Estijoje didesnių globos įstaigų beveik nebeliko, dauguma tėvų globos netekusių vaikų gyvena globėjų šeimose arba paprastuose namuose bei butuose. Didesniuose globos namuose gyvena tik stiprią negalią turintys vaikai, kuriems reikia nuolatinės priežiūros. Nors įstaigų pertvarka Estijoje dažnai vertinama kaip sėkminga, dalis ekspertų pabrėžia, kad namus vaikams kuria ne pastatas, o žmonės.
Šeimos namų auklėtoja: kas nors turi padėti vaikams užaugti
Atvykstu į toliau nuo Talino centro esantį rajoną. Šiuolaikiškame, jaukiai įrengtame name, vadinamuosiuose šeimos namuose, iš viso gyvena šeši vaikai: nuo aštuonerių iki penkiolikos metų. Pirmame aukšte – virtuvė ir svetainė, antrame – vaikų ir darbuotojų kambariai. Lietuvoje panašūs namai įprastai įvardijami kaip bendruomeniniai vaikų globos namai. Svečiuojantis čia, dvi mergaites pasiima jų biologinė mama ir vedasi į vargonų koncertą, jas išlydi vaikus prižiūrinti auklėtoja Jelena.
„Puikiai suprantu, kad kai vaikai užaugs ir paliks šiuos namus, jie grįš pas savo giminaičius. Todėl gerai, kad gyvendami čia jie išlaiko ryšius su savo tėvais. Stengiamės palaikyti šiltus santykius. Iš pradžių tėvams po teismo sprendimo buvo sudėtinga, bet dabar jiems lengviau, ir mes esame draugai. Dalis jų – puikūs žmonės, jie padeda mums“, – teigia Jelena, pridurianti, kad pati neturi laiko nuvesti vaikų į koncertą.
Auklėtoja pasakoja apie įprastą dienotvarkę, kai vaikai keliasi 6 valandą ryto, ruošiasi į mokyklą, pusryčiauja. Kol vaikai mokosi, Jelena atrašinėja į laiškus, tvarko namus, apsiperka ir gamina. Jiems grįžus – kalbama apie dieną, pietaujama, vaikai ruošia namų darbus.
„Jei neskubu ir turiu laiko, pavyzdžiui savaitgaliais, galime gaminti kartu. Tai šaunus laikas. Bet dažniausiai darbo dienomis gaminu pati. Tiesa, vaikai man padeda viską tvarkyti, jie patys plauna indus“, – sako auklėtoja.
Mes bendraujame prie didelio valgomojo stalo, vaišinuosi arbata ir sausainiais. Priešais sėdi ir penkiolikmetė Saša, kuri labai mėgsta gaminti. Vėliau ji kartu su kitais vaikais aprodo savo kambarius, kai kurie jų padovanoja man ir savo piešinių.
„Man patinka dainuoti, klausytis muzikos, kartais piešiu, turiu daug piešinių draugams. Taip pat labai mėgstu gaminti. Draugai dažnai prašo manęs ką nors pagaminti ir tai man labai patinka. Vaikai patys pirmi viską suvalgo, būna, kad net draugams nelieka“, – pasakoja mergina, ketinanti studijuoti konditeriją.
Jelena labiausiai giria Sašos gaminamą biskvitą. Moteris auklėtoja dirba jau penktus metus. Drauge su vaikais ji gyvena 5 ar daugiau parų, vėliau turi laisvadienių.
Paklausta, kodėl pasirinko tokį darbą, atsako: „Jei atvirai, neturiu atsakymo, nežinau, kodėl čia dirbu. Manau, kas nors turi padėti vaikams užaugti, jei tai neįmanoma jų pačių šeimoje. Aš ir pati stebiuosi, kad čia dirbu“.
Estijoje beveik nebeliko didesnių vaikų globos namų
Šeimos namai, kuriuose lankausi, priklauso „Talino vaikų namams“. Iš viso organizacijoje yra 27 tokios šeimos. Dalis jų gyvena panašiuose namuose įprastoje kaimynystėje, kai kurie – ir tiesiog butuose. Yra ir vadinamasis vaikų kaimelis – kai vienoje vietoje pastatyta daugiau namelių, skirtų tėvų globos netekusiems vaikams. Tiesa, dalis sunkią negalią turinčių vaikų tebegyvena didesniuose globos namuose, jiems reikalinga nuolatinė priežiūra.
Paskutiniais Estijos Socialinių reikalų ministerijos pateikiamais duomenimis, 2021 metais minėtuose šeimos namuose bei panašiuose vadinamuosiuose pakaitiniuose namuose gyveno beveik 800 vaikų, panašiai kaip Lietuvoje bendruomeniniuose globos namuose. Tiesa, Lietuvoje juose gali gyventi iki 8 vaikų, o Estijoje – iki 6. Nors tikėtasi, kad Lietuvoje iki 2020 metų didesnių vaikų globos įstaigų nebeliks, jose vis dar gyvena beveik pusė tūkstančio vaikų.
Estijos Teisingumo kanclerio biuro Vaikų ir jaunimo teisių departamento vadovas Andresas Aru teigia, kad vykdant vaikų globos įstaigų pertvarką šioje šalyje pasiekta didelė pažanga. Didžiausias vaidmuo, anot jo, teko Socialinių reikalų ministerijai, o kaip pavyzdys pasitelktas tarptautinės organizacijos „SOS vaikų kaimai“ modelis.
„Manau, gyvenimas šeimos namuose suteikia galimybę kiekvienam vaikui skirti individualesnį požiūrį, jei lyginsime su didesnėmis institucijomis, kuriose vaiko ir darbuotojo santykis yra formalesnis. O čia aplinka – panaši į šeimos aplinką, kiek tai įmanoma. Šis individualus dėmesys – būtinas vaikams, kurie buvo atskirti nuo šeimų“, – teigia A. Aru.
Kaip pastebi Estijos Teisingumo kanclerio biuro Vaikų ir jaunimo teisių departamento vyresnioji patarėja Margit Sarv, svarbu, kad vaikai tokiuose šeimos namuose būtų mokomi savarankiško gyvenimo.
„Turime namus ir stengiamės kurti santykius tarp prižiūrėtojų ir vaikų. Tam reikėtų dar daugiau pastangų. Kad žmonės, kurie rūpinasi vaikais, suprastų, kaip svarbu stiprinti vaikų savarankiškumą ir mokyti gyvenimo įgūdžių. Pavyzdžiui, galime drauge patikrinti, kiek elektros sunaudojome šią savaitę ar mėnesį, kokia yra sąskaita. Taip pat – kartu apsipirkti“, – sako M. Sarv.
Vaikai gyvena įprastoje kaimynystėje, bet netampa bendruomenės dalimi
Dauguma Estijoje kalbintų ekspertų sutinka, kad didesnių globos įstaigų uždarymas ir naujų, šeimos aplinkai artimesnių namų kūrimas – sėkmingas. Visgi iššūkių globos sistemoje išlieka.
Vaikų globos namuose anksčiau dirbusi Talino universiteto docentė Ingrid Sindi pabrėžia, kad nors vaikai ir gyvena įprastoje kaimynystėje, į pačias bendruomenes dažnai lieka neįtraukti ir neįsitraukę.
„Labai dažnai vaikai nėra tos bendruomenės, kurioje pastatytas jų gyvenamasis namas, dalis. O ir darbuotojai, pavyzdžiui, gyvena 50 kilometrų atstumu. Tai nėra jiems įprasta bendruomenė, kurioje jie užaugo ir gyveno. Vadinasi, jie čia neturi ryšių. Taigi, šioje situacijoje reikėtų didesnių valstybės ar vietos valdžios pastangų, palaikant vaikų ir bendruomenės ryšius – kad grupiniai vaikų namai būtų labiau integruoti į bendruomenę, o vaikai jaustųsi bendruomenių dalimi“, – sako I. Sindi.
Pasak Talino universiteto docentės, tyrimai rodo, kad Estijoje dažnas tėvų globos netekęs ir vadinamuosiuose šeimos namuose gyvenantis vaikas jaučiasi vienišas, o tai gali neigiamai veikti jų psichologinę sveikatą. Dėl to, anot pašnekovės, svarbu išlaikyti vaikų ryšius su giminaičiais.
„Talino vaikų namų“ Kokybės ir plėtros vadovė Margit Randaru pasakoja, kad šeimos namai, kuriuose lankausi, pastatyti 2015 metais. Pašnekovė pastebi, kad aplinkiniai gyventojai protestavo prieš tai, kad čia apsigyventų tėvų globos netekę vaikai.
„Jei tai butas – aplinkiniai net nežino, kas jame gyvens. Bet jei statomas naujas namas, reikia turėti projektą ir žmonės gali pamatyti, koks tai bus namas ir jie gali išsakyti savo nuomonę. Dažniausiai – jie nenori tokių namų šalia“, – teigia M. Randaru.
Visgi, pasak pašnekovės, visuomenės reakcija į vaikus – pasikeitė. Pastaraisiais metais su kaimynais nekyla konfliktų, jie geranoriškiau priima vaikus.
Estijos Teisingumo kanclerio biuro atstovas Andresas Aru pastebi, kad nors tam tikro išankstinio nusistatymo prieš šiuos vaikus išlieka, visuomenės požiūris – keičiasi į gera.
„Buvo rengiamos socialinės kampanijos, skirtos surasti globėjų šeimų ir žmonių, kurie būtų pasiruošę priimti tokius vaikus į savo namus. Manau, tai sukūrė pozityvesnį šių vaikų paveikslą. Žmonės žiniasklaidoje taip pat dalijosi savo patirtimi ir istorijomis, apie tai, kaip jiems sekasi būti globėjų šeima ir augti drauge. Daug kalbėta ir apie traumas, kurias vaikai patiria prieš tai, kai patenka į alternatyvią globą“, – sako A. Aru.
Pertvarkant globos įstaigas – pernelyg daug dėmesio fizinei aplinkai
„Talino vaikų namų“ Kokybės ir plėtros vadovė Margit Randaru priduria, kad dabar daugiausia iššūkių kyla siekiant surasti gerų darbuotojų. Anot jos, toks rūpinimasis vaikais, netekusiais tėvų globos, – ne tiek darbas, kiek gyvenimo būdas. Ne visi vaikų globos srityje dirbę žmonės norėjo pereiti prie darbo tokiomis ilgomis pamainomis, dalis jų tiesiog pakeitė darbus.
„Manau, Estijoje, kai prasidėjo vaikų globos namų pertvarka, pernelyg daug dėmesio skyrėme fizinei namų aplinkai – kiek vaikų turėtų gyventi vienoje grupėje ir kaip. Aišku, tai svarbu. Vis dėlto daugiau dėmesio turėtume skirti žmonėms, kurie dirba su šiais vaikais ir paslaugai, kurią jie teikia“, – teigia pašnekovė.
Pasak M. Randaru, vykdant globos pertvarką, didžiausias dėmesys turi būti skiriamas vaikų poreikiams užtikrinti. „Namus kuria ne pastatas, o žmonės“, – pabrėžia M. Randaru. Pasak jos, siekiant pagerinti vaikus prižiūrinčių darbuotojų sąlygas, svarbu ne tik didinti jų algas, bet ir gebėti juos geriau priimti.
Dauguma pašnekovų pabrėžia, kad jei vaikas nebegali augti biologinėje šeimoje, geriausia, kad jis gyventų pas globėjus. Vis dėlto žmonių, pasiryžusių globoti vaikus savo šeimose, pasak Socialinių reikalų ministerijos atstovės Helen Jõks, irgi trūksta.
„Nors ir norėtume matyti, kaip visi mūsų vaikai gyvena šeimose, turime būti realistiški. Matome, kad procesas užtrunka labai ilgai. Dabar vienas didžiausių sunkumų – neturime užtektinai šeimų, kurios norėtų auginti, pavyzdžiui, keturis ar penkis brolius ir seseris, vaikus, turinčius negalią ar paauglius. Mums reikia daug dirbti, kad pritrauktume tokias šeimas į sistemą“, – teigia H. Jõks.
Ministerijos atstovė prognozuoja, kad per dešimt ar dvidešimt metų daugumą vaikų galima apgyvendinti šeimose, bet institucijos ir toliau išliks. Visgi, anot pašnekovės, svarbu jas pertvarkyti taip, kad čia būtų teikiama specializuota priežiūra vaikams su išskirtiniais poreikiais.
Būtina stiprinti pagalbą šeimoms
Dar vienas aspektas, dėl kurio sutaria visi kalbinti pašnekovai, – kad būtina stiprinti pagalbą šeimoms, jog vaikai galėtų augti kartu su biologiniais tėvais. Nors, pasak Estijos Teisingumo kanclerio biuro Vaikų ir jaunimo teisių departamento vadovo Andreso Aru, valstybė šioje srityje stengiasi, galima padaryti ir daugiau.
„Kokios yra pagrindinės priežastys, dėl kurių vaikai ir paimami iš šeimų? Tėvų psichologinės sveikatos problemos, piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais, kartais – tai ir prastos socialinės sąlygos, kai tėvai negali pasirūpinti patys savimi ir vaikais. Manau, reikėtų turėti daugiau darbuotojų, kurie iš tiesų padėtų šeimoms tvarkytis su kasdieniu gyvenimu. Kad jie galėtų ateiti ir padėti anksti, ne tada, kai problemos yra komplikuotos ir gilios“, – sako A. Aru.
Jo kolegė Margit Sarv pabrėžia, kad su šeimomis dirbantiems darbuotojams būtina racionaliau paskirstyti krūvius.
„Paskutinėje ataskaitoje Jungtinėms Tautoms minėjome, kad viena ryškiausių priežasčių, kodėl vaikai atskiriami nuo tėvų – alkoholizmas. Bet kartu – galimybės gauti pagalbą, susiduriant su alkoholio problemomis, labai mažos. Manau, mums taip pat reikia daugiau vaiko teisių apsaugos darbuotojų, arba jų darbo krūvis turėtų būti racionalesnis, kad jie iš tiesų turėtų daugiau laiko skirti dėmesį kiekvienai šeimai“, – teigia Estijos Teisingumo kanclerio biuro atstovė Margit Sarv.
Pašnekovė priduria, kad šioje šalyje buvo pakeista ir finansavimo sistema, dabar alternatyvią globą finansuoja vietos valdžia. Ji turėtų būti labiau motyvuota padėti šeimai ir taip sutaupyti lėšų, nes nuo šeimų atskirtų vaikų išlaikymas, pasitelkiant alternatyvią globą, yra gerokai brangesnis.
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su „Transitions“ organizacija, kaip programos, skirtos paremti sprendimų žurnalistiką, dalis. Straipsnio turiniui įtakos tai neturėjo.
