Tautinių mažumų mokyklų Lietuvoje tema pastaraisiais mėnesiais dominuoja socialiniame ir politiniame diskurse, o šių mokyklų vadovai neslepia, kad problemų yra, o viena jų – pedagogų trūkumas – spaudžia ir šias mokyklas, yra tokių, kurios lietuvių kalbos mokytojo nesėkmingai ieško jau dvejus metus.
Nacionalinės švietimo agentūros duomenimis, Lietuvoje yra 64 mokyklos, kuriose mokoma lenkų kalba, 26 – rusų kalba, o nuo 1994 m. veikia švietimo įstaiga, kurioje mokoma baltarusių kalba. 2013 m. pradėta įgyvendinti suvienodinta lietuvių kalbos mokymo programa tautinių mažumų mokyklose. Kaip tautinių mažumų mokyklos atrodo palyginti su mokyklomis, kur mokomoji kalba yra lietuvių?
„Jei pažvelgtume į rezultatus per mano mokyklos ir visos Lietuvos mokyklų prizmę, pamatytume, kad mano mokinių valstybinio egzamino rezultatų vidurkis yra 50,79 balo, o Lietuvos – 46 balai. Pernai 18 mūsų mokinių šį egzaminą išlaikė nuo 86 iki 100 balų“, – sako Vilniaus šv. Jono Pauliaus II gimnazijos direktorius Adamas Blaškevičius. Jis priduria, kad šiemet valstybinį lietuvių kalbos egzaminą pasirinko 96 proc. mokinių.
Taip pat skaitykite
Sostinės gimnazijos vadovas nurodo daugybę pavyzdžių, kai tautinių mažumų atstovai yra sektinas pavyzdys visai šaliai.
„Toks pavyzdys yra mūsų gimnazijos mokinė Dominika Baniewicz. Kai žmogus prasiveržia toli už vidutinybės ribų, kai jis reikalingas, mes sakome, kad jis yra vertybė. Tačiau svarbu pripažinti ir mažesnius pasiekimus bei vienodai vertinti savo piliečius. Tai susiję su minimaliu socialinio teisingumo jausmu“, – sako A. Blaškevičius. Jis priduria, kad tai ne vienintelis pavyzdys.
„Teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska, daugybė patarėjų ir aukščiausių pareigūnų, nacionaliniu bei tarptautiniu mastu žinomų medikų, galėčiau vardyti be galo. Tokių pavyzdžių turi kiekviena mažumų mokykla. Auginame labai gerus Lietuvos piliečius. Jei kas nors sako, kad yra kitaip, tiesiog nežino tikrovės ir kyla klausimas, ar jie neveikia valstybės, kuriai atstovauja, nenaudai“, – ironizuoja A. Blaškevičius.
Jis priduria, kad integracija turėtų vykti „iš viršaus – nuo ministerijos“.
„Paklauskime, ar esame parengę lietuvių gimtosios kalbos vadovėlį tautinių mažumų mokykloms? Rusų mokyklos mokosi iš pasenusių vadovėlių. Tuo tarpu lenkų mokyklos juos parsiveža iš Lenkijos. O juk tuos vadovėlius galėjo parengti Lietuvos valstybė, kurioje taip pat būtų integracinių elementų“, – sako sostinės gimnazijos direktorius.
Tokias šalies švietimo politikos spragas jis įvardija kaip „platesnio požiūrio į pasaulines tendencijas stoką“.
Suvienodinta lietuvių kalbos mokymo programa ir vadovėliai
Lietuvių kalbos mokytoja ir vienos Vilniaus krašto lenkiškų mokyklų direktorė (visi vardai ir pavardės redakcijai žinomi – red. past.) pripažįsta, kad kai kuriems mokiniams lietuvių kalba iš tiesų kelia sunkumų.
„Atkreipkime dėmesį į lietuvių kalbos pamokų skaičių pradinėse klasėse. Pavyzdžiui, antroje klasėje lietuviškų mokyklų mokiniai turi septynias lietuvių kalbos pamokas per savaitę, o tautinių mažumų mokyklų mokiniai – tik keturias“, – atkreipia dėmesį pedagogė.
Ji priduria, kad lietuvių kalbos vadovėliai visiškai netinka mokiniams, kuriems lietuvių kalba nėra jų natūralios aplinkos kalba.
„Nesakau, kad turime atsisakyti suvienodintos mokymo programos. Aš tik pabrėžiu, kad vadovėlius reikia atitinkamai pritaikyti, atsižvelgiant į tai, kad labai dažnai mokiniai iš lenkiškų ar rusiškų mokyklų mokosi lietuvių kalbos iš esmės nuo nulio, kaip užsienio kalbos. Lietuvių literatūroje gausu archaizmų, rečiau vartojamų sinonimų, frazeologizmų ar dialektizmų. Tokius tekstus reikia papildyti paaiškinimais arba komentarais. Tai ir vadinu vadovėlių adaptacija“, – sako Vilniaus krašto mokyklos direktorė.
Šv. Jono Pauliaus II gimnazijos direktorius taip pat prisimena, kad mokymo pagal suvienodintą programą pradžia iš tiesų buvo sunki.
„Trūko metodikos ir mokymo pagalbinės medžiagos, mokytojai nebuvo pasirengę pokyčiams. Reformos atrodė kaip amerikietiški kalneliai. Šiandien mes prisitaikėme, kitos mokinių kartos išmokė mus dirbti. Tačiau pradinės mokyklos vis dar neturi nei metodikos, nei gerų vadovėlių“, – atkreipia dėmesį A. Blaškevičius.
Kristina Dzeržinska, Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų draugijos „Macierz szkolna“ pirmininkė, pritaria pašnekovams ir kalba apie specialią lietuvių kalbos mokymo metodiką.
„Tai, kad valstybinę kalbą turime mokėti labai gerai, yra neginčijama. Tai yra kelialapis ne tik į aukštąją mokyklą, bet ir į gyvenimą apskritai. Todėl reikia vadovėlio, iš kurio vaikas turėtų galimybę kuo geriau išmokti lietuvių kalbą“, – sako K. Dzeržinska.
Mokytojų trūkumas
Vienas didžiausių Lietuvos švietimo iššūkių šiandien yra mokytojų trūkumas. Tautinių mažumų mokyklos taip pat susiduria su šia problema.
Viena Vilniaus krašto lenkų gimnazijos mokyklos direktorių, pageidavusi likti neįvardyta, LRT.lt pasakoja, kad jau dvejus metus intensyviai ir vis nesėkmingai ieško lietuvių kalbos mokytojo.
„Dvi mano lietuvių kalbos mokytojos dirba 1,5 etato. Pagal išsilavinimą esu lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, todėl ir pati mokau kelias klases. Paaiškėjo, kad ministerija tokiam sprendimui nepritaria. Neseniai buvau informuota, kad mūsų įstaigoje bus atliktas išsamus patikrinimas, nes, kaip nurodyta pranešime, nesugebu tinkamai paskirstyti mokytojų darbo laiko. Dėl Dievo meilės, kokį kitą sprendimą galiu rasti? Juk vaikai turi mokytis“, – dalijasi įspūdžiais įstaigos direktorė.
LRT.lt gauta informacija rodo, kad 2022 m. Vilniaus universitetą baigė penki lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai, o 2023 m. – aštuoni.
Vytauto Didžiojo universitete 2022 m. lietuvių kalbos ir literatūros pedagogo diplomą gavo tik trys asmenys, o 2023 m. – penki.
VU Šiaulių akademijos Edukologijos institutas nerengia lietuvių kalbos ir literatūros pedagogų.
2023 m. Užimtumo tarnyba skelbė 221 laisvą darbo vietą lietuvių kalbos mokytojams. Lietuvių kalbos mokytojų ieškojo 29 savivaldybėse, iš jų daugiausia – Vilniaus m. ir Klaipėdos m., Trakų r. savivaldybėse.
Socialinė atskirtis ir nelygybė
Įdomią išvadą padarė viena tautinių mokyklų lituanistė. Interviu su LRT.lt ji teigia, kad mažesnėse Vilniaus krašto gyvenvietėse vaikams iš mažiau pasiturinčių šeimų lietuvių kalba sekasi geriau.
„Jie turi mažiau išmaniųjų įrenginių, mažiau laiko praleidžia „TikTok“ ar „YouTube“ platformose. Jie neturi televizorių su 700 kanalų, todėl žiūri tai, ką siūlo standartinės lietuviškos televizijos stotys“, – sako ji.
Pašnekovė pažymi, kad vaikas, besimokantis tautinių mažumų mokykloje, turi skirti dvigubai daugiau laiko ir pastangų, kad pasiektų bent panašų lietuvių kalbos žinių lygį kaip ir jo bendraamžis lietuvis. Ji priduria, kad daugiausia sunkumų patiria moksleiviai, gyvenantys kaimuose, kurie yra labiausiai nutolę nuo didesnių miestų ir miestelių.
„Net jei čia yra papildomas būrelis vaikams, vargu ar jis bus lietuvių kalba. Mūsų kaime lietuvių kalbos beveik negirdėti“, – sako pedagogė iš Šalčininkų rajono. Ji aiškina, kad taip čia buvo visada.
Kita pašnekovė iš Trakų rajono mano, kad sostinėje tėvai yra ryžtingesni ir labiau palaiko tautinių mažumų mokyklas.
„Vilniuje viskas atrodo lengviau ir paprasčiau. Tėvai palankiau vertina mokymąsi lenkiškoje mokykloje. Šis sprendimas jiems natūralus – mes esame lenkai, todėl vaikas eina į lenkišką mokyklą ir čia mokosi lietuvių kalbos. Sostinėje šiuo požiūriu yra mažiau kompleksų. Kita vertus, regione labai dažnai pasitaiko, kad tėvai, kuriems patiems sunku kalbėti lietuviškai, meta vaiką į svetimą aplinką, tikėdamiesi, kad jis lengvai ir greitai adaptuosis. Tai nebūtinai įvyksta, o yra susiję ne tik su mokymosi problemomis, bet ir turi įtakos vaiko psichinei sveikatai“, – sako Trakų rajono mokyklos direktorė.
Ji priduria, kad vaikas savo aplinkoje turi jaustis patogiai ir saugiai. Pasak jos, savo tapatybės suvokimas besąlygiškai daro įtaką bendriems mokymosi rezultatams.
Direktorė taip pat pabrėžia, kad dėl nesibaigiančių reformų ir vis naujo valdančiųjų požiūrio į tautinių mažumų švietimą, regionuose lenkų bei rusų mokyklose vis mažiau mokinių.
Lituanistė: mokome vaikus lietuvių kalbos nuo ankstyvo amžiaus
Vilniaus mokyklos-darželio „Vilija“ metodininkė bei lietuvių kalbos mokytoja Ivona Pavlovska sako, kad vaikai lietuvių kalbos mokosi jau nuo trejų metų, ir nemato problemų dėl jauniausių mokinių integracijos į lietuvišką aplinką.
Kiti pašnekovai taip pat teigiamai vertina sprendimą mokyti lietuvių kalbos ikimokyklinio amžiaus vaikus.
„Mano lietuvių kalbos pamokos šiek tiek panašios į logopedinius užsiėmimus. Tikiu, kad taisyklinga artikuliacija, tai, kokį tarimą girdi mano mažiausieji mokiniai, turi teigiamos įtakos ir jų ateities žinioms mokykloje. Taip pat matau, kad mažyliai labiausiai nori mokytis lietuvių kalbos per lietuviškas daineles ar smagius sportinius žaidimus. Tam reikia daug atsidavimo. Šiandien lietuvių kalbos mokytojas turi būti itin išradingas, aktyvus, daugiafunkcis“, – vardija lituanistė Evelina.
Šiuolaikiška, atvira ir daugiakultūrė mokykla
K. Dzeržinska, Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų draugijos „Macierz szkolna“ pirmininkė, teigia, kad kartu turime kurti atviresnę visuomenę.
„Raginu plačiau suvokti mažumų poreikius, kurios, jei ką nors signalizuoja, tai ne todėl, kad nori ypatingų gyvenimo sąlygų. Siekiame, kad mūsų prašymai būtų išgirsti. Tik taip mes pagilinsime tikrąją integraciją“, – teigia K. Dzeržinska.
Lietuvos lenkų švietimo įstaigų atstovai pripažįsta, kad tautinių mažumų švietimo problemos turi būti sprendžiamos valstybiniu lygmeniu.
„Neužtenka įdiegti, primesti dar vieną reformą. Šiandien matome, kad ir pedagogai, ir mokyklų administracija yra palikti likimo valiai. Trūksta dialogo. Be valstybės įsitraukimo lenkų ar kitų tautinių mažumų mokyklose nebus didelės pažangos“, – sako viena Trakų rajono lietuvių kalbos mokytoja.
ŠMSM: planuojama parengti naujus vadovėlius
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) LRT.lt atsiųstame raštiškame atsakyme nurodo, kad pirmiausia rūpestį kelia mokinių, ypač besimokančių rusų kalba, mokymosi kokybė.
„Tiek tarptautiniai, tiek nacionaliniai mokinių pasiekimų patikrinimai rodo, kad nuo mokymosi kalbos priklauso, kokių rezultatų pasiekia mokiniai. Mokiniai, kurie mokosi lietuvių mokomąja kalba, pasiekia geresnių rezultatų, gali tikėtis ir geresnės karjeros“, – tvirtina ministerija.
ŠMSM taip pat sako, kad planuojama parengti naujus vadovėlius tautinių mažumų gimtajai kalbai mokyti 1–4 klasėms.
„Vadovėliai būtų skirti kiekvienai tautinei mažumai, iš viso po keturis vadovėlius pradiniam ugdymui ir gimtajai kalbai mokyti. Planuojama, kad vadovėlių rengimo darbai prasidėtų gegužės mėnesį. Be to, atnaujinus lietuvių kalbos ir literatūros programą, parengtas modulis „Lietuvių kalbos rašyba, skyryba ir kalbos vartojimas“, priemonė rekomenduojama mokiniams, kurie mokosi tautinės mažumos kalba 1–12 klasėse“, – pabrėžia ŠMSM.
Priduriama, kad vadovėlius ir kitas mokymosi priemones konkrečiai mokyklai ir mokiniams prisitaiko patys mokytojai.
„Tai mokytojo teisė. Mokytojas, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes ir sąlygas, sprendžia, kaip mokyti, kokias mokymo priemones ar metodiką konkrečioje mokykloje naudoti“, – teigia ŠMSM.
ŠMSM pritaria, kad vienas didžiausių Lietuvos švietimo iššūkių – mokytojų trūkumas. Tačiau pabrėžia, kad tai nėra išskirtinė tautinių mažumų mokyklų problema. Nurodoma, kad ministerija priėmusi kelis svarbius sprendimus dėl mokytojų rengimo, pritraukimo:
„Tai stipendijos prioritetinėse studijų programose. Norint, kad daugiau jaunų žmonių rinktųsi mokytojo profesiją, įstojusiesiems į didžiausio poreikio, tarp jų ir lietuvių kalbos bei literatūros, pedagogikos specialybes, skiriamos tikslinės stipendijos, siekiančios 319 eurų per mėnesį. Paskutinio kurso didžiausio poreikio pedagogikos specializacijų studentams, sudariusiems išankstines darbo sutartis su mokyklomis ar savivaldybėmis, numatyta galimybė stipendijas padidinti iki 539 eurų. Atvertas kelias pradėti dirbti mokytoju ir kartu įgyti pedagogo kvalifikaciją“, – vardija ŠMSM.
Taip pat pabrėžiama, kad valstybė skiria finansavimą antrai kvalifikacijai įgyti.
„Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nuo pernai paskelbusi atvirą internetinę platformą „Mokyklos kviečia dirbti“. Skelbimus apie laisvas darbo vietas įkelia pačios mokyklos“, – primena ministerija.
Daugiau pasiūlymų dėl tautinių mažumų mokyklų bus pateikta kitą savaitę.
„Apie tai, ar mokyklų tautinių mažumų kalbomis modelis pats tinkamiausias, ar reikia tobulinti, pavyzdžiui, daugiau dalykų mokyti lietuvių kalba, kalbama senokai. Klausimas toks: ką galima padaryti, kad mokinių rezultatai nepriklausytų nuo to, kokia jų gimtoji kalba? Palikdami viską taip, kaip yra dabar, ypač nuskriaudžiame mokinius“, – tikina ŠMSM.
Prezidento patarėja: mokinių lietuvių kalbos žinios kasmet gerėja
Tuo metu prezidento Gitano Nausėdos patarėja švietimo klausimais, Mykolo Romerio universiteto profesorė Jolanta Urbanovič interviu LRT.lt pabrėžia, kad „mūsų šalies švietimo ateitis – moderni, atvira ir daugiakultūrė mokykla“.
„Turime gerbti kiekvieno mokinio tapatybę, atsižvelgti į tautinės mažumos etnolingvistinį gyvybingumą, remti mokinių tautinį ir kultūrinį tapatumą. Tautinių mažumų mokyklos turi užtikrinti sėkmingą jaunimo dalyvavimą platesniame Lietuvos valstybės gyvenime, kad mokiniai jaustųsi lygiaverte Lietuvos bendruomenės dalimi“, – pabrėžia patarėja.
Ji taip pat priduria, kad mokinių lietuvių kalbos žinios kasmet gerėja.
„Remiantis 2022 m. PUPP rezultatais, mokyklose lietuvių mokomąja kalba surinkta 6,8 balo, rusų mokomąja kalba – 5,9 balo, o lenkų mokomąja kalba – 6,2 balo (2018 m. – 5,7 balo). Brandos egzaminų statistika rodo, kad tautinių mažumų mokyklų mokiniai daugiausia balų praranda dėl gramatinių kalbos klaidų. Matome, jog būtina nuodugniau išanalizuoti visus šiuos rezultatus, kad būtų galima nustatyti pagrindinius kalbos mokėjimo trūkumus ir, esant reikalui, tobulinti ar gerinti lietuvių kalbos mokymo programą. Šia tema dar tik pradedamos diskusijos su ministerija“, – sako J. Urbanovič.
Jos teigimu, reikia galvoti kartu, kas padėtų skatinti didesnę jaunimo integraciją.
„Tai galėtų būti popamokinė veikla, integracinės stovyklos, animacinių filmų ir filmukų kūrimas valstybine kalba įvairaus amžiaus vaikams. Matome, kad judame teisinga linkme, vis daugiau tautinių mažumų bendruomenės jaunimo įsitraukia į kultūrinį ir politinį valstybės gyvenimą“, – sako J. Urbanovič.
Ji pabrėžia, kad daugiakultūriškumas – Lietuvos valstybės turtas.
„Tautinių mažumų mokyklas reikia vertinti taip pat ir istorinio kultūrinio šalies paveldo tradicijos kontekste. Prezidento institucija siekia integruoti visą Lietuvos visuomenę, kurioje svarbus kiekvienas pilietis, iš naujo atrandama dialogo ir vienybės dvasia“, – sako prezidento patarėja J. Urbanovič.
