių Šalčininkų rajone.
Jo dukra Vera buvo tarp tų, kurie ketvirtadienį nešė gėlių prie paminklo Šalčininkuose: „[Jis kariavo] čia pat, čia susipažino su mano mama, kuri čia gimė. Jie susituokė, susilaukė dukterų ir anūkų. Esu čia dėl savo tėvo atminimo, nes jis [kare] praliejo savo kraują.“
Gegužės 9-osios minėjimo išvakarėse Maskva paskelbė, kad išmokės „šventines premijas“ 9 700 veteranų, vis dar gyvenančių Rusijoje ir Baltijos šalyse. Tačiau Kremlius nepatikslino, kiek iš jų yra Lietuvoje.
„Geriau būtų pastatyti paminklą [lenkų generolui] Pilsudskiui, kuris nugalėjo bolševikus ir praktiškai išgelbėjo Lietuvą ir Lenkiją, – sakė pro paminklą einantis Zbignievas. – Čia taip pat yra daug žmonių, kurių giminaičiai kovojo su bolševikais.“
