„Dirbdama animatore aš uždirbdavau tris kartus daugiau, pati organizuodavau ir vesdavau šventes, bet visa tai paleidau ir nė karto nesigailėjau iškeitusi į 900 eurų per mėnesį“, – LRT.lt pasakojo mokytoja Žiežmariuose kelerius metus dirbanti Neringa Ašmenaitė-Bukelė. 26-erių metų merginai skaudu matyti uždaromas kaimų mokyklas, kurios, jos nuomone, nenusileidžia privačioms ugdymo įstaigoms. „Aš labai norėjau dirbti kaimo mokykloje, tik nespėjau, ją uždarė“, – sakė ji.
Jau penktus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
Nuo animatorės – iki mokytojos
Pradinių klasių mokytoja Žiežmariuose ji dirba metus, prieš tai penktokus mokė lietuvių kalbos, o dar anksčiau organizavo renginius vaikams ir dirbo animatore. Nors mokytojo profesija nebuvo pirmasis LRT.lt pašnekovės pasirinkimas, tačiau, kaip pati sako, širdyje ji visada jautė, kur iš tiesų turėtų būti, ir link to ėjo. Noras mokyti atsirado dar vaikystėje, o pirmieji mokiniai – broliai, pusseserės, pusbroliai ir žaisliniai meškučiai.
„Man tai buvo labai natūralu, nepriėmiau to kaip talento“, – sakė ji.
Pašnekovės šeimoje pedagogų nebuvo, mergina augo kukliuose namuose, tačiau visada degė noru ne tik mokytis, bet ir mokyti.
„Nėra šeima tokia, kur žmonės su aukštuoju, kur aš būčiau mačiusi, kad siekia mokslo, tuo keliu eina. Ne, tai yra darbo žmonės, samdomi darbuotojai. Aš visada matydavau, kad tėvai labai daug dirba ir stengiasi ką nors turėti, sukurti. Buvo ir taip, kad nieko neturėjom, ir mane tai labai motyvavo mokytis. Labai gerai atsimenu, pradinukė būdama galvojau taip: dabar mama skaičiuoja centus, kad mes galėtume ką nors nusipirkti, kur nors išvažiuoti, o aš mokysiuosi, kad man būtų kitaip. Aš visus tuos dvylika metų tuo ritmu ir ėjau“, – kalbėjo ji.
Neringa pamena taip pat svajojusi dirbti ir vaikų darželyje, tačiau garsiai apie tai užsiminusią paauglę perkalbėjo mokytojai. Taigi, nepaisydama savo vidinio balso, mokyklą baigusi pašnekovė pasirinko lietuvių kalbos ir reklamos studijas Kaune, o neilgai trukus ji įsitikino, kad jai tinkamiausias – mokytojo kelias.
„Aš norėjau mokyti. Kaip šiandien prisimenu, antrame kurse sėdėjau su kolege ir kalbėjomės, ką veiksime baigusios mokslus. <...> Sakau, žinai, aš vis tiek eisiu į mokyklą, aš vis tiek ten būsiu. Kai tai garsiai pasakiau, ramybė atėjo, nes supratau, kad turbūt aš to ir ieškojau, niekur kitur savęs neįsivaizdavau“, – dieną, kai apsisprendė dėl ateities, prisiminė ji.
Prasidėjus koronaviruso pandemijai animatorės veikla nutrūko, bet pašnekovė džiaugiasi šį laiką išnaudojusi tinkamai – ji įgijo pedagogo kvalifikaciją ir tapo lietuvių kalbos mokytoja.
Uždarome kaimo mokyklas, kurios turi tą patį, ką turi kuriamos privačios.
N. Ašmenaitė-Bukelė
„Visa mečiausi į studijas, buvo labai įdomūs, mane įkvėpę metai. Tada su pasitikėjimu atėjau į mokyklą čia, Žiežmariuose, ir vis dar čia esu“, – kalbėjo ji.
Pirmaisiais metais ji dėstė lietuvių kalbą, tačiau labiausiai norėjo mokyti mažuosius, pradinukus, todėl suprato, kad lietuvių kalbos kabinetas – ne paskutinė stotelė. LRT.lt pašnekovė prieš metus pradėjo mokyti pradinukus, o kartu ir pati tęsė mokslus.
„Studijavau metus, prieš tai – ketverius metus, todėl norėjosi pabandyti tą lietuvių kalbą pateikti kitaip, paieškoti kabliukų. Tų metų patirtis buvo labai įdomi ir naudinga, padėjo suprasti, kad tikrai ne to noriu, kad ieškosiu galimybių tapti pradinukų mokytoja. Pasakiau apie tai administracijai, man leido, tik reikėjo pakeisti kvalifikaciją. Vakar jau atsiėmiau iš pašto oficialiai savo pažymėjimą. Aišku, šios studijos buvo mokamos, bet to reikia, kitaip negalėčiau tęsti savo darbo“, – pasakojo ji.
Skaudžiai išgyvena dėl uždaromų mokyklų kaimuose
LRT.lt pašnekovei ypač skaudu matyti uždaromas Lietuvos kaimų mokyklėles, tokių sprendimų ji teigė negalinti pateisinti ir pasiūlė įsivaizduoti, kokios įmonės – jaukios, mažos ar tokios, kur nė nežinai, kiek yra darbuotojų, – kolektyve žmonės jaučiasi geriau. Panašiai, svarstė ji, yra ir kalbant apie mokyklas. Beje, būtent kuklioje kaimo mokykloje Neringa ir mokėsi, iš čia atsinešė gražiausių vaikystės prisiminimų.
„Juokinga, kai uždarome kaimo mokyklas, kurios turi tą patį, ką turi kuriamos privačios. Natūralu, kad į privačią mokyklą kaimo mokiniai negali eiti“, – teigė ji.
Mokytojos teigimu, mažesnės klasės yra dar viena provincijos stiprybė. Neringa pernai mokė 15 pirmokų, nekantriai laukia jų sugrįžtančių rugsėjį. Anot jos, tokioje klasėje kiekvienam vaikui gali skirti pakankamai dėmesio, juk reikia prie kiekvieno prieiti, pagirti, pasidžiaugti, pasikalbėti, o svarbiausia – suprasti ir atliepti lūkesčius.
„Įsivaizduoju, kad su 26 pirmokais jau būtų labai sunku“, – sakė mokytoja. Anot jos, su vyresniais mokiniais galima dirbti ir didesnėse klasėse, nes jie savarankiškesni.
Paklausta, kaip įsivaizduoja idealią mokyklą, N. Ašmenaitė-Bukelė nesudvejoja – tokią jau nešiojasi savo širdyje.
„Aš mokiausi tokioje mokykloje, Kalvių kaimo mokykloje. Man įstrigę tie mokytojai. Kokia galia turėjo būti mokytojų, kad aš po 10 metų išgirdusi tik balsą koridoriaus gale ėjau link jo, nes žinojau – ten mano mokytojas. Tai buvo mokytojai, kurie vesdavosi į mišką, ant užšalusio ežero, jie pamokas vedė kažkaip žmogiškai, artimai, o visa mokykla buvo bendruomenė.
<...> Svajonių mokykla yra maža mokykla. Aš labai norėjau dirbti [šioje] kaimo mokykloje, tik nespėjau, ją uždarė. Tiesiog labai labai norėjau dirbti kaimo mokykloje, iš manęs juokėsi, nes ką tu ten uždirbsi. Taip, nieko, bet tai yra svajonių mokykla, nes jausmo, kurį patyriau būdama tos bendruomenės dalimi, daugiau niekur kitur neradau, dabar bandau iš kruopelyčių sukurti jį savo klasėje“, – LRT.lt kalbėjo mokytoja Neringa.
Anot Neringos, atmintyje iškylantys jos pačios mokytojai ją labiausiai ir įkvepia. Iš pradžių ji lankė mokyklą Kaune, vėliau persikėlė gyventi į kaimą, ten lankė Kalvių mokyklą, o ūgtelėjusi mokslus krimto Žiežmariuose – ten, kur šiandien ir pati dirba.
Pašnekovė pasakojo iki šiol pamenanti ir savo pirmuosius mokytojus, prisiminimai apie juos pedagogės kelią pradėjusią merginą labiausiai ir įkvepia.
„Bandau stiebtis, būti tokia kaip jie, tie, kurie moko ne iš vadovėlio, bet eina į gamtą“, – sakė ji.
„Nepastovumo yra labai daug, bet aš to ir ieškojau“
Pradinių klasių mokytojos diena – tai penkios skirtingos pamokos, penkios skirtingos istorijos, trunkančios po 40 minučių, turi jas papasakoti vaikams, paaiškino N. Ašmenaitė-Bukelė.
„Išgyveni nuolatinį pokytį, virsmą. Nėra dienos, kuri būtų tokia pat, kaip vakar. Iššūkių yra visur – įvairių klausimų, problemų ir problemėlių. Gali ateiti labai pasiruošusi ir staiga viskas subliūkš. Nepastovumo yra labai daug, bet aš to ir ieškojau, nes kiekvieną kartą paaugi“, – mintimis apie savo kasdienybę dalijosi ji.
Būtent kaip istorijų pasakojimą pašnekovė ir supranta pamokas. Į jas mokytoja įtraukia kuo daugiau šių dienų konteksto, žaidimų ir stengiasi vaikams sukurti saugią erdvę, kurioje būtų užtektinai laisvės.
Yra ir liūdnesnių istorijų, kai sakau, kad jau nebegaliu, kad jau padariau viską.
N. Ašmenaitė-Bukelė
„Nesakau, kad aš vedu pamokas, mes kartu su mokiniais tą darome. Kiekvieną dieną jie renkasi tvarkaraštį, nuo ko pradėsime. Tai nėra labai teisėta, kaip sakau, bet tai skatina motyvaciją. Mes vis tiek padarome tai, ką reikia, yra ir dalykų, kurių negali perkelti ar labai laisvai daryti, aš taip ir pateikiu, sakau, šiandien negalėsime, nes yra taip, turi būti pirma matematikos pamoka“, – kalbėjo ji.
Beje, animatorės patirtis dirbant su mažaisiais labai praverčia, mokytoja greitai prisitaiko prie netikėtumų, o spontaniškumą ji laiko savo stipriąja puse. Anot jos, pradinių klasių pamokose turi būti smagu, mokinius reikia sudominti ir įtraukti, tad klasėje atsiskleidžia ir mokytojos kūrybiškumas.
„Kiekvieną kartą aš ateinu kaip į vakarėlį. Yra mokslas, yra žinios, kurias aš noriu perteikti, bet visada ieškau kabliuko, nes man labai svarbu, kad mokinys įsitrauktų, o ne kad aš atsistojusi ant pakylos dėstyčiau tiesas, kurios yra neginčijamos. Ne, aš tų tiesų kartais ieškau pati su jais“, – pasakojo mokytoja Neringa.
Paklausta, ar sutinka su gana dažnai viešojoje erdvėje sklandančia kritika, esą šiuolaikiniai vaikai niekuo nesidomi, laiką tenori leisti žaisdami telefonais, mokytoja šypsodamasi paaiškino, kad jai labai pasisekė, nes jos mokiniai labai smalsūs, o ir surasti bendrą kalbą pavyksta, nors ne visada iš pirmo karto.
„Labai sunku kategoriškai pasakyti, ar čia aš ką nors darau, ar tiesiog gaunu tokius vaikus, nes tikrai buvo nuostabi klasė ir mano auklėtinių penktokų, su kuriais atsisveikinom, ir pirmokai fantastiški vaikai, smalsios asmenybės, įsiliejančios į kiekvieną mano idėją. Ir jie ką nors pasiūlo – aš darau, toks bendras pasaulėlis. Gal tai tik mano receptas“, – svarstė ji.
Pašnekovė prisipažįsta, kad sunkių dienų pasitaiko, tačiau, laimei, jos prabėga.
„Tikrai ne visada pavyksta, yra ir liūdnesnių istorijų, kai sakau, kad jau nebegaliu, kad jau padariau viską. Mėgstu sakyti, kad vaikas yra kaip moneta, kurią iš vienos pusės laiko tėvai, iš kitos – mokykla, ir tik tada ji ridenasi. Jeigu aš keliu ir stumiu, o iš kitos pusės nieko, tai nieko ir nebus“, – kalbėjo N. Ašmenaitė-Bukelė.
Svarbiausia – ne įvertinimai, o vaiko savijauta
LRT.lt pašnekovė sako, kad geriau matyti šypseną vaiko veide nei įvertinimų lape, todėl ji visų pirma kuria santykį su mokiniais. Kitaip tariant, jai svarbu ne tik aukšti mokymosi rezultatai, bet ir tai, kaip vaikas jaučiasi.
„Man baisu, kad kartais į rezultatus orientuojamasi tiek daug, kad pamirštama, jog čia sėdi mokinys, žmogutis, kurio galbūt tėvai skiriasi, galbūt jis nemato mamos ar tėčio, galbūt jo šuniukas nudvėsė – yra daugybė niuansų. Suprantu, mokytojas ne visada gali juos atliepti, nes irgi yra žmogus, bet kartais atrodo, kad labai mechaniškai stengiamasi išmokyti“, – teigė ji.
Pirmiausia mokomės ne mokytis, bet priimti klaidą.
N. Ašmenaitė-Bukelė
Nors kai kas gali susidaryti įspūdį, kad mokytojos Neringos pamokose vaikai tik žaidžia, tai nėra tiesa. Pašnekovė tiki, kad kiekvienas vaikas gali pasiekti tam tikrų mokymosi rezultatų, tačiau svarbu suprasti, jog visi esame skirtingi. Ugdymo įstaigas, pasak jos, lanko daug specialiųjų poreikių turinčių vaikų, kurių tėvai dėl to niekur nesikreipia, šį faktą ignoruoja, priima tai lyg įžeidimą. Tačiau gabių vaikų taip pat yra daug, pabrėžė mokytoja.
„Mes labai daug dirbame ir siekiame rezultato, bet kiekvieno individualiai. Negaliu pasakyti, kad rezultatas yra prastas, yra mokinių, baigusių labai gerais įvertinimais, yra ir tokių, kurie mokosi patenkinamai, tačiau [klasėje] dirba visi“, – su LRT.lt patirtimi dalijosi pašnekovė.
N. Ašmenaitė-Bukelė taip pat stengiasi paneigti visažinio mokytojo mitą ir paaiškinti, kad klysti gali visi, o pasakyti, kad nežinai atsakymo į smalsuolio klausimą, – anokia gėda, juk galima čia pat kartu informaciją surasti internete ir mokytis kartu. „Pirmiausia mokomės ne mokytis, bet priimti klaidą“, – sako ji.
Į senąją mokyklą sugrįžo jau kaip mokytoja: „Pamažu pereiname prie to, kad esu ir kolegė“
Paklausta, kaip pasikeitė mokykla nuo laikų, kai pati ją lankė, LRT.lt kalbinta Neringa svarstė, kad šiuolaikinės švietimo įstaigos turi inovatyvių priemonių, palengvinančių darbą, tai pagrindinis skirtumas.
„Aš labai nustebau atėjusi į mokyklą, nes ją ir pati baigiau. Man paskyrė kabinetą, kurį prisimenu kaip patį tamsiausią. Nedrįsau į jį užeiti iki pat rugpjūčio mėnesio pabaigos. Visą laiką galvojau, ką aš jame darysiu, kaip sukursiu jaukumą, o užėjau ir štai– viskas taip šviesu, taip gražu, atnaujinta. Yra ir išmanioji lenta, mokytojai gavo kompiuterius, vaikai turi planšetes. Mes tokių galimybių neturėjome, nors nesakau, kad tai viską pakeičia ir mokymosi rezultatai šoktels į viršų, bet tai suteikia naujų galimybių“, – kalbėjo mokytoja.
N. Ašmenaitei-Bukelei įsilieti į mokyklos, kurią pati baigė, kolektyvą nebuvo lengva – ne vienas į ją žiūrėjo kaip į mokinę, tad prie naujo vaidmens teko priprasti.
„Aš jiems buvau mokinė, kuri dabar atėjo mokyti. Šiandien, manau, pamažu jau pereiname prie to, kad esu ir kolegė, bet iš pradžių buvau mokinė. Kai kurie labai palaikydavo, kai kurie laikydavosi atokiau. Viskam reikia laiko, bet jausmas keistas“, – pasakojo ji.
Pasak pašnekovės, jauną mokytoją vaikai priima paprastai, juk pirmokams ji vienintelė mokytoja, tad ir palyginti nėra su kuo. Sunkiau išsikovoti vietą tarp ilgiau dirbančių kolegų.
„Suprantu, kad ir abejonių buvo daug, o aš ir nesu tas žmogus, kuris ramiai dirba savo darbą ir tiek. Vis tiek atneši kokią nors idėją, ką nors kalbini. Aš suprantu, kad kolegos mokytojai turi didžiulį krūvį, o aš atėjau su mažu krūviu ir dar siūlau kažkokias idėjas. Kai kas lyg ir norėtų, bet jau nebeturi jėgų. Mano atėjimas pastatė į nepatogią padėtį ir prie to reikia tiesiog priprasti, suprasti. Dabar lengviau, nors kai nuvažiuoju į kokius nors mokymus dar būna žvilgsnių, sakančių „tai ką ji čia dabar kalba?“, – LRT.lt sakė pradinių klasių mokytoja prieš metus tapusi mergina.
Uždirbdavo triskart daugiau, bet žengusi į mokyklą nesigaili
„Dirbdama animatore aš uždirbdavau tris kartus daugiau, pati organizuodavau ir vesdavau šventes, bet visa tai paleidau ir nė karto nesigailėjau iškeitusi į 900 eurų per mėnesį“, – apie atlyginimą kalbėjo mokytoja.
LRT.lt ji pasakojo iki šiol turėjusi ir papildomų veiklų, šią vasarą organizuoja stovyklą vaikams, tačiau nuo rudens dirbs tik mokykloje.
„Noriu pabūti tik mokytoja. Bet mano poreikiai labai nedideli, aš neturiu vaikų. Esu laiminga, renkuosi patirtį, labai daug mokausi kiekvieną dieną, tobulėju, reflektuoju ir gal kada nors atlyginimas bus kitoks, bet dabar tik kelionės pradžia ir nesu ta, kuri bamba“, – sakė Neringa.
Norėtųsi, kad vertintume ir tuos tyliuosius vaikus.
N. Ašmenaitė-Bukelė
Kalbėdama apie Lietuvos švietimo sistemą pašnekovė džiaugėsi, kad įvairovės joje netrūksta, tačiau pripažino – mokyklose ne kiekvienas vaikas jaučiasi saugus, o nepatogūs vaikai nesulaukia deramo dėmesio.
„Atvirai pasakius, aš dar nematau mūsų rajone mokyklos, į kurią norėčiau leisti savo vaikus. Nematau tokių vietų, kur [vaikas] jaustųsi visapusiškai saugus. Bendrauju su jaunimu, girdžiu, ką jie kalba apie santykius su mokytojais, požiūrį į nepatogius mokinius, man skauda tada. Norėtųsi, kad būtų iškeliami ne tik aukštesnių gebėjimų mokiniai, su kuriais labai lengva dirbti, nes jie patys motyvuoti, užtenka tik parodyti, norėtųsi, kad vertintume ir tuos tyliuosius vaikus. Bet kiekviena mokykla yra atskiras pasaulis“, – LRT.lt sakė pradinių klasių mokytoja N. Ašmenaitė-Bukelė.
