Pastebima, kad per pastaruosius tris dešimtmečius nevyriausybinių organizacijų (NVO) veikla pamažu stiprėja. Pasak ekspertų, jos yra svarbiausias elementas, padedantis augti aktyviai pilietinei visuomenei. Tiesa, iššūkių išlieka gana daug, o viešųjų paslaugų perduodama mažiau, nei planuota, teigiama „NVO akseleratorius“ pranešime.
Pagal Vyriausybės patvirtintą „Nacionalinės pažangos programą 2014–2020“, iki 2020 m. buvo numatyta NVO perduoti bent 15 proc. viešųjų paslaugų, tačiau, naujausiais duomenimis, tai sudarė kiek daugiau nei 10 proc. O pagal Vyriausybės priimtą „Nacionalinį pažangos planą 2021–2030“ iki 2030 m. numatyta nevyriausybinėms organizacijoms perduoti bent 30 proc. viešųjų paslaugų, t. y. tris kartus daugiau nei dabar.
Negali lygintis su startuoliais ar IT įmonėmis
Ekspertai įvardija keletą esminių priežasčių, kodėl NVO sektorius auga lėčiau, nei tikimasi. Vieni įvardija idėjų stygių, kiti – verslumo įgūdžių trūkumą ar nekonkurencingą nevyriausybinių organizacijų darbuotojų atlyginimą, neleidžiantį pritraukti daugiau jaunųjų talentų.
Gaja Šavelė, Nacionalinės NVO koalicijos vadovė, akcentuoja, kad stipri NVO – nėra duotybė, tai yra ilgas ir nuoseklus darbas, kur organizacijos kasdien susiduria su įvairiais iššūkiais – finansavimo, bendradarbiavimo ar idėjų trūkumu.
„Stipria NVO netampama pernakt. Tapti žinomai, kuria pasitikėtų tiek žmonės, tiek valstybinės institucijos ar verslas, užtrunka ganėtinai ilgai. Reikia įrodyti, kad esi vertas. NVO sektorius turi dirbti daug daugiau ir daug geriau, kad įrodytų, ką gali. Už mažiau NVO padaro daug daugiau ir ne todėl, kad jos turi stebuklų lazdeles, todėl, kad prigimtis ir tikslai kiti, kad daugiau turi lankstumo, kad turi kasdien įdėti daugiau darbo“, – sako G. Šavelė.
Pasak jos, į NVO žmonės įtraukiami spręsti sau ar bendruomenei aktualius klausimus, jie yra savotiškas tiltas žmonėms kalbantis su savivaldos ar valdžios institucijomis, todėl nevyriausybinių organizacijų paslaugų teikimas yra arčiausiai žmonių, o sukuriama nauda pačiam gavėjui yra didžiausia, teigiama pranešime žiniasklaidai.
Gediminas Almantas, Atviros Lietuvos Fondo tarybos narys, atkreipia dėmesį į susiformavusią nuomonę, kad NVO nėra patrauklus darbdavys.
„Įsitvirtinusi klišė, kad į minėtą sektorių ateina dirbti tik entuziastai, o organizacijos dažnai yra balansuojančios ant išgyvenimo ribos ir negalinčios prisitraukti geriausių talentų. Deja, bet NVO negali konkuruoti su startuolių, technologinių organizacijų ekosistemomis, didžiąja dalimi privataus sektoriaus, kuriame siūlomas ir didesnis atlyginimas, ir kiti stipresni motyvacijos darbuotojams veiksniai“, – teigia ekspertas, kaip pavyzdį pateikęs Skandinavijos šalis, kuriose atlygis nevyriausybinėse organizacijose dažniausiai prilygsta atlygiui privačiame sektoriuje.
Jis pabrėžia, kad situaciją galėtų pagerėti, jeigu organizacijos gebėtų savarankiškai prisitraukti lėšas arba aktyviai dalyvauti įsitraukiant į valstybinių ar nepriklausomų fondų finansavimo programas, kurios paskatintų jas augti ir vystytis. Turi iš esmės keistis valstybės finansuojamų projektų, skirtų NVO, principai, sudarant galimybę darbuotojams mokėti privataus sektoriaus lygio atlygį. „Kitas svarbus žingsnis – patrauklaus darbdavio įvaizdžio formavimas. Paties sektoriaus patrauklumo darbuotojams didinimas, kas leistų pritraukti daugiau talentingų ir motyvuotų žmonių“, – įsitikinęs G. Almantas.
Išbandytas NVO akceleratoriaus modelis
Julija Šredersaitė, programos „NVO akceleratorius“ vadovė, pastebi, kad šiuo metu NVO yra svarbu išmokti efektyviai ir skaidriai dirbti, aktyviai komunikuoti apie savo darbus su visuomene, imti taikyti socialinių verslų modelį, kai iš paramos gavėjų organizacijos galėtų tapti paslaugų teikėjais.
„Kai baziniai organizacijų valdymo aspektai bus sudėlioti, tuomet galima bus dairytis į kitas šalis įkvėpimo, kuria kryptimi judėti toliau“, – neabejoja ekspertė.
Neseniai pasibaigė bandomasis projektas „NVO akceleratorius“, kuriame galėjo dalyvauti ir teikti paraiškas organizacijos iš 7 Lietuvos savivaldybių – Trakų, Širvintų, Švenčionių, Kėdainių, Ukmergės, Šalčininkų ir Elektrėnų. Iš viso buvo sulaukta 57 paraiškų, iš kurių specialiai suformuota komisija atrinko dešimt projektų, kurie gavo verslumo įgūdžių stiprinimo žinių. O į antrąjį etapą – maratoną – po pristatymo komisijai buvo pasirinktos penkios iniciatyvos, kurių iniciatoriai buvo konsultuojami įvairiais klausimais.
„NVO akceleratorius“ yra išskirtinis pavyzdys, kai organizacijos gauna ekspertinę pagalbą vystant savo veiklas tęstiniame 1,5 metų laikotarpyje. Susipažinusios su baziniais verslumo principais, jos ima tikslingai taikyti juos konsultuodamosi su programos mentoriais. Tokios sąlygos sukuria saugią aplinką eksperimentuoti, nebijoti klysti. Organizacijos mokosi produkto ar paslaugos kūrimo, testavimo, savo bendruomenės pažinimo strategijų, gauna praktinius įrankius analizuoti savo naudos gavėjo poreikiams, mokosi žmogiškųjų ir finansinių resursų valdymo bei pritraukimo meno, skiria laiko komunikacijos su visuomene tobulinimui“, – pranešime žiniasklaidai cituojama J. Šredersaitė.
Pasak G. Šavelės, programos vertė buvo palydėjimo funkcija bei klausimų, iššūkių, krizinių situacijų sprendimas, prisimenant, kad buvo ir Covid pandemijos, ir pabėgėlių krizės, ir vis dar tęsiasi karo iššūkiai. „Organizacijos galėjo išbandyti savo idėjas saugioje aplinkoje, pasiklausti, pasitikslinti ir žinojo, kad turi stiprią atramą. Džiaugiuosi, kad tai buvo orientuota į regionus, ir svarbu, kad startavusios idėjos tvarios ir toliau įgyvendinamos“, – teigia G. Šavelė.
G. Almantas, „NVO akceleratoriaus“ komisijos narys ir vienas iš mentorių, pastebi, kad dėl organizacijų brandos ir pajėgumų trūkumo ne visos sugebėjo visapusiškai pasinaudoti teikiamomis galimybėmis, nors pati programa suteikė žinių, kurios padėtų vystyti savo projektą ir pasiekti kitą tvarumo lygį.
Tikisi, kad NVO pradės mąstyti kaip socialiniai verslai
„NVO akceleratoriaus“ metu pavyko sukurti tokių sėkmės pavyzdžių, kaip pojūčių turizmo projektą „NeRegĖjimo galia“ ar Kėdainių samariečių įgyvendinamą „Suaugusių dienos centrą“ bei išvystyti Krakių bendruomenės centro edukacines programas.
J. Šredersaitė tiki, kad pamažu keisis ir organizacijų mąstymas – jos ims mąstyti kaip socialiniai verslai. Programos metu dalyviai siekė sukurti tokius produktus ar paslaugas, kurie generuotų alternatyvias pajamas, o reinvestuojami pinigai būtų skirti organizacijos veiklos bei ryšio su savo bendruomene stiprinimui ir plėtimui.
Lietuvos socialinio verslo asociacijos vadovė Viktorija Bražiūnaitė pritaria, kad tam tikri socialinio verslumo bruožai padėtų NVO sektoriui efektyviau funkcionuoti ir leistų užsitikrinti finansinį tvarumą. „Socialinio verslo modelis galėtų prisidėti prie NVO stiprinimo. Jeigu taip atsitinka, kad organizacija negauna finansavimo ar paramos, išeitis galėtų būti gauti reguliarias pajamas iš kokios nors veiklos, pavyzdžiui, mokymų ar kitų paslaugų pardavimo. Taip galėtų būti užtikrinamas finansinis tvarumas“, – teigia V. Bražiūnaitė.
Šiuo metu siūlomas socialinio verslo apibrėžimas, kuris būtų įtrauktas į Smulkaus ir vidutinio verslo įstatymą. Jis apibūdinamas taip: „Socialinis verslas – socialinei ekonomikai priskiriamo subjekto vykdoma ūkinė, ekonominė veikla, kuria siekiama visuomenei naudingų tikslų, socialinio ar (ir) aplinkosauginio poveikio. Subjekto pelnas naudojamos socialiniam ar aplinkosauginiam poveikiui kurti.“
Pasak V. Bražiūnaitės, dauguma socialinių verslų Lietuvoje turi viešosios įstaigos teisinę formą – tai Lietuvoje formuojasi natūraliai. Viešoji įstaiga gali turėti komercinių veiklų, bet visas pajamas turi panaudoti savo pagrindinei misijai.
