Po kelių incidentų, susijusių su jaunomis arba nepilnametėmis mamomis, Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos vadovė, gydytoja ginekologė Esmeralda Kuliešytė pabrėžia – Lietuvos politika šiuo klausimu tokia: „mielos merginos, gimdykite, demografinė situacija yra labai bloga“. Pasak jos, atrodo, kad valstybė teigiamai žiūri į nepilnamečių nėštumus, nes per daugiau nei 30 nepriklausomybės metų nesugebėjome sukurti tinkamos lytinio ugdymo programos.
„Mūsų valstybė nesprendžia jaunimo problemos, galiu pasakyti dar griežčiau – netgi nesirūpina ir stumia juos į tokią situaciją“, – interviu portalui LRT.lt sako E. Kuliešytė.
Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos vadovės teigimu, programos kūrėjai kvietė nieko neišmanančius žmones ir Bažnyčios atstovus ir sukurpė tokią programą, kuri skatina merginas pastoti neplanuotai.
„Pas mus leidžiama vaikams gimdyti vaikus“, – kritikuoja E. Kuliešytė.
Taip pat skaitykite
– Pastarosiomis dienomis matėme kelis įvykius, susijusius su jaunomis mamomis, kurios vaikų susilaukė būdamos nepilnametės. Vienas atvejis – jaunų tėvų dvimetė mergaitė sunkiai sumušta, antrasis – šešiolikmetė mama, dingusi su kūdikiu. Neteigiu, kad taip nutiko dėl to, jog tėvai jauni, tačiau ką tokie įvykiai parodo? Pažeidžiamesni jauni ar nepilnamečiai tėvai?
– Taip, būtent. Kadangi nepilnamečių ankstyvų nėštumų problema tęsiasi, šie atvejai ir parodo, kad problema Lietuvoje nesprendžiama. Apie šiuos konkrečius atvejus neturime pakankamai žinių, bet (...) jaunos nepilnametės mamos yra skirtingos. Mes negalime pasakyti, kad jos visos nebrandžios arba visos brandžios ir visos žino, ką daryti. Tikrai ne.
Kiekvienas žmogus gyvena savo gyvenimą, kiekvienas yra individualus ir savaip žiūri į gyvenimą, savaip sprendžia problemas. Kai vedame lytinio švietimo pamokas, man tenka kalbėtis su nepilnametėmis, aš matau, kokių gali būti situacijų.
Yra merginų, kurios jau būdamos 16 metų planuoja turėti vaikų. Jos nori vaikų, jos klausia: „Jei nepilnametė pagimdysiu, ar man neatims vaiko?“ Kita grupė tikrai nenori vaikų. Vienos nenori ir saugosi nuo nėštumo, kitos – nenori, bet nesisaugo, jos mano, kad jas partneris apsaugos. Tokios dažniausiai ir patenka į keblias situacijas.
Yra tokių, kurios nori vaikų, planuoja, nori ištekėti, (...) jos viską suplanuoja, viską žino, kad jos galės, kas joms padės. Jos puikiai įsivaizduoja savo gyvenimą, turi viziją. Ir yra tokių, kurios nieko negalvoja – kaip išeis, taip. Joms atrodo, kad jos nori turėti vaikų, kažkas padės, bet jos tiksliai nežino ir negalvoja.
– Tikriausiai galėtume kalbėti ir apie pagalbos sistemą.
– Kokia yra pagalba... Kokia yra politika – mielos merginos, gimdykite, demografinė situacija yra labai bloga. Štai ką mes girdime ir matome. Tokios žinutės ateina iš mūsų politikų, iš mūsų Vyriausybės – gimdykite. Tokių žinučių tiesiogiai nėra, bet tai rodo politika, kuri dabar yra. Nėra lytinio švietimo, nėra kontracepcijos kompensavimo.
– Į tai viskas ir susideda?
– Ir susideda, kad valstybė visiškai teigiamai žiūri į nepilnamečių nėštumus – gimdykite. Lytinio švietimo ir ugdymo – tokio, kokio reikia, kaip priklauso, kad būtų kokybiškas, grįstas mokslu, – nėra, kompensuojamos kontracepcijos – nėra. Yra vienintelė ilgalaikė kontracepcijos priemonė, kuri ne visoms tinka, – spiralė. Ir viskas.
Tai ką toms merginoms daryti? Švietimo nėra, kontracepcijos nėra. Kasmet turime apie tūkstantį pagimdžiusių merginų. Maždaug pusė iš jų nutraukia nėštumus – mažesnė pusė.
– Kai sakote merginos, apie kokio amžiaus merginas kalbate?
– Iki 19 metų maždaug. Galiu pasakyti drąsiai, kad mūsų valstybė nesprendžia jaunimo problemos, galiu pasakyti dar griežčiau – netgi nesirūpina ir stumia į tokią situaciją. O kas moka? O moka mokesčių mokėtojai.
– Kritikai pasakytų, kad kalbėjimas apie lytiškumą gali kaip tik paskatinti ankstyvus lytinius santykius ir nėštumus.
– Kokie čia kritikai? Jūs ne tokį pavadinimą sakote – čia ne kritikai, čia yra neišmanantys. Neišmanėliai taip sako. Visas pasaulis sako kitaip, visiškai priešingai. Jei valstybė, mūsų Lietuva, pasirašė Jungtinių Tautų Vaiko teisių deklaraciją, rengia kasmetines UNICEF ataskaitas...
Buvo įsipareigojimai nuo pat nepriklausomybės pradžios, kad mokykloje būtų lytinio ugdymo programos berniukams ir mergaitėms. Nieko nedaro arba apsimeta, kad daro. Todėl turime tokią situaciją.
Ir moka už tai pačios mergaitės savo psichologine būkle, savo sveikata, savo vaikų, kaip matome, sveikata. Didžiulės išlaidos, o lytinis ugdymas tikrai jas sumažintų.
– Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė sakė, kad kiekvienu atveju, kai pagimdo nepilnametė, sveikatos apsaugos sistema turi informuoti vaiko teisių apsaugos centrinę sistemą.
– Per vėlu.
– Kaip suprantu, vėliau palydėjimo paslaugos ar pagalba gali būti nebeteikiamos. Veiksmų imamės tik po skaudžių įvykių? O jūs sakote, kad tokia pagalba – jau per vėlyva.
– Aišku, per vėlu. Ką jie sau mąsto. Aš iš viso nesuprantu Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos – ne šios Vyriausybės ministrės, bet visų ministrų, kurie buvo per nepriklausomybę, kurie neprisiėmė atsakomybės teikti teisingą, tokį, kokį rekomenduoja PSO, JT, lytinį ugdymą.
Nė vienas neįvedė tokio, kokio reikia. Atvirkščiai – kvietėsi tuos žmones, kurie nieko neišmano, kvietėsi Bažnyčios atstovus ir sukurpė tokią programą, kuri skatina merginas pastoti neplanuotai. Paskutinė programa lygiai tokia pati – skatina merginas pastoti neplanuotai.
– Ką turite omenyje, sakydama, kad skatina pastoti neplanuotai?
– Todėl, kad apie kontracepciją ten nekalbama arba kalbama apie natūralų šeimos planavimą, kuris yra visiškai neefektyvus. Tai parodo, kad visiškai apverčia aukštyn kojomis lytinį ugdymą. Tai nėra lytinis ugdymas.
Dar blogiau – šis metodas visiškai neefektyvus, o tada visas lytinis ugdymas tampa nebeefektyvus. Lytinis ugdymas tam ir skirtas, kad išmokytų jaunimą apsisaugoti nuo neplanuoto nėštumo, jei jie pradeda lytinius santykius. O čia – atvirkščiai, moko nesisaugoti.
– Viena pagrindinių problemų, vienas didžiausių skaudulių ir yra tai, kad neturime normalios lytinio ugdymo programos?
– Taip, neturime normalios programos, bet ir programos neužtenka.
– Ko dar reikėtų?
– Mokytojai neparengti. Kai programa atsiranda – šleiva kreiva – jie nerengia mokytojų taip, kaip reikia. Įsivaizduokite, jei biologai agituoja nevartoti kontracepcijos ir taip toliau. Mes rašėme laiškus į biologų asociaciją, kodėl mokytojai į metodinę priemonę deda niekuo nepagrįstą informaciją.
– Vadinasi, yra tam tikrų stereotipų ir tarp mokytojų?
– Ne stereotipai, o absoliutus neišmanymas arba katalikiškas požiūris, kuris taip pat yra grįstas neišmanymu. (...)
– Pakalbėkime ir apie bendrą situaciją, kurioje yra Lietuva. Nepilnamečių nėštumų skaičiumi kai kurias valstybes lenkiame net kelis kartus, naujagimių susilaukia ir jaunesnės nei 15 metų mergaitės. Pagal pirmagimių, kuriuos pagimdė motinos, jaunesnės nei 20 metų, skaičių taip pat lenkiame ES vidurkį. Kodėl Lietuva išsiskiria iš kitų valstybių?
– Tas pats atsakymas. Tai lemia lytinio ugdymo neturėjimas ir vengimas tai atlikti, nors yra visi įsipareigojimai. Valstybė savo įsipareigojimų nevykdo. Ji yra PSO narė, JT narė, UNICEF narė ir nevykdo įsipareigojimų.
Jei ji vykdytų įsipareigojimus, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija turėtų šviesti, o Sveikatos apsaugos – užtikrinti priemones, kurios apsaugotų nuo netikėto nėštumo. Jei ministerijos dirbtų ranka rankon, būtų gerai, būtų taip, kaip Vakarų šalyse, kaip Skandinavijoje.
Kadangi nedirbama ir vengiama tai daryti, tai yra savotiškas nusikaltimas. Jie pasekmes kaip ir toleruoja. O pasekmės – sužlugdyta mergaitė, skyrybos... Bet tos pasekmės yra žinomos.
– Tai būtų galima paaiškinti ankstyvu nėštumu?
– Taip, visi apie tai kalba, kad ankstyvi paauglių nėštumai tuo ir baigiasi, kad šeima nesusikuria arba susikuria ir iš karto išyra, kad šeimoje būna smurto, kad vargšės merginos netgi nusižudo paliktos, neprižiūri naujagimių.
– Anksčiau esate minėjusi, kad paauglių nėštumai susiję su problemomis šeimoje, priverstine santuoka ar skyrybomis, dažnai atidėtais mokslais, paramos iš valstybės poreikiu, potencialiu nedarbu ir kitomis socialinėmis bei ekonominėmis problemomis.
– Parama reikalinga labai didelė. O jei jos gimdytų tik sąmoningai apsisprendusios, norėdamos vaikų, galbūt nereikėtų išorinės pagalbos. O dabar labai didelės pagalbos joms reikia. Reikia priežiūros, kiek mechanizmų turi įsijungti valstybėje – gimdymo namai, kadangi nepilnametė, sveikatos sistema turi pranešti vaiko teisėms, reikia socialinių darbuotojų, teismas, policija...
– Tai turi ir ilgalaikį poveikį, jei atidedami mokslai, kyla nedarbo rizika...
– Žinoma, ir mokslai, o kur dar sveikata, nervai... Aplinkinių kiek nukenčia. Kiek visi įsitraukia – tėvai, giminės, kaimynai... Ar pas mus nėra suaugusių politikų, brandžių politikų, brandžių valstybės tarnautojų, kad elgiasi lygiai taip pat, kaip tos nepilnametės, nekreipia dėmesio, kokias pasekmes sukels toks neatsakingas jų vadovavimas.
– Aptarkime ir sveikatos rizikas. Pažymima, kad paauglės nėštumas kelia riziką ir jos pačios, ir kūdikio sveikatai. Kokių čia rizikų kyla?
– Gimdanti penkiolikmetė patiria daug didesnę riziką nei brandesnė moteris. Numirti gimdymo metu taip pat didesnė rizika ir jai, ir jos kūdikiui. Labai dažnai naujagimiai gimsta neišnešioti, mažesnio svorio, dažnai mergaitės būna dar nesubrendusios, jų reprodukcinė sveikata nesubrendusi, atsiranda įvairių komplikacijų.
– Labiausiai akcentavome lytinio ugdymo nebuvimą, tačiau ar tokie veiksniai kaip socialinė ar ekonominė padėtis turi įtakos ankstyviems nėštumams?
– Pas mus leidžiama vaikams gimdyti vaikus. Vaikai gimdo vaikus. Taip, jų nėra tiek daug, tai nėra masinis reiškinys, bet tiek, kiek jų yra, yra daugiau nei Vakarų šalyse.
Mes 30 metų jau esame demokratinėje valstybėje, kuri skelbia, kad gerbia žmogaus teises, kuri skelbia, kad rūpinasi žmonėmis, įgyvendina jų teises, bet iš tikrųjų tik skelbia, nevyksta tai. Kokia šių nepilnamečių socialinė, ekonominė padėtis – jokia, jos nepilnametės, už jas atsakingi tėvai.
– Ar tėvų socialinė ir ekonominė padėtis turi įtakos, ar tai gali būti tam tikras rizikos veiksnys ankstyvam nėštumui?
– Gali. Negali pasakyti 100 proc., ne visi žmonės vienodi, kitų ekonominė situacija prasta, bet jie yra labai brandūs žmonės ir priima sąmoningus sprendimus. Ir gali būti atvirkščiai, gali būti ekonominės sąlygos geros ir priima blogus sprendimus.
Bet dažniausiai matome, kad tai probleminių šeimų vaikai. Arba ne visai probleminių, bet mažiau priežiūros turėję. (...) Negali pasakyti kiekvienu atveju, bet dažniau iš šių šeimų.
– Kokie būtų pirmieji žingsniai, kad situacija keistųsi? Ar iš pradžių turėtume ruošti mokytojus, ar vis dėlto svarbiau yra tinkama lytinio ugdymo sistema?
– Pirmiausia turi vykdyti savo įsipareigojimus. Kas turi vykdyti? Vyriausybė. Mūsų Vyriausybė nevykdo savo įsipareigojimų. Jei ji yra įsipareigojusi įgyvendinti žmogaus teises, vaiko teises, ji turi tai daryti atsakingai ir laikytis savo duoto žodžio, turi tvirtai spręsti, o ne klausyti žmonių iš pašonės, kurie nieko neišmano.
Jie turi suprasti, kad turi spręsti šią problemą, kad atidėjimas nieko gero neduos, o tik gilins problemą. Tam yra specialistai, kurie gali padėti. (...) Praeitais metais rašėme laiškus į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją – tris ar keturis parašėme dėl programos. Nė vieno atsakymo negavome. (...)
Šioje srityje dirbame 30 metų, su mumis galima konsultuotis, galima sakyti, netgi reikia konsultuotis, mes juk žinome problemą. (...)
Juk smurto prevencija yra viena iš lytinio ugdymo dalių. Jei būtų ši lytinio ugdymo programa gerai sukurta, ir smurtą galima visiškai normaliai įdėti, galima ir atskirą programą turėti. Kalba žmonės, kiek vaikų yra kiekvieną kartą sumuštų, patenka į ligonines. Tai viena apraiška.
O mušasi [jaunuoliai] tarpusavyje, patyčios mokykloje vyksta nuolat. Dabar devyniolikmetė ir jos naujas 22 metų draugas turi smurto problemų... Jie yra jauni – ką jie gavo mokykloje? Jie ką tik išėjo iš mokyklos, ką jie gavo mokykloje? Kur tos smurto prevencijos programos? Jos nevykdomos arba vykdomos nekokybiškos. (...)
