„Kiekvieną dieną vaikas namo grįždavo su ašaromis akyse“: kaip ukrainiečių vaikai integruojasi Lietuvos mokyklose?

Rugsėjo pirmoji visada yra jaudinanti diena tiek vaikams, tiek jų tėvams. Tačiau kai vaiko laukia ne tik nauji mokslo metai, bet ir nauja mokykla, nauja kalba ir naujas miestas, jaudulio dar daugiau. Šiuo metu Lietuvoje gyvenantiems ukrainiečių vaikams adaptacija ir integracija naujoje mokykloje tampa rimtu iššūkiu. Vieni vaikai džiaugiasi galėdami lankyti mokyklą, kitiems diena mokykloje tampa tikru išbandymu.  

Tekstą galite skaityti ir rusų kalba.

Lietuvoje gyvena daugiau nei 100 tūkst. imigrantų – kitų šalių piliečių. Šalyje jau svarstoma, kaip integruoti atvykėlius. „LRT Novosti“ jūsų dėmesiui siūlo straipsnių ciklą „Savi tarp svetimų: migrantai Lietuvoje“, kuriame pateikiamos pačių migrantų ir ekspertų nuomonės šia tema.

„Norėjome mokytis tik ukrainietiškoje mokykloje“

Nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios į Lietuvą atvyko apie 70 tūkst. ukrainiečių pabėgėlių. Daugiau nei 20 tūkst. iš jų yra vaikai. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos teigimu, pabėgėlių iš Ukrainos vaikai turi lygiai tokias pačias teises mokytis mokyklose ir lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigas kaip ir Lietuvos vaikai.

Be to, nuo šių mokslo metų karo pabėgėlių vaikai mokysis vaikų darželiuose, bendrojo lavinimo ir profesinėse mokyklose bendrose klasėse su kitais Lietuvos mokiniais.

„Turime padaryti viską, kas įmanoma, kad nuo karo pabėgę ukrainiečiai galėtų sklandžiai integruotis į bendrojo ugdymo klases. Šiais metais ukrainiečiai, kurie jau pramoko lietuvių kalbos, galės tobulinti savo žinias mokydamiesi jos kartu su kitais mokiniais“, – sakė viceministras Ramūnas Skaudžius.

Tačiau ne visi ukrainiečiai sutinka su šiuo sprendimu, todėl ieško galimybių mokytis gimtąja kalba. Dvylikamečio Jaroslavo mama Karina iš Odesos LRT.lt pasakojo sąmoningai pasirinkusi leisti sūnų į Tarptautinę Ukrainos mokyklą (TUM) Vilniuje, nes nenorėjusi „savo vaikui kelti dar didesnio streso“.

„Į Vilnių atvykome neseniai, pabėgome nuo karo, nuo nuolatinių apšaudymų. Vaikas buvo ištiktas šoko, bijojo išeiti į lauką. (...) Mokyklos buvo uždarytos, nes nėra slėptuvių, ugdymas vyko nuotoliniu būdu. Galima sakyti, kad normalus mokymosi procesas nevyko. (...) Po paskutinio apšaudymo supratau, kad reikia gelbėti vaiką, ir mes išvykome į Lietuvą, nes čia jau gyveno mano draugė“, – pasakoja Karina, su sūnumi į Vilnių atvykusi šių metų gegužę.

Moteris neslepia, kad pats svarbiausias jai iškilęs klausimas buvo sūnaus išsilavinimas. Ir nors galimybių mokytis lietuviškose mokyklose buvo pakankamai, ji iš karto nusprendė, kad vaikas eis tik į ukrainietišką mokyklą.

„Jis nė vieno žodžio nemoka lietuviškai, o aš taip pat nieko šia kalba nesuprantu, todėl niekuo negaliu jam padėti. Įsivaizduokite, rugsėjo pirmąją ateinate į naują klasę, naują mokyklą, o dar visi aplinkui kalba nesuprantama kalba. Tai baisus stresas ir aš nesu pasiruošusi leisti savo vaikui (tokį stresą) patirti. Jis jau daug išgyveno, dabar bent jau bus laimingas mokydamasis gimtąja kalba ir pagal tą pačią programą, pagal kurią mokėsi Ukrainoje“, – aiškina septintoko Jaroslavo mama.

Jai antrina ir dešimtmetės Sofijos mama Aleksandra.

„(...) Jei dukra eitų į pirmą klasę, tikriausiai apsvarstyčiau galimybę ją leisti į lietuvišką mokyklą. Bet kai tau 10 metų, labai sunku pradėti visą ugdymą nuo nulio. Mes kategoriškai nenorėjome eiti į rusakalbių mokyklą, lietuviškoje mokykloje būtų neįmanoma integruotis, todėl pasirinkome ukrainietišką mokyklą. (...) Ten taip pat mokoma lietuvių kalbos, tad jei liksime čia, vaikas jau kalbės lietuviškai“, – savo sprendimą argumentuoja penktokės Sofijos mama.

„Vaikas jautėsi svetimas“

Kai kurie ukrainiečių vaikų tėvai neslepia svarstę vienintelį variantą – leisti savo atžalą tik į lietuvišką mokyklą. Septynmečio Danilo, šiemet pradėsiančios lankyti pirmą klasę Kaune, mama LRT.lt sakė, kad apie ukrainietiškas mokyklas net negalvojo, nes nori, kad jos vaikas nuo vaikystės integruotųsi Lietuvoje.

„Neaišku, kada grįšime namo ir ar apskritai grįšime. O vaikui reikia mokytis, integruotis, išmokti kalbą. Manau, kad tokiame amžiuje integruotis daug lengviau, nes ir kalba greičiau išmokstama, ir draugų lengviau susirasti, ir apskritai greičiau priprantama prie naujų dalykų. (...) Lietuvos mokyklose sudarytos visos sąlygos ukrainiečių vaikams lengvai adaptuotis, todėl ukrainietiškų mokyklų net nesvarstėme, o rusakalbė mokykla Kaune tik viena ir ji labai toli nuo mūsų namų“, – mokyklos pasirinkimo motyvus dėsto Danilo mama Olena ir priduria nė kiek nesijaudinanti dėl sūnaus integracijos naujoje mokykloje.

„Galbūt kai kam pasirodys, kad esu bloga motina, bet aš manau, kad nereikia pertekliškai globoti vaiko ir atitverti jo nuo realybės. Realybė yra tokia, kad mes gyvename Lietuvoje, kur viskas yra lietuviškai, todėl turime prisitaikyti ir integruotis. (...) Mano sūnus lankė parengiamąją grupę darželyje, kur viskas buvo lietuviškai, auklėtojos su juo kalbėjo tik lietuviškai, ir jis su džiaugsmu ten eidavo, todėl manau, kad lietuviškoje mokykloje jam bus dar lengviau integruotis“, – sako Olena.

Būsimo trečioko Marko mama, taip pat leidžianti sūnų į lietuvišką mokyklą, sako, kad nors pradžioje vaikui buvo nelengva integruotis, dabar jis nekantriai laukia rugsėjo pirmosios.

„Į mokyklą atėjome įpusėjus mokslo metams, viskas vyko lietuvių kalba, vaikas grįždavo namo su ašaromis akyse, nenorėjo eiti į mokyklą, sakė, kad ten jaučiasi svetimas, nieko nesupranta. Bet esu labai dėkinga mokytojai, kuri skyrė jam papildomo dėmesio ir atskirai paaiškindavo viską rusiškai, taip pat aiškino kitiems vaikams, kad Markas vis dar mokosi lietuvių kalbos ir turėtume būti kantresni su juo, gerbti jo pastangas. (...) Adaptacijai mus prireikė 4 mėnesių, o dabar jis su nekantrumu laukia rugsėjo pirmosios“, – savo patirtimi dalijasi Alina ir priduria, kad nors vaiko integracija mokykloje nebuvo lengva, ji labai džiaugiasi nepasidavusi sūnaus ašaroms ir nepakeitusi savo sprendimo.

„Kai jis verkė ir pasakojo, kaip jam sunku, man buvo dar sunkiau, nes supratau, kad jei man, suaugusiai moteriai, sunku naujame mieste, tai kaip jame turi jaustis aštuonmetis vaikas? Bet mes daug kalbėjomės, daug mokėmės ir mums pavyko. (...) Integruoti vaiką į naują visuomenę yra labai sunku, bet įmanoma, jei suaugusieji yra kantrūs ir iš tiesų padeda, užuot palikę viską savieigai“, – sako mama Alina.

Vaikams iš Ukrainos – ypatingas dėmesys

Vienos iš Vilniaus mokyklų pradinių klasių mokytoja Daiva (pavardė LRT.lt žinoma) pasakojo, kad jos klasėje mokosi du mokiniai iš Ukrainos ir darbas su jais skiriasi nuo darbo su kitais mokiniais.

„Nenoriu pasakyti, kad ukrainiečiams vaikams skiriu daugiau dėmesio, bet darbas su jais yra šiek tiek kitoks. Juk pirmiausia viską paaiškinu visai klasei, o paskui su jais atskirai bendrauju rusų kalba, kad išaiškinčiau temą. (...) Sutinku, kad šiame amžiuje integruotis lengviau, tačiau tam reikia ir tėvų, ir mokytojų pagalbos. Mūsų mokykloje dirba psichologė, kuri nuolat bendrauja su vaikais iš Ukrainos. (...) Man kaip motinai, kaip moteriai, jų labai gaila – įsivaizduoju, kokį stresą jie patiria mokydamiesi nepažįstama kalba, naujoje mokykloje, todėl stengiuosi rasti būdų, kad mokydamiesi jie jaustųsi patogiai. Juk kai jie pereis į progimnaziją, gali būti, kad niekas jais taip nesirūpins“, – apie savo darbą su ukrainiečių vaikais pasakoja Daiva.

Mokytoja priduria, kad ukrainiečių vaikų integracijai mokyklose skiriamas ypatingas dėmesys. Prieš įvedant vaiką į naują klasę, psichologas paruošia vaikus, papasakoja apie tai, kad vaikas nekalba lietuviškai, ir pataria, kaip geriau elgtis. Tuo pačiu metu mokiniui iš Ukrainos organizuojamos papildomos lietuvių kalbos pamokos, skiriamos individualios valandos su mokytoju, kur medžiaga aiškinama papildomai, vaikas visapusiškai įtraukiamas į popamokinę veiklą.

„Tačiau norėčiau pabrėžti, kad labai daug priklauso nuo paties vaiko, jo charakterio ir būsenos. Vieni labai greitai integruojasi į klasę, susiranda draugų ir aktyviai mokosi naujų dalykų, o kiti dar labiau užsidaro savyje ir patiria didžiulį stresą. Todėl mokytojams svarbu rasti individualų bendravimo su kiekvienu vaiku būdą“, – pataria mokytoja Daiva.

Nors beveik visose Lietuvos ugdymo įstaigose darbui su ukrainiečių vaikais skiriama daug dėmesio, kai kurie tėvai sako, kad jų vaikams taip ir nepavyko integruotis mokykloje.

„Pakeitėme dvi mokyklas, iš pradžių mokėmės lietuviškoje mokykloje, paskui perėjome į rusakalbę, bet mums taip ir nepavyko integruotis. Mano dukra yra labai drovi ir tyli, todėl lietuviškoje mokykloje jai buvo labai sunku, nes kai jos paprašydavo atsakyti į kokį nors klausimą, ją ištikdavo tikras panikos priepuolis – prie įprasto jaudulio prisidėdavo kalbos nemokėjimas ir baimė suklysti. Rusakalbėje mokykloje buvo lengviau, bet ten taip pat nepavyko susirasti draugų, – kiekviena diena mokykloje buvo tikras iššūkis, o ir rezultatai toli gražu nedžiugino. (...) Dabar mes mokomės namuose“, – savo istorija dalijasi keturiolikmetės Angelinos mama Viktorija.

„Mano sūnus buvo pirmūnas, o čia visų dalykų pažymiai labai suprastėjo. Vaikas bijojo atsakinėti per pamokas, nemokėjo rašyti, ne viską suprato, kas sakoma, ir visiškai neturėjo draugų. Nenoriu nieko kaltinti, bet mokykla nieko nepadarė, kad padėtų vaikui integruotis. (...) Rusakalbėje mokykloje, kurioje šiuo metu mokomės, daug lengviau, ir vaikas pagaliau vėl susidomėjo mokslais“, – sako devintoko Olego mama Tamara.

Negalima nuvertinti adaptacijos sunkumų

Su ukrainiečiais vaikais Lietuvoje dirbanti psichologė Svitlana Ševčenko taip pat pabrėžia individualaus požiūrio svarbą.

„Negalima nuvertinti adaptacijos sunkumų. Visų vaikų ir apskritai visų žmonių temperamentai skirtingi, skirtingi socialiniai įgūdžiai, kažkas lengvai susibendrauja su naujais žmonėmis, kažkam reikia daugiau laiko. Turime atsiminti, kad kuo daugiau gėrio įžvelgsime naujoje situacijoje, tuo lengviau bus prisitaikyti prie naujos aplinkos, kurioje atsidūrė vaikas“, – sako psichologė.

Specialistė pažymi, kad tėvų vaidmuo vaiko integracijos į mokyklą procese ir jo tolesnėje adaptacijoje naujoje aplinkoje taip pat yra labai svarbus. Ji pataria nespręsti smulkių problemų už vaiką, o suteikti jam galimybę būti savarankiškam, bet kartu parodyti paramą, domėtis mokyklos gyvenimu, atsakyti į klausimus.

„Labai svarbu namuose sukurti palaikančią, komfortišką aplinką. Ir, jei įmanoma, būtų gerai užrašyti vaiką į kokius nors būrelius, treniruotes, panašias į tas, kurias jis lankė namuose, nenutraukti ryšių su ankstesniu gyvenimu, nekeisti visko radikaliai, o rasti kažką panašaus“, – pataria psichologė.

Specialistė taip pat teigia, kad daugiausia sunkumų adaptuojantis naujoje mokykloje kyla dėl to, jog vaikas ateina į jau susiformavusią socialinę grupę, kuri gyvena pagal savo dėsnius, turi savo lyderius, savo autsaiderius – tai yra uždara grupė, ne visada pasirengusi išskėstomis rankomis priimti naujokus.

„Nereikia iš karto reikalauti iš vaiko aukštų rezultatų, gerų pažymių, net jei jis savo mokykloje buvo pirmūnas. Juk tai, kad vaikas pateko į naują aplinką, naują mokyklą, naują klasę, jam kelia stresą, kuris gali turėti įtakos pažymiams. (...) Vaikui reikėtų duoti laiko prisitaikyti, priprasti prie naujos aplinkos. (...) Nueikite kartu su juo į mokyklą, susipažinkite su draugais, mokytojais, laikykitės kasdienės rutinos, ritualų, kuriuos turėjote anksčiau, ir būtinai palaikykite savo vaiką, girkite jį, sakykite, kad jis šaunuolis, kad juo didžiuojatės“, – prieš prasidedant naujiems mokslo metams tėvams pataria psichologė S. Ševčenko.