captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Mes nugalėjom“: su duona ir rūtų puokšte – į atgimstančią Lietuvą

1988 m. spalio mėn. 22 d. liudininkai prisimena, kad tai buvo diena, kai Lietuva tarsi gimė iš naujo, o žmonės tūkstančiais plūdo į Sporto rūmus su vėliavomis, gėlėmis ir žvakėmis – švęsti. Čia vyko Steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas. Fotografo Virgilijaus Usinavičiaus nuotraukoje užfiksuota viena šios dienos akimirka. Nuotraukos herojės šį iškilmingą momentą prisimena iki šiol.
LRT nuotr.
LRT nuotr.

Apie Sąjūdį sužinojo atsitiktinai

Žurnalistė Birutė Vyšniauskaitė – ta pati jaunutė mergina iš nuotraukos. Steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą ji prisimena labai aiškiai ir pasakoja įdomią istoriją, kaip į šį renginį pateko. Pasak jos, apie pirmuosius Sąjūdžio mitingus sužinojo visai atsitiktinai – 1988 m. birželio 24 d. dalyvavo Universiteto diplomų įteikime, išleistuvių vakarėlis vyko „Neringos“ kavinėje. Vienas iš bičiulių pareiškė susirinkusiems, jog laikas vakarėlį užbaigti, nes tuojau Katedros aikštėje prasidės mitingas. Gerai nesuprasdami, koks tai mitingas, absolventai įsiliejo į minią žmonių, traukiančių Katedros aikštės link.

Kaip ir daugelis vilniečių, Birutė būtent šiame pirmajame masiniame Sąjūdžio mitinge pirmą kartą išgirdo Sąjūdį. Lietuviškų trispalvių tada buvo dar nedaug. Kai kurie žmonės netgi laikė rankose Michailo Gorbačiovo portretus. Oficialiai šis ką tik įkurto Sąjūdžio mitingas buvo skirtas išlydėti delegatus į partinę konferenciją. B. Vyšniauskaitė prisimena, kad mitingą lydėjo šilta vasariška liūtis. Renginį vedė „Anties“ lyderis Algirdas Kaušpėdas, o susirinkę žmonės pradėjo skanduoti reikalaudami Lietuvai suvereniteto.

Birutė prisimena, kad tuo metu ji tiesiog bandė susigaudyti, kas vyksta, ir net nenujautė, kad netrukus taps uolia Sąjūdžio laikraščio žurnaliste. Tuo metu ji net nesvajojo apie žurnalistiką – kaip ir kiti absolventai buvo susiorganizavusi darbą Vilniuje. Viskas pasikeitė vieną vasaros dieną, kai Birutei paskambino draugė ir pakvietė ateiti į svečius. Ten buvo susirinkusi įdomi kompanija, kurioje buvo ir dabar žinomas toksikologas Alvydas Repečka. Neseniai pabuvojęs Estijoje, jis pasakojo, kad estų liaudies frontas yra suorganizavęs įvairių leidinių, tarp jų – ir leidinius jaunimui. Susirinkusieji pasvarstė, kad reikėtų kažką panašaus suorganizuoti ir Lietuvoje. Prasidėjus Sąjūdžiui, Lietuvoje sugalvota atgaivinti prieškariu leistą žurnalą „Aušrinė“. Jaunimui skirto žurnalo korespondente netrukus tapo B. Vyšniauskaitė.

Po „Bananų baliaus“ valdžios pozicija pasikeitė

1988-ųjų vasara ir ruduo buvo kaip niekada karšti. Sąjūdžiui žingsnelis po žingsnelio pavyko pralaužti galingos sovietinės sistemos ledus. Rugsėjį Katedros aikštėje smurtu buvo išvaikytas Laisvės Lygos organizuotas mitingas, skirtas pasmerkti slaptuosius Molotovo – Ribentropo pakto protokolus, nulėmusius Lietuvos okupaciją. Sąjūdis „Bananų baliumi“ praminto smurto proveržio netoleravo. Netrukus į gatves išėjo minios besipiktinančių žmonių. Sustabarėjusios partinės sistemos simboliais Lietuvoje laikyti LKP sekretoriai Nikolajus Mitkinas ir Ringaudas Songaila buvo priversti atsistatydinti.

Laisvės lygos surengto pirmojo viešo mitingo 25-mečio minėjimas

Vienas Sąjūdžio steigėjų, Alvydas Medalinskas atsimena, kad kritus partinei valdžiai, prasidėjo neįtikėtini dalykai. Sąjūdiečiai savo kailiu pajuto tai, kas yra nomenklatūra. Vieną vakarą suskambo telefonas – pats LKP CK sekretorius Beriozovas norėjo pasikalbėti su Sąjūdžio atstovu. Beriozovas pasiūlė Sąjūdžio suvažiavimui didesnius rūmus – galbūt Filharmoniją, galbūt Operos ir baleto teatrą… Buvo iškeltas ir klausimas, kur gyvens delegatai. Sąjūdiečiai buvo numatę kuklų variantą, kad atvykusiuosius priglaus vilniečiai. Beriozovas iškart pasiūlė geriausius sostinės viešbučius… Maža to, Sąjūdžio delegatams pasiūlytas ir transportas – nomenklatūros naudotos „Volgos“. Trumpai sakant, situacija apsivertė kardinaliai.

 Neveltui 1988-ųjų spalis buvo vadinamas Sąjūdžio ir valdžios medaus mėnesiu. Steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime dalyvavo apie 300 žurnalistų iš 17 įvairių valstybių. Pakviesta ir beveik visa LKP vadovybė. Kvietimą dalyvauti renginyje gavo ir Sąjūdžio korespondente tapusi B. Vyšniauskaitė. Ji mano, kad sunku su kuo nors palyginti tą renginį. Tuo metu ne kiekvienas galėjo tikėtis gauti asmeninį kvietimą dalyvauti Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime. Žurnalistė atsiminė, kad visas kelias nuo Žaliojo tilto iki Sporto Rūmų buvo tiesiog užtvindytas žmonių, buvo gausu ir milicijos, ir žaliaraiščių, o pati salė buvo sausakimša – euforija visiems buvo susukusi galvą.

Vilniaus sporto rūmai. BNS nuotr.

Kaip nuspalvinti gvazdikus žaliai?

Už techniką atsakingi specialistai prisimena, kad tais laikais organizuoti tokio masto renginį buvo tikras iššūkis. Visko trūko ir visur reikėjo ryšių, kad ką nors gautum. Užtat dalyvauti šiame renginyje, regis, norėjo visi. Stasys Paškevičius, Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo techninės dalies organizatorius, atsimena, kad vyko nuolatinė kooperacija, norint išspręsti įvairias iškilusias problemas, o patys dalykai buvo sprendžiami žaibo greičiu.

A. Medalinskas atsimena, kad kvietimas į Sąjūdžio Steigiamąjį suvažiavimą buvo tapęs didžiausiu deficitu – net įvairūs nomenklatūrininkai skambindavo sąjūdiečiams, prašydami suteikti kvietimą dalyvauti. Pašnekovas mini, kad išvakarėse sužinota apie turguje kserokopijų pavidalu pardavinėjamus kvietimus į Sąjūdžio suvažiavimą. Buvo net pagalvota, kad kažkas taip nori sužlugdyti renginį. Nepaisant to, visi pakviestieji sutilpo į Sporto rūmus ir suvažiavimas įvyko.

S. Paškevičius atsimena, kad žmonės tuo metu buvo labai išradingi – moterys norėjo iš gvazdikų pagaminti tautinę vėliavą. Raudonų gvazdikų yra, baltų irgi, o kaip padaryti žalius? Sprendimas buvo rastas – gvazdikai buvo mirkomi „zelionkėje“ – briliantinėje žalumoje. Pašnekovas atsimena, jog tuo metu tvyrojo tokia dvasia, kad niekas niekam nemokėjo – net taksistai žmones vežiojo nemokamai. Negana to, renginys buvo filmuojamas ir transliuojamas per televiziją. Steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas tapo nacionaliniu įvykiu. Jį stebėjo visa Lietuva.

Atsitiktinis susitikimas Sporto rūmuose

B. Vyšniauskaitė atsimena, kad kilo idėja einant į Sąjūdžio suvažiavimą pasipuošti tautiniais rūbais. Problema – o iš kur tų tautinių rūbų gauti? Viena mergina dirbo sandėlininke Kultūros mokykloje – pavyko nelegaliai gauti tautinių rūbų, tiesa, jie buvo ne visai tikri. Rūbai, kuriuos gavo Birutė, priklausė kažkokiai choristei: neilgas sijonas, juoda liemenė ir balti maršiniai, bet nebuvo galvos papuošalo – o tai reikalinga detalė. Pašnekovė atsimena, kad pavėlavusi blaškėsi po salę, nerasdama savo vietos ir kaktomuša susitiko Čiurlionio mokyklos dėstytoją Danutę Jadzinskienę, pas kurią studijų metais nuomojo kambarį. Ji taip pat buvo apsirengusi tautiniais rūbais ir išsikepusi didelį duonos kepalą. Kam jis jai buvo reikalingas?

D. Jedzinskienė prieš dvidešimt devynerius metus dirbo mokytoja Čiurlionio menų mokykloje. Nuo pat Sąjūdžio įkūrimo šios mokyklos pedagogai būreliais traukdavo į visus mitingus ir kartu su visa Lietuva norėjo įkvėpti vis daugiau laisvės. Iškepti ir įteikti poetui Justinui Marcinkevičiui ir profesorei Meilei Lukšienei duonos kepalą, Danutė sugalvojo pati. Į renginio scenarijų tai nebuvo įtraukta. Danutė juokiasi, kad už tokias su organizatoriais nesuderintas iniciatyvas šiais laikais vargu, ar kas padėkotų. O tuo metu visi darė, ką išmanė. Pasak jos, duona buvo pasirinkta kaip sena lietuviška tradicija – geros ateities ir gausos ženklas.

B. Vyšniauskaitė atsimena, kad sutikta mokytoja jai nurodė rūtas paduoti profesorei M. Lukšienei, o duoną – J. Marcinkevičiui. Pašnekovė atsimena, kad tokia idėja jos visai nesužavėjo – mergina nenorėjo lipti ant scenos. Nepaisant to, jos abi užlipo ant scenos ir įteikė dovanas renginio vedėjams. Įteikimo momentą tuometinė Sąjūdžio korespondentė atsimena miglotai – buvo labai daug jaudulio.

Būtent šią dovanų įteikimo akimirką pavyko įamžinti fotografui V. Usinavičiui. Birutė prisimena, kad netrukus šis kadras buvo išspausdintas „Komjaunimo tiesoje“ – moters giminaičiai laikraščio iškarpą net įrėmino.

Tvyrojo išskirtinė dvasia

S. Paškevičius atsimena ypatingą dvasią, tvyrojusią Steigiamojo Suvažiavimo metu. Pasak jo, nebuvo jokių prieštaravimų, jokių ideologinių ginčų, buvo didelis tikslas – žmonės žinojo, kad priešas už durų. Tos nuotaikos, pašnekovo nuomone, niekaip dabar nesukurtum nei už pinigus, nei be pinigų, nei su saldainiais – tie dalykai nesikartoja. B. Vyšniauskaitė prisimena, kad lauke prie Sporto rūmų buvo vieta, kur visi galėjo lipti „ant bačkos” ir kalbėti apie tai, kas kam skaudėjo. 

Steigiamojo suvažiavimo metu leista pasisakyti ir tuometiniam LKP Centro komiteto pirmajam sekretoriui Algirdui Brazauskui. Jis pažadėjo grąžinti tikintiesiems Katedrą. Salė ūžte ūžė, o A. Brazauskas, pranešdamas šią žinią, pelnė daugelio žmonių palankumą. Tuo metu prie operatoriaus pulto kartu su Arvydu Juozaičiu sėdėjęs S. Paškevičius atsimena, kad jie tarpusavyje susitarė paleisti dainos „Pabudome ir kelkimės“ įrašą – ši daina tuo metu dar nebuvo visuotinai žinoma, bet po Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo tapo viena populiariausių Atgimimo dainų.

Leidosi į kelionę aplink pasaulį

Tuo metu atvirai apie siekiamą nepriklausomybę dar niekas nekalbėjo, tačiau nuojauta ir viltis tvyrojo ore, prisimena abi šios nuotraukos herojės. Nors nepriklausomybę abi įsivaizdavo skirtingai, tačiau tvirtina pasinaudojusios jos suteiktomis galimybėmis. B. Vyšniauskaitė kurį laiką dirbo Sąjūdžio spaudos korespondente, o paskui – nacionalinėje žiniasklaidoje. Ji teigė iš pradžių maniusi, kad, pasibaigus Sąjūdžiui, pasitrauks iš žurnalistikos, tačiau taip nenutiko – žurnalistika ją įtraukė.

D. Jedzinskienė netrukus išėjo į pensiją ir leidosi į kelionę aplink pasaulį. Išmaišė Europą, aplankė net Jungtines Amerikos Valstijas bei Afrikos žemyną. Buvusi mokytoja atsimena, kad sovietiniais metais ją išleido tik į Varšuvą ir į Rytų Berlyną. Moteris buvo nusprendusi, kad jeigu kada nors bus galima kirsti sieną, tai iki Paryžiaus ji nueis nors ir pėsčia. Pašnekovė atsimena savo močiutę, kuri ėjo pėsčia į atlaidus per visą Lietuvą, įsidėjusi kelias virtas bulves ir pora kiaušinių. „Kai sugrįžti iš užsienio, grįžti kitas žmogus, todėl kiekvienas išvažiavimas grąžindavo mane kitokią“,– teigia Danutė.

Pašnekovė tikina, kad šiandieninė Lietuva yra labai graži, tik reikia atsimerkti ir tai pastebėti. O bambekliams ji siūlo paprastą receptą – turėti idėjų ir neužstrigti savose bėdose: atleisti kitiems ir sėdus į automobilį, išvažiuoti į ilgą kelionę po Lietuvą.

Dokumentinė apybraiža „Mes nugalėjom“ šeštadieniais 15:15 val. per LRT TELEVIZIJĄ

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...