„Tai, kad mokiniai nesupranta matematikos, nėra matematikos problema“, – interviu portalui LRT.lt sako EBPO Švietimo ir gebėjimų direktorato vadovas Andreas Schleicheris. Pasak jo, Lietuvos mokyklose matematika yra abstrakti, paverčiama formulių ir lygčių pasauliu, tačiau tai – ne matematikos pasaulis.
Lietuvoje apie mūsų švietimą parengtą ataskaitą pristatęs Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atstovas taip pat teigė, kad išmokti mąstyti kaip matematikui ar istorikui yra daug svarbiau, nei prisiminti formules ar datas.
Interviu LRT.lt A. Schleicheris pažymėjo, kad mokiniai nesusieja brandos egzaminų su gyvenimiškomis patirtimis: „Kuo labiau mokymosi procesas bus autentiškas, tuo mokiniai jausis patogiau“, – pastebėjo jis.
Taip pat skaitykite
– Kaip EBPO vertina Lietuvos švietimo padėtį? Ar yra tokių sričių, kuriose galėtume sakyti esantys lyderiai? O kur dar reikėtų pasistiebti?
– Ataskaita analizavo Lietuvos vidurinį ugdymą, kuris yra be galo svarbūs vartai tarp mokyklos ir išėjimo į pasaulį. Realiai visi vaikai pabaigia vidurines mokyklas – čia Lietuva pasirodo labai gerai, tai puikus ženklas.
Tačiau Lietuvos švietimo silpnybė, kad tai labai siauri vartai, kai tradiciškai vertinamos tik akademinės žinios. Dėl to, pavyzdžiui, profesinis ugdymas dažnai yra ne pirmasis, o paskutinis jaunų žmonių pasirinkimas.
Svarbu kuo anksčiau jauniems žmonėms padėti suprasti, kas jiems artima, kuo jie dega, kokioje srityje galėtų veikti ir kaip sistema gali jiems padėti. Kai jaunas žmogus supranta, kur jo potencialas, galima jam padėti ir lydėti jį priimant tinkamus sprendimus. Tai sistemai yra iššūkis.
Moksleiviams pakankamai gerai sekasi atkartoti žinias, tačiau ne taip gerai jas panaudoti ir pritaikyti, o šiandienos pasaulyje tai svarbu.
Taip pat skaitykite
– Norėčiau pasikalbėti apie atnaujintas bendrojo ugdymo programas. Dalis mokinių nuo šių metų mokosi pagal šias programas, kurių pagrindas – kompetencijomis grįstas ugdymas. Galbūt tiems, kas nėra su tuo susidūrę, galėtumėte paaiškinti, kas tai yra? Ar tai yra tinkama kryptis mūsų šalies švietimui?
– Tikrai taip. Tiesą pasakius, aš buvau labai sužavėtas nauja programa ir rekomendacijomis, kurios buvo duotos mokykloms. Kompetencijos reiškia, kad moksleiviai yra vertinami pagal tai, ką jie gali.
Tai atspindi dabarties pasaulį – jis nebeapdovanoja tavęs už tai, ką žinai. „Google“ žino viską. Pasaulis vertina tave pagal tai, ką gali su tomis žiniomis padaryti. Dabar vertinamos kognityvinės, socialinės, emocinės kompetencijos ir tai, kaip moksleiviai gali jas pasitelkti. Manau, tai labai labai svarbu.
Tačiau kyla didžiulių iššūkių tai pritaikant realybėje, nes tai reikalauja kitokios mokymosi aplinkos, kitokių pedagoginių strategijų. Moksleiviams turime suteikti erdvės eksperimentuoti – jei jie eksperimentuoja, jie prisiima rizikas, jei jie prisiima rizikas, jie padaro klaidų. Jei švietimo sistema moksleiviams nepadeda mokytis iš klaidų, nebus ir kompetencijų.
Šiuo metu turite kompetencijomis grįstą programą ir siaurus, žiniomis grįstus brandos egzaminus. (...) Kyla iššūkis egzaminus suderinti su programa, užtikrinti, kad moksleiviai turėtų daugiau kelių pademonstruoti savo žinias ir įgūdžius.
Mokiniai savo žinias gali pademonstruoti atlikdami projektus, įvairiais kitais būdais, o ne tik rašydami testą. Kol kas tikrinamos tik matematikos, anglų kalbos, lietuvių kalbos žinios... Norime moksleiviams suteikti stiprų ir platesnį pagrindą, bet galiausiai sakome, kad žvelgiame tik į šiuos kelis aspektus. Tada siunčiame blogus signalus.
Manau, kad kompetencijomis grįstas ugdymas yra puikus pagrindas sėkmei. Bet tai virsta realybe tik tada, jei pasikeičia mokymo pagrindas ir prisitaiko egzaminų sistema.
Taip pat skaitykite
– Taigi švietimo sistema ir egzaminai neturėtų būti tik apie faktus ir, pavyzdžiui, žinias apie istorinius įvykius?
– Taip, moksleiviai turi išmokti galvoti kaip istorikai – kaip koks nors naratyvas visuomenėje atsirado, kaip jis keitėsi... Svarbu žinoti ne tik datas ir vietoves, šiandien svarbūs ir kiti įgūdžiai – ar sugebi mąstyti kaip istorikas? Tai svarbiau nei tai, ką žinai apie istoriją.
Ar sugebi mąstyti kaip matematikas? Tai svarbiau, nei prisiminti formules ir skaičiavimus. Mačiau, kad Lietuvoje mokslas dėstomas kaip religija – esi mokomas tikėti kokia nors moksline teorija, tada pateikiama daugybė pavyzdžių ir praktikų, o galiausiai patikrinama, ar gali pateikti atsakymą.
Tačiau tai neturi nieko bendro su mokslu. Mokslas yra apie klausimų kėlimą, hipotezių tikrinimą. Labai svarbu kompetencijomis grįstą ugdymą paversti tikru.
– Kaip suprantu, vienos svarbiausių kompetencijų – gebėjimas galvoti, interpretuoti. Kokias kompetencijas kaip svarbiausias išskirtumėte jūs?
– Ar gali galvoti pats? Ar gali sugyventi su kitokiais nei tu žmonėmis? Ar gali sugyventi su pasauliu? Šios socialinės kompetencijos taip pat labai svarbios. Jei tai įgyvendintume, gyventume geresniame pasaulyje.
Turėtume moksleiviams suteikti galimybių tirti dalykus, kelti klausimus, išbandyti, daryti... Dažnai moksleivius darome jau sudėlioto turinio pasyviais vartotojais. Šiandien labai svarbus sugebėjimas veikti, dirbti kartu, bendradarbiavimas.
– Pasikalbėkime apie matematiką, kuri bent jau daliai moksleivių tikriausiai yra virtusi tikru siaubu. Ir moksleivių tėvai nėra patenkinti matematikos rezultatais. Kodėl taip yra?
– Tai labai įdomu – jei Kinijos moksleivių paklaustumėte, kokia jų mėgstamiausia pamoka, dauguma atsakytų, kad matematika. Ir jie šioje srityje yra labai stiprūs. Kodėl taip yra? Nes jie matematikos mokosi visiškai kitokiu būdu nei Lietuvos moksleiviai.
Lietuvos mokyklose matematika yra labai abstrakti, tai formulių ir lygčių pasaulis. Tačiau tai nėra matematikos pasaulis. Matematikos pasaulis yra apie smalsumą, matematinį mąstymą – kai matematika pateikiama tokiu būdu, ji moksleiviams iš tiesų tampa įdomi.
Gali paimti sudėtingą pasaulio problemą ir išversti ją į matematinę bei ją išspręsti. Tai matematiką daro įdomią. Jei matematikos mokai tokiu būdu, kai mokiniai nesupranta, kaip ji gali jiems padėti suvokti realaus pasaulio fenomenus, prarandi susidomėjimą. Tada matematika tampa abstrakčiu formulių ir lygčių pasauliu.
Tai, kad mokiniai nesupranta matematikos, nėra matematikos problema. Labai svarbu pakeisti tai, kaip mokiniams pristatome matematiką. Šiandien mokote, kaip apskaičiuoti eksponentinę funkciją. Ar tikrai to reikia? Nemanau, kad su tuo savo gyvenime susidursite.
Bet jei nesupranti eksponentinės funkcijos idėjos, negali suprasti klimato kaitos, negali suprasti pandemijos plitimo. Dauguma pasaulio fenomenų tuo paaiškinami. Matematika turi tapti idėjų konceptu, mąstymo būdu. Iš tiesų dauguma moksleivių mėgsta tai daryti. (...)
Dabar matematikos mokome tokiu būdu, kuris tinkamas nedaugeliui – tiems, kurie nori tapti matematikais ar inžinieriais, bet ne tokiu būdu, kad jis būtų tinkamas žmonėms, kuriems matematikos reikia kasdienybėje.
– Mūsų mokiniai taip pat dvejoja mokytis chemijos, fizikos ir biologijos. Smarkiai sumažėjo šių disciplinų studentų universitetuose, labai stinga šių dalykų mokytojų. Kodėl taip yra? Ką turime daryti, kad situacija keistųsi? Ar galima sakyti, kad čia problema tokia pati kaip dėl matematikos?
– Taip, manau, tai stipriai susiję su šių dalykų įvaizdžiu. Svarbiausius sprendimus apie karjerą priimame ne tada, kai baigiame mokyklą, bet kai ją pradedame. Jei niekada nesutikai mokslininko, kodėl tai tau turėtų būti labai įdomu?
Jei Lietuvos pradinukų paklaustume, ar jiems patinka mokslas, jie visi atsakytų teigiamai. Mokslas yra apie gamtos atradimą, bandymus, mokymąsi, kaip kažkas veikia. Maži vaikai mėgaujasi mokslu, bet vėliau mokykloje tą meilę jie praranda.
– Kas nutinka?
– Dažnai mokslą paverčiame labai abstrakčiu pasauliu, iš kurio pašalinamas patyrimas. Tai nėra mokslo problema – mokslas pats iš savęs yra įdomus. Mes mokome fizikos, chemijos, biologijos, bet nemokome, kaip mąsto mokslininkas.
– Šiemet keičiasi brandos egzaminų tvarka – vienuoliktokai laikys tarpinius patikrinimus. Kai kurie moksleiviai dėl to nerimauja, tačiau, jūsų manymu, ar tai svarbus žingsnis? Kodėl tai reikalinga?
– Manau, tai pirmasis žingsnis. Kuo daugiau informacijos apie moksleivius gali surinkti per jų mokslo metus, tuo geriau juos pažįsti. Sakyčiau, viena didžiausių klaidų, kurias padarėme švietimo istorijoje, yra mokymosi atskyrimas nuo egzaminų.
Dvylika metų turi mokytis, mokytis, o tada vieną dieną pakviečiame mokinius ir sakome: pasakykite viską, ką žinote. O tai darome labai suvaržytai. Tai sukūrė labai daug problemų, todėl turime tai išgyvendinti.
Vienuoliktoje klasėje galite daug sužinoti apie mokinių sugebėjimus, o jie supras, kaip atrodys egzaminas. Tada egzaminas nebebus baisus, jis taps natūraliu procesu. Tačiau manau, kad galite žengti daug toliau, yra daugybė būdų, kaip galima patikrinti mokinių žinias, pavyzdžiui, per projektus. Kuo spalvingesnį paveikslą sukursime, tuo daugiau sužinome apie tai, ką mokiniai moka.
– Kai kuriems mokiniams baisu, kad šie tarpiniai patikrinimai kels stresą, tačiau jūs sakote, kad turėtų būti atvirkščiai – streso laikant dvyliktos klasės egzaminus bus jau mažiau, kadangi tai jau bus nebe pirmas kartas atliekant tokį patikrinimą.
– Taip, yra labai įdomus kontrastas, pavyzdžiui, Suomijoje mokiniai laiko labai nedaug patikrinimų – tik egzaminus. Pietų Korėjoje mokiniai tikrinami kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę.
Kai moksleivių teiravomės apie nerimą dėl patikrinimų, pamatėme, kad Suomijos mokiniai labiau nerimauja dėl egzaminų nei korėjiečiai, kurie prie to pripranta, tai tampa jų gyvenimo dalimi. (...)
Mokiniai nori egzaminus išlaikyti kuo geriau, bet jie nesusieja egzaminų su gyvenimiškomis patirtimis. Kuo labiau mokymosi procesas bus autentiškas, tuo mokiniai jausis patogiau. Šiek tiek streso nėra blogai, manau, mokiniai turėtų rimtai žiūrėti į mokyklą.
– Dauguma patikrinimų vyks elektroniniu būdu. Mūsų specialistai sako, kad vaikai puikiai naudojasi kompiuteriais, kai žaidžia kompiuterinius žaidimus, tačiau trūksta kompetencijų, kai reikia ieškoti informacijos, kai kompiuterius reikia naudoti mokslui. Ar tai matote ir kitose šalyse? Galbūt turėtume kitais būdais sutvirtinti kompiuterinį raštingumą?
– Tai nėra tik Lietuvos problema, manau, tai bendra problema. Kadangi vaikai gimsta technologijų pasaulyje, manome, kad jiems šios žinios įgimtos, tačiau tai nėra tiesa. Nerimauju ne dėl to, kad mokinys nežinos, kaip naudotis kompiuteriu, bet keliu klausimą, ar jis atskirs faktus nuo nuomonės.
Tai būtinas įgūdis. Anksčiau buvo kitaip: perskaitei knygą – galėjai ja pasitikėti, o dabar perskaitome daug šlamšto.
– Galime kalbėti ir apie netikras naujienas – tai taip pat didžiulė problema.
– Taip, manau, turime stipriai dirbti, kad jauniems žmonėms suteiktume įgūdžių naviguoti šiame technologijų pasaulyje. Dalis problemos yra ir tai, kad fokusuojamės į technologijų vartojimą, o ne kūrybiškumą. Tai didžiulė užduotis švietimui, kad mokiniai netaptų algoritmų vergais. Svarbu, kad jie turėtų pasitikėjimo, būtų įgalinti technologijų.
– Galbūt tuomet galima įtraukti naujus mokymo būdus, pavyzdžiui, integruojant žaidimus?
– Tai galima daryti, puiku, kai žaidimai yra mokymosi pagrindas, bet svarbiausias įgūdis technologijų pasaulyje yra ne technologiniai įgūdžiai, o gebėjimas naviguoti, kritikuoti, kelti klausimus, neprarasti orientacijos. (...) Technologijų pasaulyje kai kurie svarbiausi įgūdžiai yra žmogiškieji, jų mokymui nereikalingos technologijos. (...)
– Šiek tiek apie tai užsiminėte, tačiau Lietuvoje mokiniai nenoriai renkasi profesines mokyklas, jos neretai lieka kaip paskutinis pasirinkimas. Kaip suprantu, dalis šios problemos yra tai, kaip organizuojame egzaminus – jie stipriai susiję su akademiniais dalykais, o tai nepalanku tiems, kurie renkasi profesinį ugdymą. Ar galėtumėte tai paaiškinti plačiau? Kokias kitas priežastis matote?
– Brandos egzaminai profesinių mokyklų mokinius pastato į nepalankią padėtį. Egzaminai tikrina tik akademinius sugebėjimus, o profesinę mokyklą lankantys mokiniai ją rinkosi, nes teikia pirmenybę kitokiam mokymosi būdui.
Kai tikrini žmogų pagal tai, kur jis nėra stiprus, darai klaidą. Manau, brandos egzaminai turėtų vertinti tuos įgūdžius, kurių mokiniai turi. Tai labai svarbu, kad turėtume įvairiapusį sėkmės supratimą – galbūt galima turėti skirtingas brandos egzaminų versijas.
Jei jaunuolius ragini lankyti profesinę mokyklą, o galiausiai pasakai, kad tai nesiskaito, siunti labai blogą žinutę. Pirmasis žingsnis turėtų būti pripažinti, kur profesinių mokyklų moksleiviai yra stiprūs. Technologijų amžiuje brandos egzaminai ir akademinis kelias yra didesnėje grėsmėje nei profesinis kelias. (...)
– Kokios būtų pagrindinės EBPO ir asmeniškai jūsų rekomendacijos mūsų švietimo sistemai? Kaip turėtų atrodyti Lietuvos švietimo ateitis? Kokiu keliu turėtume eiti?
– Manau, nauja programa nustato labai pozityvias ateities perspektyvas Lietuvai. Turite pagrindą, bet šiuo metu turite daryti daugiau, kad ta ateitis taptų realybe. Jei turite tik idėją, ką mokiniai turėtų išmokti, bet nekuriate kelio, kuris leistų jiems įgauti tų įgūdžių, tada tai išliks tik abstrakčia vizija.
Dar labai trūksta tų įrankių. Ateityje ugdymo procesą turėtume labiau orientuoti aplink mokinių interesus ir poreikius – ką, kaip ir kur mokaisi. Tai neturėtų būti nuspręsta sistemos, mokiniams reikia galimybės reflektuoti savo pomėgius, poreikius ir sugebėjimus.
