Šeštadienį Antakalnio kapinėse iškilmingos ceremonijos metu perlaidoti partizano Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai. Pernai Druskininkų savivaldybėje, Leipalingyje, rasti partizano J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikai penktadienį buvo pašarvoti Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje, o šią popietę vienas garsiausių šalies partizanų amžino poilsio atguls Antakalnio kapinėse.
„Šiandien – ne liūdesio diena, o džiaugsmo diena mūsų šeimoms, kad po tiek metų, po nesėkmingų mūsų ieškojimų jo palaikų, buvome praradę viltį surasti jo palaikus.
Laikydamas mišias arkivyskupas Kęstutis Kėvalas J. Vitkų-Kazimieraitį vadino Tėvynės didvyriu.
„Jis laikomas partizanų idealu. Jis įgijo meilę, pagarbą visų partizanų ir jų vadų, turėjo didelę įtaką, buvo išsižadėjęs asmeniškos gerovės, be galo pasišventęs (laisvės kovų) sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus“, – kalbėjo arkivyskupas.
Pamokslą sakęs partizano vaikaitis kunigas Gintaras Vitkus teigė, kad nepaisant tragiško likimo, senelis buvo pasiekęs gyvenimo pilnatvę.
„Po 77 metų laidojame žmogų, pulkininką, partizaninio karo organizatorių, partizaną Juozą Vitkų-Kazimieraitį, kuriam teisėtai galime skirti didvyrio vardą, pripažinti, kad jis visais svarbiausiais gyvenimo aspektais pasiekė pilnatvę – kaip žmogus, kaip vyras“, – kalbėjo G. Vitkus.
Anot jo, šis žmogus, kurį partizanai vadino tėvu, rūpinosi tėvynės ateitimi kaip politikas, o deklaracijoje suformavo partizaninės kovos tikslą – nepriklausomos Lietuvos atkūrimą, kai jam buvo likę gyventi vos pora mėnesių.
G. Vitkus teigė, kad žvelgiant į geopolitinę situaciją panašu, jog istorija nori kartotis, tačiau pabrėžė, kad J. Vitkaus-Kazimieraičio idealai gyvi.
Teisingumo diena
Laidotuvėse dalyvavusi premjerė Ingrida Šimonytė teigė, kad valstybės istorijoje išaušo teisingumo diena, kurios meldė pats J. Vitkus-Kazimieraitis, o šaliai yra garbė oriai palydėti į amžino poilsio vietą aukščiausio rango karininką.
„Nors čia teisingumas laimėjo, deja, mes dar meldžiame ir uoliai siekiame jo šiandieninėje Ukrainoje ir kitur. Juozas Vitkus-Kazimieraitis, kuris prisiekė savo gyvybe Lietuvai, ištikimai ją gynė, oriai kovojo, tikėdamas telkė ginklo brolius, kartu su Adolfu Ramanausku-Vanagu buvo mūsų pasipriešinimo alfa ir omega. Šiandieninėje mūsų kovoje už teisingumą – jie yra visuomenės įkvėpimo ir vilties šaltinis“, – sakė premjerė.
Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis linkėjo, kad šio žmogaus gyvenimas šviestų Lietuvos jaunosioms kartoms bei stiprintų šalį nesibaigiančiuose išmėginimuose.
„Juozas Vitkus buvo tartum likimo arba dangaus pašauktas imtis vairo, kai Lietuva stojo priešintis nežmoniškam smurtui, neapykantos ideologijai ir kėslams panaikinti Lietuvą apskritai, kad jos šiame pasaulyje nebūtų. Lietuva sakė „Ne“, bet tam „Ne“ buvo reikalingi kai kurie ypatingi žmonės, sugebantys ir pasiryžtantis aukoti savo asmeninį gyvenimą ir šeimos laimę, kad Lietuva būtų ginama vardan teisingumo ir žmoniškumo“, – teigė V. Landsbergis.
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas tvirtino, kad kiekvieno okupanto tikslas yra užmarštis – „kad tie žmonės būtų pamiršti, kad jų kauleliai būtų nerasti“.
„Prabėgo daug metų, viskas buvo surasta, viskas dar bus atrasta, dar ne vienas partizanas laukia tų atradimų, dar ne vienas yra užmarštyje. Manau, Lietuva gali daug padaryti siekdama įgyvendinti kiekvieno laisvės kovotojo viltį, kurie tuo metu gyveno ir žuvo, kad bus prisiminti, bus surasti“, – kalbėjo A. Anušauskas.
Šimtai žmonių atsisveikinti su istorine asmenybe atėjo į Vilniaus universiteto Šventų Jonų bažnyčią ir Antakalnio kapines.
Vilnietė Ona Kavalčiukienė BNS sakė atėjusi atiduoti pagarbos vienam iš Lietuvos valstybės kūrėjų. Pasak jos, būtent J. Vitkus-Kazimieraitis su kitais partizanais padėjo pagrindus šiandieninei nepriklausomybei.
„Kai pasaulyje vyksta tokie baisūs dalykai, tokios asmenybės, jų darbai turi mus suvienyti, turime būti susitelkę, susikaupę, ir svarbiausia – neprarasti proto“, – sakė ji.
Janina Daračiūnienė teigė, kad dalyvaudama J. Viktaus-Kazimieraičio laidotuvėse, nori pagerbti visus žuvusius partizanus.
„Mūsų šeimoje partizanų nebuvo, bet mano kurso draugės tėvai gyveno Varėnoje, jos tėvas buvo partizanų ryšininkas, jį nušovė pasaloje“, – graudinosi vilnietė.
Dabar esame labai dėkingi visiems asmenims, kurie negailėdami savo jėgų, asmeninio laiko, padedant valstybinėms organizacijoms ir visuomenei, surado jo palaikus ir organizavo jo palaikų perlaidojimą šiose kapinėse“, – laidotuvių ceremonijos metu kalbėjo legendinio partizano sūnus Rimgaudas Vitkus.
J. Vitkus gimė 1901 metais Skuodo valsčiuje, Ketūnų kaimo ūkininko šeimoje. Vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir ėmus organizuoti vietinę savivaldą, 1918 metų pabaigoje jis pradėjo dirbti Tirkšlių savivaldybėje raštininku sekretoriumi. 1920 metais J. Vitkus įstojo į Kauno karo mokyklą, 1921-aisiais baigė ir buvo paskirtas į Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, gynusį Širvintų–Giedraičių barą.
Vėliau jis gilino savo žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, mokėsi Briuselio karo vadovybės inžinerinėje mokykloje, grįžęs iš studijų užsienyje tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku.
1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją, aktyviai bendradarbiavo tuomečiuose leidiniuose, buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde.
Sovietų okupacijos metais J. Vitkus visas jėgas skyrė partizanų veiklai organizuoti: 1945 metų gegužės 7 dieną įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, vėliau suformavo Merkio rinktinę, 1946 metų balandžio 23 dieną buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.
1946 metų liepos 2 dienos per susirėmimą su MGB pasieniečių būriu netoli Guobinių kaimo Kazimieraitis buvo sunkiai sužeistas ir greitai mirė. Iš pradžių čekistai nesuprato, kokios svarbos asmenį jie atsivežė, tad atlikę formalumus Kazimieraičio kūną užkasė čia pat, Leipalingio būstinės kieme.
1997 metais J. Vitkus-Kazimieraitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu. Jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas, mokykla gimtajame Tirkšlių miestelyje, gatvės Vilniuje, Kaune, Varėnoje.
2022 m. spalio 20 d. Leipalingyje archeologinių tyrimų metu buvo rasti užkasti žuvusio partizano palaikai. Praėjusių metų lapkričio mėnesį palaikų tapatybė patvirtinta DNR tyrimais.
