Alytaus meras Nerijus Cesiulis interviu portalui LRT.lt sako sulaukęs siūlymų dalyvauti artėjančiuose nacionaliniuose rinkimuose, tačiau tvirtina, kad „negali nuvilti žmonių“, todėl liks mero poste. Vis dėlto N. Cesiulis neatmeta galimybės į nacionalinę politiką pasukti po ketverių metų: „Palaukime – per ketverius metus gali ir išaugti, ir susimauti.“
Interviu temos
- Nepilnamečių rūkymo problema ir miesto prevencijos planai.
- Alytaus vieta Savivaldybių kultūros indekse.
- Alytaus ekonominė padėtis ir investicijų poreikis.
- Jaunimo poreikiai mieste ir pramogos.
- Medikų trūkumas ir dvi Lietuvos.
- Opozicija Alytaus miesto taryboje ir socialdemokratų ateitis politikoje.
- Pamokos po Alytaus gaisro.
Kalbėdamas apie Lietuvos socialdemokratų partiją N. Cesiulis interviu LRT.lt tvirtina, kad partija keičiasi, o „bebrų paslaugų“ atsisakė jau prieš ketverius metus. Alytaus meras išskiria, kad Lietuvos politikai reikalingi jauni žmonės.
„Gal gana, jei 32-ejus metus esi Seimo narys, gal, dėde, pailsėk, ateina jaunas žmogus – patark, pabūk šalia, bet tegu dabar eina jaunimas, kuris turi kitokį požiūrį, šiuolaikinį išsilavinimą, yra Z ar X kartos atstovas, kuris visiškai kitaip mato pasaulį ir nori jį keisti visiškai kitaip“, – pažymi N. Cesiulis.
Pasak N. Cesiulio, palyginti su Vilniumi ar Kaunu, Alytus turi savo pliusų: „Aš nesuprantu, kodėl žmonės gyvena Vilniuje, kodėl jie vargsta kamščiuose, kodėl moka už darželius arba samdo aukles, išleidžia po 500 ar 700 eurų, kodėl už 150 ar 200 tūkst. eurų perka mažą butelį, kodėl vargsta už paslaugas mokėdami daug daugiau, kodėl jie nesikelia į regioną, kur yra vieno šviesoforo kamštis.“
Meras taip pat teigia, kad, praėjus keleriems metams po Alytuje kilusio gaisro, valstybė nepasimokė: „Jei šiandien kiltų karas, ko labai nelinkiu, jūs pamatytumėte chaosą, kokio dar nematėte.“
– Prieš kurį laiką „Facebook“ aprašėte pasakojimą, kad iš vaiko (ketvirtoko ar penktoko) kišenės iškrito elektroninė cigaretė. Neseniai girdėjome apie kelis atvejus Alytaus mokyklose, kai vaikai greičiausiai apsinuodijo neaiškiomis medžiagomis.
Tyrimai rodo, kad su tokia problema susiduria ne tik Alytaus miestas, bet vis dėlto – pastebite išaugusią problemą? Kokių veiksmų imasi mokyklos Alytuje, kad ta problema spręstųsi?
– Mes nebijome apie tai kalbėti, nes jei nekalbėsi, atrodys, kad tos problemos nebus, bet ji yra. Dalyvaudamas mugėje „Expo“ pakalbinau aštuntokus, paklausiau, kiek iš jų klasės yra veipinančių ir neveipinančių. Atsakė, kad veipina 70 proc. klasės mokinių. Tikėtina, kad tie skaičiai yra dar didesni, o tarp septintokų situacija panaši.
Taip pat skaitykite
Aš pats dažnai išeinu į miestą su vaikais – ar į Jaunimo parką, ar į kitas vietas – ir matau, kai tie vaikinukai, kuriems dar nė pirmas ūsas neišdygo, rankas išskėtę eina per miestą su panelėmis, kurios juos jau praaugusios visa galva, ir pučia dūmus.
Matau, kai tie vaikinukai, kuriems dar nė pirmas ūsas neišdygo, rankas išskėtę eina per miestą su panelėmis, kurios juos jau praaugusios visa galva, ir pučia dūmus.
Galbūt jaunimui tai yra kieta, gražu, bet mes suprantame, prie ko tai veda. Apie tai kalbame, artimiausiu metu išgirsite apie netradicines miesto akcijas, ką mes planuojame daryti. Neplanuojame sudėję rankų sėdėti – planuojame labai daug pokyčių.
– Išduosite, ką planuojate?
– Šiek tiek ne, bet turėsime tam tikrą prevenciją. Blogiausia, atrodo, kad visur yra problema, bet „ne mano vaikas“. Net kai pagauname vaikus rūkančius ir tėvai ateina atsiimti elektroninės cigaretės, jie sako, kad „tai ne mano vaiko, jam nereikia“. (...)
Puikiai suprantame, kad ta problema yra – tai visos Lietuvos problema, girdėjome kažkokią statistiką, kad Lietuva yra daugiausiai veipinanti šalis pasaulyje. Tam tikros tendencijos, mados daug ką pasako, o vaikai nori būti populiarūs, nori būti madingi – tai yra mados dalis.
Mums, kaip miestui, ne tas pats, bet čia reikia ne tik mūsų, o ir tėvų. Labai dažnai norima, kad miestas ar mokytoja kažką padarytų, vaiką sudrausmintų, bet kai pats tėvas stovi vaikų žaidimų aikštelėje ir mato, kad vaikai už 20 metrų rūko, ir nieko jiems nepasako, tai apie ką mes galime kalbėti? Jei tu nematai, kad vaikai rūko, jei kiti nemato, vadinasi, visuomenė visiškai nemato.
Nepadarys meras, nepadarys mokytojai, policija – mes visi turime padaryti. Turi būti neapykanta, mokymas, netolerancija šiems dalykams, kalbėjimas su vaikais, įvairios programos. (...) Saugos diržus automobilyje dabar visi užsisegame, matome, kad reikia rūšiuoti, atšvaitą nešioti. Tai mums jau įkalta į galvą, bet apie veipinimą mes nekalbame.
– Kaip suprantu, artimiausiu metu imsitės prevencinių veiksmų?
– Mes kalbamės su policijos pareigūnais, su tėvais, švietimo bendruomene. Kadaise šitą akciją darėme ir prieš narkotikus, informavome mokyklas, kad kitą dieną ateisime tikrinti su šunimis ir su policijos pareigūnais. Tai visos mokyklos padarė labai „šaunų“ dalyką ir parašė visiems tėvams, kad „rytoj bus tikrinama“.
Kaip manote, ką gali [tada] rasti? Nieko. Jei nedirbsime ir bandysime sakyti, kad „pas mus to nėra, o ten kitur labai didelė problema“... Turime suprasti, kad tai yra problema ir visiems kartu reikia ją spręsti, o ne bandyti numuilinti, kad „tai ne mūsų reikalas“. (...)
– Kita aktualija – pernai Alytus buvo Lietuvos kultūros sostine, tačiau Savivaldybių kultūros indeksas, kuris remiasi 2021 metų duomenimis, rodo, kad šioje srityje kartu su Kazlų Rūda ir Visaginu Alytus atsiduria sąrašo gale.
Indekso sudarytoja sako, kad taip nutiko todėl, kad Alytus rikiuojasi žemai pagal kultūros organizacijų skaičių vienam gyventojui, kultūros paveldą, kūrėjų skaičių, tenkantį vienam gyventojui. Po praėjusių metų, kai Alytus buvo kultūros sostine, rezultatas būtų kitoks? Matote problemų šioje srityje?
Taip pat skaitykite
– Aš tą ataskaitą išmesčiau į šiukšlių dėžę ir iš tų, kas ją organizavo ir atliko, pinigus sugrąžinčiau atgal į biudžetą. Padaryta visiška nesąmonė. (...) Mes turime teatrą, muziejų, kultūros centrų, įvairių dailės ir amatų mokyklų, sinagogų...
Pas mus vyksta tūkstančiai koncertų – praėjusiais metais vyko pusantro tūkstančio koncertų, jau nebespėja tiek žmonių ateiti. Neturime kultūros paveldo objektų – ar kultūros paveldo objektas pats savaime kažką daro? Ne. Tai yra senas statinys, kuris yra kultūros saugojimas. Bet jei sakome, kad Visagine yra senas apleistas nenaudojamas dvaras, tai reiškia, kad jau ten yra kultūra, o pas mus nėra?
Taip, mes esame pramoninis miestas, bet pažiūrėkime, kiek atnešame į miestą renginių. Iš [indekso] organizatorių girdėjome priekaištų, kad čia gyvena nedaug kultūros atstovų, bet ar gyvenimo ir kūrimo vieta bei [kūrinių pristatymo vieta] yra tas pats? (...)
Aš tą ataskaitą išmesčiau į šiukšlių dėžę ir iš tų, kas ją organizavo ir atliko, pinigus sugrąžinčiau atgal į biudžetą.
Jei dailininkas piešia, tarkim, kaimo turizmo sodyboje, tai ar tas kaimas įgauna kažkokios kultūrinės vertės, ar ta vieta, kur [dailininkas] padaro parodas, simpoziumus? Mes turime profesionalų teatrą, teatrų festivalių, viduramžių festivalį „Jotvos vartai“, (...) turime vaikų lėlių teatrą, vaikų simfoninį orkestrą, kitur tokio nėra, kur grand prix laureatai, tūkstančiai vaikų groja, tūkstančiai renginių, gatvės muzikos dienos...
Ir mus lygina su kažkuo, kur ten gal gatvių net nėra. Apie ką mes kalbame? Palygina, kad Neringa yra pirmoje vietoje. 2021 metais ji buvo kultūros sostinė. Kai miestai buvo uždaryti, negalėjome rengti renginių, net miesto dienų negalėjome rengti, buvome atraminė ligoninė visai Lietuvai, turėjome pabėgėlių centrų ir panašiai. (...)
Svarbiau, kiek žmonių ateina į kultūros renginius, kiek simfoninis orkestras ar kameriniai orkestrai atvažiuoja, kiek turime įvairių piešybos, tapybos simpoziumų, parodų, meno dirbtuvių, kiek turime jaunųjų menininkų, kurie kuria, tapo sienas, keičia visuomenę, kai artistai išeina ne į gatves, o į daugiabučių kiemus ir ten koncertuoja.
Koks skirtumas, iš kur tas žmogus – ar iš Pivašiūnų, Visagino ar Radviliškio? (...) Manau, tiesiog buvo paimti bet kokie skaičiai, kažkas parengta. Mes priešpaskutinėje vietoje – come on, visiškai nesutinku. Biurokratiškai padarytas kažkoks netikęs darbas, kurį dabar rodo kaip darbą. (...)
– Praėjusių metų pradžioje kalbėta, kad Alytus atgimsta ekonomine prasme – džiaugtasi kylančiomis gamyklomis, statomais daugiabučiais. Vis dėlto praėjusių metų Savivaldybių gerovės indeksas rodo, kad pagal gyvybingą ekonomiką tarp didžiųjų miestų Alytus yra paskutinėje vietoje, o nuo 2016 metų rezultatas krito.
Rinkiminės kampanijos metu tiek jūs, tiek konkurentai kalbėjote apie naujų investicijų pritraukimo poreikį. Ar kažkas trukdo pritraukti naujų investicijų, verslų? Kas trukdo?
– Niekas netrukdo ir mes tai darome. Tik dabar turime vieną gamyklą, kuri prieš ketverius metus pasirašė sutartį, o tik prieš savaitę ją atidarėme. Gamyklą suprojektuoti – tai ne butą iššpakliuoti, pasikloti grindis, pakabinti žaliuzes ir sakyti, kad padarytas buto euroremontas.
Suprojektuoti gamyklą užtrunka nemažai laiko. Dabar Alytuje statoma ne viena gamykla, kyla pamatai, bus kuriamos darbo vietos. Užtrunka laiko. Dvejus metus neturėjome galimybės kalbėti su investuotojais akis į akį.
– Kalbate apie karantino laiką?
– Taip, mums tai labai pakišo koją, nebuvo pasiruošta labai daug darbų. (...) Mes atsidarome [gamyklas], net ukrainiečių verslai keliasi į Alytų. Po truputį – miestas šventė 441 metų gimtadienį, per ketverius metus kardinaliai pakeisti miestą yra sudėtinga.
Taip pat skaitykite
Pirmieji daugiabučiai pastatyti, pirmieji verslai atėję, pirmos gamyklos jau atidarytos ir statomos naujos, bus atidaromos. Be abejo, infrastruktūra, keliai, privažiavimai, miesto patrauklumas, aukštasis mokslas, profesinis rengimas – buvo labai didelis darbas. (...) Nežinau, kokius skaičius pateikia. Indeksai, man atrodo, yra sausi skaičiai, neparodantys tikrosios vertės.
– Tas pats indeksas rodo, kad pagal sveikos demografijos rodiklius Alytus taip pat nespindi – praėjusiais metais šioje srityje Alytus surinko 1,1 balą iš 10, bet, žiūrint į nuolatinių gyventojų skaičių, jis per kelerius metus nuo 2018-ųjų šiek tiek paaugo.
– Gyventojų skaičius paauga, bet Alytus yra labai labai įrėmintas miestas, jo ribos yra staigiai apibrėžtos. Už pusės kilometro ar kilometro už miesto statomi nauji kvartalai – tas žmogus sako, kad yra alytiškis, nors pagal brūkšnį gyvena už Alytaus. (...)
Tie žmonės nevažiuoja į kaimo glūdumą už 26 kilometrų nuo Alytaus, bet gyvena prie pat miesto – kitoje gatvės pusėje jau yra rajonas, o jie ten gyvena. Žmogus dirba Alytuje, jo vaikai Alytuje, jis gauna paslaugas Alytuje – sveikatos, švietimo, kultūros, – apsiperka Alytuje, eina į teatrus, muziejus, viską daro Alytuje, save laiko alytiškiu, važiuoja miesto viešuoju transportu, tačiau jo riba yra tokia.
Kai miestas yra šeši kilometrai į vieną pusę, šeši į kitą pusę, jis yra labai ribotas ir koncentruotas. (...) Miestas tikrai nesusitraukė, matome grįžtančių žmonių, nes turime ką pasiūlyti – darželius, būrelius, kokybiškas mokyklas, mažus atstumus, pigesnę infrastruktūrą, pigesnį nekilnojamąjį turtą. (...)
– Klausant jūsų, atrodo, kad į Vilnių nesikeltumėte gyventi?
– Aš nesuprantu, kodėl žmonės gyvena Vilniuje, kodėl jie vargsta kamščiuose, kodėl jie moka už darželius arba samdo aukles, išleidžia po 500 ar 700 eurų, kodėl už 150 ar 200 tūkst. eurų perka mažą butelį, kodėl jie vargsta už paslaugas mokėdami daug daugiau, kodėl jie nesikelia į regioną, kur yra vieno šviesoforo kamštis.
Aš nesuprantu, kodėl žmonės gyvena Vilniuje, kodėl jie vargsta kamščiuose, kodėl moka už darželius arba samdo aukles.
Mums Alytuje didžiausia problema, nes ten reikia daryti žiedą. Mes gyvename šalia miško, turime visas paslaugas, gražiausius pėsčiųjų takus, pigią infrastruktūrą kiemuose, nekilnojamojo turto kainas. Tu čia gali su daug mažesniu atlyginimu gyventi oriai. Šito nesuprantu. Bet jaunimas pabūna, atsikanda, pagyvena, kai reikia auginti šeimą, su šeima grįžta į miestą.
– Užsiminėte apie jaunimą, tačiau jauni žmonės sako, kad Alytuje nėra pramogų ir jiems pritaikytų darbo vietų. Ar sutinkate? Ar miestas atliepia jaunimo poreikius? Ar jaunam žmogui Alytuje yra ką veikti?
– Apie pramogas – vėlgi, dviprasmybė. Ko trūksta – naktinių klubų? Jų yra. Ko trūksta – galbūt naujų panelių ar naujų vaikinų, kurių nepažįsti? Galbūt šioje vietoje klausimas yra. Trūksta dviračių takų? Netrūksta. Trūksta sporto klubų? Netrūksta. Trūksta būrelių, užimtumo? Netrūksta.
O kas Vilniuje kitaip? Kasdien eina į Operos ir baleto teatrą? Valgo restorane, kiekvieną dieną lankosi MO muziejuje? Čia tiek pasiūlyta – tik išnaudok. Žmogus sako, kad man iš principo ko nors trūksta. Iš principo, jei išnaudosi tiek, kiek yra... Tos pačios jaunimo organizacijos veikia, tos pačios edukacijos ir veiklos vyksta, renginiai, koncertai.
O kas Vilniuje kitaip? Kasdien eina į Operos ir baleto teatrą? Valgo restorane, kiekvieną dieną lankosi MO muziejuje?
Taip, gal mes turime mažiau koncertų, galbūt šiek tiek mažiau renginių arba mažesnį jų pasirinkimą, bet tikrai turime visą gyvenimą, gamtą, mažesnes nekilnojamojo turto kainas, daug kitų prioritetinių dalykų.
– O darbo vietų jaunimui yra?
– Taip, jei kuri vienaragį, gal Vilniuje geresnė aplinka, gal tau reikia daugiau IT specialistų – taip, bet šioje vietoje daugybė verslų jau persikėlė iš Vilniaus, ypač, pavyzdžiui, pramonė jau neberanda [darbuotojų], Vilnius jau traukia aukščiausio lygio vadovus ar IT sektoriaus.
Tų darbo vietų yra tiek, kiek yra. Be abejo, kad ir kaip būtų gaila, visos ministerijos, visa centralizacija nukeliavo į Vilnių. Ministerijos, mokesčių inspekcija, policija, SODRA, visos kitos gerai apmokamos darbo vietos iškeliamos į Vilnių.
Kai kalbame apie regioninę politiką, jos iš tikrųjų nėra. Kai kurie regionai iš esmės save dar bando ir turi jėgos ir noro keisti, o kiti regionai tiesiog numiršta. Bijau, kad bus dvi Lietuvos.
– Medikų poreikis tikriausiai aktualu ir Vilniuje, ir kituose miestuose. Bet Alytuje gydytojų trūksta ir poliklinikoje, o ypač S. Kudirkos ligoninėje, kur trūkstamų profesijų sąrašas ilgas. Kas trukdo pritraukti gydytojų? Kalti maži atlyginimai ar apskritai trūksta specialistų?
– Ne, (...) atlyginimai gal pas mus didesni nei Vilniuje ar Kaune, bet mes suprantame, kodėl norima dirbti Vilniuje ar Kaune. Mes pakviečiame gydytoją, duodame 5 tūkst. eurų metinį priedą prie algos, susitariame, kad taip duosime trejus ar ketverius metus, duodame butą nemokamai gyventi savivaldybės būste, jame gali gyventi 5–10 metų, kol dirba pas mus.
Niekas nenori važiuoti į ligoninę, kuri, kaip sakoma, gal tuoj bus uždaryta.
Iš karto duodame labai gerai apmokamą darbo vietą, apmokame mokslus, kiek reikia, jei kelia kvalifikaciją. Bet supraskite – kai Lietuvoje, tarkim, paruošiami trys širdies chirurgai, o Lietuvoje yra keliasdešimt ligoninių, dėl trijų visi kovoja. Tikėtina, kad jie pasilieka ten, kur pasilieka.
Alytus tampa regionine ligonine, visos šalia esančios ligoninės – Lazdijų, Druskininkų, Varėnos – praktiškai susimažino, sumažėjo tik iki būtiniausių paslaugų. Tai yra valstybės politika – jei paruošei 100 slaugytojų, slaugos specialistų, o reikia tūkstančio, jie renkasi ten, kur renkasi, dažniausiai lieka didžiuosiuose miestuose, nes ten yra daugiausia žmonių, ten jie baigia mokslus, atlikinėja praktikas (...).
Jaunimas nori pasilikti didesniame mieste, didesnėje ligoninėje, nes ji tikrai turi perspektyvą, ateitį ir taip toliau. Niekas nenori važiuoti į ligoninę, kuri, kaip sakoma, gal tuoj bus uždaryta.
Taip pat skaitykite
– Jūs matote nacionalinės politikos problemą?
– Būtent nacionalinės politikos. Miestas jau savo lėšomis daro, tikrai pas mus nėra tokio [medikų] trūkumo kaip kitur, kitur yra tikrai labai didelis trūkumas. Taip, tos eilės vienur yra didesnės, kitur mažesnės, bet pats miestas daro, perka, prisideda. (...) Miestas skolinasi ir nuperka naujausią įrangą ligoninei, kad galėtų dirbti, aptarnauti ir teikti geriausias paslaugas. (...)
Medikų, manau, visoje Lietuvoje trūksta, čia nėra Alytaus problema, tai yra visos Lietuvos problema. Gaila, dažniausiai būna, kad paruošti medikai iškeliauja į užsienį ir nebegrįžta atgal.
– Dar viena sritis – Alytaus kolegijos klausimas. Alytaus kolegija neatitinka nustatyto kriterijaus turėti ne mažiau nei 1 tūkst. 200 studentų, planuojama jungtis prie Klaipėdos universiteto, taip regione vis tiek išlaikant aukštąją mokyklą. Kaip tokie pokyčiai palies mokslo padėtį Alytuje? Nesibaiminate pokyčių? Neišvyks jaunimas mokytis kitur?
– Labai svarbu turėti aukštąjį mokslą – kaip ir profesinį rengimą, taip ir aukštąjį mokslą. Jei neturi aukštojo mokslo, profesinio rengimo, miestas tampa nebegyvas, jame nėra jaunimo. Antra, neateina verslas, nes jis negali pasiruošti specialistų, jų perkvalifikuoti. Aukštasis mokslas mums yra gyvybiškai svarbus (...).
– Nesibaiminate prisijungimo prie Klaipėdos universiteto, svarbiausia išlaikyti aukštąjį mokslą?
– Mes prisijungimo nesibaiminame, svarbiausia, kad išliktų aukštasis mokslas, nėra svarbu, koks pavadinimas, svarbu, kas bus dėstoma, kokios programos bus ruošiamos, ar tai atlieps rinkos poreikius. (...)
Taip pat skaitykite
– Kita tema – elektromobilių krovimo aikštelės. Jau prieš kurį laiką, pakilus elektros kainoms, užsiminėte, kad mieste gali nebelikti galimybės nemokamai įkrauti elektromobilių savivaldybės iniciatyva įrengtose krovimo stotelėse. Stotelės išnuomotos, jas ėmus eksploatuoti juridiniam asmeniui, tokios galimybės nebeliks...
– Kol kas Alytus turi tų stotelių, kol kas nemokamai leidžiame krautis, bet kai elektros sąnaudos pabrango iki tokio lygio, kad mums reikia daugiau nei 200 tūkst., beveik 240 tūkst. eurų miesto biudžeto skirti stotelėms, kai kraunasi ne tik alytiškiai, o atvažiuojantys ir pravažiuojantys... (...)
Mes matome, kad miestui tai brangu. Šią žiemą, manau, kaip ir daugelis Lietuvos miestų, turėjome taupyti, elektrą kažkur išjungti, kažkur kas antrą lempą palikti, kažkur trumpesnį švietimo laikotarpį padaryti, naktį gesinti šviesas ir panašiai.
Pažiūrėjome, kad dėl keliolikos alytiškių elektromobilių savininkų turime užgesinti beveik visą miestą. Pažiūrėjome, kas yra svarbiau – tai saugumas, vaikams grįžti į mokyklas, darželius, parkų, kelių ar skverų apšvietimas dėl eismo saugumo. Nusprendėme, kad geriau grąžinsime tą įmoką valstybei.
Kiek galėjome, daugiau nei trejus su puse metų rėmėme, nemokamai leidome krautis, paskatinome, o toliau žmonės mąsto – tos stotelės veiks, tik reikės už jas sumokėti. Negali būti, kad visą gyvenimą tau kažkas duoda nemokamai. (...)
– Alytaus miesto taryboje užsitikrinote stiprią daugumą. Interviu naujienų agentūrai BNS sakėte, kad „gali susiformuoti ir toks atvejis, kad nebus opozicijos Alytuje“. Nesibaiminate, kad trūks to opozicinio balso, padedančio užtikrinti diskusiją ir sveiką demokratiją?
– Kas yra sveika ar nesveika? Dažniausiai yra pozicija ir opozicija, aš manau, kad pačioje pradžioje jos nebus, gal ta opozicija atsiras likus pusantrų metų, dvejiems metams iki rinkimų, kai reikės pasiruošti, galbūt prieš Seimo rinkimus, būna, pradeda oponuoti.
Taip pat skaitykite
Bet man tas opozicijos sveikumas ar nesveikumas – jau mes turėjome šiek tiek iškreiptą opoziciją, jei taip galėčiau lengvai pasakyti, kai mes 45 minutes taryboje posėdžių metu (...) tiesiog kalbame, vieni kitus žemina, rėkia, riksmai, žmonės vadinami epitetais, vardais, kaltinami vagystėmis, korupcija, dergiama, bet vėliau už tą klausimą visi vienbalsiai balsuoja „už“.
Mums jau nebereikia to cirko (...) – 95 proc. klausimų Alytuje būdavo priimami absoliučia balsų dauguma, beveik bendru sutarimu galėdavome sutarti. Dėl 5 proc. sprendimų, kurie būdavo kontroversiški, jei išgirsdavome argumentų, mes tą klausimą sustabdydavome, eidavome toliau. (...)
Nebūtina būti opozicija, kad teikdamas siūlymą galėtum ieškoti geriausio sprendimo ar rėkti tik dėl to, kad rėktum, ar oponuoti dėl to, kad esi opozicijoje ir privalai oponuoti. Žinote, mums rinkėjai taip sudėjo – 19 mandatų iš 27 davė todėl, kad mumis pasitiki.
Jei miestas pasitiki, ar reikia, kad dar kažkas aplinkui – keturi, trys, gavę 200–300 žmonių pasitikėjimo balsų – rėkautų visą kadenciją? Žmonėms, kurie rėkauja, alytiškiai pasakė, kad „ačiū, jūs dabar ketverius metus pasėdėkite ant suoliuko arba jau visą gyvenimą negrįžkite į politiką“.
Manau, kad opozicija reikalinga, bet jei tu girdi ir jei nesi nusistatęs, kad bus taip ir ne kitaip, jei kalbiesi su bendruomene... (...) Dabar rinkėjai pasakė labai aiškiai, kad pasitiki meru, taryba arba komanda, su kuria meras eina, ir padarykite. Neturėtume pasakyti, kad kažkas trukdė, pasakysime, kad mes arba padarėme, arba nepadarėme. Bet tai vertinsime po ketverių metų.
– Jūs meru išrinktas pirmajame ture, surinkote 70 proc. balsų. Noriu sugrįžti į laiką prieš kelerius metus, į 2019-uosius, kai Alytuje buvo kilęs gaisras padangų perdirbimo gamykloje. Jus tuo metu vadino vienu populiariausiu meru, buvo, kas viešojoje erdvėje jus pavadindavo „influenceriu“ – tuomet daug dėmesio sulaukėte ne tik Alytuje.
Kaip manote, ar tuo metu išaugęs atpažįstamumas ir populiarumas galėjo prisidėti prie sėkmės per šiuos rinkimus?
– Mane žinojo mieste, nes mane jau išrinko meru, aš nebuvau niekam nežinomas, bet aš ketverius metus dirbau ir bendravau su žmonėmis. (...) Mes ketverius metus ėjome pas žmones, gyvenome jų problemomis, kiekvieną dieną prabusdavau ir užmigdavau su žmonių problemomis, su miesto problemomis, galvodavau, kaip ką padaryti geriau. (...)
Alytus išgyveno penkias krizes – gaisras, kovidas, pabėgėliai iš Baltarusijos, tada karas, tada energetinė krizė. Mums reikėjo labai daug pokyčių. Lietuvoje nėra merų mokyklos, nesimokiau joje (...), kaip gesinti gaisrą ar kaip valdyti vieną pabėgėlių krizę ar didžiausią pandemiją, kuriai nebuvome pasiruošę. (...)
– Rinkimai buvo sėkmingi ir Socialdemokratų partijai – partija gavo daugiausia savivaldybių tarybų mandatų, išskiriamas istorine pergale vadinamas laimėjimas Vilniaus rajone, o ir reitinguose socialdemokratai rikiuojasi pirmose vietose.
Vis dėlto kai kurie ekspertai sako, kad tai nebūtinai reiškia, jog ir artėjančiuose nacionaliniuose rinkimuose rezultatai bus tokie pat. Kaip jūs vertinate partijos galimybes tiek prezidento rinkimuose, tiek Seimo, Europos Parlamento?
– Du labai skirtingi dalykai – partija turi labai daug stiprių merų, pagaliau partija pradėjo keistis, leisti jaunimui (...) [dalyvauti], stumti į priekį. Kažkada tas virsmas buvo konservatorių partijoje, atėjo penki septyni nauji žmonės, kurie vedė partiją, pasidavė banga su jaunimu.
Čia mes užsiauginome stiprius merus, jaunus merus, kurie turi noro ir parako, galimybių – ar dabar sudarysime sąrašą į Seimą, čia yra klausimas. Stiprūs merai nenori eiti į Seimą, nes Seime kai kada tu esi juokdarys, jei neturi kažkokios labai stiprios krypties, o savivaldoje tu esi kūrėjas, tu gali kurti, prisiimti atsakomybę, daryti realius darbus, kuriuos matai. (...) Apie Seimą nuomonė tokia, kad ten vagys, nuomonė labai bloga.
Tačiau mūsų partija keičiasi, pagaliau atėjo suvokimas, kad jau užaugo ta karta, bebrų paslaugų mes jau atsisakėme prieš ketverius metus. Tai buvo sunku, partija beveik skilo, bet matome, kur dabar tie bebrai – jų nebėra, liko mūsų partija, ji išsigrynina.
Jei sugebėsime užauginti jaunimą, kuris nori, ateina ne dėl savęs, o dėl valstybės, dėl miesto, regiono, turėsime labai didelę ateitį. Manau, socialdemokratų partijoje pagaliau vyksta virsmas, vyksta jaunų žmonių stūmimas į priekį.
Gal gana, jei 32-ejus metus esi Seimo narys, gal, dėde, pailsėk, ateina jaunas žmogus – patark, pabūk šalia, bet tegu dabar eina jaunimas, kuris turi kitokį požiūrį, šiuolaikinį išsilavinimą.
Gal gana, jei 32-ejus metus esi Seimo narys, gal, dėde, pailsėk, ateina jaunas žmogus – patark, pabūk šalia, bet tegu dabar eina jaunimas, kuris turi kitokį požiūrį, šiuolaikinį išsilavinimą, yra Z ar X kartos atstovas, kuris visiškai kitaip mato pasaulį ir nori jį keisti visiškai kitaip. Ateina [nauja] karta, tai yra kartų kaita.
Mūsų partijoje šiek tiek suvėlavome, bet ji ateina. Aš labai tikiu, kad tie labai geri rezultatai parodys labai neblogus rezultatus ir Seimo rinkimuose.
– Sakote, kad daug kas priklausys nuo sudaryto sąrašo. Atsimenu, per gaisrą Alytuje nemažai visuomenės jums matavo šalies premjero kėdę, dabar pasigirsta svarstymų dėl Mindaugo Sinkevičiaus, jis taip pat įvardijamas kaip galimas kandidatas į šį postą.
Jūsų manymu, ar jis realus kandidatas į šį postą? Šiek tiek jau užsiminėte apie kartų kaitą partijoje, bet ar jaunieji partijos atstovai pasiruošę „šokti į aukščiausius postus“?
– Esi prastas kareivis, jei nenori būti generolas. Jei atėjai, turi prisiimti atsakomybę, nes dažniausiai valdžios duodama tiek, kiek sugebi jos paimti. Jei atėjai ir nori keisti, turi kryptį, ateini į valdžią ne dėl savo asmeninių reikalų, o nori iš tikrųjų kažką pakeisti, ne tiesiog pratrinti kėdę ketverius metus, kad apie tave gražiai rašytų, o nori daryti pokyčius, turi dirbti.
Manau, ir Mindaugas (Sinkevičius), ir daugelis mūsų partijoje – yra daugybė protingų žmonių, kurie bet kada esant reikalui galės užimti ministro pirmininko, Seimo pirmininko, Lietuvos Respublikos prezidento ar dar kažkokias kėdes.
Ar yra noras ir ar bus darbas, nes noro neužtenka, dar reikia labai labai daug dirbti. (...) Jei ateis žmonės, norintys keisti, šioje vietoje mes turėsime tikrai labai gerą perspektyvą.
– Ką jūs pats matytumėte kaip kandidatus tiek į premjero, tiek į prezidento postus?
– Sunku pasakyti pavardę, bet matyčiau žmogų iki 50 metų, jau nepriklausomoje Lietuvoje baigusį mokslus, turintį politinės patirties, puikiai kalbantį ne viena užsienio kalba, kuris galėtų burti ir jungti.
Man visada juokingas Seimas – labai labai juokingas, aš nesuprantu, kaip kairė su dešine nesusišneka. Juk kalbame apie tą miestą, kelią, valstybinės reikšmės objektą, pritraukimą, atominę elektrinę, dar kažką, ir mes nesugebame susikalbėti, nes ten per daug užsibuvo dėdės, kurie 30 metų vieni kitiems spjaudė į akis, – jie dabar negali vieni į kitus pažiūrėti.
Ateitų jauni žmonės, jie per dvi dienas rastų sprendimus, bet šiuo atveju, kai dėdės 30 metų vienas ant kito spjaudė, jie dabar niekada nebus draugai, jie vienas kitam rankos nepaspaus.
Ateitų jauni žmonės, jie per dvi dienas rastų sprendimus, bet šiuo atveju, kai dėdės 30 metų vienas ant kito spjaudė, jie dabar niekada nebus draugai, jie vienas kitam rankos nepaspaus. Manau, reikia kaitos, pokyčių Seime. Man gaila, atrodo, jaunas žmogus, bet jis jau rėkia, kad jo partija svarbiausia, geriausia. Galbūt viešųjų ryšių nuomone taip ir yra, bet mes ne apie tai turime kalbėti. (...)
Parašytos programos išmetamos į šiukšlių dėžę, tikėtina, jei paklaustumėme, kokią programą parašė, pusė Seimo narių net nežinotų, ką žadėjo prieš ketverius metus.
– Apie konkrečias pavardes, ką matytumėte prezidentu ar premjeru, dar nekalbate?
– Palaukime – gegužės mėnesį mes turėsime tam tikrų klausimų, kuriuos kelsime. Dabar galiu pasakyti – mes tikrai turime ne vieną žmogų, kuris gali būti premjeru.
– Jus patį domina nacionalinė politika?
– Aš esu sulaukęs siūlymų, bet tikėtina, kad dėsiu ranką ant Konstitucijos, dėsiu ranką prie širdies ir pažadėsiu dar ketverius metus dirbti miestiečiams (interviu vyko iki mero priesaikos). Negaliu būti svolačius, negaliu nuvilti žmonių.
O tai yra labai labai svarbu – jei žmonės manimi patikėjo, aš žadėjau, kad ketverius metus dirbsiu, jei manimi pasitikėsite. Aš nesu melagis, man svarbu ištesėti žmonėms duotą pažadą.
– O po ketverių metų?
– Gyvenimas yra nenuspėjamas. Aš esu jaunas žmogus, mano mergaitė dar eina į darželį. Dar bus matyt. Palaukime – per ketverius metus gali ir išaugti, ir susimauti. Labai didelis laiko tarpas.
– Dar trumpai apie Alytaus gaisrą – praėjo keleri metai. Ar pasimokėme iš tų klaidų, ar atsirado saugiklių, veiksmų seka, kaip turėtų būti elgiamasi tokiose situacijose? Ar tiek savivaldybė, tiek valstybė pasimokė iš klaidų?
– Praėjo treji su puse metų – nei daug, nei mažai. Valstybė nepasimokė. Jei šiandien kiltų karas, ko labai nelinkiu, jūs pamatytumėte chaosą, kokio dar nematėte. Galbūt tam, kad neužpultų Vilniaus, mes sprogdintumėme Alytaus tiltus ir kovotume, liktume čia, kovotume už visą Lietuvą. Pirmasis būtų Suvalkų koridorius ir pirmoji tvirtovė. Bet manau, kad chaoso turėtume tiek, kad net neįsivaizduojame.
Žinote, kas blogiausia ir su gaisru, ir su visais dalykais – žmonės bijo prisiimti atsakomybę, nes įstatymas [nurodo] galima ar negalima. Koks galima ar negalima, jei dega lubos pastato, kuriame yra 110 lovose paguldytų ir nejudančių senelių? Man pasakoja kariuomenės vadai, kaip reikia gauti kažkieno leidimą, kad išneštume senelius. Sakiau, jei jūs per 10 minučių nenešite, nešite lavonus.
Kai tu matai, kad ekstremalioje situacijoje reikia raštų ir sprendimų, leidimų... Jei gaisre būtų žuvusių žmonių, tikėtina, visi būtų apkaltinę mane, kad kišomės, kad ne taip darėme. Atsakomybės niekas neprisiėmė. Žinote, kodėl?
Į tam tikras aukštas pozicijas priimami giminės, kurie neturi galimybės vadovauti, priimami partiečiai, kurie negali dirbti, kurie nedirba ketverius metus. Po ketverių metų kiti atėję pamatė, kad taip galima, ir priima kitus ketveriems metams. Ir visi mulkina, kol neatsiranda kažkas rimto.
– Kalbate apie kažką konkrečiai?
– Aš kalbu apie ministerijų tam tikras pozicijas, kurias užima žmogus, kuris negali vadovauti, bet jis užima vadovaujančias pozicijas, nesugeba tikrinti, sužiūrėti, mano, nebuvo to, nebus ir dabar, ir ramiai praeis tas laikotarpis.
– Į konkrečias pavardes nebedate pirštu?
– Nenoriu durti šioje vietoje, bet kai žmonės ateina nepasirengę užimti tam tikrų pozicijų, kai ministerijose išsidalina, kad čia tavo pozicija, o čia – mano, (...) kai priimami giminės, draugai ir pažįstami, pamatome visiškai kitokią situaciją, pamatome, kad negebi vadovauti ir prisiimi dar žmogų, kurį reikia įdarbinti, nes partietis. (...) Jei sugebi telktis, sugebi, jei nesugebi, esi mulkis.
