Karalius Karolis III toli gražu nebus toks populiarus, kaip jo motina karalienė Elžbieta II. Be to, vis daugiau britų apskritai nemano, kad monarchas jų valstybei būtinas. LRT.lt domėjosi, kokios nuotaikos lydės naująjį karalių.
Ko laukti iš Karolio III
Karolis III yra vyriausias į Jungtinės Karalystės sostą žengiantis monarchas. Charlesas Philipas Arthuras George`as Windsoras pasižymėjo nekantrumu ir atvirai reiškiama politine pozicija, todėl kyla svarstymų, koks monarchas jis bus ir ką jo valdymas reikš visai Jungtinės Karalystės monarchijai.
Karolis nuo mažumės buvo ruošiamas perimti vadovavimą monarchijai ir apie jo veiklą bei pažiūras yra žinoma neįprastai daug. Jis stengėsi padėti jauniems žmonėms per savo įkurtą Princo fondą, rengė kampanijas tarpreliginiam dialogui megzti, kovoti su klimato kaita, tapo viena ryškiausių aplinkosaugos figūrų.
Pagal Konstituciją šalies monarchas tvirtina visų 14 Tautų Sandraugos valstybių Vyriausybes, kai kur ir įstatymus, skiria tam tikrus pareigūnus, suteikia valstybės apdovanojimus, gali įsikišti kilus politinėms krizėms.
Kontroversija dėl Camillos
Vienas pirmųjų Karolio III iššūkių – kaip vadinti savo sutuoktinę Camillą – buvo išspręstas dar Elžbietos II. Švęsdama savo valdymo deimantinį jubiliejų vasario 6-ąją ji paskelbė savo, kaip tuomet teigta, nuoširdų norą, kad Kornvalio hercogienė Camilla gautų karalienės konsortės titulą, kai sostą perims Karolis. Toks buvo ir jo noras – per savo vedybas 2005 metais princas Charlesas paskelbė, kad jo sutuoktinė Camilla Parker Bowles bus žinoma kaip princesė konsortė jam tapus karaliumi. Šis žingsnis sukėlė velionės princesės Dianos šalininkų pyktį, nes daug kas kaltino Camillą išskyrus Charlesą su Diana.
Camilla ir šiaip veikiausiai būtų tapusi karaliene konsorte, bet būtų reikėję specialių nutarimų, kurie užkirstų kelią karaliaus valiai, tačiau savo nutarimu Elžbieta II užtikrino nuoseklų ir kontroversijų nekeliantį valdžios perdavimą. Be to, 2022-ųjų vasarį karalienė paskyrė Camillą karališkąja Keliaraiščio ordino dama – tai aukščiausias britų ordinas.
„Visa tai nutiesia kelią kunigaikštienei ne tik tapti karaliene iš teisinės pusės, kai princas Charlesas žengs į sostą, bet ir vadintis karaliene. Nėra didesnės garbės ar aiškesnio ženklo, kaip pagarbiai ją vertina karalienė“, – leidiniui „The Daily Mail“ sakė karališkosios šeimos biografas Hugo Vickersas.
Tai reiškia, kad Camilla taip pat bus karūnuota kartu su Karoliu III.
Vis dėlto prie Karolio III nepopuliarumo prisidėjo jo skyrybos su princese Diana 1996-aisiais, pramintos „velsiečių karu“, šią istoriją neseniai atgaivino serialas „Karūna“.
„Žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose bus daug žmonių, kurie norės susilpninti jį. Šokiruoja, bet Dianos šešėlis per visus šiuos metus nedingo. Jis persekios jį visą jo likusį gyvenimą; jis neša šį bagažą neteisingai, bet taip yra. Vienintelis dalykas, kurį jis gali daryti, – tęsti, daryti savo darbą ir neįsileisti viso to“, – kalbėjo B. Smith.
„Nesu toks kvailas“
Daug britų per savo gyvenimą matė vienintelę valdovę Elžbietą II, todėl ji imta tapatinti su pačia monarchija. Dabar Karoliui III teks sunki užduotis užimti jos vietą ir būti ne mažiau sėkmingu valdovu.
Oficialiai Karolis III bus karūnuotas per maždaug 1 metų laikotarpį. Jis buvo ilgiausiai Velso princo pareigas einantis karališkosios šeimos narys ir pasižymėjo kampanijomis skirtingose sferose nuo ekologiško ūkininkavimo, kovos su klimato kaita iki architektūros ir miestų planavimo.
„Jo darbai būnant Velso princu, jų apimtis ir gylis bus jo tikrasis palikimas, – „USA Today“ sakė princo Charleso biografiją parašiusi Sally Bedell. – Jis buvo pats inovatyviausias visų laikų Velso princas – jis buvo toks aktyvistas, koks nebuvo joks sosto įpėdinis anksčiau.“
„Būdamas Velso princu, jis turėjo laisvę daryti tiek daug dalykų ir kartais peržengdavo konstitucines ribas, bet nebuvo jų varžomas taip, kaip karalienė“, – pabrėžė autorė.
Ekspertai prognozuoja, kad būdamas karaliumi Karolis tęs savo ankstesnę veiklą ir galbūt bus politiškai atviresnis, labiau įsitraukęs į viešas diskusijas, kurių vengdavo Elžbieta II. Kritikai pabrėždavo, kad Karolis gali tapti „karaliumi aktyvistu“, anksčiau buvo kilusi kontroversija, kad jis rašė laiškus, juose agitavo parlamentarus.
„Ji visada būdavo neutrali ir apolitiška, niekas jos neprigavo dėl politinių pažiūrų ir tai vienas jos ir Karolio skirtumų – jis tiesiog negali susilaikyti. Mes nieko nežinome apie jos pažiūras, bet daug žinome apie Karolio. Labai sunku įsijausti į [karalienės] tipo monarcho vaidmenį“, – „USA Today“ sakė britų žurnalistas, buvęs „Sunday Times“ redaktorius, Clive`as Irvingas, atvirai kritikuojantis Karolį.
Manoma, kad Karolio III politinės pažiūros atsiskleis ir kassavaitiniuose pokalbiuose su JK premjerais, skaitant ir aptariant Vyriausybės dokumentus.
„Tuose susitikimuose jis bus iškalbingesnis už savo motiną, jis pateiks daugiau savo nuomonių, laimei, [ministrai] nebūtinai turi į jas reaguoti, – svarstė B. Smith. – Jis bus mažiau santūrus susitikimuose nei jo motina, bet nebandys kaip nors tiesiogiai paveikti Vyriausybės politikos, nes [nerašyta britų] Konstitucija draudžia tai daryti.“
Naujasis valdovas jau anksčiau pabrėžė, kad per daug nesikiš į politiką ir laikysis konstitucinio monarcho pareigų. „Nesu toks kvailas. (...) Svarbu prisiminti, kad vienu metu gali būti tik vienas suverenas. Ne du. (...) Suvokiu, kad buvimas suverenu yra visiškai kitoks, ir visiškai suprantu, kaip tai turi veikti“, – dar 2018-aisiais atsakydamas į kritiką interviu BBC pabrėžė būsimasis monarchas.
Britų karališkosios šeimos stebėtojai pažymi, kad Karolis iš savo motinos perėmė gilią ištikimybę monarchijai ir nekvestionuojamą pareigos jausmą, nors ir yra aistringesnis.
„Pastebėjau, kad aistringesni karališkosios šeimos nariai ne visada susitvarko puikiai. Jei esi toks stoikas kaip karalienė, tau seksis geriau, lengviau teiksi prioritetą savo vaidmeniui, o ne būdui ar asmeniniams poreikiams. Karoliui tai nesisekė“, – kalbėjo britų žurnalistė Anna Pasternak.
C. Irvingas kritikavo Karolį kaip „archajiškai atrodančią figūrą“, kuri visą gyvenimą mėgavosi privilegijomis, todėl jis prognozuoja, kad monarchija greitai priartės prie prarajos, nes bliūkš iliuzijos dėl naujojo karaliaus, kuris niekada nėra susidūręs su savo pavaldinių gyvenimo realybe, priešingai nei „beklasiškumą genialiai spinduliavusi“ Elžbieta II.
Tiesa, dar būdamas princu, naujasis valdovas rengė įvairias labdaringas akcijas, per savo labdaros organizacijas skyrė pagalbą socialiai pažeidžiamiems jauniems žmonėms. Jis sulaukė kritikos dėl savo pažiūrų apie architektūrą – vieną Londono nacionalinės galerijos plėtros projektą yra pavadinęs karbunkulu, o dėl alternatyvios medicinos užtarimo buvo apkaltintas šarlatanizmu. Nors Karolis buvo atsidavęs aplinkosaugai, tačiau sunkiai susitvarkydavo su kritika.
Pats Karolis visada akcentuodavo, kad dirba būsimųjų kartų labui. Kai Britanijoje pernai vyko COP26 konferencija dėl klimato kaitos, JAV prezidentas Joe Bidenas gyrė Karolio lyderystę šiuo klausimu ir pabrėžė, kad „jis viską išjudino“.
„Bėda ta, kad esi situacijoje, kur neįmanoma laimėti. Jei nedarysi absoliučiai nieko, (...) jie skųsis. Jei bandysi ką nors padaryti, kad padėtum, jie irgi skųsis“, – reaguodamas į kritiką vienoje TV dokumentikoje yra sakęs tuomet dar princas.
Kai kurie apžvalgininkai spėja, kad Karolis didžiąją savo gyvenimo dalį laukė galimybės pradėti darbą, kuriam rengėsi nuo mažumės, todėl dabar skubės palikti ryškių ženklų monarchijoje, ypač dėl savo impulsyvaus charakterio.
„Dėl savo motinos populiarumo ir pozicijos reitinguose Karoliui būtų išmintinga judėti lėtai, bet jis taip nedarys“, – „USA Today“ prognozavo kelių biografijų apie karališkąją šeimą autorius Christopheris Andersenas.
Kiti apžvalgininkai pabrėžia, kad, nepaisant savo atvirai reikštos nuomonės ir veikiausiai kitokio valdymo nei jo motina, Karolis III nenorės išduoti Elžbietos III palikimo.
Pirmieji darbai
Pastaruoju metu dar būdamas princu jis aktyviai keliavo į užsienį karalienės vardu, dabar laukia vizitai į 14 Tautų Sandraugos valstybių, kurių valdovu jis tapo. Karoliui taip pat teks pareiga dalyvauti daug ceremonijų, labdaringų renginių, vizitų Jungtinėje Karalystėje.
Dar būdamas princu jis neslėpė, kad norėtų apkarpyti monarchiją ir sumažinti karališkosios šeimos narių, kurie už atliekamas oficialias pareigas yra išlaikomi iš mokesčių mokėtojų pinigų, skaičių.
Buvo svarstoma, kad jis gali ryžtis atverti Bakingamo rūmus turistams visus metus (dabar jie atviri tik vasarą) arba paversti privačius karališkuosius objektus muziejais.
Karolis III automatiškai tampa ir Anglijos Bažnyčios vadovu, gauna Tikėjimo gynėjo titulą, nors anksčiau viešai svarstė jį pakeisti į Tikėjimų gynėjo pavadinimą, kad apimtų skirtingas Britanijos religijas ir sujungtų visuomenę.
Jam artimi žmonės pabrėžia, kad Karolis yra geraširdis ir sunkiai dirba, yra atsidavęs savo pareigoms.
„Jis niekada nesustoja. Kai buvome vaikai, buvo tiesiog maišai darbų, kuriuos jam atsiuntė biuras. Mes vos galėdavome prisibrauti iki jo stalo ir palinkėti jam labos nakties“, – dokumentiniame filme yra pasakojęs princas Williamas.
Laukia sunkumai
LRT.lt kalbintų ekspertų teigimu, Karoliui III valdyti ir tapti populiariu suverenu bus tikras iššūkis.
„Monarchijos reitingas nuo 2019 metų, nuo princo Harry`io skandalo, krito 10–15 procentų ir neatsistatė. Be to, karalienės Elžbietos II populiarumo reitingas du kartus viršijo princo Charleso reitingą – ne tik dėl to, kad ji buvo valdžioje, o jis ne“, – sako Kauno technologijos universiteto (KTU) fakulteto dekanas Ainius Lašas.
Visuomenė palankiau žiūri net į Karolio III sūnų princą Williamą – šio populiarumo reitingas netoli nuo velionės karalienės. Pasak A. Lašo, naująjį karalių persekioja trisdešimties metų skandalas dėl buvusios žmonos princesės Dianos.
Vytauto Didžiojo universitete (VDU) disertaciją apie suvereniteto sampratą rengianti Aistė Deimantaitė sako, kad Karoliui III bus sunku pelnyti tokį autoritetą, kokį turėjo jo motina.
„Galbūt tapęs karaliumi jis pasijus laisvesnis veikti, nes visą laiką buvo motinos šešėlyje“, – sako pašnekovė.
Pasak jos, iš britų monarcho bus tikimasi tradicijų tęsimo, todėl naujasis monarchas negalės žengti radikalių žingsnių, daryti reformų. Nors Karolį III supa jo praeities skandalų šleifas, su tuo teks susitaikyti.
„Jam bus svarbu suvokti tą atsakomybę, kuri teko, suvokti, kad yra monarchas, į kurį žiūri viso pasaulio akys, kad kiekvienas žodis bus svarstomas ir aprašinėjamas. Čia nebėra kelio atsiprašyti ar jų atsisakyti“, – apie karaliaus jaunystės klaidas sakė A. Deimantaitė.
A. Lašo teigimu, kalbant apie tai, ką turės daryti Karolis III, reikia suprasti, kad tai nėra įprastas politinis postas, sunku pasakyti, kokių darbų jam teks imtis, kur važiuoti ar su kuo susitikti, kad sukurtų geresnį įvaizdį
„Pastangos ne visada taip veikia, nes monarchija – kaip pasaka, kur turi vaidinti savo vaidmenį kaip teatre. Jei nesi geras žaidėjas, vaidmuo ne visai tinka, atrodo, kažkas stringa. Simpatijos karalienei Elžbietai II buvo didelės, o princas Charlesas jų nesulaukė, ir priversti žmones jį mylėti neįmanoma. <...> Buvo sakoma, kad Elžbieta II buvo ne tik valstybės, bet ir tautos galva. Sakyčiau, Karolis III nėra tautos galva“, – sako jis.
Monarchijos paskutinioji?
Su visuomenės priešiškumu susiduria ne tik naujasis karalius, bet ir visas monarchijos institutas. Pačioje Jungtinėje Karalystėje monarchiją teigiamai vertina daugiausia vyresni žmonės ir tik maždaug kas 3 jaunuolis mano, kad valstybei sostas apskritai reikalingas.
LRT.lt kalbintas vienas iš kairiosios politikos portalo „Gyvenimas per brangus“ redaktorių, apžvalgininkas ir Gegužės 1-osios profesinės sąjungos tarybos narys Tomas Marcinkevičius atkreipia dėmesį, kad monarchija turi pakelti vis daugiau kritikos, karališkoji šeima Jungtinėje Karalystėje labiau žinoma dėl intrigų, o ne dėl reikšmės politikai.
„Truputį kvaila ir absurdiška, kai šalyje, kuri save laiko demokratiška, kas nors gali tiesiog gimti tam tikrai pozicijai. Tai keistokas spektaklis, žinoma, labai geras spektaklis. <...> Su visomis iškilmėmis, dramomis ir vestuvėmis tai atrodo ne kaip politinis procesas, o kaip muilo opera“, – sako jis.
Be to, pašnekovas atkreipia dėmesį, kad Jungtinė Karalystė sunkiai tvarkosi su imperiniu palikimu. Vienas iš Sandraugos narių Barbadosas 2021 m. jau pakeitė santvarką iš monarchijos į respubliką.
„Nežinau, ar vietiniai Australijos gyventojai, Naujosios Zelandijos maoriai į juos valdančią karalienę ar karalių žiūri taip pat, kaip žiūri britai ar britai monarchistai“, – sako apžvalgininkas.
Jis svarsto, kad galbūt ne itin mėgstamo Karolio III valdymas taps dar didesniu postūmiu monarchijos atsisakyti.
„Jam gali sektis labai sunkiai, nes karalienė buvo stabilumo vaizdinys, turėjo matriarchės vaidmenį. Karolis III nėra matomas kaip stiprus personažas, daug kas laiko nuoskaudas nuo princesės Dianos laikų, yra ir istorija su jo broliu princu Andrew ir jo galimai pedofiliniais nusikaltimais, skandalai su jo sūnumi [Harry] ir jo žmona“, – sako T. Marcinkevičius.
Nors monarchijos institutas tampa kuklesnis, tikimasi, kad Karolis III ženkliai sumažins rūmus ir juos liberalizuos, T. Marcinkevičius sako, kad to nepakaks. Net ir Jungtinėje Karalystėje yra respublikonų antimonarchistų, kurie ragina, užuot ėmusis kosmetinių pataisymų, apskritai panaikinti suvereno galias ir turtą.
T. Marcinkevičius sako, kad turizmo, valstybės įvaizdžio generuojamos pajamos tai pat ne visus kritikus įtikina, kad rūmus ir kilminguosius verta išlaikyti, monarchijos priešininkai ragina plėtoti kitokį turizmą ir šalies įvaizdį. Nors karališkoji šeima sumoka daug mokesčių už turimas žemes, monarchijos priešininkai siūlo jas nusavinti ir panaudoti kitoms reikmėms.
„Nei monarchija, nei imperija nebeišgali išsilaikyti šių dienų pasaulyje, monarchijai nebeapsimoka būti tokiai, kokia ji galėtų būti. Taip, ji kiek liberalės, modernės, tačiau kyla klausimas, kam ją laikyti, jei jos galėtų apskritai nebūti? Jei diktatorius Aliaksandras Lukašenka staiga pradėtų liberalėti ir demokratiškėti, ar norėtume, kad jis taptų geresnis, ar kad dingtų diktatūra?“ – apie nedemokratišką monarchijos prigimtį kalbėjo pašnekovas.
Monarchijos žavesys
Nors paskutiniais šimtmečiais monarchijos tik žlugo, kiti LRT.lt pašnekovai šios santvarkos laidoti dar neskuba. Karalienė Elžbieta II šiandien prisimenama išskirtinai pagarbiai, jos mirtis tapo vienu svarbiausių metų įvykių pasaulyje, į kurį tuojau pat sureagavo kitų didžiųjų valstybių vadovai, patys būdami išrinktais tautos atstovais.
„Šiandienėje visuomenėje jaučiame didžiulį autoriteto nuosmukį, o monarchija yra vienintelė institucija, kuri dar yra grįsta autoritetu. Autoritetui žmonės paklūsta savanoriškai, autoritetu galima pasitikėti. Valdžia, politinėmis ideologijomis – ne, nes jos kinta“, – tai, pasak politologės A. Deimantaitės, paaiškina, kodėl taip žavimasi monarchais.
Pasak jos, istoriškai karalius būdavo suprantamas kaip tarpininkas tarp Dievo ir „paprasto žmogaus“, tai buvo religinis titulas.
„Todėl keliami ir moraliniai reikalavimai, kuriais jis turi vadovautis. Monarchas yra pavyzdys, nes autoritetas, save siedamas su socialine aplinka, pats negali pasielgti neteisingai, turi pateisinti lūkesčius. To žmonės tikisi, taip elgėsi ir karalienė Elžbieta II. Jai svarbiausia buvo tarnauti žmonėms“, – kalbėjo VDU politologė.
A. Lašo teigimu, monarchija Jungtinėje Karalystėje liks vien dėl to, kad tokia struktūra negali išnykti greitai. Tuo metu T. Marcinkevičius pastebi, kad nors monarchai yra mėgstami politikai, tai nepridengia monarchijos problemų.
Apžvalgininkas teigia, kad britų monarcho institutas turi daug panašumų su Lietuvos prezidentu – prezidentu paprastai taip pat pasitiki didelė dalis visuomenės, tačiau per didelis palankumas vienam lyderiui yra ir tam tikrų visuomenės problemų rodiklis.
„Viena iš funkcijų, kurias atlieka monarchija, yra tai, kad ji duoda stabilumo ir vienybės iliuziją. Pasaulyje, kur viskas nestabilu, norisi, kad viskas būtų amžina ir aišku, todėl ir prezidentai Lietuvoje turi didelius palaikymo reitingus – jie turi simbolinį postą, kuris tarsi parodo, kad esame visi kartu, yra kai kas stabilaus.
Žinoma, vienybės ir stabilumo iliuzija dažniausiai tarnauja tiems, kuriems tas stabilumas ir vienybė naudingi. Škotijoje, Airijoje nėra tiek daug atsiliepiančių apie karalienę, tautinių mažumų atstovų taip pat. Tai, mano nuomone, yra daugumos įrankis išlikti dauguma – tai reikėtų rimtai persvarstyti“, – sako pašnekovas.
Pasak jo, tai, kad karalius turi tokią didelę įtaką, o šią instituciją supa racionaliai sunkiai paaiškinamas autoritetas, ir kelia didžiausią problemą.
„Didžioji jos žala – pats jos simbolizmas. Prisidengdami monarchija, britai gali sau leisti negalvoti, pamiršti apie tai, ką ilgai imperija veikė visame pasaulyje“, – sako jis.
Ar karalius – politikas?
LRT.lt pašnekovų teigimu, nors nerenkamas ir pagal įstatymus nešališkas, karalius yra pilnavertis politinis veikėjas.
T. Marcinkevičius sako, kad tai itin problemiška, pavyzdžiui, ta pati karalienė Elžbieta yra pademonstravusi paramą vieniems ar kitiems politiniams sprendimams.
„Karalienė savo kalbose darė labai daug įtakos tam, kaip Britanijos liaudis žiūrės į politinius sprendimus. Pavyzdžiui, 2016 metais savo kalboje ji palaikė torių Vyriausybę ir diržų veržimo politiką, sakė, „judame nuo gerovės valstybės į valstybę, kurioje bus mažesnės algos“. Per pandemiją ji sakė, kad esame kartu viename laive“, – pavyzdžių, kai karalienės pasisakymai rodė jos politines pažiūras, minėjo pašnekovas.
Būtent dėl to, pasak jo, problema yra tai, kad karalius yra nerenkamas.
Politologė A. Deimantaitė teigia, kad monarchai turi daug ne tokių ir formalių valdžios galių: santykinę veto teisę, aptaria biudžeto klausimus, paskyrimus. Įtaką politikai jie daro ir pasisakydami viešai, pavyzdžiui, apie klimato kaitą, kitais globaliais klausimais.
Ji priminė, kad politinis žingsnis buvo ir karalienės Elžbietos II vizitas Lietuvoje 2006 metais – buvo parodytas palankumas, formuojamas užsienio valstybių požiūris į Lietuvą.
„Karalius yra aukščiausias politikas, politikas su autoritetu ir aukštesne atsakomybe nei premjeras, kuris gali bet kada atsistatydinti, aukščiau nei parlamento narys, kurį gali išrinkti ar neišrinkti“, – sako ji.
A. Lašo teigimu, svarbiausi suvereno darbai yra simbolinė galia ir šalies įvaizdžio kūrimas, be to, jis generuoja pajamas valstybės biudžetui.
„Monarchija įkūnija Didžiąją Britaniją, būtent „didžiąją“. Žmonėms tai, kad valstybė turi gilių tradicijų, yra svarbu, užtikrina tęstinumą“, – sakė jis.
Be to, karalius yra ne tik simbolis: jis svarbus valstybės diplomatijai. Pavyzdžiui, manoma, kad, vykstant konfliktui dėl Folklando salų 1982 m., būtent karalienės susitikimas su JAV prezidentu Ronaldu Reaganu lėmė, kad Jungtinė Karalystė užsitikrino amerikiečių paramą kare, prezidentas pasijuto pamalonintas karalienės, tam buvo specialiai suorganizuotas pasijodinėjimas žirgais.
„Dar vienas pjūvis yra minkštoji galia, taip Didžioji Britanija išlaiko artimesnius santykius su Sandrauga, monarchas yra jos jungiamoji grandis, galima vystyti ir politinį, ir ekonominį, ir kultūrinį bendradarbiavimą. Tai Didžiosios Britanijos galios instrumentas, ji gali juo pasinaudoti ir siekti savo tikslų“, – sakė A. Lašas.
