Nikita, Mila, Maša ir Pavelas – vieni iš tų vienuolikos tūkstančių vaikų, kurie saugų prieglobstį nuo Rusijos karo Ukrainoje surado Lietuvoje. Čia lanko mokyklą, svajoja apie ateitį, vis geriau kalba lietuviškai. Tačiau vis dar nepamiršo siaubo, patirto tėvynėje prasidėjus karui.
14-metė Mila Tymčenko gyveno Irpinėje, visai greta Bučos, – mieste, kuris jau pačioje karo Ukrainoje pradžioje patyrė protu nesuvokiamą Rusijos žiaurumą.
„Buvo tada labai baisu. Atėjo labai baisi mintis, kad galiu numirti, kad viskas gali baigtis vieną dieną, pačią pirmą karo dieną. Buvo tikras siaubas. Visi kažkur eina, visi bijo, visi neramūs. Visi juk nori grįžti į savo namus ir gyventi taip, kaip gyveno iki karo“, – kaip tuomet, būdama vos dvylikos, jautėsi, pasakojo Mila.
16-metė Maša Šapovalova iš Dnipro ir šiandien virpa, kai su draugais ar šeima kalba apie karą arba kai internete skaito naujienas apie Ukrainą.
„Man buvo labai baisu, girdėjau, kaip mama kalbasi su sese, kad dabar prasidėjo karas, kad reikia kažką daryti. Aš svarsčiau, ką man daryti. Man juk į mokyklą reikia eiti, o gal nereikia“, – sakė Vilniuje besimokanti Maša.
Karo, kurį patyrė prieš išvykdami iš tėvynės, jie niekada nepamirš. Maša, Mila, Pavelas dabar mokosi Vilniaus mokykloje „Gravitas Schola“, o Nikita ir mokosi, ir sportuoja Panevėžyje.
Į Lietuvą – vienas, be tėvų
16-metis Nikita Nefedovas Panevėžyje gyvena jau beveik dvejus metus. Į Lietuvą jis, tuomet keturiolikmetis, atvyko be tėvų – iš karo sumaišties ištrūko su dviratininkų komanda. Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnazijos mokiniu tapusį Nikitą ir kitus jaunuosius sportininkus iš Kyjivo, Charkivo, Lvivo dabar globoja treneriai.
„Ukrainoje gyvenau kaime, kuris yra 30 kilometrų nuo Kyjivo. Mano kaimas yra prie Irpinės ir Bučos. Ten buvo pavojinga“, – kas lėmė, kad tėvai nestabdė savo vaiko, kai treneriai pasiūlė saugų užutėkį Panevėžyje.
Nikita gerai prisimena, kaip išgyveno tėvai, išlydėdami vos keturiolikos sūnų į kitą šalį. Vaikinas sako, kad mamai tuomet plyšo širdis, sunkiai nerimą tramdė ir tėtis.
„Buvo labai sunku. Visiems Ukrainoje buvo labai sunku, nes tokia situacija. Tai karas. Buvo labai baisu“, – sako Nikita ir nusuka akis į šoną.
Prisimenu, buvo situacija, kai žiūrėjau per LRT interviu su mano mėgstamiausia atlikėja DJ Nevykėle ir beveik viską supratau!
M. Tymčenko
Atvykęs į Panevėžį jis iš pradžių mokėsi nuotoliniu būdu ukrainietiškoje gimnazijoje su savo mokytojais. Netrukus jis jau buvo dviejų mokyklų – ukrainietiškos ir Panevėžio gimnazijų – mokinys.
„Septintą valandą atsibusdavau, nuo aštuntos iki penkioliktos valandos eidavau į pamokas čia. Po to eidavau mokytis prie kompiuterio su Ukrainos mokytojais. Po to ruošdavau namų darbus. Apie dešimtą vienuoliktą eidavau miegoti. Buvo labai sunku mokytis ir ten, ir čia“, – pasakojo Nikita.
Po kurio laiko jis apsisprendė – mokysis tik R. Sargūno gimnazijoje. Iš pradžių jis mokėsi išlyginamojoje klasėje, kad išmoktų lietuvių kalbą.
„Man atrodo, kad čia, Lietuvoje, turiu daug galimybių“, – sakė Nikita.
Mama paskambino ir pasakė: „Viskas gerai, nesinervink.“ O aš juk negaliu nesinervinti, juk karas vyksta.
N. Nefedovas
Apie galimybes ir ateitį jis pradėjo galvoti, kai aprimo nerimas.
„Mano mama ir tėtis yra Ukrainoje, o aš – čia. Kiekvieną dieną galiu paskambinti jiems, papasakoti, kaip man sekasi. Tėvai buvo persikėlę gyventi kitur Ukrainoje, kur buvo ramiau. Bet paskui grįžo namo. Mama paskambino ir pasakė: „Viskas gerai, nesinervink.“ O aš juk negaliu nesinervinti, juk karas vyksta. Bet dabar man jau ramiau“, – pasakojo šešiolikmetis.
Kelis kartus Nikita jau buvo ir Ukrainoje – jau nebe per telefono ekraną, o gyvai pamatė ir mamą, ir tėtį.
„Dabar taip nebesinervinu, kaip pradžioje nervinausi. Kai atvažiavome į Panevėžį, trenerė mums sakė, kad čia būsime tris mėnesius, po to galėsime važiuoti namo. Po tų trijų mėnesių pasakė, kad reikia dar tris mėnesius pabūti. Rugpjūtį dar kartą pasakė, kad čia gyvensime dar tris mėnesius. Tada supratau, kad čia gyvensiu ne tris mėnesius, ne penkis, net ne metus. Jau dveji metai, kaip esu čia“, – kad namų ilgesį kaskart tekdavo vis sutramdyti, pasakojo Nikita.
Mama palaiko sūnų, kuris norėtų, bent jau kol vyksta karas, tęsti mokslus gimnazijoje, o ir studijuoti Lietuvoje – galbūt Lietuvos sporto universitete Kaune. Nikitos širdis linksta į reabilitologiją ar trenerio darbą.
„Noriu ir važiuoti į Italiją, į gerą plentinių dviračių klubą. Arba Belgiją. Į tas šalis, kur dviračių sportas yra stiprus. Noriu savo gyvenimą ir karjerą susieti su dviračių sportu. Mano tikslas – būti olimpiniu čempionu“, – sakė Nikita.
Turiu antrą vietą Lietuvos čempionate. Aš planuoju būti pirmas.
P. Ševčukas
Vienas didžiausių iššūkių Lietuvoje jam buvo lietuvių kalba. Nikita prisipažįsta, kad pačioje pradžioje mūsų kalba išgąsdino, manė niekada jos nepramoksiantis.
„Noriu lietuviškai kalbėti laisvai. Taip, kad žmonės sakytų, kad esu ne užsienietis, o lietuvis. Jei esu Lietuvoje, turiu mokėti lietuvių kalbą. Ačiū Lietuvai už namus, mokslus, maistą, treniruotes. Man tai antri namai. O jei tai yra mano namai, vadinasi, turiu kalbėti lietuviškai“, – savo tikslą atskleidė ukrainietis.
Vaikinas pasakoja, kad lengviau atsipūtė įgijęs svarbiausių žodžių bagažą. O lūžiu tapo lemtingi taksisto žodžiai.
„Pamenu, važiavau taksi po treniruotės. Su taksistu kalbėjome tik lietuviškai. Man tai buvo pirmas kartas, kai visas pokalbis buvo lietuvių kalba. Kai atvažiavome, taksistui pasakiau: o jūs žinote, kad aš esu iš Ukrainos? Jis man pasakė: „Iš Ukrainos? Maniau, kad iš Lietuvos, tik su akcentu kalbi.“ Man tai buvo labai geras komplimentas“, – džiaugsmingai šypsodamasis pasakojo Nikita.
Svajoja būti pirmas čempionate
Pavelas Ševčukas – šešiolikos. Jis pamena tas pirmąsias dienas, kai karo siautulio išplėštas iš Ukrainos pratinosi prie naujo gyvenimo Lietuvoje – be draugų, likusių tėvynėje ar išvykusių į kitas šalis. Būtent nauji draugai jau Vilniuje ir tapo svarbia priežastimi kuo greičiau prabilti lietuviškai.
„Man reikia kalbėti su draugais. Aš sportuoju, man reikia suprasti, ką sako treneris. Kai atvažiavau į Lietuvą, buvo labai sunku, nes nieko nesupratau. Labai sunku buvo mokytis lietuvių kalbos, nes tai sunki kalba. Nieko nesuprasdavau“, – pasakojo Pavelas.
Jis juokiasi iš pradžių manęs, kad prie nelietuviško žodžio pridėjęs galūnę, tarkim, -as, turės lietuvišką žodį. Tačiau viskas pasirodė kur kas sudėtingiau – teko nemažai pavargti, kol prabilo lietuviškai. Mokydamasis jis suprato, kad kai kurie žodžiai ukrainiečių ir lietuvių kalbomis skamba kone vienodai.
„Parkas – park ukrainiečių kalba, delfinas – delfin, cukrus – suchar, suknia – suknia, kišenė – kišene“, – vardijo Pavelas.
Aš labai noriu studijuoti čia, Vilniuje, man labai patinka šita atmosfera.
M. Šapovalova
Jis jau gali pasigirti kalbantis lietuviškai ir toliau besimokantis. Jaunuolis planuoja ir ateitį Lietuvoje. Tiesa, norėtų studijuoti aviaciją Rygoje, o po mokslų grįžti į Lietuvą ir čia gyventi, dirbti pilotu.
Po pamokų Pavelas skuba į treniruotes, jis ir Lietuvoje nemetė to, ką pradėjo dar gimtinėje, – tailandietiško bokso muaitai. Vienuoliktokas didžiuojasi jau pelnęs antrąją vietą Lietuvos čempionate.
„Turiu antrą vietą Lietuvos čempionate. Aš planuoju būti pirmas“, – sakė ukrainietis.
Galbūt taps matematikos mokytoja
Vienuoliktokei Mašai Šapovalovai mėgstamiausias žodis lietuvių kalba „varžybos“ ne šiaip sau: jos aistra – lengvoji atletika, bet patinka ir tinklinis, ir šokiai. Anksčiau ji mokėsi Utenoje, o ten, sako, nedaug kas suprato jos kalbą, tad teko skubiai mokytis lietuvių kalbos.
Sunkiausia jai, be abejonės, gramatika. Nelengva buvo mokytis rašybos. Todėl net nemirktelėdama ji sako: jūsų kalba yra be proto sunki.
„Aš mokausi lietuvių kalbos, nes manau, kad man to reikia, nes aš dabar vienuoliktoje klasėje, nes labai noriu studijuoti čia, Vilniuje, man labai patinka šita atmosfera. Aš dabar čia jau turiu draugų, čia mano šeima“, – pasakojo vilniete tampanti ukrainietė.
Maša dabar planuoja rinktis pedagogikos studijas, norėtų tapti matematikos mokytoja. Ji gerai žino ir tai, kad mūsų šalyje stinga šio dalyko pedagogų. O ir su mažais vaikais ji gerai sutaria.
„Man visi sako, kad aš tokia draugiška, galiu su visais kalbėti, galiu kažkuo padėti, noriu su visais bendrauti. Man labai patinka matematika. Tai galvoju, gal matematikos mokytoja būsiu. Pagalvosiu dar“, – kalbėjo Maša.
Viena mėgstamiausių dainų – „Iš lėto leidžiasi saulė“
Mila Tymčenko mokosi ukrainiečių mokykloje „Gravitas Schola“ Vilniuje, lanko teatro studiją, dainuoja.
„Pačioj pradžioj, kai tik atvykau į Lietuvą, nuėjusi į savo aktorinę studiją ir išgirdusi lietuvių kalbą galvodavau: o dieve mano, kaip man to išmokti? Kaip bendrauti su kitais? Bet vėliau važiuodama autobuse skaičiau informaciją, reklamą ir supratau: tikrai tikrai išmoksiu šią kalbą“, – pasakojo M. Tymčenko.
Ji sako, kad jai svarbu mokytis lietuvių kalbos dėl draugų, kurių susirado Lietuvoje, norėdama bendrauti gatvėje, parduotuvėje, teatro studijoje ir kitur, juk šalies, kurioje gyveni, kad ir laikinai, kalbą turi mokėti.
„Aš galiu skaityti lietuviškai, žiūrėti programas. Prisimenu, buvo situacija, kai žiūrėjau per LRT interviu su mano mėgstamiausia atlikėja DJ Nevykėle ir beveik viską supratau. Tuomet pagalvojau: aš beveik viską supratau!“ – džiaugėsi mergaitė.
Jai patinka dainuoti šios atlikėjos dainas. Kaip ir „Karališkos erdvės“ dainą „Iš lėto leidžiasi saulė“.
Mila svajoja baigusi mokyklą Lietuvoje vykti studijuoti Oksforde psichologiją, paskui į Kembridžą, o vėliau galbūt dirbti Italijoje.
