Nėščių ir pagimdžiusių moterų emocinė sveikata Lietuvoje vis dar lieka paraštėse, tad vis garsiau skamba raginimai žvelgti į kitų šalių patirtį. Toli ieškoti gerųjų pavyzdžių nereikia – jų portalo LRT.lt kalbintos moterys randa Estijoje, Danijoje ir Suomijoje. Tiesa, kol kas, atrodo, panašių priemonių Lietuvoje įgyvendinti nesiimama, o Seimo narė ragina pradėti nuo paprastesnių dalykų.
Neretai specialistai ir šeimos pasakoja, kad nėščiųjų ir pagimdžiusių moterų emocinė sveikata Lietuvoje vis dar lieka paraštėse ir nesugebame atpažinti pogimdyminės depresijos. Nors verta pasižvalgyti į kitų valstybių patirtį, įvairių iniciatyvų ir projektų, skirtų padėti jaunoms šeimoms, atsiranda ir Lietuvoje. Šį kartą „LRT ieško sprendimų“ komanda domisi, kokia emocinė ir psichologinė pagalba mamoms teikiama Lietuvoje ir ko galime pasimokyti iš kitų valstybių.
„Ar tai jums geros, ar blogos naujienos?“ – tokį klausimą išgirsta suomės, kai sužinojusios, jog laukiasi, registruojasi pirmajam vizitui pas gydytoją. Klausimų apie tai, kaip jaučiasi ne tik fiziškai, bet ir emociškai, sulaukia ir estės bei danės.
Deja, Lietuvoje situacija visiškai kitokia. Patirtimis besidalijančios moterys pasakoja, kad per nėštumą rūpinamasi tik fizine jų sveikata, o po gimdymo mama apskritai nustumiama į antrą planą – visas dėmesys tenka tik kūdikiui, o moteriai paskiriamas vienintelis vizitas pas ginekologą.
Portalo LRT.lt pašnekovės sutarė, kad Lietuva erdvės tobulėti turi apsčiai, nes tvarka nekeista daugybę metų. Specialistų rengimas, nuolatinė priežiūra, namuose besilankančios slaugės ir klausimynas – tokius pokyčius, anot kalbintų moterų, Lietuva galėtų perimti iš kitų valstybių.
Taip pat skaitykite
Pirmas žingsnis – tiesiog paklausti
Portalas LRT.lt kalbėjosi su Suomijoje, Danijoje ir Estijoje vaikelių susilaukusiomis lietuvėmis. Visos trys moterys, paklaustos apie tai, kaip šiose šalyse moterimi rūpinamasi ne tik per nėštumą, bet ir po gimdymo, pirmiausia akcentavo žmogišką specialistų rūpestį.
Štai Suomijoje gyvenanti Eglė Bogvilaitė-Aronen pasakojo, kad rūpinimasis būsimos mamos savijauta jaučiamas nuo pat kreipimosi į gydymo įstaigą. Ji pasakojo, kad kai apie nėštumą sužinojusi moteris paskambina užsiregistruoti pirmajam vizitui pas gydytoją, registratūroje jos paklausiama, ar nėštumas yra geros, ar blogos naujienos. Atsižvelgiant į atsakymą, moteris nusiunčiama tolesnės priežiūros.
„Kai paskambinau užsiregistruoti, net nesitikėjau, kad manęs gali to paklausti. Tai mane truputį išmušė iš vėžių, bet paskui supratau, kad tai yra tiesiog puikus klausimas, nes suprantama, kad moteriai nėštumas gali būti ir gera, ir bloga naujiena.
Kadangi man tai buvo geros naujienos, mes sukome į nėštumo priežiūros kryptį. Jeigu būčiau sakiusi, kad nežinau, ar tai geros naujienos, kad nesu tikra, arba tiesiog būčiau pasakiusi, kad naujienos yra blogos, mane būtų nusiuntę į kitą liniją – pas gydytojus, psichologus ir pan., suteikę informaciją apie galimą nėštumo nutraukimą“, – portalui LRT.lt kalbėjo tinklaraščio „Suomiškas ugdymas“ autorė E. Bogvilaitė-Aronen.
Per pirmąjį nėštumą Estijoje pas gydytojus besilankiusi Motinystę globojančių iniciatyvų sąjungos (MIGS) vadovė Marina Pukelienė kalbėdama su LRT.lt prisiminė, kad nėštumo metu akušerė pastebėjo, jog būsimoji mama yra nerami, o tai pastebėjusi pasiūlė pagalbą.
„Ji pastebėjo, kad aš nerimastinga, kad vos truputį kas nors ne taip, ir aš iškart puolu tikrintis, važiuoti į priimamąjį. Ji man pasakė, kad mato, jog esu labai nerami, ir manęs paklausė, ar aš nenoriu apsilankyti pas psichologą.
Estija labai artima mums šalis, iš tokios pačios sistemos išėjo, bet jie jau mato tas raudonas vėliavėles, kurias pamačius galima pasikalbėti su mama arba nusiųsti ją pagalbos“, – pasakojo M. Pukelienė.
Ir šeimos ambulatorijos, ir į namus atvykstančios slaugytojos
Visapusiškas rūpestis nėščių ir gimdžiusių moterų sveikata matomas ir Danijoje. Ten dirbanti gydytoja doktorantė Aivara Urbutė portalui LRT.lt teigė, kad vienas svarbiausių elementų, kuriuos šioje srityje įgyvendino danai, – į namus atvykstančios slaugytojos (visiting health nurse – angl.).
„Po gimdymo yra paskirti vizitai – pirmas po dešimties dienų, antras po trijų savaičių ir t. t. Iš pradžių tie vizitai būna dažnesni, vėliau būna po pusės metų ir metų laikotarpio. Tokie vizitai skiriami kiekvienai šeimai, kai gimsta vaikelis.
Praėjus 10 dienų po gimdymo, į namus atvykusi slaugytoja ne tik pasveria, pamatuoja naujagimį, paklausia, kaip sekasi gyti mamai ar kaip moteris jaučiasi dėl žindymo, bet ir kaip ji jaučiasi emociškai, kaip jaučiasi jos partneris, kaip jiems sekasi gyventi kaip naujai šeimai, kaip sekasi gaminti maistą ir t. t.“, – pasakojo A. Urbutė.
Kitaip tariant, namuose šeimą aplankiusi slaugytoja domisi ne tik fizinės sveikatos klausimais, bet ir emocine savijauta, situacija namuose. Kiekvienas toks slaugytojos vizitas turi savo tikslus, o vieno iš vizitų tikslas yra atlikti stebėjimą dėl pogimdyminės depresijos.
„Toks stebėjimas atliekamas po mėnesio ar 5 savaičių – tiek moteris, tiek jos partneris, su kuriuo ji gyvena, turi atlikti Edinburgo pogimdyminės depresijos testą. Slaugytojos jį įvertina ir jei kas nors ne taip, nusiunčia [pas specialistus]. Visi vizitai trunka iki valandos laiko ir jos puikiai pamato [šeimos] situaciją iš arti“, – kalbėjo A. Urbutė.
Be to, tiek būdama nėščia, tiek po gimdymo moteris gali kreiptis į vadinamąsias šeimos ambulatorijas. Anot A. Urbutės, jos pirmiausia skirtos rutininiams dalykams, pavyzdžiui, esant poreikiui apsilankyti pas akušerę. Ten taip pat galima gauti pagalbą, jei moteris susiduria su emociniais ar socialiniais iššūkiais.
Mamoms – ir anketos, ir klausimynai
Gydytojos doktorantės A. Urbutės minėtą Edinburgo klausimyną moterims po gimdymo rekomenduojama užpildyti ir kitose šalyse. Lietuvoje toks klausimynas nėra įtrauktas į moterų pogimdyminę priežiūrą, jis prieinamas tik per nevyriausybines organizacijas.
Suomijoje gyvenanti E. Bogvilaitė-Aronen portalui LRT.lt pasakojo dar nėštumo metu gavusi informacijos apie tai, kas yra pogimdyminė depresija, kaip ją atpažinti. Informacija apie tai buvo įtraukta į nėščiųjų kursus, kuriuos ji lankė kartu su partneriu.
E. Bogvilaitė-Aronen taip pat pasakojo, kad jei nėščia moteris prižiūrinčiai slaugytojai pasako susidurianti su emociniais, psichologiniais sunkumais, jai paskiriamas vizitas pas psichologą. Anot jos, Suomijoje į psichologines bėdas, su kuriomis susiduria tiek besilaukiančios, tiek pagimdžiusios moterys, žiūrima labai rimtai. Dėl to, anot jos, daug problemų pavyksta išspręsti.
„Po gimdymo, pamenu, buvo stebėsena. Kiekvieną kartą atėjus su kūdikiu pas gydytoją, visada klausdavo, kokia mano savijauta, ar verkiu, ar yra savęs žalojimo minčių, kaip sekasi su kūdikiu, ar išsimiegu naktį. Taip pat visokių anketų duodavo užpildyti, suomiai turi platų, gilų klausimyną, pagal kurį galima save paanalizuoti ir rezultatai pasako, ar reikėtų kreiptis pagalbos“, – kalbėjo E. Bogvilaitė-Aronen.
Ji pasakojo, kad rūpinimasis ne tik fizine, bet ir emocine besilaukiančios moters sveikata jaučiamas visą nėštumo laikotarpį. Per reguliarius vizitus pas sveikatos priežiūros specialistus atliekami, pavyzdžiui, kraujo tyrimai, įvertinama mamos ir vaikelio sveikata. Taip pat kaskart moters paklausiama, kaip ji jaučiasi, ar nėra pavargusi, kokia situacija namuose.
Dar viena anketa, kurią jai teko pildyti, – apie patirtą smurtą. Tinklaraščio „Suomiškas ugdymas“ autorė pasakojo, kad per antrąjį nėštumą jai buvo duota užpildyti anketą, kurioje buvo klausiama, ar ji kada nors gyvenime yra patyrusi smurtą artimoje aplinkoje ar už jos ribų.
Tai mane truputį išmušė iš vėžių, bet paskui supratau, kad tai yra tiesiog puikus klausimas, nes suprantama, kad moteriai nėštumas gali būti ir gera, ir bloga naujiena.
E. Bogvilaitė-Aronen
„Nurodžiau, kad esu patyrusi smurtą gyvenime, tada su manimi buvo kalbamasi. Pirmas klausimas, kurį uždavė nėštumą prižiūrinti slaugytoja, buvo „kokie jausmai tave aplanko apie tą smurto patirtį galvojant?“. Nieko neatsakiusi aš tiesiog apsipyliau ašaromis. Tai yra normalu. Mes tuomet pasikalbėjome apie tai, išsiaiškinome to smurto kilmę ir panašius dalykus, bet be jokių kaltinimų ir t. t.
Paskui ji pakreipė pokalbį į tai, ar tas mano patirtas smurtas turi įtakos vaikams šeimoje. Taip pat paklausė, ar yra grėsmė, kad kiti vaikui artimi žmonės, ne tėvai, bet, tarkime, seneliai ar kiti giminaičiai, gali smurtauti“, – dalijosi Suomijoje gyvenanti lietuvė.
Be to, kaip kalbėjo E. Bogvilaitė-Aronen, Suomijoje moterys skatinamos nebijoti kreiptis pagalbos, joms aiškinama, kad jei jos jaučiasi blogai, tai nereiškia, kad kas nors yra negerai su jomis pačiomis ar kad jos dėl to yra blogos mamos.
„Tiesiog yra stipri žinutė, kad tu gali gauti pagalbos. <...> Aš tikrai jaučiau stiprų rūpestį iš kūdikio ir mamos sveikatos priežiūros specialistų.
Jie net turi pasiruošę, tarkime, lankstinukų šeimai, kur galima nueiti, ką nuveikti, kad būtų stiprinamas šeimos buvimas kartu. Suomiai orientuojasi stipriai į tai, kad tėvai įkrautų savo baterijas. Jie žino, kad jei mamos ar tėčio baterijos yra išsekusios, nebus gerovės ir vaikams“, – pasakojo E. Bogvilaitė-Aronen.
Po gimdymo Suomijos šeimos taip pat gali kreiptis ir gauti socialinio darbuotojo paslaugų. Specialistas ateina į namus ir padeda, jei mamai sunku susitvarkyti su buitimi, apsitvarkyti, pagamina maisto, prižiūri vaikus. Mamai tai leidžia kiek atsikvėpti, pailsėti ar, tarkime, išeiti pasivaikščioti. Atsižvelgiant į šeimos finansines galimybes, tokia pagalba gali būti skiriama ir nemokamai.
Svarbus specialistų paruošimas
Portalo LRT.lt pašnekovės akcentavo, jog pirmieji žingsniai geresnės mamų priežiūros link turėtų prasidėti nuo specialistų ruošimo. MGIS vadovė M. Pukelienė taip pat kalbėjo apie kitų šalių pavyzdžius, kai namuose po vaikelio gimimo šeimą aplanko akušerės. Visgi jos, anot M. Pukelienės, turi būti tinkamai apmokytos, nes kai kurias mamas toks apsilankymas gali ir gąsdinti.
„Klausimas, kaip tas žmogus yra apmokytas ir ar jis gali paklausti taip, kad po jo apsilankymo mamai nebūtų blogiau“, – sakė M. Pukelienė.
Paklausta apie užsienio šalių pavyzdžių pritaikymą Lietuvoje, MGIS vadovė teigė, kad svarbiausia yra nenustumti emocinės sveikatos į paraštes. Ji patikino – apie emocinę būklę mamų neklausiama nei per nėštumą, nei jau gimus vaikui, o taip iš dalies yra ir todėl, kad su nėščiosiomis ir gimdyvėmis dirbantys specialistai neapmokyti tokių dalykų.
„Suprantama, kad nei akušeris-ginekologas, nei šeimos gydytojas iki galo nėra apmokyti, kaip pradėti kalbėtis, kaip paklausti apie emocinius dalykus, net jei ir mato, kad yra kas nors ne taip. Gal kartais net yra baimė paklausti, nes o ką paskui daryti su tuo atsakymu, jei gydytojas neturi kokio nors ištobulinto algoritmo ar nežino, kaip tą pokalbį palaikyti“, – teigė M. Pukelienė.
Pasak jos, semiantis kitų valstybių gerosios patirties, reikėtų specialistus, kurie pirmieji bendrauja su moterimis nėštumo metu, supažindinti ne tik su fiziniais aspektais, kuriuos jie turi prižiūrėti, bet ir su emociniais. Kitaip tariant, ruošiant nėščiąsias ir gimdyves prižiūrinčius specialistus, reikia jiems suteikti įrankių kalbėti su pacientėmis apie emocinę pusę, suteikti tam reikalingų žinių.
„Yra problema kalbėti apie psichikos sveikatą, nes turime baimę. Kai man prieš šešerius metus pasiūlė apsilankyti pas psichologą, mano reakcija buvo – o kodėl jūs man tai siūlote, man viskas gerai.
Tai turėtų būti atskirai apmokoma, atsižvelgiant į bendras nuostatas, kaip pasiūlyti tą pagalbą, kad ji neišgąsdintų, kaip parodyti rūpestį, nes kartais gal net ne psichologo reikia, o kad gydytojas mokėtų tą pokalbį vesti taip, kad moteris jaustų, kad jos savijauta yra svarbi“, – kalbėjo MGIS vadovė.
Ji taip pat kalbėjo, kad ne tik nėra įprasta paklausti būsimos ar jau esamos mamos, kaip ji jaučiasi, bet taip pat nėra ir aiškaus mechanizmo, kaip padėti moteriai, kai ji pati pasako, jog susiduria su psichologiniais iššūkiais. Anot M. Pukelienės, ar mamai bus pasiūlyta tinkama pagalba, priklauso nuo to, kur prižiūrimas jos nėštumas.
„Pavyzdžiui, prie poliklinikų dabar yra psichikos sveikatos centrai, jei moteris pasakytų, kad negerai jaučiasi, šeimos gydytojas teoriškai turėtų galėti ją nusiųsti [pas specialistą], bet yra didelės eilės.
Jeigu nėštumas prižiūrimas stacionare, ten yra psichologų, bet neretai būna, kad tas psichologas ten yra kokiu ketvirčiu etato dirbantis, kokia tikimybė patekti pas jį – didelis klausimas. Gali pasisekti, o gali ir nepasisekti. Labai priklauso nuo to, kiek pats specialistas žino, kas yra jo darbo vietoje, kiek pats yra susidomėjęs. Nesu tikra, ar jie gali rekomenduoti privačias iniciatyvas“, – komentavo M. Pukelienė.
Yra problema kalbėti apie psichikos sveikatą, nes turime baimę. Kai man prieš šešerius metus pasiūlė apsilankyti pas psichologą, mano reakcija buvo – o kodėl jūs man tai siūlote, man viskas gerai.
M. Pukelienė
Kai kurie pokyčiai įgyvendinami itin paprastai
Lietuvoje po gimdymo moterims skirtas tik vienas vizitas pas gydytoją – praėjus maždaug šešioms savaitėms jos turi apsilankyti pas ginekologą. Visgi Seime jau pradėta kalbėti apie tai, kad būtina rūpintis emocine mamų sveikata, o tai reikia daryti tiek per nėštumą, tiek jau pagimdžius.
Parlamentarė Morgana Danielė portalui LRT.lt komentavo, kad kai kurie pokyčiai nereikalauja didelių pastangų ir yra lengvai įgyvendinami. Vienas tokių pokyčių – vadinamosios nėščiosios kortelės papildymas, į ją įtraukiant punktą apie moters psichikos sveikatą.
„Tai reiškia, kad gydytojas šalia visų biologinių žymenų, pavyzdžiui, ligos istorijos apie tuberkuliozę, diabetą, turėtų pasidomėti ir apie anksčiau turėtas psichikos ligas, gertus vaistus. Tada per nėštumą pora turi būti konsultuojama, jai turi būti suteikta informacija dėl galimos pogimdyminės depresijos, psichozės ir pan., kad žmonės, kurie neturi žinių, galėtų lengviau susigaudyti“, – kalbėjo parlamentarė.
Anot M. Danielės, tokia informacija galėtų būti teikiama ir nėščiųjų kursuose, bet tam reikalingas finansavimas. Anot Seimo narės, į praktinius vaiko priežiūros kursus žmonės ateina ir už juos susimoka, tačiau į psichikos sveikatai skirtus kursus žmonės renkasi eiti rečiau. Situacija, politikės manymu, būtų kitokia, jei šie kursai būtų visiškai apmokami valstybės lėšomis.
Nors apie akušerių ar slaugytojų vizitus ir moterų priežiūrą po gimdymo namuose Lietuvoje dar nekalbama, kaip sakė M. Danielė, pradėti būtų galima nuo skambučių.
„Kita praktika, kurios Lietuva neturi, tai yra skambučiai moteriai po gimdymo, specialistų vykdomas monitoringas, kai jie skambina pasiklausti, kaip moteris jaučiasi, ir vizitai. Lietuva turi vieną vizitą, kai ateina žindymo specialistė, bet ji ir konsultuoja tik apie žindymą. Kitose šalyse yra ne tik apie žindymą konsultuojama, bet yra ir klausimynas, stebima moters būklė po gimdymo“, – vardijo Seimo narė.
Kad klausimynas būtų tinkama priemonė stebint neseniai vaikų susilaukusių mamų savijautą, sakė mananti ir MGIS vadovė M. Pukelienė. Anot jos, organizacija „Mama mus rūpi – pogimdyminė depresija ir pagalba“ yra parengusi klausimyną. Tokius klausimynus, pasak MGIS vadovės, moterims dalija žindymo konsultantės.
„Jos dažnai mato, ar tai yra vien žindymo problemos, ar visgi mama dar dėl ko nors nerimauja, todėl, pavyzdžiui, jos palieka mamai [klausimyną]. Iš pradžių reakcija būna visokia į tą pasiūlymą, bet buvo tikrai istorijų, kad vėliau mama namuose ramiai pažiūrėjusi jį supranta, kad gal tikrai jos savijauta nėra [gera], kad reikia ieškoti pagalbos ir jaustis geriau“, – kalbėjo M. Pukelienė.
Tokius klausimynus, anot jos, moterims galėtų dalyti ir gydytojai ginekologai, pas kuriuos moterys lankosi praėjus kelioms savaitėms po gimdymo. Tiesa, kad tai galėtų vykti, anot MGIS vadovės, vizitai turėtų būti kiek ilgesni, nei yra dabar.
Seimo narė M. Danielė sektinu pavadino ir Danijoje veikiančių šeimos ambulatorijų pavyzdį. „Tai didelė emocinė pagalba, kad nesi užsidariusi, nesėdi kambaryje viena su kūdikiu, o turi erdvę, kur bet kada nueisi ir bus kitų mamų, tėčių su tokiais pačiais vaikais ir jūs galėsite pabendrauti, pabūti“, – sakė M. Danielė.
Lietuva turi vieną vizitą, kai ateina žindymo specialistė, bet ji ir konsultuoja tik apie žindymą. Kitose šalyse yra ne tik apie žindymą konsultuojama, bet yra ir klausimynas, stebima moters būklė po gimdymo.
M. Danielė
Politikės teigimu, nėščiosios kortelės papildymo psichikos sveikatos žyma ir moters priežiūros po gimdymo pokyčių turėtų imtis Sveikatos apsaugos ministerija (SAM).
Pati SAM anksčiau portalui LRT.lt komentavo, kad pradėti ruoštis motinystei moterims rekomenduojama jau planuojant nėštumą. Anot jų, kreiptis psichologinės pagalbos tiek prieš gimdymą, tiek po jo moteris gali į psichikos sveikatos centrą, prie kurio ji yra prirašyta.
„Psichikos sveikatos centruose teikiamos pirminio lygio psichikos sveikatos paslaugos yra nemokamos ir siuntimo šioms paslaugoms gauti nereikia“, – komentavo SAM.
Be to, ministerija nurodė, kad 2022 m. SAM taip pat skyrė finansavimą projektui „Pogimdyminės depresijos atpažinimas, rizikos vertinimas, prevencija ir priežiūra nėštumo metu ir po gimdymo moterų, šeimų priežiūroje“.
