„Viena Suomijos stiprybių, mano nuomone, yra pačios visuomenės atsakomybė už vaikus, jaunimą ir jų gerovę. Reikia suprasti, kad vaikų padėtis šalyje rodo ne tiek tų vaikų šeimų gerą ar blogą situaciją, kiek, pirmiausia – visuomenės brandą ir bendrą, pavadinkime, sveikatos būklę“, – sako Suomijos Sveikatos ir gerovės instituto mokslininkas, profesorius Timo Harrikari. Jis įsitikinęs, kad Suomijai tapti vaikų gerovės valstybe pavyko tik dėl bendro visuomenės sutarimo, kad vaikas šioje šalyje yra svarbiausias.
Pilietinio karo pasekmė – vaikų namai
Prieš beveik dešimtmetį Lietuvoje pradėjus institucinės globos pertvarką, kuria siekta atsisakyti didelių vaikų globos namų, siektinu pavyzdžiu įvardytos Skandinavijos šalys. Viena jų – Suomija. Čia taip pat yra valstybinių vaikų globos namų, tačiau jų dydis ir veikimo principas tokie, kokius turėti siekia Lietuva.
Suomija taip pat nori kuo labiau sumažinti valstybinių vaikų globos įstaigų skaičių, bet kad pavyktų jų visiškai atsisakyti – abejojama. Kodėl? Specialistai sako – atsakymo reikia ieškoti vaikų namų atsiradimo istorijoje.
1918 m. Suomijoje vyko pilietinis karas, visuomenė pasidalino perpus. Po karo pralaimėjusiųjų pusėje buvo našlaičių ir vaikų, kurių tėvai buvo įkalinti. Šiuos vaikus auginti norėjo pasiimti nugalėtojų pusė, kad esą teisingai juos perauklėtų, užaugintų su kita ideologija. Tai sulaukė daug kitos pusės kritikos.
„Buvo sakoma: taip, mes pralaimėjome, bet nenorime prarasti ir savo vaikų. Taigi kaip kompromisas buvo priimtas sprendimas įsteigti neutralių valstybės institucijų, kurios globos vaikus. Nuo tų laikų Suomijoje buvo gana daug valstybinių globos institucijų ir tas deinstitucionalizacijos procesas visada buvo labai sunkus. Toks yra iki šiol, nes nemažai šeimų nori, kad jeigu jau reikia, jų vaikas augtų globojamas valstybės, nebūtų perkeltas į kitą šeimą. Manoma, kad taip bus išsaugotas vaiko ryšys su biologiniais tėvais“, – vaikų globos namų atsiradimo aplinkybes pasakoja Suomijos vaiko teisių kontrolierė Elina Pekkarinen.
Taigi institucinė globa Suomijoje veikia ir šiandien. Vienuose nuo sostinės Helsinkio beveik per 100 km nutolusiuose vaikų namuose apsilankė ir LRT komanda.
Vaikų namuose atsiduriama dėl vienos iš dviejų priežasčių – tėvų arba vaiko problemiškumo
Lemmilos vaikų namuose iš viso gyvena 14 vaikų. Jie gyvena dviejuose atskiruose pastatuose, nes Suomijoje valstybinėse globos įstaigose po vienu stogu negali gyventi daugiau nei 7 vaikai. Pačios įstaigos irgi labiau primena tikrus namus nei valstybės institucijas. Kiekvienam vaikui – savas kambarys, bendra laisvalaikio erdvė, virtuvė. Mokykla – kieme. Toje pačioje teritorijoje ir sporto salė, medžio dirbtuvės, kuriose vaikai gali užsiimti įvairiais medžio apdirbimo darbais, yra bekelei pritaikytų motociklų garažas – vaikų namai įsikūrę miško pašonėje.
Įstatymuose apibrėžtas ne tik vienuose vaikų namuose gyventi galinčių vaikų skaičius, bet ir kiek suaugusiųjų privalo dirbti įstaigoje atsižvelgiant į vaikų skaičių. LRT aplankytuose vaikų namuose kasdien dirba trys suaugusieji, bent vienas lieka ir naktį. Direktorius sako, kad įprastai čia gyvena 13–14 metų berniukai, jie užsibūna 2–3 metus.
„Visi čia gyvenantys vaikai turi problemų. Kai kurie nelanko mokyklos, kiti turi priklausomybių, linkę į agresiją ar turi psichikos sveikatos problemų. Į mūsų namus vaikai dažniausiai atvyksta daugiau ar mažiau traumuoti, gyvenę tam tikrame chaose. Čia jie turi ritmą: eina į mokyklą, tvarkosi namuose, turi popamokinių užsiėmimų, visada anksti ir laiku eina miegoti. Pastebime, kad iš šių namų vaikai išeina ramesni ir labiau savimi pasitikintys“, – pasakoja Lemmilos vaikų namų direktorius Matti Seppälä.
Skiriasi ir priežastys, kodėl vaikai atsiduria vaikų namuose. Suomijoje iš esmės nėra be globos likusių našlaičių. Jeigu nutinka taip, kad vaikas praranda abu tėvus, jį globoti imasi giminės ar artimi šeimos draugai. Paskutiniu atveju vaikas įvaikinamas. Tai gana greitas procesas Suomijoje, nes visada yra laukiančiųjų įsivaikinti.
Vienetiniai atvejai yra ir tai, kad tėvai paliktų savo vaikus. Taigi pagrindinės priežastys, dėl kurių vaikams prireikia institucinės globos, yra dvi: nepriežiūra ar smurtas prieš vaikus ir pačių vaikų probleminis elgesys.
„Suomijoje, sakyčiau, turime ganėtinai žemą slenkstį, kada reaguojame į sunkumus šeimose. Tėvai gali turėti problemų su priklausomybėmis. Turiu pasakyti, gana dažnai tėvai turi psichikos ligų, skursta ir jiems trūksta kontrolės šeimos aplinkoje, nėra jokių žinių, kaip auginti vaiką“, – sako E. Pekkarinen, Suomijos vaiko teisių kontrolierė.
Šiose situacijose, pasak kontrolierės, pirmiausia šeimai suteikiama vadinamoji atviroji globa. Tai yra valstybės teikiamos paslaugos sunkumų patiriančiai šeimai. Tai ir socialinių darbuotojų darbas su šeima, pagalba mokyklą lankančiam vaikui, dienos centrai. Suomijoje besilaukiančios moterys įpareigotos lankytis motinos ir vaiko klinikose. Pasak Vaiko gerovės sąjungos specialistės Julijos Kuokkanen, sistema sukurta padėti tėvams nuo pirmųjų dienų, kad būtų išvengta problemų ateityje.
„Pavyzdžiui, jeigu vaiką auginanti mama yra pervargusi, galima gauti namų tvarkytojos pagalbos ar žmogų, kuris ateis pagaminti maisto. Tada mama gali pailsėti. Taip pat turime paramos šeimų, kurios gali paimti vaiką, pavyzdžiui, savaitgaliui, ir leisti tėvams pailsėti“, – sako Vaiko gerovės centrinės sąjungos atstovė J. Kuokkanen.
Suomijos vaiko teisių kontrolierė: prioritetas – globa ne institucijose
Suomijos vaiko teisių kontrolierė sako, jeigu vaiką vis dėlto tenka paimti iš šeimos, institucinė globa – paskutinis pasirinkimas.
„Turime šeimų, įprastų šeimų, paruoštų būti globėjais. Šiose šeimose gali augti iki 4 vaikų, įskaitant jų pačių biologinius. Vadinasi, jeigu šeima jau turi tris vaikus, tai jų namuose gali būti apgyvendintas tik dar vienas vaikas. Taip pat turime vadinamųjų profesionalių šeimos namų. Bet jie tampa vis retesni šiais laikais, nes šiuose namuose turi būti bent vienas iš tėvų, turintis socialinį ar sveikatos išsilavinimą“, – sako Suomijos vaiko teisių kontrolierė E. Pekkarinen.
Kontrolierė mini ir šalyje gerai išvystytą vadinamąją budinčiąją globą.
„Pagal šį modelį prireikus vaikas skubiai paimamas iš šeimos. Tada socialiniai darbuotojai intensyviai dirba su tėvais, vertina, ar vaikas gali grįžti. Jeigu nusprendžiama, kad šeimoje vaikui nekyla pavojus, jis grąžinamas, būna, net per kelias dienas. O šeimai toliau teikiama atviroji globa“, – sako Suomijos vaiko teisių kontrolierė E. Pekkarinen.
Suomijos įstatymuose numatyta, kad reikia siekti vaikų grįžimo į šeimą. Kasmet peržiūrimos bylos ir iš naujo sprendžiama, ar vaikas gali grįžti gyventi su tėvais. Jeigu nutinka taip, kad valstybiniuose globos namuose vaikas gyvena iki pat pilnametystės, vadinasi, taip ir negrąžinamas tėvams, šiam jaunuoliui skiriama tolesnė valstybės priežiūra, kol jam sueis 25-eri. Visą šį laiką su jaunuoliu ryšį palaiko socialiniai darbuotojai, jam apmokamos studijos, suteikiamas apgyvendinimas, lėšų gyvenimo pradžiai.
Suomijos sėkmės priežastis – visuomenės branda
Helsinkyje veikiančio Sveikatos ir gerovės instituto profesorius T. Harrikari sako – vaiko gerovė yra prioritetinė sritis Suomijoje. Ir svarbiausia, kad ji vienodai rūpi visiems.
„Viena Suomijos stiprybių, mano nuomone, yra pačios visuomenės atsakomybė už vaikus, jaunimą ir jų gerovę. Reikia suprasti, kad vaikų padėtis šalyje rodo ne tiek tų vaikų šeimų gerą ar blogą situaciją, kiek, pirmiausia – visuomenės brandą ir bendrą, pavadinkime, sveikatos būklę“, – sako Sveikatos ir gerovės instituto mokslininkas, profesorius T. Harrikari.
Profesorius pabrėžia, efektyviai sistemai būtina turėti aukščiausios kvalifikacijos specialistų. Ir tiek, kiek jų reikia. Pasak mokslininko, Suomijoje socialiniai darbuotojai, kaip ir mokytojai, yra prestižinė profesija.
„Kai visuomenės klausiame, kuo jie pasitiki labiausiai kalbant apie vaiko teisių apsaugos sistemą, tai yra socialiniai darbuotojai, vaiko gerovės specialistai. Valstybė taip pat daug investuoja į jų paruošimą. Jeigu pažiūrėtume į vaiko gerovės taisykles, šioje srityje gali dirbti tik tinkamą išsilavinimą turintys socialiniai darbuotojai, galintys pasirūpinti bet kuriuo su vaiku susijusiu klausimu. Be magistro laipsnio, būtina gauti ir šiam darbui reikalingą licenciją“, – pabrėžia profesorius T. Harrikari.
Vis dėlto vaiko teisių kontrolierė sako matanti ir sistemos spragų. Viena jų, pasak E. Pekkarinen, yra kartais net per greitas reagavimas į kai kurias situacijas. Kita problema, ekspertės vertinimu, dar sudėtingesnė: „Mes pagalbą psichikos sveikatai, kovojant su priklausomybėms, apsaugai nuo skurdo pakeičiame vaiko gerovės sistema. Vaiko apsaugos sistema tapo savotišku kitų problemų sprendimu, nors į jas taip pat reikėtų sutelkti daug dėmesio. Tuo aš esu susirūpinusi mūsų sistemoje.“
Suomijos vaiko teisių apsaugos kontrolierė akcentuoja – norint užtikrinti vaiko gerovę, reikia kompleksinių sprendimų. Pirmiausia – geros švietimo sistemos kiekvienam vaikui. Antra – valstybės rūpinimosi, kad nė viena vaikus auginanti šeima neskurstų. Ir trečia – reikalingi motyvuoti ir gerai apmokami socialiniai darbuotojai, kad prireikus jie padėtų visiems vaikams ir jų tėvams. Pokyčiams reikia ir laiko, sako ekspertai. Jie primena – savo gerovės valstybę suomiai kūrė daugiau nei keturis dešimtmečius.
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su „Transitions“ organizacija, kaip programos, skirtos paremti sprendimų žurnalistiką, dalis. Straipsnio turiniui įtakos tai neturėjo.
