Prieš du dešimtmečius įteisintos nepriesaginės moterų pavardės tuomet sulaukė visuomenės pasipriešinimo, bet dabar vis labiau įsitvirtina visuomenėje. Nors pavardžių reforma siekė įtvirtinti moterų teisę į šeiminės padėties nenurodančią pavardę, didžioji dalis šiuolaikinių Lietuvos moterų šią pavardę renkasi kaip vieną iš būdų formuoti naujas ištekėjusios moters tapatybes. Šią problematiką LRT RADIJO laidoje „10–12“ nagrinėjo Vilniaus universiteto (VU) tyrėja, daktarė Ieva Bisigirskaitė.
„Tradiciškai, kai mes girdime moters pavardę, esame įpratę girdėti dviejų tipų priesagas – ištekėjusios moters -ien- su galūne -ė ir kitą grupę: -yt-, -ūt-, -ėt- su galūne -ė. Tos ištekėjusių ir mažybinės moterų priesagos yra tradicinės. Išėmę tas priesagas ir palikę tik galūnę -ė, mes gauname netradicinę nepriesaginę moters pavardę. Pavyzdžiui, Kubilė būtų nepriesaginė pavardė“, – priesaginių ir nepriesaginių pavardžių skirtumais dalijasi dr. I. Bisigirskaitė.
Disertaciją apie moterų pavardes rašiusi tyrėja šią temą pradėjo nagrinėti anglų kalba būdama Ciuriche. Ji sako, kad lietuviškų pavardžių aiškinimas užsieniečiams užtrukdavo.
„Naudodavau paralelę, kalbėdama apie skirtingas moterų pavardžių galūnes ir kitų šalių pavyzdžius. Pavyzdžiui, anglų kalboje yra mis ir misis. (...) Aš sakydavau, kad mes integravę tai į savo pavardes, o tos priesagos atskleidžia moters šeiminę padėtį“, – apie lietuviškų moterų pavardžių pristatymą užsieniečiams pasakoja ji.
Diskusija dėl moters pavardžių jau sena
Anot Ievos, moteriškų pavardžių trumpinimo reforma yra įvykusi tik viena, tačiau diskusijų jau būta seniai – apie tai kalbėjo ir Jonas Jablonskis, ir išsilavinusios inteligentės.
„Reforma yra įvykusi tik viena 2003 m. – nepriesaginių pavardžių reforma, kurią mes matome dabar, kaip atsiskleidžia visuomenėje. (...) Rita Miliūnaitė yra labai gražiai aprašiusi visą tą istoriją. Yra diskusijų, istorinių aprašymų, kaip J. Jablonskis kėlė klausimą, ką daryti su ta -aite, kuri yra neištekėjusi, bet brandi dama. (...)
Buvo keliamas ir išsilavinusių inteligenčių, daugiausia mokytų, bet netekėjusių, klausimas, ką daryti su neištekėjusios moters pavarde viešoje erdvėje“, – sako pašnekovė.
„Vyksta naujas permąstymas“
I. Bisigirskaitės manymu, šiuo metu visuomenėje yra diskutuojama apie naujas ištekėjusių moterų tapatybes.
„Aš interpretuoju, kad esame persislinkę iš netekėjusios moters viešoje erdvėje problemos, kai kalbame apie nepriesagines pavardes, į ištekėjusios moters problemą – tai, ką mes šiandien matome, apie ką diskutuojame“, – teigia tyrėja.
Ieva netyrinėja kalbos, bet aiškinasi, ką žmonės kalba apie kalbą, kaip moterys, kurios renkasi kalbos variantus, aiškina savo pasirinkimus.
„Tas santykis, kaip mes matome moterį šeimoje, nėra labai pasikeitęs. Pasikeitė šiek tiek kalbos vartojimas. Man atrodo, kad tas kalbos vartojimas linksta link anglosaksiško šeimos formavimo modelio, kai moteris ir vyras siekia turėti identiškas pavardes. Šeimos tradicinio matymo poreikis turbūt yra išlikęs“, – įžvalgomis dalijasi dr. I. Bisigirskaitė.
Be to, priduria, kad moterys, pasirinkdamos pavardę, svarsto apie santykį su jau ištekėjusių moterų tapatybėmis ir -ienės atmetimu.
„Vyksta naujas permąstymas, kaip visuomenėje būti ištekėjusia moterimi, bet būti ir savo srities profesionale, ir žmona, ir daryti sprendimus, kurie jungtų šeimą“, – sako pašnekovė.
Tyrėja pastebi, kad ypatingą vaidmenį atlieka ir uošvienės arba anytos, nuo kurių moterys kartais nori atsiriboti.
„Kartais moterys sako, kad norėjo vyro pavardės ir nenorėjo turėti anytos pavardės. Reiškiasi noras turėti mažą modernios šeimos modelį, kuriame yra aš, mano vyras ir vaikai – mes esame kaip komanda, kurią kuriame atsiedami ne tik nuo kitų šeimos narių, brolienių, anytų, bet ir nuo tokio įsivaizduojamo ištekėjusios moters įvaizdžio, kuris siejasi ir su sovietmečio moteriškumais, kuris referuoja į pavargusią, nepatrauklią -ienę, su kuria nejaučia ryšio“, – moterų pavardžių pasirinkimais dalijasi Ieva.
Pasipriešinimas ir socialinis statusas
Naujos pavardės pasirinkimas moterims nebūna lengvas – kartais vyksta nepritarimas šeimoje arba yra sulaukiama pašaipų iš aplinkos, pastebi tyrėja.
„Būna, moteris sako, kad vyras pritarė sprendimui, bet paskui paaiškėja, kad buvo sulaukta komentarų ar įtampos šeimoje, pavyzdžiui, pasipiktina vyro šeima. Jos sulaukia komentarų gydymo įstaigose, kad iš jų pasišaipyta, pasijuokta. Yra svarbus kalbos išniekinimo diskursas, kai moterys suvokiamos ne tik kaip blogos žmonos, bet ir kaip blogos lietuvės. Jos taip neartikuliuoja, bet turi atlaikyti nemažą krūvį“, – įžvalgomis dalijasi pašnekovė.
Ji atkreipia dėmesį į tai, kad pavardė yra siejama su socialiniu statusu, kai su pasikeista pavarde yra nubraukiama tai, kas buvo padaryta su ankstesne.
„Moteris teka daug vėliau ir turi tam tikrą įdirbį, kuris siejamas su socialiniu identitetu. Yra tokio grožio ir laisvės, kad gali gyvenimą pradėti iš naujo – nauja pavardė duoda baltą lapą, tačiau daugeliu atvejų yra daugiau prarandama, jei kalbame apie socialinį identitetą. Kartais moterys sako, kai vyras pamatė naują pasą su nepriesagine pavarde, iš karto norėjo skirtis ir mėnesį visa šeima turėjo dalyvauti diskusijose, kaip išspręsti tokią problemą“, – apie moters pavardės pasirinkimo problemas pasakoja dr. I. Bisigirskaitė.
Anot tyrėjos, vis dar gajūs stereotipai, kad lietuviškos pavardės yra išskirtinis dalykas, kurį moteris turi išsaugoti.
„Stereotipai dar egzistuoja. Kai girdime, kad mūsų pavardės išskirtinis kalbos dalykas, tai moteris turi nešti tą kalbą ir toje kalboje dalyvauti. (...) Tai, kad moterys dalyvauja derybiniuose sprendimuose per kalbą, kaip jos save norėtų pozicionuoti, tai yra labai natūralu“, – teigia pašnekovė.
Viso pokalbio galite klausytis LRT RADIJO laidoje „10–12“.
Tekstą parengė Justina Lopataitė
