Penktadienį Lietuvoje vyko įspėjamasis mokytojų streikas. Jį surengusios Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) duomenimis, protestavo apie 5 tūkst. mokytojų. LRT.lt pasižvalgė po streikuojančias mokyklas Klaipėdoje, Panevėžyje ir Elektrėnuose.
„Matau, kaip aš einu ne iki Vilniaus, aš einu keliais iš Klaipėdos į Jeruzalę ir nenueinu niekaip“, – profesinės sąjungos bandymus derėtis dėl savo reikalavimų apibūdino lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja klaipėdietė, streiką penktadienį surengusios Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) atstovė Lilija Bručkienė.
Panevėžyje šiandien streikavusi lituanistė Rita Miknevičienė sakė, kad jai liūdna, jog visuomenė nuvertina streikuojantį mokytoją, mat toks pedagogas, jos galva, yra žmogaus, gebančio kovoti dėl savo teisių, pavyzdys.
Elektrėniškis pedagogas Aivaras Dočkus dar puoselėja viltį, kad pavyks susitarti, o jei ne – keliaus su kolegomis pėsčiomis iki ministerijos Vilniuje.
Penktadienį vyko įspėjamasis mokytojų streikas. Jį surengė LŠDPS. Jei iki rugsėjo pabaigos nepavyktų susitarti su ministerija, profesinė sąjunga ketina skelbti ilgalaikį streiką ir jo metu rengti mokytojų ir mokinių eitynes iš savo mokyklos iki Volano gatvės Vilniuje, kur įsikūrusi Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.
Dalis pedagogų pranešė susidūrę su spaudimu
Uostamiestyje į įspėjamąjį streiką, ketvirtadienio vakaro duomenimis, įsitraukti ketino 1353 pedagogai iš maždaug 40 įstaigų.
Penktadienio rytą Klaipėdos Vydūno gimnazijoje buvo tylu – prieš 8 val. į pamokas traukiančių moksleivių buvo vos keletas. Dauguma pasirinko pirmas dvi pamokas, kurios dėl streiko nevyko, leisti namuose, o vis dėlto atėjusius pasitiko užrašai, skelbiantys apie mokykloje vykstantį streiką.
Šioje gimnazijoje penktadienį streikuoti nusprendė 53 mokytojai. Tai yra dauguma mokyklos pedagogų.
Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja L. Bručkienė pasakojo, kad dieną pradėjo jausdama ir tam tikrą nerimą, ir džiugesį.
„Ir nerimastingos nuotaikos, ir džiugios, kadangi labai daug mokytojų, kurie pajuto atsakomybę už tai, kas vysta švietimo sistemoje, ir išdrįso išreikšti savo nuomonę viešai“, – LRT.lt sakė mokytoja ekspertė ir Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) pirmininko pavaduotoja.
Prie streiko prisijungė ir pradinių klasių mokytoja Aurelija Macijauskienė, nes liūdina manipuliacijos pedagogais, nuolatinė įtampa dėl darbo užmokesčio, ugdymo turinio.
„Nuolat yra žaidžiamas toks žaidimas: „Pagalvokite apie vaikus, vargšai mokiniai.“ Atsiprašau, mes apie juos galvojame nuolat, mes dėl jų stengiamės kiekvieną dieną. Taip pat kaip dėl savų. Tuomet man kyla klausimas kaip mamai – kodėl turiu dirbti per du darbus, kad savo pačios vaikams galėčiau užtikrinti orią vaikystę. Ne viskas yra tik atlyginimo dalykai, bet tai yra svarbus momentas“, – sakė A. Macijauskienė.
Mokytoja pasakojo, jog prieš streiką su moksleiviais surengė kūrybines dirbtuves, kalbėjo apie pilietinę visuomenę, jos reikšmę.
A. Macijauskienė neslepia – su šeima jau aptarė galimybes įsitraukti ir į tikrąjį streiką ir nusprendė, jeigu reikės, jame dalyvauti.
„Aš asmeniškai, visa siela palaikau šią idėja. Kaip kitaip atkreipti dėmesį? Vaikai irgi pagavo iš žiniasklaidos šią frazę, labai džiaugiasi ir klausia: „Mokytoja, ar galėsime eiti kartu?“ – pridūrė pašnekovė.
Tiesa, pastebima, kad kai kurie pedagogai susidūrė su vadovų spaudimu ar bent raginimais nesijungti prie streiko.
„Klaipėdoje mes jau esame gavę tam tikrų nerimą keliančių žinučių. Dabar tą situaciją bandoma išsiaiškinti, patikrinti duomenis“, – sakė LŠDPS pirmininko pavaduotoja L. Bručkienė.
Neatmetama, kad streiko organizatoriai apie kai kuriuos tokius atvejus gali ir nesužinoti, nes, pasak L. Bručkienės, tie pedagogai, kuriuos administracijoms pavyko paveikti, tikėtina, apie patirtą spaudimą nenorės atskleisti.
Tikisi susitarti, bet rengiasi tikram streikui
L. Bručkienės teigimu, dabar susiklosčiusi situacija kiek primena 2018-uosius, kai pedagogai streikavo apie mėnesį ir kurio metu buvo „užimta“ Švietimo ir mokslo ministerija, nes ir vėl yra nesiklausoma mokytojų perspėjimų ir to, ką pedagogai sako ministerijos atstovams, nesiderama.
Taip pat skaitykite
„Bet situacija dabar tam tikra prasme yra gerokai palankesnė. Visų pirma, dėl to, kad mokytojų balsas yra girdimas. 2018 m. irgi vyko įspėjamasis streikas, bet turbūt nelabai kas jį ir atsimena. Suvokimas, kad mokytojai yra ryžtingai nusiteikę ir kad jie nejuokauja, kai sako, jog streikuos, man atrodo, dabar yra atėjęs. Todėl ta situacija yra gerokai palankesnė. Galų gale, mokytojai įsidrąsino ir įgavo ryžto išreikšti savo nepasitenkinimą“, – dėstė mokytoja.
Žinia, kitą savaitę tikimasi sulaukti šalies valdžios sprendimų dėl pedagogų keliamų reikalavimų – švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas žada įvardyti, kiek bus keliamos algos nuo kitų metų.
Jeigu sutarimo pasiekti nepavyks, rugsėjo pabaigoje žadamas tikrasis streikas – mokytojai ketina pėsčiomis patraukti į ministeriją Vilniuje. Numatoma, kad iš Klaipėdos pedagogams tektų keliauti beveik mėnesį.
L. Bručkienė viliasi, kad šios priemonės neprireiks ir susitarimą su ministerija bus bandoma pasiekti iki pat rugsėjo pabaigoje numatyto tikrojo streiko, tačiau pripažįstama, kad jam yra ruošiamasi.
„Labai noriu dirbti mokytoja. Aš tikrai myliu savo darbą ir man labai rūpi mokiniai, tačiau jeigu iš tiesų politikai ir aukščiausi valdžios pareigūnai elgsis taip, kaip elgiasi dabar, tai gali prireikti eiti į Vilnių“, – teigė pedagogė.
Ji taip pat pridūrė, kad tokia tikrojo streiko forma pasirinkta ne atsitiktinai. Ši kelionė tarsi simbolis to, kaip nelengva mokytojams siekti pokyčių švietimo sistemoje.
„Važiavimas autobusais būtų kaip susikalbėjimas su ministerija ir politikais. Tai būtų lengva, paprasta ir to mes siekiame. Deja, dirbdama darbo grupėse matau, kaip aš einu ne iki Vilniaus, aš einu keliais iš Klaipėdos į Jeruzalę ir nenueinu niekaip. Nes neišgirsta, manipuliuoja, meluoja, pasitelkia fragmentus iš įvairiausių dokumentų vietoje to, kad pateiktų visumą. Tai yra labai sudėtingas, komplikuotas kelias, kuris baigiasi dažniausiai niekuo“, – dėstė L. Bručkienė.
Streikas – politizuotas?
Dar prieš įspėjamąjį mokytojų streiką būta pastabų, kad ši akcija – politizuota ar bent ją gali bandyti išnaudoti politikai, kurie jau rengiasi artėjantiems rinkimams.
LŠDPS pirmininko pavaduotoja teigė iš dalies sutinkanti su šia mintimi ir neatmeta, kad politikai gali bandyti kelti savo reitingus neva stodami į pedagogų pusę.
Taip pat skaitykite
„Politinis momentas visada yra. Bet jis nėra toks, koks dažniausiai viešosiose erdvėse yra pristatomas. Didžioji dauguma politikų naudojasi mokytojų problemomis tam, kad pasiruoštų rinkimams. Ir nesvarbu, kurių metų streikas yra, visada kartojasi ta pati situacija. Ta prasme, jis yra politizuotas. Todėl, kad pasiima plakatus, pasiima kavą, picas, viešąją erdvę – ką nori politikai, tą ir pasiima – ir tada deklaruoja rūpestį būdami opozicijoje, tačiau kai jie ateina, tai tie sprendimai pradeda labai strigti“, – pastebėjo L. Bručkienė.
Pašnekovė taip pat atkreipė dėmesį, kad paprastai politikai kaltina politikavimu tuos, kurie su politika niekaip nėra susiję, nepriklauso jokioms politinėms jėgoms ir rinkimuose dalyvauti neketina.
L. Bručkienė pedagogams ir profesinių sąjungų atstovams metamus kaltinimus vadina dezinformacija.
Pedagogė akcentuoja, kad streikas yra piliečių įgalinimas pareikalauti politikų atsakomybės, o ne tik deklaracijų.
„Ministerija giriasi, kiek milijonų jie investavo. Paradoksas – jie investuoja milijonus, o mokytojai nelaimingi, pervargę ir sudirgę. Vadinasi, sprendimai, kur investuoti milijonus, daromi netinkamai“, – sakė L. Bručkienė.
Anot pašnekovės, streikuoti žmogui nėra paprasta, nes tam pasiryžusieji susiduria su nemenku psichologiniu spaudimu, įvairiais išpuoliais, šmeižtu ir pan.
Vis dėlto pedagogė džiaugiasi jaučianti stiprų moksleivių ir jų tėvų palaikymą.
„Aš turiu nuostabų užnugarį. Su savo auklėtiniais, kurie dabar yra vienuoliktokai, jau esame antrame streike. Jie buvo šeštokai, kai buvo 2018 m. streikas. Jie mato mane kaip pilietę. Jie stebėjo tiesioginę transliaciją, rašė man žinutes po tiesioginės transliacijos. Tėvai labai palaikė tiek 2018 m., tai lygiai tas pats yra ir dabar“, – džiaugėsi L. Bručkienė.
Miknevičienė: vaikai matytų nepervargusį mokytoją
Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja R. Miknevičienė sako, kad jai svarbiausias argumentas streikuoti – mokinių skaičius klasėje. Jei klasės nebūtų pergrūstos, anot jos, laimėtų vaikai, nes matytų nepavargusį, kūrybingai nusiteikusį, kur kas daugiau perskaičiusį, skyrusį daugiau laiko savo kultūriniam išprusimui mokytoją.
Patyrusi lituanistė šiemet moko pirmokus gimnazistus, vienoje klasėje – 28 mokiniai.
„Tiek mokinių yra visose mūsų gimnazistų pirmose klasėse. Man labai svarbu, kad būtų atsižvelgta į prašymą mažinti mokinių skaičių klasėje. Turiu penkias savaitines pamokas pirmokams. Aš spėju su mokiniais susipažinti, bet tie mokytojai, kurie turi vieną dvi savaitines pamokas, jokiu būdu negali padaryti to, kas yra mokyklos esmė, – pamatyti kiekvieną vaiką, kiekvienam skirti dėmesio“, – svarbiausią sau pokytį įvardijo pedagogė.
Ji pabrėžė jaučianti didžiulį skirtumą tarp to, kaip jai sekasi dirbti su 28 mokiniais ir su perpus mažesne modulio grupe. Tuomet, pabrėžė pedagogė, iš esmės skiriasi ir mokinių pasiekimai.
„Akcentuojama, kad mokytojai nori didesnių atlyginimų. Bet į nuošalę, kalbant šiuo klausimu, nustumiami vaikai. Manau, jei mokytojas galėtų gauti jo poreikius tenkinantį atlyginimą, turėdamas, tarkime, 18 kontaktinių valandų, jis galėtų kur kas ramiau pasiruošti pamokoms, neateitų į pamokas pervargęs. Nuo to tik laimėtų vaikai, nes matytų nepavargusį, kūrybingai nusiteikusį, kur kas daugiau perskaičiusį, skyrusį daugiau laiko savo kultūriniam išprusimui mokytoją“, – vardijo lituanistė.
Ji pateikė pavyzdį: mokytojas, tarkime, lituanistas, norėdamas turėti etatą, turėtų turėti 24 pamokas per savaitę, neskaičiuojant kitų valandų, kurių reikia pasiruošti.
„24 pamokos klasėje, kurioje mokosi 28 mokiniai, yra išties nepakeliamas krūvis. Man iki pensijos liko treji metai, aš jau nebeturiu didelių poreikių buičiai susitvarkyti, bet man, būnant močiute, yra labai skaudu, kad mokykla tiesiog atstumia jaunus mokytojus, kurie ateitų į mokyklą, tik jei galėtų išlaikyti šeimas, gauti paskolą butui. Labai norėčiau, kad mokykla būtų patraukli jauniems mokytojams. Deja, šito nėra“, – kalbėjo pedagogė.
Pedagogė: streikuojantis mokytojas yra pavyzdys
Prieš streiką R. Miknevičienė perskaitė daug komentarų viešojoje erdvėje, kur žmonės dalijosi savo nuomone apie mokytojų protestavimą.
„Man labai liūdna, kad mūsų visuomenė nuvertina streikuojantį mokytoją. Mano galva, streikuojantis mokytojas turėtų būti demokratijos pavyzdys, kaip žmogus, gebantis kovoti dėl savo teisių.
Labai džiaugiuosi, kad mūsų mokykloje net ir gimnazijos vadovai pagarbiai žvelgia į tuos per 40 mokytojų, šiandien streikavusių. Su mumis atėjo pasikalbėti gimnazijos direktorius Raimondas Dambrauskas. Man dėl to labai smagu“, – sakė R. Miknevičienė.
Mokytoja sakė streikuosianti ir jei vyksiąs ilgasis streikas. Tiesa, gal ne visą laiką, mat jiedu su vyru abu yra tos pačios mokyklos lituanistai. Tad vienas streikuotų, o kitas dirbtų, kad šeima gautų pajamų.
R. Miknevičienė sulaukė ir auklėtinių, kurie dabar gimnazijos ketvirtokai, palaikymo.
„Po streiko eidami vaikai mums, mokytojams, tiesė nykštį ir rodė pergalės ženklą. Jie mus palaiko ir mato, kad mūsų gimnazijos mokytojai dirba labai daug“, – sakė R. Miknevičienė.
Dočkus: kažkiek vilties ir aš turiu
Elektrėnų Ąžuolyno progimnazijoje penktadienį streikavo apie tris dešimtis mokytojų, tai sudaro apie pusę visų čia dirbančių pedagogų.
„Mažesnis mokinių skaičius, didesnis atlyginimas ir normalus darbo krūvis. Mokinių skaičius man asmeniškai yra pats svarbiausias“, – ko tikisi iš derybų su ministerija, išvardijo šios mokyklos anglų kalbos mokytojas Aivaras Dočkus.
Jis sakė, kad užtikrinti geros kokybės ugdymą 30 mokinių klasėje yra sudėtinga.
„Mokytojai visuomet turi viltį, kažkiek ir aš tos vilties turiu, bet matau visus ministerijos veiksmus nuo 2018 metų, kai iš esmės buvo patyčios ir imitacija. Pamenu, tuomet teko važinėti į derybas ir įtikinėti, kad 30 vaikų klasėje yra per daug, kad perpildytose klasėse nukenčia mokymosi lygis. Ministerija bandė įrodinėti, kad nežinia, ar didelės klasės yra blogis“, – kalbėjo A. Dočkus.
Jei nepavyktų susitarti su ministerija šįkart, jis protestuotų ir per ilgąjį streiką ir leistųsi pėsčiomis iš Elektrėnų į Vilniuje esančią ministeriją.
