Pedagogai svarsto, kad Lietuvoje mokytojų trūkumą galima spręsti ir emocinio palaikymo iniciatyvomis. Viena tokių yra mokytojų palaikymo ratai, į kuriuos susirenkama pasidalyti savo patirtimis, pavyzdžiui, išgyvenamais darbo sunkumais.
Dalis prie ratų prisijungusių pedagogų tikina pastebėję teigiamų pokyčių kasdienybėje, pavyzdžiui, patiria mažiau perdegimų. Tuo metu kai kurie ugdymo psichologai sako, kad panašios veiklos mokytojų trūkumo neišspręs, tačiau akcentuoja, kad jų šalyje labai reikia.
Prasidėjus naujiesiems mokslo metams tarp mokytojų netyla kalbos dėl planuojamo streiko, o mokyklų vadovai atvirauja, kad mokytojų trūkumas išlieka iššūkiu. „LRT ieško sprendimų“ komanda domisi, kaip Lietuvos mokyklos ir Estija siekia pritraukti mokytojų.
Žinote pavyzdžių, kaip kiti sprendžia tam tikras problemas ir kokius sprendimus taiko? Parašykite mums sprendimuzurnalistika@lrt.lt.
Straipsnis trumpai
- Trečius metus veikia mokytojų palaikymo ratai.
- Gyvuose susitikimuose dalyvauja iki dešimties mokytojų, jie dalijasi savo patirtimis.
- Viliamasi, kad tokie palaikymo ratai galėtų padėti kovoti su mokytojų perdegimu ir jų trūkumu.
- Ekspertai pastebi, kad Lietuvos pedagogų emocinė savijauta yra pablogėjusi.
Taip pat skaitykite
Mokytojų palaikymo ratai – kas tai?
Ši iniciatyva veikia jau trečius metus. Pasak jos įkūrėjos mokytojos Eglės Stankūnaitės, idėja burti pedagogus atsirado stebint vyrų genčių projektą.
„Mane labai sužavėjo jų principas, kad galima sukurti savarankiškai veikiančias savitarpio paramos grupes, kurioms nereikalingas išorinis psichologas ar supervizorius (...) Daug mokytojų neturi galimybės turėti saugios, stiprios švietimo bendruomenės, tad nusprendžiau pasinaudoti vyrų genčių metodu ir įsteigti palaikymo ratus“, – sako E. Stankūnaitė.
Jos teigimu, per mokslo metus mokytojų susitikimai vyksta nedidelėse grupėse.
„Gyvuose susitikimuose dalyvauja iki dešimties mokytojų. Pradžioje jie būna su dviem mentoriais, kurie padeda suburti grupę, ją išmoko saugiai dalytis patirtimis. Mentoriai duoda visą struktūrą, metodus, įrankius. Po to grupė paliekama veikti savarankiškai, naudojantis metodine medžiaga. Užsiėmimų intensyvumas yra maždaug kas dvi savaites – po dvi su puse valandos. Mokytojai renkami iš skirtingų mokyklų, kad būtų užtikrintas saugumas ir būtų mažiau interesų konfliktų“, – teigia pašnekovė.
Užsiėmimai kainuoja 80 eurų. Kaip pasakoja E. Stankūnaitė, tai yra vienkartinis mokestis.
„Profesionalus psichologas ar lektorius gali iš jūsų paprašyti tris kartus daugiau. Iš kitos pusės, mokykla, jei nori (...) galėtų finansuoti tai. Aš sutinku, kad kai kuriems mokytojams tai gali būti dideli pinigai. Bet kaip mes sakome, tai yra vienkartinė investicija, nereikės kiekvienais metais mokėti. Jie gali dalimis sumokėti...
Bet jie turės tą ratą, kiek norės. Gauna mokytojai ir pažymėjimus, nes vis tiek šitoje programoje įgyja daug kompetencijų. Mes suteikiame 80 valandų mokymų programą. Viena valanda – vienas euras. Man tai yra labai simboliška“, – skaičiuoja E. Stankūnaitė.
Ji pastebi, kad susidomėjimas iniciatyva yra padidėjęs.
„Matome, kad tikrai nebegalime priimti visų norinčiųjų. Kas iš vienos pusės liūdina, nes norėtųsi kuo daugiau įtraukti... Bet iš kitos pusės neturime tiek finansinių resursų, viską darome savanoriškais pagrindais (...) Šiais mokslo metais startuojame Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje“, – kalba E. Stankūnaitė.
Ji priduria, kad emocinio palaikymo užsiėmimai iš valstybės nesulaukia jokio finansavimo: „Kol kas požiūris, kad taip, problema yra, bet kai konkrečiai kažką reikia daryti, tai pinigai kažkur kitur nueina. Nežinau, gal vardo pakankamo neturime. Kol kas turime porą privačių verslų, kurie parėmė, kad galėtume truputį išsiplėsti. Jeigu finansavimo iš valstybės neatsiras, tai matyt nedaug tų ratų kursime.“
Mano, kad tai gali spręsti mokytojų trūkumo problemą
Pedagogė mano, kad esant atitinkamiems resursams mokytojų palaikymo ratai galėtų veikti ir regionuose.
„Mums reikia užsiauginti žmones. Šie metai bus apie tai. Reikia turėti išteklių, kad galėtume adekvačiai sumokėti mentoriams ir kad galėtume padengti kaštus važiuoti į tuos regionus“, – sako ji.
Pašnekovės įsitikinimu, emocinio palaikymo iniciatyvos gali spręsti mokytojų trūkumo problemą. Kaip vieną pavyzdžių E. Stankūnaitė išskiria perdegimo atvejus, kai pedagogas pradeda svarstyti apie išėjimą iš mokymo įstaigos ar švietimo sektoriaus.
„Čia jis gal randa kitų būdų, alternatyvų, kaip kitaip likti tame švietime, padėti sau ir po to – ar grįžti su naujomis jėgomis, ar atrasti kitas veiklas... Bet nesusideginti visiškai, o mes tą žmogų prarandame galutinai“, – mąsto pedagogė.
Mokytojų palaikymo ratuose kol kas dalyvavo tik moterys. E. Stankūnaitė tokią tendenciją aiškina mažu vyrų skaičiumi švietimo sektoriuje. Ji taip pat spėja, kad vyrai pasyviau dalyvauja tokiose veiklose dėl nepakankamo pasitikėjimo savo jėgomis.
„Dar yra daug tokio nepasitikėjimo, iš vaikystės ar paauglystės atėjusio – „nebūk mergaitė, neverk“. Nesidalink, kas tau jautru, skaudu. Man atrodo, kad tas dar labai stipriai velkasi“, – svarsto pašnekovė.
Praėjusiais metais mokytojų palaikymo ratų programą baigė 17 pedagogų iš 12 mokyklų. Tikimasi, kad šiemet šiuos užsiėmimus baigs iki 80 pedagogų iš maždaug 50 ugdymo įstaigų.
Palaikymo ratų dalyvė: žinau, kad susitiksim, išsiventiliuosim ir galėsim keliauti toliau
Specialioji pedagogė Vaida pastebi, kad prisijungus prie iniciatyvos sumažėjo perdegimo atvejų.
„Aš manau, kad tikrai mažiau tų momentų, kai norisi va taip griūti negyvai po darbo. Esu labai bendruomeniškas žmogus. Man labai svarbu turėti bendruomenę ir bendraminčių, susitikti. Ir aš žinau, kad yra ta viltis, kad susitiksim, išsiventiliuosim, suprasim save labiau ir galėsim keliauti toliau. Man svarbu netgi šitų susitikimų laukimas“, – sako Vaida.
Kelerius metus mokytoja dirbanti Gretė teigia, kad po emocinio palaikymo užsiėmimų pradėjo labiau džiaugtis savimi.
„Labai pradėjau savimi džiaugtis kaip mokytoja, jaustis švietimo sistemos dalimi. Tuose ratuose tiesiog atradau save kitaip, gražiau. Kur darbe, atrodo, užsidarau ir pervargstu ir kažkaip nemoku savo gražiųjų pusių parodyti dėl visokių patiriamų įtampų. Jaučiuosi sužydėjusi tuose ratuose. Man pakankamai sunku būti švietimo sistemoje.
Yra dalykų, kurie nėra palankūs augti, būti atviram, paprastam, kartais būti pažeidžiamam. Tai nėra ta aplinka, turi ateiti su kažkokia paruošta kauke blogąja prasme, atlikti kažkokį vaidmenį ir nelabai kam rūpi tavo vidinis pasaulis [...] Bet kaip mokytoja aš turiu atliepti mokinių vidinį pasaulį. Tai yra didelis darbas, turiu būti tokia maitinanti, bet būti pamaitinta – nėra tos erdvės darbe“, – pasakoja Gretė.
Psichologas: Lietuvoje emocinio palaikymo iniciatyvų labai trūksta
Tuo metu ugdymo psichologas Evaldas Karmaza pastebi, kad pastaruoju metu Lietuvos pedagogų emocinė savijauta yra pablogėjusi.
„Bendrai (...) būsena yra pablogėjusi su kritiniais elementais. Kolektyve, aš matau, kas dešimtas, kas šeštas, kas penktas mokytojas jau yra skausme. Dažnai to nepasako, slepia. O tai yra prabanga mums, nes 10–20 proc. pedagogų, kurie jau turėtų gauti būtinąją greitąją pagalbą – psichologinę ar galbūt tiesiog paramą – jie, žinokite, kol kas bando tai spręsti tyliai, slėpdami, ir dėl to darbo kokybė nukenčia. Ir vaikai paskui jau pradeda tą jausti pamokų metu.“
E. Karmaza pabrėžia, kad emocinio palaikymo iniciatyvų mokytojams reikia ir jų labai trūksta.
„Turiu pripažinti, kad tai nėra paprasta įgyvendinti mokyklos lygiu, nes kuo toliau, tuo labiau aš matau, kad atvirauti mokytojams tame pačiame kolektyve yra nesaugu arba neįprasta. Turbūt viena iš didesnių problemų, kurią aš matau, yra konfidencialumo trūkumas. Jeigu aš atskleisiu, kad man blogai – aš bijau, kad tai nebūtų paskleista po visą mokyklą“, – kalba pašnekovas.
E. Karmaza tvirtina, kad išvengti tokių neigiamų patirčių galima kitokio formato susitikimais.
„Tarkime, miesto savivaldybės lygiu (...) tai yra labai neišnaudota dalis. Mokytojai galėtų daryti kažkur kassavaitinius valandos-dviejų susitikimus siekiant žiūrėti ne į Lietuvą, ne į vaikus, ne į programas, o į save, kaip mums sekasi būti kiekvieną dieną mokytojais“, – akcentuoja specialistas.
Visgi jis mano, kad panašaus pobūdžio susibūrimai mokytojų trūkumo problemos neišspręs.
„Bent jau sumažėjimą galės kažkiek tai išspręsti. Čia jau būtų bendrai švietimo politikos dalykas. Matot, profesija patraukli yra ne vien tik pagal tai, kiek joje gera“, – sako psichologas, paaiškindamas, kad šios profesijos patrauklumą gali lemti apie ją viešojoje erdvėje kuriamas vaizdinys.
„Anksčiau požiūris į mokytojus buvo toks, deja, su sarkazmu, savotišku net pažeminimu, išskyrus tam tikrus atvejus. O dabar keičiasi. Dabar vis daugiau žmonių paragauja tos pedagogikos, tėvai vis labiau domisi pedagogika ir jie mato, kad tai yra profesija, kuriai neužtenka diplomo (...) Ir tie, kas renkasi, jau jie vis labiau sulaukia pagarbos. Aš tą girdžiu. Bendroji viešoji opinija apie profesiją jau gali dar labiau padidinti norinčiųjų studijuoti skaičių“, – apibendrina E. Karmaza.
Žinote pavyzdžių, kaip kiti sprendžia tam tikras problemas ir kokius sprendimus taiko? Parašykite mums sprendimuzurnalistika@lrt.lt.
