Mirus Karalienei Elžbietai II, sostą perima Karolis III, kuris ilgą laiką buvo žinomas kaip princas Čarlzas. Visuomenėje iškart kilo diskusijos – kuris vardas yra tinkamas vartoti ir kodėl naujasis karalius staiga „pakeitė“ vardą. Kaip LRT TELEVIZIJOS laidai „Laba diena, Lietuva“ sakė Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto docentas Antanas Smetona, vardų lietuvinimą sąlygojo tiek skirtinga kalbų fonetika, tiek literatūros tradicijos.
Kalbėdamas apie tikrinių žodžių lietuvinimą, mokslininkas primena, kad lietuvių kalboje lietuvinami karalių, princų, žymių žmonių, miestų ir valstybių pavadinimai. Vis dėlto, nesusipratimų praeityje nepavykdavo išvengti.
„Atsimename, visai neseniai, buvo popiežius Pranciškus, kurį mes irgi labai abejotinai pradėjome vadinti ir Francisku, ir panašiai, bet vėliau staigiai sutarėme, kad bus Pranciškus. Tai dabar su karaliumi lygiai tas pats. Turėjome Karolį I, Karolį II (...), ir vienas, ir kitas buvo Charlzai“, – dėsto pašnekovas.
A. Smetona pažymi, kad jeigu pirmieji du minėtieji karaliai buvo Karoliai, logiška, kad Čarlzas III irgi bus vadinamas Karoliu III.
Pašnekovas pabrėžia, kad naujojo karaliaus vardo adaptavimas nėra unikalus lietuvių kalbai reiškinys – kone kiekvienoje kalboje žymių žmonių ir monarchų vardai yra adaptuojami.
„Specialiai pasižiūrėjau – Karolis kiekvienoje valstybėje yra kitaip pavadintas. Dabar aš visų nepasakysiu (...) bet galima atsiversti vikipediją ir pasižiūrėti – itališkai kitaip, ispaniškai kitaip, tik prancūziškai ir angliškai sutampa“, – sako docentas.
Kalbėdamas apie šios vardų adaptacijos priežastis, A. Smetona pabrėžia kalbų fonetikos ypatumus. Kalbėdamas konkrečiai apie lietuvių kalbą, pašnekovas sako, kad didelę reikšmę turėjo faktas, kad kai kurie fonetiniai garsai kalboje atsirado palyginti neseniai.
„Lietuvių kalboje dar prieš 100 metų nebuvo garsų F, H ir CH (...). tai kaip galėjo ištarti tuos vardus, kur su F raidė, tai kur buvo Franciškus ir pasidarė Pranciškumi“, – dėsto mokslininkas.
Kitas svarbus veiksnys, pasak eksperto, yra per šimtmečius literatūroje susiklosčiusi vardų tradicija.
„Biblijos vertimai, visų šventųjų vertimai jau eina 400-500 metų. Ir tiek metų jau tiesiog įaugo į mūsų kraują, į mūsų vartoseną – mes vartojame taip, kaip ir vartojome“, – tikina A. Smetona.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkas Audrys Antanaitis penktadienį pareiškė, kad dar stebės, koks monarcho vardas labiau įsivyraus viešajame vartojime ir kad gali klostytis naujos tradicijos. Docentas šiuo požiūriu nusiteikęs skeptiškai, pasak jo, nėra būtina daryti pokyčių ten, kur jie nebūtini.
„Kai mes sprendžiame kalbos klausimus, mes visada susiduriame su dilema – tradicija ar sistema. Sisteminių dalykų liesti negalima ir nėra čia ko sukti galvos. Taip, Karolis III yra tradicijos klausimas. Tradicijos yra toks dalykas – jeigu ji pradeda kliudyti gyventi, reikia ją keisti. (...) Kaip Karolis III trukdo mums gyventi? Niekaip. Ir va todėl, jeigu mes turime vadovėliuose parašytą „Karolį I“, „Karolį II“, logiška, kad tęsime toliau“, – įsitikinęs A. Smetona.
Pašnekovas sako, kad pokyčiai galimi tokiais atvejais, kai formuojasi nauji vardai, bet fonetikos dėsniais nusižengti esą nėra prasmės.
