2020-ųjų gruodžio 11-oji. Lietuvoje prisiekia 18-asis ministrų kabinetas. Tuomet atrodo, kad pagrindinė problema, su kuria teks susidurti, – koronaviruso pandemija. Visgi per dvejus metus krizių – nors vežimu vežk. Ministrų pavardės figūravo skandaluose, bet praėjus pusei ketverių metų kadencijos dar nė vienas iš jų nebuvo pakeistas. Iki šiol tai nebuvo pavykę nė vienai Vyriausybei.
Parlamentinė opozicija iš postų bandė išversti jau keturis Ingridos Šimonytės Vyriausybės ministrus, tiesa, visi tokie bandymai baigėsi nesėkme. Nepasitikėjimą skelbti žadėta ir visu ministrų kabinetu in corpore, tačiau kol kas tai ir liko tik kalbomis.
Premjerė aiškiai tada pasakė, kad ji prisiima asmeninę atsakomybę už kiekvieną iš ministrų. Natūralu, kad asmeninės atsakomybės prisiėmimas iš karto reiškia – jeigu atleidi ministrą, tai teoriškai turėtume kalbėti, kad ir pati premjerė turėtų prisiimti dalį kaltės dėl blogo darbo.
G. Burbulytė
Tiesa, apie tai, kad Vyriausybė gali skirstytis, kalbėjo ne tik opozicija, bet ir patys ministrų kabineto nariai. Politikos užkulisiuose ne kartą skambėjo žinia, jog atsistatydinti gali pati ministrė pirmininkė, o du jos ministrai iš tikro buvo jai įteikę atsistatydinimo pareiškimus. Visgi I. Šimonytė jų netenkino.
Portalo LRT.lt kalbinta politologė Gabrielė Burbulytė priminė premjerės žodžius, kad už savo ministrus ji prisiima asmeninę atsakomybę. O tai reikštų, anot politologės, kad ministro atleidimas iš pareigų iškeltų klausimus ir dėl ministrės pirmininkės, o kartu ir visos Vyriausybės, ateities.
Dėl trąšų skandalo – grėsmė visai Vyriausybei
2021 m. gruodį kilo vadinamasis „Belaruskalij“ trąšų skandalas, kurio metu pakibo ne tik kelių ministrų likimo klausimas, bet ir iškilo visos Vyriausybės griūties grėsmė.
Nors tų metų gruodžio pradžioje įsigaliojo JAV sankcijos Baltarusijos trąšų gamybos įmonei „Belaruskalij“, trąšų tranzitas per Lietuvą ir toliau nesustojo. Trąšas gabenantys „Lietuvos geležinkeliai“ pranešė, kad lapkritį „Belaruskalij“ atliko avansinį mokėjimą bendrovei už paslaugas, o šių lėšų gali pakakti pervežimams gruodį ir daliai sausio. Įmonė tvirtino, kad apie tai buvo informuotos Susisiekimo ir Užsienio reikalų ministerijos.
Prezidentas Gitanas Nausėda, reaguodamas į skandalą, pabrėžė, kad dėl šios istorijos padaryta didelė žala valstybės reputacijai. Opozicija ėmė kelti klausimą, ar JAV toliau pasitikės Lietuva kaip viena svarbiausių savo partnerių Rytuose.
Kilus ažiotažui, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis ir susisiekimo ministras Marius Skuodis pareiškė esantys pasiruošę atsistatydinti, vėliau jie pateikė premjerei atsistatydinimo pareiškimus. Galiausiai apie galimą pasitraukimą ir Vyriausybės atsistatydinimą prabilo ir pati ministrė pirmininkė.
„Neatmetu šitos galimybės, tą aš galiu labai tiesiai pasakyti. […] Jeigu dėl Vyriausybės veiklos yra keliama tiek daug klausimų, tai galbūt Vyriausybė, jeigu nesugeba į tuos klausimus atsakyti, turėtų savo įgaliojimus pabaigti ir kažkokia kita Vyriausybė galėtų nuo nulio tą darbą pratęsti“, – 2021 m. gruodį LRT televizijos laidai „Svarbi valanda“ sakė I. Šimonytė.
Vis dėlto po šio skandalo I. Šimonytė nutarė dirbti toliau, savo postus išsaugojo ir G. Landsbergis bei M. Skuodis. Premjerė pažymėjo, kad Lietuva po „Belaruskalij“ skandalo tarptautiniai partneriai nėra suabejoję, atsistatydinti Vyriausybei nereikia dar ir todėl, jog, jos manymu, tuo metu Seime nesusiformuotų alternatyvi tvari dauguma.
„Šiuo metu Seime nėra matoma jokia reali alternatyvi dauguma, kuri galėtų imtis lyderystės ir iniciatyvos bei pasiūlyti Lietuvai savo programą“, – sakė I. Šimonytė.
Po šio skandalo dėl sukeltos žalos „Lietuvos geležinkelių“ reputacijai iš pareigų pasitraukė šios valstybės valdomos įmonės vadovas Mantas Bartuška, o „Lietuvos geležinkelių“ ir bendrovės „Belaruskalij“ sutartis dėl pervežamų trąšų vėliau buvo nutraukta.
Nuo „Perlo Energijos“ iki „Igničio“
Vienas iš keturių ministrų, kurio interpeliacijos ėmėsi opozicija, – Energetikos ministerijos vadovas Dainius Kreivys. Nepasitikėjimas energetikos ministrui buvo reiškiamas dėl sudėtingos energetikos situacijos, aukštų elektros ir dujų kainų, elektros rinkos liberalizacijos, o Seime opozicijos atstovai teigė, kad interpeliacija rengiama dėl nepasiruošimo energetinei krizei.
Ministrui pateikti klausimai dėl „aplaidaus požiūrio į vadinamuosius nepriklausomus elektros tiekėjus“, didelės žalos valstybei bendrovei „Perlas Energija“ vienašališkai nutraukus veiklą. Portalas LRT.lt primena, kad skandalas kilo po to, kai nepriklausoma elektros tiekėja „Perlas Energija“ nutraukė fiksuotos kainos sutartis su maždaug 180 tūkst. klientų.
Tiesa, premjerė I. Šimonytė čia D. Kreivio atsakomybės sakė nematanti. „Kažkokios specifinės ministro Kreivio atsakomybės aš tikrai nematyčiau, nes, mano nuomone, Energetikos ministerija nuo pat pradžių ėmėsi visų priemonių, kad ta „Perlo Energijos“ situacija būtų suvaldyta“, – teigė ji.
Visgi problemų D. Kreivys sulaukė dėl ryšių su kita energetikos įmone. Kaip atskleidė LRT tyrimas, energetikos ministras D. Kreivys turi 40 proc. akcijų bendrovėje „Catus“, kuri valdo daugiau kaip 90 proc. bendrovės „Norteo“ akcijų, o ši turi „Ignitis grupės“ akcijų. Pats ministras sakė neketinantis deklaruoti ryšių su „Ignitis grupe“, tačiau tyrimo dėl to ėmėsi etikos prievaizdai.
„Gavusi prašomus dokumentus, komisija (VTEK – ELTA) spręs klausimą dėl galbūt įstatymo nuostatas pažeidžiančių Lietuvos Respublikos energetikos ministro Dainiaus Kreivio ir Finansų viceministro Gedimino Norkūno veikų tyrimo pradėjimo / nepradėjimo“, – rašoma Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos laiške.
Po mėnesius trukusių nesutarimų – atleidimas iš pareigų
Jau pirmaisiais kadencijos mėnesiais įsiplieskė konfliktas tarp aplinkos ministro Simono Gentvilo ir tuometės Aplinkos apsaugos departamento (AAD) direktorės Olgos Vėbrienės. Pirmieji nesutarimų ženklai pasirodė paaiškėjus, kad nueinantis ministras Kęstutis Mažeika O. Vėbrienei skyrė 40 proc. algos dydžio priemoką. S. Gentvilas tuomet ėmėsi aiškintis, ar tai atlikta sąžiningai.
Ministro kritikos sulaukė ir AAD vadovės sprendimas nuo pareigų nušalinti aplinkosaugininką, kuris Aplinkos ministerijai pranešė apie taršą Būtingėje. S. Gentvilas tokį ilgamečio specialisto nušalinimą vadino neproporcingu vadovės sprendimu.
Naujų atspalvių konfliktas įgavo, kai O. Vėbrienė išplatino laišką, kurį išsiuntė aukščiausiems šalies valdžios atstovams – prezidentui, premjerei, taip pat aplinkos ministrui, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkei bei nariams. Laiške tuometė AAD vadovė, be kita ko, pažėrė kritikos S. Gentvilui.
Praėjus porai savaičių po laiško išplatinimo, O. Vėbrienė pranešė, kad jai suteiktas pranešėjo statusas – dėl ministro elgesio ji kreipėsi į Generalinę prokuratūrą. „Prokuratūra, išnagrinėjusi informaciją, man suteikė pranešėjo statusą, tad jau kurį laiką esu saugoma Pranešėjo apsaugos įstatymu“, – sakė O. Vėbrienė.
Ministras savo ruožtu tvirtino sulaukiantis neproporcingai daug Aplinkos apsaugos departamento darbuotojų skundų ir pats pradėjo tarnybinį patikrinimą, ar teisėtai nuo pareigų buvo nušalintas minėtas aplinkosaugininkas. S. Gentvilas taip pat kėlė klausimą dėl kadrų politikos departamente, įkurtų vadovaujamų pareigybių.
Kulminaciją konfliktas pasiekė balandį, kai O. Vėbrienė buvo atleista iš AAD vadovės pareigų. Aplinkos ministerija savo sprendimą iš pareigų atleisti O. Vėbrienę teisino tiek neteisingais duomenimis, pateiktais dalyvaujant konkurse vadovės pareigoms užimti, tiek kitais sprendimais, kurių teisėtumą turėjo aiškintis teismai.
Tuo metu konkursą AAD vadovo pareigoms užimti organizavęs Valstybės tarnybos departamentas tikino, kad jei 2020-ųjų vasarą būtų turėjęs vieną Ekonomikos ir inovacijų ministerijos pateiktą dokumentą, O. Vėbrienė konkurso galėjo ir nelaimėti.
COVID-19 valdymas baigėsi interpeliacijomis, protestais dėl galimybių paso
2020 m. I. Šimonytės Vyriausybei pradėjus darbą, vadovauti Sveikatos apsaugos ministerijai stojo buvęs valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys ir šiam iš karto reikėjo dorotis su tuomet siaučiančia COVID-19 pandemija.
Dėl pandemijos valdymo priemonių, t. y. taikytų žmonių judėjimo, prekybinės, kultūrinės veiklų, švietimo, sveikatos apsaugos paslaugų ribojimų, ministras yra sulaukęs daug kritikos. Verslo atstovai tvirtino, kad A. Dulkys, inicijavęs karantiną ir su juo susijusius veiklų apribojimus, piktnaudžiauja savo galiomis, o dalis visuomenės pyko dėl privalomų kaukių, ribojimų bendrauti su artimaisiais.
Praėjusių metų spalį A. Dulkio vadovaujama ministerija pakliuvo į skandalą paaiškėjus, kad ruošėsi sumokėti laidos „Kitokie pasikalbėjimai“ prodiuseriams už tuometinio ministro visuomeninio patarėjo Edgaro Kulikausko, žinomo Ciniško chirurgo slapyvardžiu, pokalbį laidoje. Tiek pašnekovas, tiek ir laidos rengėjai teigė apie sandorį nežinoję. Viešojoje erdvėje kilus audrai, ministerija pranešė, kad už minėtą laidą nebus sumokėta. Su mokesčiais ji turėjo kainuoti 12 tūkst. eurų. Vėliau paskelbta, kad dėl šio įvykio iš pareigų pasitraukė A. Dulkio atstovė spaudai Aistė Šuksta. Pats ministras, nors opozicija kėlė klausimų dėl jo atsakomybės, liko dirbti.
Galiausiai A. Dulkys sulaukė kirčių ir iš prezidento Gitano Nausėdos, jis teigė, kad valdant pandemiją padaryta ne viena klaida. Anot šalies vadovo, nebuvo pakankamai įsiklausoma į ekspertų patarimus, ministras A. Dulkys esą neturėjo aiškaus priemonių plano, skiepijimosi nuo koronaviruso kampanija vyko prastai, todėl, G. Nausėdos manymu, Lietuva ir atsiliko nuo Europos Sąjungos (ES) skiepijimosi vidurkio.
„Visuomenės informavimas ir raginimas skiepytis vyko prastai. Tapome etikečių klijavimo ir suvešėjusios nepagarbos žmogui liudininkais. Nuspręsta, kad rimbas veikia daug geriau už meduolį, o su žmonių bendruomene galima elgtis kaip su vakcinuojama kaimene“, – 2022 m. birželį savo metiniame pranešime klabėjo G. Nausėda.
A. Dulkio veikla, ypač dėl jo sprendimų valdant COVID-19 pandemiją, pasipiktinusi Seimo opozicija ministrui buvo surengusi interpeliaciją, tačiau nepavyko jo išversti iš posto.
Nemažai kritikos strėlių dėl pandemijos suvaldymo teko ir ekonomikos ir inovacijų ministrei Aušrinei Armonaitei, o tiksliau – jos vadovaujamos Ekonomikos ir inovacijų ministerijos inicijuotam galimybių pasui. Galimybių pasas leido žmonėms, kurie pasiskiepijo nuo COVID-19 arba persirgo šia liga, laisvai lankytis prekybos vietose, gauti kitas paslaugas. Tuo metu žmonės, kurie imuniteto COVID-19 neturėjo, nebuvo įleidžiami į nebūtinų prekių parduotuves ar didesnius prekybos centrus.
Ši priemonė, kartu su kitais pandemijos valdymo sprendimais, tapo viena priežasčių, paskatinusių mitingus prie Seimo ir Katedros aikštėje, vienas iš jų peraugo ir į riaušes. Tuo metu A. Armonaitė galimybių pasą vadino reikšmingu Ekonomikos ir inovacijų ministerijos pasiekimu.
„Ministerijos komandos pasiekimu pandemijos valdyme laikyčiau tiek galimybių paso išvystymą, tiek gana operatyvų įgyvendinimą kartu su Registrų centru ir kitomis institucijomis“, – teigė ministrė.
Taivano atstovybės klausimas ir mėginimas išversti iš posto
Užsienio reikalų ministrui, konservatorių lyderiui G. Landsbergiui, be jau minėtos tranzito į Kaliningradą istorijos, teko aiškintis ir dėl kitų skandalingų istorijų.
2021 m. paskelbta, kad Lietuva traukiasi iš Kinijos „17+1“ bendradarbiavimo formato Rytų Europoje. Tąkart G. Landsbergis patikino, kad toks formatas yra nereikalingas ir skaldantis ES vienybę. Ministras dar anksčiau buvo prabilęs apie Lietuvos verslo atstovybės Taivane įkūrimą ir apie ambiciją įsteigti Taivano atstovybę Lietuvoje. Galiausiai 2021 m. lapkritį Vilniuje atvėrė duris atstovybė – ne Taipėjaus, kaip įprasta daugelyje šalių, bet Taivaniečių. Kaip vėliau teigė ministerijos atstovai, taip parodoma, jog tai yra ne vieno miesto, o visos salos, visų taivaniečių atstovė, Lietuvos ryšys su jais. Šių metų lapkritį Taivane buvo atidaryta Lietuvos prekybos atstovybė.
Šie žingsniai įsiutino Kiniją, kuri nepripažįsta Taivano kaip nepriklausomos šalies. Anot Kinijos, sprendimas atstovybę pavadinti „taivaniečių“ rodo Taivano mėginimus veikti kaip nepriklausomai valstybei, o tai, komunistinės valstybės manymu, prieštarauja „Vienos Kinijos“ politikai. Kinija, reaguodama į Lietuvos veiksmus, ėmė taikyti prekybos ribojimus, ragino užsienio įmones stabdyti bendradarbiavimą su Lietuva, daliai Lietuvos diplomatų Kinijoje teko palikti šalį.
Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis už politiką Kinijos atžvilgiu, sprendimus leisti įsisteigti Taivano atstovybei Lietuvoje leidinyje „Politico.eu“ įtrauktas į 28 įtakingiausiųjų Europos politinių veikėjų sąrašą, jis įvardintas „drakono žudiku“, tačiau Lietuvoje ministro veiksmai sulaukė daug kritikos. Dalis verslo įmonių, taip pat opozicija kritikavo G. Landsbergį, ragindami neerzinti savo veiksmais Kinijos, su kuria Lietuva turi prekybinių ryšių, perspėjo, kad tokie veiksmai gali pakenkti šalies ekonominiam vystymuisi.
Dėl sprendimų, susijusių su Taivano atstovybės Lietuvoje atidarymu, kilo konfliktas ir su prezidentu G. Nausėda. Šalies vadovas pareiškė pritariantis sprendimams dėl Taivano atstovybės atidarymo Lietuvoje, tačiau klaida jis įvardijo sprendimą atstovybę pavadinti būtent Taivaniečių vardu, to iš anksto nesuderinus su prezidentūra.
„Klaida yra ne Taivaniečių atstovybės atidarymas. Klaida yra atidaryti atstovybę tokiu pavadinimu iš anksto nesuderinus su Lietuvos Respublikos prezidentu ir pastatyti jį prieš faktą. Prezidentas kviečia užsienio reikalų ministrą pateikti konkrečių veiksmų, kurie padėtų deeskaluoti situaciją, planą“, – 2022 m. sausio pradžioje BNS prezidento komentarą perdavė jo atstovas Ridas Jasiulionis.
Šių metų vasarą G. Landsbergio pavardė buvo linksniuojama ir kitoje skandalingoje istorijoje. Birželį įsigaliojus ES sankcijoms Rusijai, Lietuva apribojo plieno, juodųjų metalų tranzitą į Kaliningradą. Liepą, įsigaliojus kitam ES sankcijų paketui, apribotas ir cemento, alkoholio bei kitų prekių tranzitas į Kaliningrado sritį. Rusija į tokius sprendimus sureagavo grasinimais Lietuvai. Vėliau Europos Komisija (EK) ir kai kurios ES šalys tikino, kad tranzitui per Lietuvą sankcijos neturėtų būti taikomos, siekiant mažinti įtampą regione.
Galiausiai EK liepos vidurį paskelbė naujas gaires, pagal kurias Rusijai leista geležinkeliais gabenti sankcionuotas prekes į ir iš Kaliningrado srities per ES teritoriją, tačiau tik šio eksklavo poreikiams. Šis sprendimas Lietuvoje buvo sutiktas kritiškai. Ekspertai tikino, kad Maskva tai įvertins kaip silpnumo ženklą, kiti rėžė – tai yra diplomatinė Lietuvos valdžios kapituliacija. Šiose pastabose pradėta minėti ir G. Landsbergio pavardė, opozicija kėlė mintį, kad ministras turėtų prisiimti atsakomybę. Vis dėlto Lietuvos diplomatijos vadovas atmetė kritiką.
„Dabar mes turime sugriežtintą sankcionuotų prekių tranzito režimą, kuris, aš neabejoju, Rusijai nėra priimtinas. Ir tai nėra Rusijos pergalė“, – tąkart aiškino G. Landsbergis.
Opozicija 2022 m. lapkritį galiausiai surengė G. Landsberiui interpeliaciją. Vis dėlto ministro atstatydinti opozicijai nepavyko.
Nesutarimai tarp savų
Krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko pavardė pastaruoju metu dažniausiai minėta vokiečių brigados, kurios dislokavimo siekia Lietuva, kontekste. Tarp ministro ir jo partijos kolegos Lauryno Kasčiūno kilo nesutarimų, kai krašto apsaugos ministras, antrindamas Vokietijos gynybos ministrei, prakalbo, kad vokiečių karinis dalinys Lietuvoje nebus dislokuojamas nuolatos.
A. Anušauskas tai argumentavo Ukrainos pavyzdžiu – esą apie Rusijos ketinimus pradėti karą buvo žinoma dar 90 dienų iki agresijos pradžios. Todėl, tikino ministras, 10 dienų laikotarpis, per kurį į Lietuvą krizės atveju turėtų atvykti Vokietijos kariai, yra visiškai tinkamas.
Tokius žodžius su kritika pasitiko Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas L. Kasčiūnas. Jis tikino, kad Lietuva turi labai aiškiai pasakyti ir siekti, kad Vokietijos brigada šalyje būtų dislokuojama nuolatos.
„Aš nevertinsiu, kas čia įvyko, galiu tik pasakyti, kad Lietuvos interesas bei tikslas yra turėti brigadą čia. O kas ir ką komunikuoja... Kartais reikėtų gal mažiau komunikuoti, o daugiau dėti pastangų įtikinant vokiečius“, – naujienų agentūrai ELTA sakė L. Kasčiūnas.
Žibalo į ugnį papildomai įpylė ir pats A. Anušauskas, kuris, reaguodamas į NSGK pirmininko žodžius, pareiškė, kad kai yra tokie kolegos, net opozicijos nereikia.
„Jokie susitarimai nėra nei pakeisti, nei kaip nors interpretuojami kitaip. Kokie jie sudaryti buvo, tokie ir yra. Mes būtent dėl to ir siekiame plėtoti infrastruktūrą, kalbamės apie tai su Vokietija – abi šalys specialiai sudarė darbo grupę. Dar kartą pabrėžiu, kad su savo interpretacijomis (kritikai – ELTA) labai skuba“, – teigė krašto apsaugos ministras.
Be to, jis atsakė ir į kritiką, kad NSGK posėdžiuose yra retas svečias. Komentuodamas tai A. Anušauskas atrėžė, kad posėdžiuose pasirodo tada, kai tai yra būtina, o „jeigu jie nori tik dėl viešųjų ryšių daryti savo posėdžius be jokio turinio, tai turi visą teisę ir galimybes“.
Migracijos krizė ir konfliktas su generolu
2021 m. vasarą prasidėjus migrantų iš Baltarusijos krizei Lietuvoje, dėmesys nukrypo į vidaus reikalų ministrę Agnę Bilotaitę. Augant migrantų srautams, priimtas sprendimas taikyti migrantų apgręžimo taktiką, t. y. neįleisti į valstybės teritoriją neteisėtai bandančių kirsti sieną asmenų, taikant tik kelias išimtis.
Pasieniečiams leidus taikyti migrantų apgręžimo taktiką, pasirodė pranešimų apie esą žiaurių elgesį su migrantais, Europos Parlamente Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros atstovė tikino, kad Lietuva, apgręždama migrantus, galimai pažeidžia žmogaus teises, nevyriausybinė organizacija „Amnesty International“ atliko tyrimą ir paskelbė, kad migrantai registracijos centruose laikomi siaubingomis sąlygomis.
A. Bilotaitė tvirtino nesutinkanti su pastabomis bei kartojo, kad Lietuva susiduria su hibridine Baltarusijos režimo ataka, o savo veiksmais pasienyje saugo ne tik savo valstybės, bet ir išorinę ES sieną.
„Mes imamės visų priemonių, kad apsaugotume savo nacionalinį saugumą. Mes ginamės ne tik patys, bet giname ir Europos Sąjungos sieną. Prieš mus yra vykdoma hibridinė ataka ir tą pripažįsta ne tik Lietuva, kaimyninės šalys, bet ir visa Europos Sąjunga ir europinės institucijos. Manau, visi sutiksime, kad mes turime teisę gintis, ir mes ginamės“, – 2022 m. sausį LRT televizijos laidai „Dienos tema“ sakė A. Bilotaitė.
Vidaus reikalų ministrė į kitą skandalingą situaciją pateko šių metų spalį, kai iš Viešojo saugumo tarnybos (VST) vadovo pareigų pasitraukęs generolas Ričardas Pocius interviu DELFI prabilo apie tai, kad ne kartą sulaukė A. Bilotaitės reikalavimo trauktis iš pareigų, o įtampa ėmė formuotis po pernai vykusių riaušių malšinimo prie Seimo. Buvęs VST vadovas tvirtino, kad įspėjimų, jog bus riaušės, tarnybos esą buvo gavusios gerokai anksčiau, tačiau buvo delsiama priimti sprendimus, minia įsisiautėjo – riaušių metu pareigūnai kurį laiką stovėjo tiesiog talžomi, mat Vidaus reikalų ministerija ir Policijos departamentas nesiėmė tinkamos taktikos neramumams malšinti.
„Iškart po riaušių buvo ieškoma, kaip pridengti VRM vadovybės ir Policijos departamento neveikimą ir aplaidumą, dėl kurio kilo riaušės“, – kalbėjo R. Pocius.
R. Pocius tikino, kad jo santykiai po šių įvykių su A. Bilotaite tapo įtempti, tačiau kompromituojančios informacijos apie jį esą buvo ieškoma iškart po jos atėjimo į VRM.
A. Bilotaitė atmetė R. Pociaus kaltinimus mobingu. VRM pareiškė, kad R. Pocius desperatiškai bando pridengti tikrąsias atleidimo priežastis. Anot VRM, jis skelbė melagingą informaciją apie savo darbotvarkę, melavo apie susitikimus su diplomatais, ne kartą be jokios priežasties nedalyvavo VRM statutinių įstaigų pasitarimuose dėl grėsmių valdymo, neatsakinėjo į skambučius, atsisakydavo skirti VST pajėgas. Ministrė taip pat teigė, kad R. Pociui kildavo keblumų dėl vadovės moters.
„21 amžiuje gyvenančiam generolui dažnai kilo keblumų dėl vadovės moters, bet tikrai neverčiau vadovo nei lūpų dažytis, nei aukštakulnių avėti“, – teigė ministrė.
Nuo opozicijos pirties išsisukti pavyko
Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas – dar vienas ministrų kabineto narys, kuriam opozicija inicijavo interpeliaciją. Ministrą mėginta atstatydinti išaugus žemdirbių pasipiktinimui.
Dar 2021 m. spalį K. Navickas susitiko su Žemės ūkio taryba, kuri jam pareiškė nepasitikėjimą. Taryba pareiškė, jog šiuo metu žemės ūkyje sukurta oligopolinė sistema, kai dalis ūkininkų dėl ministerijos paramos turi išskirtines sąlygas dirbti, o kiti esą susiduria su didėjančiais mokesčiais.
„Šitas ministras – Lietuvos nelaimė, atėjusi į žemės ūkį“, – tąkart sakė Pieno gamintojų asociacijos prezidentas Jonas Vilionis.
Dalis žemdirbių teigė, kad ministerijos parengtas Žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginis planas nederintas su žemdirbiais. Anot jų, per mažai finansuojama gyvulininkystė, nederlingos žemės, kitos sritys.
K. Navickas tikino nesutinkantis su dalies žemdirbių jam metamais kaltinimais.
„Vertinti mane kaip visa griaunantį terminatorių – ačiū, bet per daug garbės. Planas buvo derinamas, pristatomas visiems be išimtiems. Žinoma, ne į visus siūlymus atsižvelgta, tas neišvengiama, bet sprendimo, apie kurį nežinotų Žemės ūkio taryba, nėra“, – LRT TELEVIZIJAI tikina K. Navickas.
Seimo opozicija, reaguodama į K. Navicko susikirtimus su žemdirbiais, pastarųjų priekaištus ministrui, inicijavo interpeliaciją Vyriausybės nariui. Ministrui parlamento posėdyje atsakius į pateiktus klausimus, valdančiųjų prašymu balsavime dėl K. Navicko atsakymų įvertinimo padaryta pertrauka. Šis balsavimas vėliau įtrauktas į numatyto posėdžio, kurį boikotavo opozicija, darbotvarkę. Ministrui išsaugojus savo kėdę, opozicija pasipiktino valdančiųjų viražais – anot jų, K. Navickas neturėjo Seimo daugumos palaikymo, tačiau, pakeitus balsavimo laiką, jį pavyko išgelbėti.
Keičiant ministrus augtų įtampa
Tačiau ar visa tai galima laikyti pagrindu šalinti ministrus? Klaipėdos universiteto (KU) politologė Gabrielė Burbulytė abejoja. Portalui LRT.lt ji komentavo, kad savaime peršasi keletas atsakymų, kodėl pasiekus kadencijos vidurį dar nė vienas ministras nebuvo pakeistas.
„Pirmasis iš jų – atkreipkime dėmesį į tai, kaip Vyriausybė buvo formuojama. Premjerė aiškiai tada pasakė, kad ji prisiima asmeninę atsakomybę už kiekvieną iš ministrų. Natūralu, kad tas asmeninės atsakomybės prisiėmimas iš karto reiškia – jeigu atleidi ministrą, tai teoriškai turėtume kalbėti, kad ir pati premjerė turėtų prisiimti dalį kaltės dėl blogo darbo. Tuomet kalbėtume ir apie pačios Vyriausybės egzistenciją“, – vertino politologė.
G. Burbulytė taip pat sakė, kad šią Vyriausybę lyginti su kitomis sudėtinga, nes dabartinio ministrų kabineto darbą viena po kitos lydi skirtingos krizės. Situacija, anot jos, kelia daug iššūkių, todėl, net ir atsižvelgiant į tai, ko norėtų opozicija ar visuomenė, ministrų keitimas sukeltų papildomų įtampų ir taip nelengvu metu.
„Manyčiau, kad tai taip pat yra viena iš priežasčių, kodėl nenorima daryti pertvarkymų, pokyčių, pavyzdžiui, pataikaujant visuomenei, kad Vyriausybė galėtų pasididinti savo reitingus. Man atrodo, kad yra pasveriama reitingų svarba ir tai, kokią įtampą tai sukeltų“, – svarstė G. Burbulytė.
Paklausta, ar galima teigti, jog per dvejus Vyriausybės darbo metus jau buvo situacijų, kai vieną ar kitą ministrą iš tikro būtų reikėję keisti, politologė sakė negalinti pateikti atsakymo, kuris džiugintų Seimo opoziciją ar dalį visuomenės.
„Objektyviai paskaičiavus, Vyriausybės programa yra daugiau ar mažiau vykdoma, užsibrėžtų tikslų yra siekiama ir kai opozicija ar visuomenė sako, kad netenkina vieno ar kito ministro darbas, tai stop – grįžtame prie rinkimų, rinkiminės kampanijos, prie Vyriausybės programos, prie partijų, kurios sudaro valdančiąją daugumą, programų.
Vadinasi, kalbama apie tai, kad netinka jų programinės nuostatos, idėjos, nes Vyriausybė gana stabiliai laikosi pasirinktos krypties. Nesakau, kad viską sekasi įgyvendinti – tikrai ne, bet stabilumą matome. O kai kartais sako, kad, pavyzdžiui, nesuvaldė infliacijos, aš nežinau ir ekonomikos ekspertai neatsako, ar kitos priemonės, tarkime, siūlomos opozicijos, būtų suvaldžiusios infliaciją“, – komentavo G. Burbulytė.
KU politologė teigė, kad nebuvo matyti tokių drastiškų situacijų, kai kurį nors iš ministrų būtų reikėję patraukti. Visgi, pasak G. Burbulytės, jei nebūtų tiek krizių, galbūt premjerei būtų tekę atleisti kai kuriuos kabineto narius.
Kaip sekėsi kitoms Vyriausybėms?
Iš kritikų ir oponentų I. Šimonytės pusėn ne kartą skriejo pastabos apie jos baimę ir nenorą pakeisti nors vieną ministrą. Ne kartą kalbėta ir apie tai, kad per tą patį laikotarpį kitose Vyriausybėse jau buvo pakeista bent po vieną, o gal net ir po kelis ministrus. Portalas LRT.lt peržvelgė buvusių ministrų kabinetų sudėties pokyčius.
Svarbu paminėti, kad nemaža dalis buvusių Lietuvos ministrų kabinetų neišdirbo visos ketverių metų kadencijos – kai kurie dirbo vos kelis mėnesius ar kelias dienas. Todėl lygindami sudėčių pokyčius pažvelgėme į tas Vyriausybes, kurios veikė visą numatytą ketverių metų kadenciją.
Prieš Vyriausybę perimant dabartinei valdančiajai daugumai, prie jos vairo stovėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) deleguotas premjeras Saulius Skvernelis. Jo Vyriausybė darbą pradėjo 2016-ųjų gruodžio 13 d.
Pirmasis pokytis jo vadovaujamoje Vyriausybėje įvyko nepraėjus nė metams nuo kadencijos pradžios, kai pareigas paliko tuometis ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius. Ministro portfelio jis atsisakė po to, kai Lietuvos socialdemokratų partija, kurios nariu jis buvo ir yra iki šiol, nutarė trauktis iš valdančiosios koalicijos.
2018-ųjų kovą pareigas paliko teisingumo ministrė Milda Vainiutė. Praėjus kiek daugiau nei mėnesiui pareigas paliko dar vienas Vyriausybės narys – žemės ūkio ministras Bronius Markauskas.
Tačiau turbūt didžiausias netikėtumas laukė 2018-ųjų gruodį, kai likus kelioms dienoms iki Vyriausybės antrųjų metinių S. Skvernelis pranešė atleidžiantis iš karto tris ministrus – švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Petrauskienę, aplinkos ministrą Kęstutį Navicką bei kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson.
Taigi, pasiekus kadencijos vidurį, S. Skvernelio Vyriausybėje jau buvo pakeisti penki ministrai. Vėliau būta ir daugiau pokyčių, o visą kadenciją nepakeisti išdirbo šeši ministrų kabineto nariai.
Pirmasis pokytis tuomet dar socialdemokrato Algirdo Butkevičiaus vadovaujamoje Vyriausybėje taip pat įvyko nepraėjus nė metams nuo kadencijos pradžios. Darbą šis ministrų kabinetas pradėjo 2012-ųjų gruodžio 13 d., o jau 2013-ųjų birželio 3-iąją pareigas paliko ūkio ministrė Birutė Vėsaitė.
2014-ųjų birželį Aplinkos ministeriją paliko Valentinas Mazuronis, o po mėnesio iš sveikatos apsaugos ministro pareigų pasitraukė eurokomisaru tapęs Vytenis Povilas Andriukaitis. Netrukus iš pareigų pasitraukė tuometis žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna, o Energetikos ministeriją paliko Jaroslavas Neverovičius. 2014-ųjų spalį Vidaus reikalų ministerijos vairą S. Skverneliui perleido Dailis Alfonsas Barakauskas.
Kitaip tariant, pasiekus kadencijos vidurį buvo pasikeitę šeši A. Butkevičiaus vadovaujamos Vyriausybės ministrai. Kadenciją nepakeisti baigė taip pat šeši kabineto nariai.
Galiausiai, I. Šimonytės kabineto situaciją galima lyginti su kita konservatorių vadovauta Vyriausybe – Andriaus Kubiliaus kabinetu. 2008-ųjų gruodžio 9 d. darbą pradėjusi Vyriausybė kadencijos viduryje jau buvo pakeitusi penkis ministrus.
Pirmasis pokytis įvyko, vėlgi, nepraėjus nė pirmiems kadencijoms metams – Finansų ministeriją 2009-ųjų birželį paliko Algirdas Šemeta. Netrukus po to buvo pakeistas socialinės apsaugos ir darbo ministras Rimantas Jonas Dagys.
2010-ųjų sausį iš užsienio reikalų ministro pareigų pasitraukė Vygaudas Ušackas, o vasarį – sveikatos apsaugos ministras Algis Čaplikas. Tų pačių metų liepą Kultūros ministeriją paliko Remigijus Vilkaitis.
Visą kadenciją nepakeisti išdirbo septyni A. Kubiliaus kabineto nariai.
