Besibaigiant iššūkių kupiniems 2022 metams, premjerė Ingrida Šimonytė išskirtiniame interviu LRT TELEVIZIJOS laidai „Dienos tema“ sako, kad trinties tarp prezidento, Seimo ir Vyriausybės nėra tada, kai visi dirba savo darbą pagal Konstituciją. Ji taip pat pabrėžė, kad nesiekia visą Vyriausybės kadenciją dirbti su tais pačiais ministrais, tačiau mano, kad įsidirbę ministrai geriau supranta situaciją.
– Premjere, jeigu reikėtų palyginti šiuos besibaigiančius metus su praėjusiais, ar šie metai turi privalumų?
– Turbūt turi, nes manau, kad buvo tokių svarbių atradimų, svarbių ilgalaikiu požiūriu. Atradimai buvo galbūt net ir šiek tiek netikėti, pavyzdžiui, kad galima greitai priimti sprendimus, kurie reikalingi net tokiame, atrodo, daugiabalsiame būryje kaip Europos Sąjunga, kad galima rasti bendrų sutarimų transatlantiniame formate, kai reikia greitai reaguoti. Man atrodo, tai yra kaip ir gera žinia, bet, kita vertus, kai suprantame, kokia to kaina ir kodėl taip yra, aišku, kad privalumų rasti yra sunku.
Lygiai taip pat ir Lietuvoje – susitarti dėl gynybos stiprinimo, dėl energetikos pokyčių ir dėl kai kurių kitų strateginių sprendimų buvo be galo lengva, nors dar prieš 15 metų mes galbūt būtume diskutavę apie tai, su kuo čia kariausime ir kodėl reikia rinktis ginklus vietoj sviesto. Dabar atrodo, kad tų klausimų nėra, bet to, kad šitų klausimų nėra, kaina – Ukrainoje žūsta žmonės ir jie žūsta jau 8-erius metus.
– Bet net ir tokia kaina nepavyko pašalinti vadinamosios trinties tarp skirtingų politinių jėgų ir, tarkim, šiandien (penktadienį – LRT.lt) prezidentas Gitanas Nausėda, atsakinėdamas į skambučius, sakė, kad jam norėtųsi mažiau trynimosi ir stumdymosi pečiais su Vyriausybe. Ar jūs jaučiate trintį ir stumdymąsi pečiais, kuris trukdo, o ne padeda?
– Man atrodo, kad jokios ypatingos trinties nėra tada, kai visi dirba savo darbą pagal Konstituciją. Prezidentūra ir prezidentas turi savo mandatą ir savo atsakomybės sritis, Vyriausybė – savo, Seimas – savo. Kai visi dirba darbą, kurį jam numato ar jei numato Konstitucija, tai tada, man atrodo, jokių trinčių nėra.
– Kiekvienų metų jūsų buvimo Vyriausybės vadove pabaigoje būna spekuliacijų, kad jau atsistatydinate arba tuoj atsistatydinsite. O su kuo tai gali būti susiję ir kiek yra pagrįstos tos spekuliacijos?
– Praėjusiais metais, man atrodo, turbūt jūsų laidoje kalbėjome apie tas aplinkybes, kurios buvo gruodžio mėnesį, susijusias su baltarusiškomis trąšomis, ir aš rimtai svarsčiau galimybę pasitraukti ir to neslėpiau, nes tiesiog buvo tiesus klausimas ir tiesus atsakymas. Kodėl atsiranda diskusijų kitomis aplinkybėmis, aš nežinau, bet čia galbūt taip pat, kaip su tais Vyriausybės „perkrovimais“, kur vis kas nors bando kažką „perkrauti“. Matyt, reikia temos, apie kurią galima būtų kalbėti. Aš tą vertinu kaip natūralų procesą ir jau jeigu priimsiu tokį sprendimą arba susiklostys tokios aplinkybės, kad Seimas manimi nebepasitikės, žinoma, kad tai bus vieša ir aišku.
– Tas „perkrovimas“ jums apskritai yra nepriimtinas kaip dalykas ir rūšis, kitaip tariant, pasiekti ministro atsistatydinimą ar atleisti ministrą ir taip padidinti likusiųjų populiarumą?
– Klausimas, ar tai reiškia būtent tai, ką jūs sakote. Tai nebūtinai ir greičiausiai ne todėl, kad yra konkrečios aplinkybės, kurios gali būti susijusios su konkrečiu ministru. Galiausiai koalicijos keičiasi, būna, kad partijos pasitraukia iš koalicijų, todėl jos persiformuoja, būna, kad koalicija pati atšaukia, pavyzdžiui, savo ministrą. Visokių dalykų būna, kad viena ar kita partija nusprendžia, jog kažkas kitas turėtų būti, arba žmogus pats nutarė pasitraukti. Aš neturiu tokio sportinio rekordo siekio, kad pradėjau su šita Vyriausybės sudėtimi ir su ja noriu pabaigti. Taip, man atrodo, kad kuo ilgiau žmonės dirba, kuo daugiau jie yra toje kasdienybėje, tuo lengviau yra iš jų reikalauti rezultato todėl, kad jau tikrai nereikia nei kojų šildytis, nei tenka su kažkuo apsiprasti, nei kažką sužinoti. Bet, vėlgi, aš esu realistė ir suprantu, kad gyvenime dalykai keičiasi ir kartais susiklosto tokios aplinkybės, kurias tu tiesiog privalai priimti.
– Kas galėtų būti tas dalykas, po kurio jūs pasakytumėte ministrui: „Ačiū už darbą, bet nuo kitos savaitės pabandysime be jūsų“?
– Man atrodo, kad pagrindiniai dalykai yra susiję su interesais, etikos pažeidimais, tokiais, kurie yra tikri, o ne menami, galbūt kartais bandomi prisiūti ten, kur nebūtinai taip yra. Ir tą aš irgi suprantu kaip politinio teatro dalį, bet pasilieku sau teisę taip pat vertinti aplinkybes taip, kaip man jos atrodo, ir jeigu įvertinus man jos atrodytų nepriimtinos, žinoma, kad aš tą ir pasakyčiau.
– Pasakykit, ar turite galvoj energetikos ministrą ir „Ignitis“ akcijas, kurias jis tiesiog pamiršo deklaruoti?
– Tiesą sakant, mano vertinimas yra toks pat, kaip ir Vyriausios tarnybinės etikos komisijos vertinimas. Mano nuomone, tai visiškai nebuvo net hipotetiškai galima interesų konflikto situacija. Ką, beje, komisija, manau, kad ir pasakė nepradėjusi tyrimo.
– Vyriausybė dirba be pakeitimų, jūs paminėjote baltarusiškų trąšų tranzitą. Vasarą buvo daug diskusijų apie tranzitą į Kaliningradą. Kas, jūsų manymu, iš tikrųjų buvo problema, kurią Vyriausybė galbūt galėjo spręsti kitaip per šiuos metus?
– Labai sunku kažką paimti ir išskirti. Turbūt kiekvieną kartą ir kiekvienas iš mūsų yra protingas po laiko. Dėl Kaliningrado klausimo, matyt, buvo problema, kad neužkirtome kelio arba nepadarėme pakankamai, kad iš pradžių visuomenė ir, visų pirma, ne čia, o labiau Vakaruose, nepasigriebtų rusiškos propagandos naratyvo, kad kažkas kažkaip ėmė ir užblokavo Kaliningradą, nes tai nebuvo tiesa.
Faktas, kad vėliau buvo daug diskusijų. Paprastai visą laiką girdime, ypač iš opozicijos, kad kažkokie partneriai yra labai nusivylę kažkokiu mūsų sprendimu ar kažkokiu veiksmu. Paprastai partneriai niekada to nepatvirtina patys ir yra priešingai, bet, žinoma, kai yra toks gana jautrus informacinis laukas, tai tokio informacinio įvarčio prasileisti į savo vartus Vyriausybė neturėjo. Ar galėjome tam užkirsti kelią? Teoriškai galėjome, o praktiškai buvo galbūt šiokių tokių sunkumų, bet teoriškai tikrai galėjome.
– Partneriai Vokietijoje ir šių dienų diskusijos dėl tikrų ar tariamų nesutarimų su Vokietija dėl jos brigados dislokavimo – ar čia yra problema, kurią reikėtų spręsti, ar, kaip žmonės sako, nesprendžiama problema pati išsisprendžia, tik nebūtinai per 20 minučių?
– Aš nemanau, kad čia yra problema, kuri gali pati išsispręsti, nebent kas nors turi keistų lūkesčių, kad Rusija per karą Ukrainoje tiek nusilps, kad mums nebereikės rūpintis savo saugumu. Aš tikrai tokio optimizmo niekaip negaliu palaikyti ir nemanau, kad tai yra racionalu. Manau, kad mes esame visi sutarę, jog norime siekti maksimalaus mūsų partnerių buvimo Lietuvoje ne tik todėl, kad per 10 dienų atvykti, jeigu kažkas vyksta, yra paprasčiau popieriuje negu realybėje.
Galiausiai karas Ukrainoje parodė, ką atranda išvaduotose teritorijose Ukrainos kariuomenė ir apie tokias rizikas aš nenoriu net galvoti, nes tai yra Lietuvos žmonių saugumas. Kita vertus, didesnis buvimas čia yra ir atgrasymo veiksnys, kas, mano supratimu, yra lemiamas dalykas. Jeigu Lietuva yra pasirengusi investuoti, o ji yra pasirengusi investuoti į maksimaliai kokybišką infrastruktūrą mūsų partneriams, manau, kad partneriai taip pat ne iš karto, ne tuoj pat per mėnesį, ne per pusę metų, bet vis tiek turėtų turėti gana didelę ambiciją būti čia, nes tai yra saugumo klausimas, tai yra Lietuvos saugumo klausimas.
– Ką Lietuva galėtų padaryti greičiau, kad garantuotų savo didesnį saugumą?
– Lietuva daro daug, nes juk mes esame viena iš tų valstybių, kurios jau pastaruosius kelerius metus – turbūt aštuonerius – nuosekliai didino savo krašto saugumą, stiprino kariuomenę, investavo ir šiais metais, ir praėjusiais, mūsų krašto apsaugos išlaidos, gynybos išlaidos jau viršija NATO standartus ir tai ne riba. Yra kitų projektų, kurie yra galbūt ne NATO procentas, bet susiję su gynyba, tokie kaip karinis mobilumas, kaip ta pati priimančiosios šalies parama. Lietuva yra nusiteikusi daryti daug, bet svarbu, kad partnerių supratimas būtų ne tik teorinis, ne tik deklaracija, jog Rusija yra grėsmė ir šita diskusija baigiasi. Mes neturėtume turėti iliuzijos, kad šita problema gali išsispręsti savaime ir mūsų partneriams nededant pinigų ant stalo, nestiprinant kariuomenės, neatkuriant savo gynybos pramonės pajėgumų, kas dabar, matome, yra didelė problema. Ir ta kryptimi turime tiesiog visi dirbti ir dirbame.
– Kokios yra jūsų prognozės dėl kitų metų, nes kai kurie ekspertai sako, kad reikia rengtis sunkmečiui ir 2023-ieji bus labai sunkūs metai Lietuvos žmonėms?
– Vėlgi, reikia nuo kažko atsispirti ir, man atrodo, visada atsispiriame nuo tam tikro centrinio scenarijaus, kurį matome. Šiais metais irgi buvo manoma, kad metų rezultatas bus prastesnis, negu kad dabar akivaizdžiai matome, kad jis bus. Finansų ministerija visiškai neseniai pagerino šių metų prognozes, nors dar metų viduryje jas buvo pabloginusi. Ateinančių metų augimas, kuris prognozuojamas, yra labai nuosaikus.
Ar jis gali virsti minusu? Gali. Techninė recesija gali būti tiesiog dėl bazinių dalykų. Bet ką aš tokiu atveju galiu pasakyti? Kai dirbame tokio neapibrėžtumo sąlygomis kaip dabar, turime vis dėlto nuo kažko atsispirti ir atsispiriame nuo centrinio scenarijaus. Nėra taip, kad Finansų ministerija, Vyriausybė yra užsidėjusi rožinius akinius, o visos kitos institucijos mato kažkaip prasčiau. Gal, sakyčiau, yra priešingai – mūsų požiūris yra nuosaikiausias, palyginti su kitais prognozuotojais. Ar situacija gali pasikeisti, gali būti kitaip? Žinoma, kad gali būti. Ką reikia daryti? Reikia reaguoti taip, kaip buvo daroma 2020 metais, 2021 metais, 2022 metais, kai aplinkybės diktuoja poreikį tikslinti biudžetą, priimti kažkokius papildomus sprendimus, tai yra daroma ir dėl to susitariama.
– Ar jaučiate opozicijos paramą, nes vis dėlto valdančioji dauguma yra gana trapi, nuolat kyla diskusijų, kad koalicija gali žlugti ir panašiai?
– Vėlgi, pasižiūrėkim, kaip atrodo realus darbas Seime, ne retorika, ne kažkokie specialieji efektai, bet realus darbas Seime. Turbūt kaip anksčiau, taip ir dabar 80 proc. ir daugiau sprendimų yra priimami bendru sutarimu. Taip, kartais būna tokių, sakyčiau, destrukcijos atvejų, kaip buvo sesijos pabaigoje su negalios reforma, kai partija, kuri ką tik pasakė, kad pritaria šitai reformai ir ją palaiko, išsitraukė korteles ir nebalsuoja už įstatymą, kuris tą reformą įgyvendina, bet tai yra daugiau politinės taktikos dalykai.
Taip, yra klausimų, kuriais mes turbūt sunkiai sutarsime. Nereikia to tikėtis, nes tada vėl būtų viena partija su viena nuomone ir nebūtų nuomonių įvairovės, bet kiek tai buvo susiję su strateginiais klausimais, pačiais svarbiausiais, mano nuomone, šiais metais – būtent gynybos, energetikos, atsinaujinančiosios energetikos plėtros, tikrai palaikymo Seime buvo pakankamai. Aš manau, kad yra už ką būti dėkingiems opozicijai.
– Nepavyksta priimti sprendimų, kuriuos, eidama į parlamento rinkimus, žadėjo konservatorių partnerė Laisvės partija. Ar čia matote grėsmę koalicijai?
– Man apmaudu, bet koalicijos skilimo grėsmė būtų, jeigu kažkaip koalicijos partneriai nuspręstų, jog tai yra labai didelė konservatorių partijos kaltė, kuri tų sprendimų savo programoje neturėjo, nepaisant to, kad labai didelė dalis frakcijos, įskaitant mane pačią, tuos sprendimus palaiko. Bet tai yra mano asmeninės nuostatos, kuriomis aš stengiuosi įtikinti ir kitus, bet tikėtis, kad aš visus galiu įtikinti, būtų labai didelis savęs pervertinimas. Liūdniau, kad yra partijų, kurios tai turi savo programoje ir už tai nebalsuoja.
– Turite omenyje Lietuvos socialdemokratų partiją?
– Turbūt visų pirma, nes tai yra labai didelis netikėtumas, kuris nebuvo skaičiuotas, vertinant galimybę tokius įstatymus priimti. Yra ir pigios manipuliacijos, kaip yra su kanapių dekriminalizavimu, kai politikai, kurie per rinkimus vaidina, kad važinėja autobusiuku ir rūko suktinę, kad čia bus beveik kaip Amsterdame, vėliau, kai yra rimtai svarstomas klausimas ne legalizavimo, o tiesiog atsakomybės formos pakeitimo, pradeda manipuliuoti tikrai šlykščiai ir kalbėti apie kažkokią narkotikų mafiją, kažkokius kitus piktavalius žmones, kuriems neva valdančioji dauguma ar jos atskiri politikai tarnauja. Žinoma, kad tada nėra lengva tuos sprendimus priimti, bet kas sakė, kad bus lengva?
