Narkotikų vartojimas įkalinimo įstaigose – kelis kartus didesnis nei laisvėje, interviu portalui LRT.lt sako kriminologas Mindaugas Lankauskas. Tyrimą apie narkotikų vartojimą įkalinimo įstaigose atlikęs kriminologas pasakoja, kad problemų kelia ir ligų plitimas, pavyzdžiui, vienas buvęs kalinys pasakojo apie ankstesnę situaciją, kai visoje įstaigoje kaliniai dalijosi keliais švirkštais – vartotojai netgi žinojo, kad tarp jų yra ŽIV nešiotojų, tačiau švirkštus praplaudavo ir vėl susileisdavo dozę.
Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto mokslo darbuotojas dr. M. Lankauskas LRT.lt teigia, kad kartais į įkalinimo įstaigą patekę žmonės pradeda vartoti narkotikus, net jei to nedarė anksčiau. Vieniems įtaką daro kiti vartotojai, kiti vartoja iš nuobodulio ar patiriamo spaudimo – tuomet narkotinės medžiagos vartojamos kaip pabėgimas nuo realybės.
Vis dėlto, priduria M. Lankauskas, kai kurie kaliniai nustoja vartoti narkotikus, nes nenori prarasti savo turimo statuso, kadangi vyrauja suvokimas, kad aukštesnio socialinio statuso kaliniams vartoti tam tikras medžiagas – „ne lygis“.
– Papasakokite apie tyrimą – ką tyrėte ir kaip vyko tyrimas?
– Mano tyrimas buvo dokumentų analizė ir interviu. Analizavau teisės aktus, teisinę sistemą, teismų praktiką ir užsienio šalių gerąją ir blogąją praktikas. Ėmiau interviu iš šios srities profesionalų ekspertų ir nuteistųjų. Su nuteistaisiais bendravau ir įkalinimo įstaigose, ir laisvėje. (...)
Kalbėjau su žmonėmis, kurie šiuo metu jau yra laisvėje, bet turi patirties beveik visose Lietuvos įkalinimo įstaigose. Vienas informantas turėjo patirties iš beveik visų įstaigų, tad yra žmonių, kurie gali palyginti situaciją. Aišku, tai jau nėra šiandienos duomenys, nes buvo prieš kurį laiką. Tai reiškia, kad galbūt buvo kitokia situacija, o įkalinimo įstaigose situacija labai greitai kinta ir yra dinamiška.
– Ką tyrimas parodė – koks narkotikų vartojimo mastas įkalinimo įstaigose?
– Rėmiausi tiek tyrimo duomenimis, (...) tiek įvairiais statistiniais duomenimis, tad galiu pasakyti, kad Lietuvoje įkalinimo įstaigose vartojimo lygis yra aukštas, ypač tose, kuriose yra daug nuteistųjų.
– Ką reiškia aukštas vartojimo lygis?
– Didesnis nei bendrojoje populiacijoje, liaudiškai tariant, laisvėje. Jis yra didesnis, vartojamos pavojingesnės medžiagos ir pavojingesniais būdais. Dalis žmonių, papuolusių į įkalinimo įstaigas, vartojo prieš tai, tuomet jie vartojimą apriboja ar nutraukia dėl įvairių priežasčių – kartais finansinių, kartais įstaigose gana gerai užkardoma.
Kiti tęsia vartojimą, dažnai įsivelia į neadekvačias skolas, nes įkalinimo įstaigose medžiagų kainos yra daug kartų didesnės nei laisvėje. Dar teko girdėti apie tokius atvejus, tai daugiau anekdotiniai atvejai, kad tie, kurie anksčiau nevartojo laisvėje arba vartojo mažiau pavojingas medžiagas, pradeda vartoti įkalinimo įstaigose.
– Kas nutinka? Ar supanti aplinka sudaro palankias sąlygas vartoti?
– Pagal mokslinius tyrimus, iniciacija įkalinimo įstaigose galimai paaiškinama keliomis priežastimis. Viena gali būti aukštas vartojimo lygis aplinkui – esi kameroje, kurioje yra keliolika asmenų, o iš jų pusė vartoja. Daroma įtaka tų žmonių, kurie yra šalia tavęs.
Kitas variantas gali būti, kad pradeda vartoti žmonės, kurie gauna labai ilgas įkalinimo bausmes. Jei gauni daug metų įkalinimo bausmę, natūraliai norisi praskaidrinti savo būtį kažkokiais cheminiais būdais. Dar išskiriama triviali ir banali priežastis – nuobodulys. Net tų pačių nuteistųjų buvo pasakytos tokios frazės, kad trūksta veiklos ir užimtumo, jei nedalyvauja kažkokiose resocializacijos programose.
Jei jų statusas nėra aukštas, jie patiria didžiulį spaudimą – tiek psichologinio pobūdžio, tiek fizinio. Natūraliai jie tuomet gali vartoti narkotines medžiagas kaip būdą pabėgti nuo tos realybės, kurioje jie yra.
Dar viena lietuviška, liūdnesnė priežastis gali būti susijusi su žmonėmis, kurie nėra aukštai nuteistųjų hierarchijoje. Jei jų statusas nėra aukštas, jie patiria didžiulį spaudimą – tiek psichologinio pobūdžio, tiek fizinio. Natūraliai jie tuomet gali vartoti narkotines medžiagas kaip būdą pabėgti nuo tos realybės, kurioje jie yra.
– Kaip pasikeičia vartojimas tų žmonių, kurie vartojo iki patekimo į įkalinimo įstaigą? Ar lieka toks pats, ar yra atvejų, kai vartojimas išauga?
– Labai įvairiai gali būti. Daliai vartojimo prasme gali būti labiau teigiamas rezultatas, kai jų vartojimas sumažėja ar net nutrūksta. Taip yra dėl kelių priežasčių. Viena jų – finansai. Kitas dalykas, kad kiti nuteistieji, net ir priklausomi, kartais vengia vartoti – informantai sakė, kad nevartojo dėl pačios subkultūros, nenorėjo prarasti savo turimo statuso.
– Ką turite omeny – „nenorėjo prarasti savo turimo statuso“?
– Negaliu generalizuoti, bet kai kuriose įstaigose tarp nuteistųjų yra tarsi draudimas aukštesnio socialinio statuso kaliniams vartoti tam tikras medžiagas – švirkščiamas, introvenines. Laikoma, kad tai – „ne lygis“, į tai žiūrima labai kreivai.
Bet toleruojami kiti dalykai, pavyzdžiui, anksčiau buvo visiškai netoleruojama marihuana, bet dabar jau atlaidžiau žiūrima. Tarp pačių kalinių yra kreivas požiūris į vadinamuosius „narkomanus“, kurie vartoja introveninius opiatus arba opioidus.
– O kaip tos medžiagos patenka į įkalinimo įstaigas? Atrodo, vyksta patikrinimai, uždara aplinka, bet vartojimas dar didesnis nei laisvėje. Kas nutinka?
– Informantai į tą klausimą labiausiai nenorėdavo atsakyti. Daugmaž truputį gandų lygmenyje, truputį ne, bet yra keletas būdų. Vienas – dėl fizinės infrastruktūros, kai vyksta permetimai, naudojamos šaudyklės ir dronai.
Kai kuriose įstaigose tarp nuteistųjų yra tarsi draudimas aukštesnio socialinio statuso kaliniams vartoti tam tikras medžiagas – švirkščiamas, introvenines. Laikoma, kad tai – „ne lygis“, į tai žiūrima labai kreivai.
Taip būna įkalinimo įstaigose, kuriose yra didesnė teritorija, didesnis kiemas, jos yra labiau miestuose, šalia kitų pastatų. Tokios yra beveik visos mūsų įkalinimo įstaigos – jos nėra kažkur laukuose, kaip JAV, kai jos apribotos ir labai toli, kad būtų galima padaryti kilometro ilgio plotą, kuriame nieko nebūtų.
Kiti būdai įmanomi per pasimatymus, bet, aišku, yra tikrinimai, didelė grėsmė, kad pagaus. Dar vienas būdas susijęs su nedideliais pataisos namų pareigūnų atlyginimais. Kad nespekuliuočiau, galima atsiversti Pravieniškių bylą ir pažiūrėti, kad vienas iš nusikalstamo susivienijimo narių buvo pataisos įstaigos pareigūnas, jis kartu su nuteistaisiais rūpindavosi, kad narkotikai pasiektų įkalinimo įstaigą.
– Žmonės, su kuriais kalbėjotės, taip pat pasakojo apie tokius atvejus?
– Užsiminė, aišku, nieko konkretaus niekada nebuvo pasakyta. Jei kalbėsite su pataisos įstaigų administracija, (...) ji sakys, kad nieko nėra, nereikia klausytis pletkų. Logiškai mąstant, šie trys būdai turėtų būti pagrindiniai. Neįsivaizduoju, kas dar galėtų būti, jei ne fizinis patekimas dėl infrastruktūros, perdavimai per pasimatymus arba medžiagų gavimas per nuteistuosius, kurie turi teisę išeiti ir dirbti.
– Kaip per patikrinimus žmonės prasineša narkotines medžiagas?
– Nežinau, geras klausimas, nes tikrina visus. Reikia išradingų būdų sugalvoti, žmonės naudoja kūno ertmes. Galbūt ne viską gerai patikrina.
– Ar įmanoma sustabdyti narkotikų vartojimą įkalinimo įstaigose, kad nepatektų?
– Viskas įmanoma. Aš galiu pasakyti – jei kiekvienam nuteistajam skirtume po asmeninį prižiūrėtoją, jų atlyginimus pakeltume iki 10 tūkst. eurų ir kalėjimuose įkurtume Kuršių neriją... (juokiasi)
– O jei realistiškai?
– Realistiškai – ne, nes per daug kainuoja. Resursai būtų neadekvatūs. Įsivaizduokite, biudžete eilutė, kurioje Kalėjimų departamentui skiriama tiek, kiek kariuomenei pinigų. Niekas to nesuprastų. Per daug kainuoja tie būdai, kad būtų galima kažkaip užkardyti patekimą.
Jei iš pigesnių variantų, ką būtų galima padaryti, tai fizinį apribojimą kažkaip sugalvoti, bet klausimas, ar be naujų patalpų, o naujos vėlgi kainuoja, tai pavyktų. Pareigūnų atlyginimų pakėlimas, aišku, padėtų iš dalies. Narkotikai kainuoja labai brangiai – tas, kas prisideda prie jų patekimo, gali nemažai iš to uždirbti.
– Kelis kartus užsiminėte, kad narkotikai kainuoja labai brangiai, daug kartų brangiau nei laisvėje. Kokios tos kainos?
– Vienas informantas nurodė, kad kaina gali skirtis nuo 5–6 iki net 10 kartų (ką laisvėje gali įsigyti už 10 eurų, įkalinimo įstaigoje gali kainuoti ir 100, ypač jeigu tai skubu, reikia čia ir dabar).
Buvęs nuteistasis teigė, kad ankstesniais laikais didžiausiose pataisos įstaigose narkotikų tiekimo trikdžiai nebuvo ilgi: ilgiausiai, kiek teko laukti, buvo 4 valandos, kai buvo sutrikęs tiekimas.
Faktas, kad medžiagos tikrai gerokai brangiau kainuoja nei laisvėje. Susideda transportavimo išlaidos ir visa kita. Tai kainuoja gerokai brangiau nei laisvėje. Dėl to atsiranda įdomus fenomenas, kalbant apie įkalinimo įstaigas, kad dalis nuteistųjų, kurie vartoja įvairias medžiagas, dažnai tampa nebe tokie išrankūs atsidūrę ten – kas šiandien yra, tas gerai. (...) Taip pat labai plinta naujos psichoaktyviosios medžiagos.
Dalis nuteistųjų, kurie vartoja įvairias medžiagas, dažnai tampa nebe tokie išrankūs atsidūrę ten – kas šiandien yra, tas gerai.
– Apie jas norėčiau pasikalbėti daugiau. Prieš pokalbį užsiminėte apie savadarbius švirkštus, dabar kalbate apie kitokias naujas medžiagas, kurių galbūt reikia mažiau, jos žmogų galbūt paveikia stipriau, yra pavojingesnės. Kaip atrodo tie savadarbiai švirkštai ir kokios yra naujos medžiagos, kuo jos pavojingesnės?
– Vienas informantas teigė, kad vienoje pataisos įstaigoje – tai buvo anksčiau, ne dabar, – buvo keletas švirkštų visoje didžiulėje įstaigoje. Keli jų buvo paprasti, tikri, o keletas buvo savadarbiai – minėjo, kad buvo panaudota tušinuko šerdelė, dar kažkas, sukonstruoti tokie švirkštai. Apie higieną sunku kalbėti.
– Visi dalinosi keliais švirkštais?
– Taip, sakė, netgi taip groteskiškai nuskambėjo, kad daugmaž netgi žino, kad kai kurie vartotojai yra ŽIV nešiotojai, ir vis tiek tą patį švirkštą paplauni su „Fairy“ ir toliau naudoji.
– Taip pernešamos ir ligos. Įkalinimo įstaigose yra didesnis ŽIV paplitimas, tiesa?
– Taip, didesnis paplitimas bent jau pagal oficialius duomenis. Anksčiau tokiais protrūkiais garsėjo Alytus. 2002 metais ten milžiniškas protrūkis dėl švirkštų, kuriais dalijosi nuteistieji. Vieni užsikrėtė ŽIV, AIDS, kiti – nuo jų. Taip paplito labai stipriai. (...)
Dėl to įkalinimo įstaigose atsiranda tokios žalos mažinimo iniciatyvų, pavyzdžiui, švirkštų keitimas. Bet pareigūnai tam priešinasi – argumentacija tokia, kad tai pavojinga jų sveikatai ir gyvybei.
– Kalba apie tai, kad kaliniai su švirkštais gali juos sužeisti?
– Kalinys gali sužeisti su švirkštu ir panašiai. Nuteistieji arba buvę nuteistieji, kuriuos kalbinau, juokėsi, sakė, pilna savadarbių ginklų – jei norėtume ką nors sužeisti, turime sočiai priemonių. Ispanai buvo sugalvoję kažkokį automatą, kuriame galima pasiimti ir pasikeisti. Yra būdų, įmanoma, tik yra pasipriešinimas iš pareigūnų, kurie mano, kad tai yra pavojinga ar šiaip turi moralinį priešiškumą, kad tai būtų vartojimo skatinimas.
Bet aš tai apversčiau kitaip – jei nebūtų narkotikų, nereikėtų tokių priemonių. Jei sistema nesugeba užtikrinti, kad nebūtų arba būtų vartojama minimaliai, ar neturi pasirūpinti žalos mažinimu, kurios būtų galima atsisakyti išsprendus problemą?
Manau, galima rengti projektus, pavyzdžiui, vienoje pataisos įstaigoje, kuri sutinka pakelti pareigūnams algas ir sutinka tai padaryti. Tuomet pažiūrėtume, ar iš tiesų įvyko koks nors smurto atvejis konkrečiai dėl švirkštų. Dažnai baimės akys didelės, kai kalbama apie narkotikus Lietuvoje.
Pavyzdžiui, gydymas metadonu Lietuvos įkalinimo įstaigose atsirado 2018 metais. Mes buvome beveik paskutinė šalis ES. (...) Pas mus tai buvo daugiau ideologinis pasipriešinimas. Žmonės, kurie su medicininiu išsilavinimu dirba įkalinimo įstaigose, yra šalininkai švarios abstinencijos programų, neva metadonas yra taip pat narkotikas, todėl jo neturėtų būti.
Jei žmogus, kuris vartoja didelį metadono kiekį, pavyzdžiui, 100 mililitrų, jį staigiai nutraukia, abstinencija gali trukti savaitėmis ir mėnesiais. Iš principo tai yra žmogaus kankinimas.
Iš principo tai yra palaikomasis pakaitinis gydymas. Jis toli gražu nėra skirtas visiems, bet abstinencija grįstas būdas ne visiems tinka. Jei žmonės nuolat atkrinta, kuo blogai, jei jie naudojasi metadono terapija ir gali dirbti, vairuoti. Čia labiau apie laisvę kalbu.
Bet dabar ir Lietuvos įkalinimo įstaigose jau galima tai daryti. Jei žmogus, kuris vartoja didelį metadono kiekį, pavyzdžiui, 100 mililitrų, jį staigiai nutraukia, abstinencija gali trukti savaitėmis ir mėnesiais. Iš principo tai yra žmogaus kankinimas.
– O kalbant apie naujas psichoaktyviąsias medžiagas?
– Tai, kad naujos psichoaktyvios medžiagos plinta įkalinimo įstaigose, pastebima europiniame kontekste, ne tik Lietuvoje. Lyginant populiacijas, įkalinimo įstaigose šios medžiagos gerokai populiaresnės nei laisvėje.
Priežastys yra kelios – dalis šių medžiagų tam tikrą laiką būna neįtraukiamos į sąrašus, nes yra naujos, tai reiškia, kaip ir legalu. Pavyzdžiui, aptinka, kad kalinys apsvaigęs, jį patikrina, tačiau nieko nėra – nėra draudžiamos medžiagos jo organizme. Vėliau kai kurias jų įtraukia į sąrašus, juos plečia, ir tos medžiagos tampa draudžiamomis, bet faktas, kad jas sunkiau aptikti nei tradicines medžiagas, ypač marihuaną.
Marihuana gana stipriai susitraukė įkalinimo įstaigose dėl tos priežasties, kad jos vietą užėmė sintetiniai kanabinoidai, kurie iš principo imituoja marihuanos poveikį, bet dažnai jis gali būti visiškai nenuspėjamas, nes sudėtis visiškai neaiški.
Tačiau kai kurių sintetinių medžiagų transportavimas yra labai lengvas. Pavyzdžiui, kartą iš vienos pataisos įstaigos į kitą kaliniai vienas kitam siuntė laiškus, kurie buvo nupurkšti naujomis psichoaktyviosiomis medžiagomis, toks buvo kontrabandos būdas iš vienos įstaigos į kitą. Skirtingai nuo, tarkim, marihuanos, kuri turi kvapą, užuodžiamą žmogaus, su šunimis rasti tikrai gerokai lengviau.
– Tikriausiai dėl to kyla grėsmių ir žmonių sveikatai.
– Taip, mačiau keletą vaizdo įrašų, nufilmuotų pataisos įstaigose, kaip atrodo žmonės, jų pavartoję. Žiaurus vaizdas. Gydytojai kalba ir apie naujųjų psichoaktyviųjų medžiagų plitimą laisvėje, šis plitimas kelia tam tikrų pavojų žmonių sveikatai.
– Ar galėtumėte išplėsti, kokie yra pavojai? Kas gali nutikti?
– Nenuspėjamas poveikis. Esu ne medikas, bet gali būti įvairiausių psichozių, panašių į perdozavimą simptomų. Įprastai tradicinės medžiagos tokių pavojų turi mažiau, nors, be abejo, jos taip pat pavojingos, tačiau jos bent jau iš dalies yra nuspėjamos. (...)
Jei heroinas yra silpnas alus, tai karfentanilis yra grynas spiritas.
Kai tai yra naujosios psichoaktyviosios medžiagos, poveikis gali būti nenuspėjamas. Sunku pastebėti, kas ten yra. (...) Vieni imituoja marihuaną, kiti imituoja opioidus, opiatus. Tokie sintetiniai pakaitalai dažnai labai stiprūs.
– Kyla pavojus ir gyvybei?
– Žinoma. Sintetiniai opioidai gal gyvybei pavojingiausi – fentanilis ir karfentanilis. Jei heroinas yra silpnas alus, tai karfentanilis yra grynas spiritas. Veikia tuos pačius receptorius, bet, net žiūrint vizualiai, tos medžiagos kruopelytės, mikrogramai. Dėl to transportuoti lengviau, bet iš karto atsiranda didžiulė perdozavimo rizika – kaip tą kruopelytę gerai sudozuoti. Labai sudėtinga.
– Ar įkalinimo įstaigose dažniau pastebimi, pavyzdžiui, perdozavimo atvejai, sukrėtimai sveikatai? Ar suteikiama žmogui tinkama pagalba?
– Kartais sunku pasakyti, nes apie tai nelabai yra viešai prieinamos informacijos. Kiek žinau, jei yra pavojus sveikatai, yra ligoninė, (...) suteikiama pagalba. Didesnė problema su žmonėmis, kurie patenka į įkalinimo įstaigas arba areštines abstinencijos būklės. Tai dažniausiai būna opiatų, opioidų vartotojai, nes nuo stimuliantų nelabai atsiranda abstinencija.
Bent jau kai kurie sakė, kad jiems yra gana mažas spektras detoksikavimo paslaugų, vadinasi, jiems duoda, kiek jie minėjo, vieną vaistą miegui ir kažką tokio, o tai nėra pakankama. Kai kurie mano informantai pasakojo, kad jie buvo liudytojai, kaip vienas žmogus bandė žudytis, bet tai buvo imitacija, nes tikslas buvo papulti į ligoninę, kad ten suteiktų pagalbą dėl abstinencijos, kurią jis patyrė.
– O kaip dėl pagalbos mesti vartoti?
– Kai kuriose įkalinimo įstaigose yra reabilitacijos, bet ne visur. Yra programos, kuriose gali dalyvauti žmonės, pasiryžę visiškai nevartoti, yra standartinė 12 žingsnių programa. Problema ta, kad ten mažai vietų.
2019 metais keturiuose reabilitacijos centruose, esančiuose laisvės atėmimo vietose Marijampolėje, Vilniuje, Panevėžyje ir Pravieniškėse, buvo 74 vietos, iš kurių gruodžio 31 dieną buvo užimtos 66. (...)
Naujesnių duomenų neturiu, bet mane informavo, kad šį rudenį vėl turėtų atsidaryti (gal jau ir atsidarė) reabilitacija Alytuje, kur yra 15 vietų. Turint tai omenyje, su atsarga galima konstatuoti, kad šiuo metu reabilitacijose visoje Lietuvoje gali būti iki 100 vietų, kurios greičiausiai ne visos užimtos.
Palyginimui 2020 metų vartojimo duomenys iš Kalėjimų departamento ataskaitos: per 2020 metus nustatytas 1 tūkst. 771 nuteistųjų ir suimtųjų narkotinių medžiagų vartojimo atvejis, iš kurių 674 atvejai, kai asmenys vartojo pirmą kartą, o 1097 – pakartotiniai vartojimo atvejai.
– Ne visi norintys patektų.
– Žinoma, kad taip. Bet kai kur yra neužpildytų vietų. Kyla klausimų, kodėl taip yra. Vienas iš galimų atsakymų – ten gali kažkiek veikti subkultūra.
– „Ne lygis“ kreiptis pagalbos?
– Taip, nelabai lygis būti reabilitacijoje, ypač jei joje kartu yra nuteistųjų, kurie priklauso žemesnei kastai. Dalis net neitų. Su statusu iškyla tam tikrų problemų dėl reabilitacijų įgyvendinimo. Tų vietų nėra daug, bet kartu kai kur jos net neužpildytos.
– Kokias jūs pagrindines problemas ir pagrindinius iššūkius dėl narkotikų vartojimo įkalinimo įstaigose išskirtumėte?
– Mano tyrimas parodė, kad narkotikų įkalinimo įstaigose problema neapsiriboja pataisos įstaigų sienomis. Tai reiškia, kad iš principo yra tam tikrų problemų, susijusių su mūsų baudžiamąja politika, kuri mažų mažiausiai nepadeda žmonėms, priklausomiems nuo narkotinių medžiagų.
Yra tam tikrų problemų, susijusių su mūsų baudžiamąja politika, kuri mažų mažiausiai nepadeda žmonėms, priklausomiems nuo narkotinių medžiagų.
Tai reiškia, kad mūsų baudžiamoji politika yra labai griežta, pavyzdžiui, straipsniai dėl platinimo numato panašiai kaip už nužudymą, kaip už išžaginimą. Klausimas, ar nevertėtų persvarstyti sankcijų, pagalvoti, galbūt išplėsti ribas.
Pavyzdys – Baudžiamojo kodekso straipsnis dėl didelio kiekio platinimo yra nuo 8 iki 10 metų. Teisėjas gali pasirinkti skirti 8, 9 arba 10 metų. Bet galbūt galima tą ribą padaryti platesnę, tarkim, nuo 4 iki 10 metų, kad teisėjas turėtų daugiau galimybių įvertinti konkrečią situaciją, pavyzdžiui, jei tai yra priklausomas asmuo ir panašiai.
Nėra pas mus ir diversijos instituto – tai Europos valstybėse populiarus institutas, kai žmonės yra nukreipiami į gydymą vietoj baudžiamosios atsakomybės. Bet, aišku, tai galiotų už nesunkius nusikaltimus.
Alternatyvų būtų galima numatyti daugiau, nes, pavyzdžiui, dabar už platinimą, net už menkiausią kiekį, numatomas tik laisvės atėmimas, visiškai nežiūrima, ar toną vežė, ar vieną gramą pardavė ar atidavė – tai neadekvatu. (...)
– O ką pakeistų tokie sušvelninimai? Oponentai sakytų, kad tai dar labiau skatintų vartojimą.
– Sušvelninimas lemtų mažesnį skaičių nuteistųjų įkalinimo įstaigose. Automatiškai mažiau žmonių, mažiau vartojančių žmonių, mažesnis vartojimo lygis. Galėtume šią problemą įkalinimo įstaigose išspręsti dar iki durų, iki tam žmogui ateinant iki įstaigos durų. (...)
Didelės dalies problemų būtų galima išvengti tvarkantis su subkultūra, su jų bendruomenės hierarchine sistema. Kaip tai padaryti, klausimas ne man. Bet tai susiję su įkalinimo įstaigų tipo pakeitimu – kai ankštose patalpose yra mažiau žmonių, daugiau prižiūrinčių asmenų. (...)
Galbūt reikėtų pagalvoti apie inovatyvesnius gydymo būdus. Kiek žinau, įkalinimo įstaigose iš principo gydymas vyksta tik per savitarpio pagalbos grupes, dar šiek tiek kognityvinės terapijos, tad galbūt būtų galima pagalvoti apie labiau individualų priėjimą. (...)
Esu ir už žalos mažinimą – mano manymu, švirkštų keitimas būtų nebloga idėja, nors, matyt, daug kas pakrauptų nuo tokių siūlymų. Bet siūlyčiau bent jau bandomąjį variantą, daugiau dėl infekcinių ligų, ŽIV prevencijos. Tai nėra gydymas.
Išėję iš įkalinimo įstaigos, priklausomi vartotojai dažnai sugrįžta. (...) Kartais įkalinimo įstaigose jie ir nevartoja, bet sugrįžta į laisvę ir vėl vartoja. Bent pora respondentų man sakė, kad skaičiavo dienas iki išėjimo, nes tuomet žinojo, kad nuvažiuos ir iš karto vartos. Ką daryti, kad taip nebūtų?
Reikia tęstinumo – jei asmuo paleidžiamas, su juo turėtų kažkas dirbti, nukreipti gydytis, žmogus turėtų gauti socialinių darbuotojų pagalbą ar socialines paslaugas ir elementarias buitines paslaugas, kaip apgyvendinimą, užimtumą, tai taip pat padeda. Tęstinumas padėtų užtikrinti, kad tie žmonės nebegrįžtų į įkalinimo įstaigą, o tai kartu padėtų spręsti narkotikų vartojimo įkalinimo įstaigose problemas.
Mokslinis tyrimas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis pagal priemonę Nr. 09.3.3-LMT-K-712-19-0210 „Mokslininkų, kitų tyrėjų, studentų mokslinės kompetencijos ugdymas per praktinę mokslinę veiklą“.
