Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teisės fakulteto dekanas, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas pranešė dalyvausiantis kitais metais vyksiančiuose prezidento rinkimuose kaip Laisvės partijos kandidatas.
– Ar šiandien jūs jau galite patvirtinti, kad esate Laisvės partijos pirmadienį neįvardintas kandidatas?
– Taip, galiu patvirtini, kad esu Laisvės partijos remiamas ir keliamas kandidatas. Tų pokalbių būdavo, žinote, net ir prieš porą metų. Mes kartais įvairiai pamąstydavome šitomis temomis, turiu omenyje, su draugais, su bendradarbiais, su bičiuliais.
– Jūs pretenduosite į dešiniųjų, vadinasi, ir į Ingridos Šimonytės elektorato balsus. Kuo jūs būtumėte už ją pranašesnis?
– Manau, kad, visų pirma, prezidento institucijai reikia žmogaus, kuris pirmiausia išmano Konstituciją. Prezidentas turi būti vienodai arba lygiai teisingas visiems. Tai yra pagrindinė idėja, kurios reikalaujama iš šios institucijos, ir to, deja, mes pastaraisiais metais beveik nematome. Manau, kad mano išsilavinimas ir patirtis būtent šioje valstybinio darbo sferoje žymiai geriau tinka prezidento pareigoms.
Antra, manau, kad galbūt reikia žmonėms parodyti alternatyvą, turi būti naujų, šviežių veidų. Galiausiai, yra valstybės valdymo stilistikos dalykų, kurie galbūt yra taisytini šiandien. Turiu omenyje visų pirma atvirumą – vieną iš principų, siekiant teisingumo visiems Lietuvoje. Atvirumas yra bruožas, kuris, man atrodo, turėtų būti iš esmės kitoks, nei dabar yra valdant valstybę.
Beje, deja, atvirumu nepasižymi ne tik prezidento institucija, kuri nebendrauja su Vyriausybe, bet ir pati Vyriausybė dažnai stokoja atvirumo, empatijos žmonėms, savo sprendimų aiškinimo. Dažnai tai, ką mes matome, kartais net ir įvairių susijusių dezinformacijos kampanijų pandemijos ir kitų krizių metu kyla dar ir todėl, kad Vyriausybė vengia aiškinti savo žingsnius, jų motyvus, pasekmes ir kaip mato ateitį.
Manau, kad atvirumas yra vienas ryškiausių bruožų, kuriuo aš norėčiau būtent papildyti prezidento instituciją ir valstybės valdymą.
– Prezidento rinkimai pasižymi tuo, kad turi patikti daugumai ir tai yra labai sunkus uždavinys. Tapęs Laisvės partijos kandidatu jūs neišvengiamai būsite tapatinamas ir su kai kuriomis jos idėjomis, kurios nėra patrauklios visiems arba daliai žmonių. Neužsidarote save tam tikrame rinkėjų rate?
– Manau, kad idėjos, kurias aš pateiksiu, tikrai turėtų būti patrauklios visiems rinkėjams. Pavyzdžiui, pagarba kiekvienam. Kas šiandien gali iš normalių žmonių prieštarauti, kad reikia gerbti kiekvieną? Deja, būtent to mes nematome prezidento institucijoje. Turiu omenyje dabartinėje, pastaruosius ketverius metus. Arba drąsūs, ryžtingi sprendimai: būtent to mes nematome kartais ne tik prezidento institucijoje, bet apskritai valstybės lyderių pozicijoje, kai kyla kokių nors nenumatytų atvejų, krizių, ne tik pandemijos, bet ir migracijos krizė, neseniai vykę teroristinio pobūdžio skambučiai mokykloms. Mums trūksta laiku priimamų ir lyderiaujančių sprendimų. Kas gali tam prieštarauti? Galiausiai, jau minėjau atvirumą. Savaime suprantama, kad pati idėja – teisingumas visiems – kam ji gali būti nepriimtina? Deja, būtent to pastaruosius ketverius metus stokojame iš prezidento institucijos.
– Jūs sakote, kad politikas lyderis, šalies vadovas turėtų paskui save vesti tamsią visuomenės dalį, o ne sekti paskui ją. Tai reiškia, kad jis turi būti tas šviesulys, ypač jeigu kalbame apie žmogaus teises: partnerystę, Stambulo konvenciją. Ar jūs nuoširdžiai tikite, kad galima pakeisti dešimtmečiais nusistovėjusias, netgi galbūt sustabarėjusias kitų žmonių pažiūras?
– Aš žiūriu į ateitį. Manau, kad daugelis žmonių norėtų žiūrėti į ateitį. Kalbėjimasis su žmogumi, pavyzdžiui, apie tą pačią Stambulo konvenciją ar partnerystę: man, beje, teko priimti kai kuriuos nepopuliarius sprendimus dėl partnerystės arba kalbėtis dėl Stambulo konvencijos. Kai išsikalbi, iš tiesų pamatai, kad dažnai tos baimės nyksta. Aišku, galbūt visada yra žmonių, kurie užsispyrę ir laikysis savo pozicijos, bet aš tiesiog manau, jog prezidentas privalo būti lyderis, jeigu norime, kad mūsų valstybė būtų tikrai šiuolaikiška, europietiška, įgyvendintų tai, kas įtvirtinta Konstitucijoje, būtų teisinga visiems. Kas iš esmės gali prieštarauti tam, kad nereikia smurto šeimoje, nereikia smurto prieš moteris, kad visi vienodai turi teisę į tą pačią šeimyninę laimę? Turiu omenyje pagarbą visoms šeimoms, kad ir kas jas kurtų. Iš esmės manau, kad tai yra vardiklis, dėl kurio tikrai galima susitarti. Kaimyninių šalių pavyzdžiai rodo, kad nebūkime tokie atsilikę. Dėl prezidento lyderystės, jeigu ji šiandien būtų, žmogaus teisių srityje, manau, tikrai daugelis klausimų visai kitaip atrodytų.
– Prieš porą mėnesių savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje jūs rašėte, kad norėtumėte „kitokio, beviltiškai laike taip neatsilikusio Vakarų civilizacijos atžvilgiu prezidento“. Suprask, ne tokio, koks yra dabartinis. Kuo jūs būtumėte kitoks? Kodėl manote, kad to „kitokio“ šiandien visuomenei reikia? Reitingai rodo, kad Nausėda yra jų lyderis.
– Manau, kad visuomenė iš dalies neturi alternatyvos. Mano misija būtent ją ir pasiūlyti. Manau, kad žmonės nėra kvaili, jie tikrai atsirinks, kas, pavyzdžiui, tik kalba apie gerovės valstybę, bet nieko nedaro, o kas iš tiesų turi tam tikrus principus ir gali juos įgyvendinti.
Per savo karjerą aš įgyvendinau daugelį tikslų, galėčiau tikrai ramiai pasakyti, kad ir valstybingumo stiprinimas įvairiais formatais, pavyzdžiui, ir Konstitucinio Teismo nutarimuose (ačiū kolegoms, kad tada mane parėmė) daugelis dalykų buvo padaryta: buvo ginama ir pliuralistinė demokratija, ir žmogaus teisės, net Ukrainoje, beje, mano iniciatyva buvo realizuota euroatlantinių Konstitucijos pataisų iniciatyva. Manau, jog esu žmogus, kuris nežada to, ko negali padaryti, o ką žada, tai yra konkretus rezultatas ir tas konkretus rezultatas paprastai beveik visada yra pasiekiamas. Be abejo, galbūt būna nesėkmių. Tai ir yra kokybinis skirtumas, nes kas gali šiandien papasakoti normaliai, kas yra gerovės valstybė, kaip ją pasiekti ir kaip mes ją įsivaizduojame? Tai gerovės valstybė ir yra, pirmiausia, teisingumas visiems, pagarba kiekvienam, drąsa ir atvirumas.
– Prieš porą metų esate save pavadinęs tikinčiu žmogumi. Dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda dažnai sulaukia kaltinimų, kad yra per daug susitapatinęs su Bažnyčia ir dažnai jos nuomonę pabrėžia. Kokius klausimus jūs aptartumėte su Katalikų Bažnyčios vadovais, jei taptumėte prezidentu?
– Manau, kad įvairius klausimus reikia aptarti su visomis interesuotomis pusėmis. Turiu omenyje, kad prezidentas kartais paskendęs net ne 20, o 19 amžiuje, kai susikviečia, pavyzdžiui, tik Katalikų Bažnyčiai prijaučiančius žmones ir tada diskutuoja šeimos klausimais. Na, atsiprašau, tai iš tiesų yra 19 amžius <...>. Bet, primenu, remiantis Konstitucija, Lietuva yra pasaulietinė valstybė, jokia Bažnyčia negali kištis į pasaulietinių reikalų tvarkymą, beje, tai irgi yra vienas iš Konstitucijos principų, – žmogaus tikėjimu negalima pateisinti Konstitucijos nevykdymo. Kai girdžiu kažkokias alternatyvias konstitucines sampratas ir kad prezidentas jomis remiasi, o ne Konstitucinio Teismo nutarimais, iš tiesų ir kyla noras ateiti ir padaryti taip, kaip turi būti šioje šalyje, kad visi gyventų pagal Konstituciją ir visiems valstybė būtų teisinga.
– Remiantis Konstitucija pagrindinė prezidento funkcija yra užsienio politika ir jos formavimas drauge su Vyriausybe. Ar jūs čia matote kokių nors nenuveiktų, pražiūrėtų darbų, ar užtektų esamų tęstinumo?
– Tęstinumo, be abejo, irgi reikia, bet pagrindinė problema yra nesikalbėjimas. Labai dažnai būtent prezidento asmeninės įžeistos ambicijos yra to nesikalbėjimo priežastis. Pažiūrėkime, ar tikrai normalu, kai Lietuva neturėjo ambasadoriaus Europos Sąjungoje (ES)? Tai kaip mes galime būti ES arba NATO sprendimų priėmimo branduoliu, kai nesprendžiami esminiai klausimai? Situacija Jungtinėje Karalystėje: aš manau, kad tikrai turi keistis tiesiog pats darbo stilius. Prezidentas turi telkti, bet turi suvokti ir tai, kad turi dirbti drauge ir gerbdamas kitas valstybės institucijas. Būtent bendras darbas visų žmonių labui padės geriausiai pasiekti Lietuvos nacionalinius interesus.
Be abejo, čia gali būti įvairių tikslų. Vienas pagrindinių tikslų (jis tikrai negali būti kvestionuojamas) yra be Ukrainos pergalės šiame kare (aš turiu omenyje Ukrainos pergalė yra mažiausiai tarptautinės teisės viešpatavimo atkūrimas, teritorinio vientisumo atkūrimas, Ukrainos priimamas į ES ir NATO), be šito Lietuvos valstybė taip pat yra labai sunkiai įsivaizduojama ateityje, nes mes žinome, su kuo susidūrėme. Šiuo atveju tam tikra prasme mes esame įsprausti į geopolitinius rėmus, kuriuose, aišku, reikia būti būtent ne periferijoje, bet būti aktyviam.
– Prezidentas taip pat yra svarbus veiksmingos teismų valdžios garantas. Jūs sakote, kad teisingumo kokybė negerėja, o prastėja. Su kokiais sprendimais ateitumėte?
– Visų pirma, yra teisėjų kvalifikacijos kėlimas. Tikras, o ne tariamas. Antras dalykas – teismų komunikavimas su visuomene, kuri tikrai gana šlubuoja. Kartais matome teigiamų ženklų, bet aš manau, kad prezidentas tiek per kadrinius sprendimus, tiek per įstatymų leidybos iniciatyvas tikrai yra pajėgus daug ką nuveikti.
– Kandidatai į prezidentus turi iššūkį suformuoti vieną sakinį rinkėjui, ko jis gali tikėtis. Kaip skamba jūsų?
– Teisingumas visiems.
