Jau netrukus ateis metas, kai vokiečių ir prancūzų kalbos išnyks iš pamokų tvarkaraščio. Taip sako užsienio kalbų mokytojai. Lietuvoje, kaip ir visoje ES, nenurungiama lyderė – anglų kalba. Antroji užsienio kalba, kurią renkasi Lietuvos mokiniai, – rusų kalba. ES jos mokosi apie 3 proc. mokinių, dauguma jų – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.
Rusų kalbą antrąja užsienio kalba besirenkančių mokinių skaičius Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį nežymiai mažėjo. 2009–2010 m. šios kalbos kaip antrosios užsienio kalbos mokėsi 79 proc., 2020–2021 m. – 75 proc. antrosios užsienio kalbos besimokančių moksleivių.
Prancūzų ir vokiečių kalbų pasirinkimas kasmet nežymiai auga, bet pedagogai baiminasi, kad, kaip planuojama, antrai užsienio kalbai tapus tik pasirenkama, sumenks motyvacija jos mokytis.
Nuo 2009 metų Lietuvoje kaip antrą užsienio kalbą galima rinktis ne tik anglų, rusų ar mažai populiarias vokiečių ir prancūzų, bet ir ispanų, italų, jidiš, latvių, lenkų, kinų ir kt. kalbas. Vis dėlto besimokančiųjų šių kalbų yra menkai ar išvis nėra. Ir taip neretu atveju yra ne todėl, kad vaikai ar jų tėvai to nenorėtų, – tiesiog mokyklos neturi šių kalbų mokytojų, o ir tėvai baiminasi, kad ugdymo įstaiga, netgi suradusi mokytoją, negalės garantuoti tokių pamokų tęstinumo ne vienus metus.
Šiuo metu pirmąją užsienio kalbą mokiniai mūsų šalyje renkasi antroje klasėje, antrąją – šeštoje, o trečią gali pasirinkti vienuoliktoje. Su retomis išimtimis kaip pirma užsienio kalba pasirenkama anglų. Kaip antroji populiariausia yra rusų.
Kartais siūlo ir danų kalbą
Lietuvos prancūzų kalbos mokytojų ir dėstytojų asociacijos prezidentė Danutė Stankaitienė sakė, kad šiemet pagausėjo, kad ir nežymiai, tų, kurie pasirinko mokytis prancūzų kalbos. Pedagogė linkusi tai sieti su karu Ukrainoje ir dėl to sumenkusiu noru rinktis rusų kalbą.
Deja, ir padidėjęs rodiklis menkai guodžia, mat planuojamame vidurinio ugdymo pokyčių projekte numatyta, kad antroji užsienio kalba bus ne privalomas, o pasirenkamas dalykas.
Pedagogai dvejoja, ar vyresnieji mokiniai rinksis mokytis antrąją kalbą, mat bus linkę susitelkti į dalykus, kurių egzaminus teks laikyti, o ir įvedamiems tarpiniams atsiskaitymams teks rengtis.
Šiemet, pasak D. Stankaitienės, justi ir didesnis nei anksčiau prancūzų kalbos mokytojų trūkumas.
Pedagogų stygius yra ir viena iš priežasčių, kodėl užsienio kalbų įvairovė bendrojo ugdymo mokyklose nėra didelė. Tačiau būna išimčių.
Kaip sakė D. Stankaitienė, tarkime, Vilniaus Simono Daukanto gimnazijoje siūloma danų kalba. Ją gali rinktis devintokai. Nuo šių mokslo metų atsiras ir švedų kalbos pamokos.
Situaciją gali pakeisti ir karas
Švietimo, mokslo ir sporto viceministras Ramūnas Skaudžius sakė, kad džiugina tai, jog pastaraisiais metais didėja antrąja užsienio kalba besirenkančių prancūzų ar vokiečių kalbą moksleivių skaičius. Pasak jo, toks augimas, kad ir nuosaikus, vos po 0,2–0,3 proc., matyti nuo 2014 metų.
„Manome, kad situaciją gali pakeisti mūsų pašonėje vykstantis karas, taip pat mokytojų amžiaus ypatumai. Tarkime, 2014 metais 3,9 proc. mokinių buvo pasirinkę prancūzų kalbą, o 2021 metais – 6,6 proc. Vokiečių kalbos populiarumas taip pat augo: 2014 metais ją buvo pasirinkę 13 proc., o 2021m. – beveik 17 proc.“, – padėtį apibūdino R. Skaudžius.
Pasak viceministro, tėvai užsienio kalbą – tiek pirmą, tiek antrą – vaikui dažnai parenka pagal tai, kokias užsienio kalbas patys moka. Tokią nuostatą ir viceministras, ir užsienio kalbos mokytojai vadina ydinga – mokyti juk yra pedagogų priedermė.
„Didelę reikšmę turi ir Lietuvos mokyklų tinklas. Labai mažos mokyklos neturi galimybių pasiūlyti antros užsienio kalbos pasirinkimo, todėl labai svarbu stiprinti mokyklų tinklą, taip sudarant galimybes vaikams mokytis norimų dalykų“, – kalbėjo R. Skaudžius.
Pasak jo, tarkime, lenkų kalbą, kaip užsienio kalbą, 2014, 2015, 2016 metais visoje šalyje rinkosi vos nuo 10 iki 30 mokinių.
Lenkų kalba: ir kaimynystė, ir stiprėjančios pozicijos
Kaip sakė Vytauto Didžiojo universiteto Lenkų kalbos ir kultūros centro docentė Irena Masoit, yra svarių prielaidų lenkų kalbai suvešėti Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose. Tai ir kaimynystės aspektas, ir tai, kad lenkų kalba ES yra gausiausiai vartojama iš slavų kalbų.
„Lietuvoje labai stiprios yra rusų kalbos pozicijos. Atrodo, lyg rusų kalba atstoja visas slavų kalbas. Bet dabar, keičiantis politinei situacijai Europoje ir Lenkijai stiprėjant politiškai, situacija galėtų pasikeisti. Juk lenkų kalba yra slavų kalba, Europoje turinti daugiausia vartotojų. Be to, mums tai kaimyninės valstybės kalba“, – aiškino I. Masoit.
Deja, pabrėžė ji, iki šiol nėra specialaus lenkų kalbos vadovėlio, skirto būtent lietuviams. Anot jos, rinkoje yra tik verstinė mokymosi priemonė „Lenkų kalba per 30 dienų“. Tiesa, šiuo metu pagal „Erasmus“ programą kuriamas interneto puslapis, pritaikytas ir lietuviams mokytis lenkų kalbos.
Pasak I. Masoit, Lietuvoje lenkų kalba yra paklausi kai kuriuose šalies regionuose – ten, kur yra lenkiško kapitalo įmonių, tarkime, Mažeikiuose, arba pasienio miestuose ir rajonuose, tarkime, Marijampolės, Alytaus apskrityse.
Tiesa, lenkų kalbos mūsų šalyje dažniau skuba mokytis ne mokiniai, o jau suaugę žmonės, kurie turi praktinių sumetimų. Jei lenkų kalba įsigalėtų bendrojo ugdymo įstaigose, anot I. Masoit, lenkų kalbos mokytojai, kurie rengėsi mokyti lenkų kalbos kaip gimtosios kalbos, neužtruktų pasirengti jos mokyti kitakalbius kaip užsienio kalbos.
Vis dėlto VDU Lenkų kalbos ir kultūros centro docentė atskleidė, kad lenkų kalbos mokytojų yra ne visoje Lietuvoje. „Polonistikos specialistų daug yra Vilniaus apskrityje, o kitur jų nėra. O kol lenkų kalbos nesimokoma Lietuvoje kaip užsienio kalbos, tol ir studijuoti lenkų kalbos neateina jaunuoliai iš kitų regionų“, – apie užburtą ratą kalbėjo I. Masoit.
Rusų kalbos mokytojai – vis vyresni
Užsienio kalbos pasirinkimą bendrojo ugdymo įstaigose veikia ir pedagogų amžiaus pokyčiai.
R. Skaudžius sakė, kad tarp prancūzų kalbos mokytojų yra nemažai jaunų specialistų. Panaši padėtis ir dėl vokiečių kalbos mokytojų.
„O štai kalbant apie rusų kalbos mokytojus matyti, kad padėtis yra kitokia – mokytojų iki 50 metų yra tik apie 13 proc.“, – sakė R. Skaudžius.
Viceministras pabrėžė, kad skirtingose Europos šalyse antrosios užsienio kalbos mokymosi laikotarpis skiriasi. Tarkime, Kipre, Austrijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje tai trunka ketverius metus, o Lietuvoje, Belgijoje, Danijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, Maltoje, Nyderlanduose – penkerius.
„Tyrimai rodo, kad pradedant mokytis kalbos palankesnis yra intensyvesnis mokymasis, nes mokiniai nespėja pamiršti, ko išmokę, ir matydami savo pažangą jie išlaiko motyvaciją.
Bet šiandien, didinant valandų skaičių, didėja ir bendras krūvis. Tai nėra paprastas dalykas. Žinau, kad kai kurios mokyklos pradeda mokyti antrosios užsienio kalbos jau nuo penktos klasės, skirdamos tam vidinių lėšų“, – kalbėjo viceministras.
Jis sakė, kad ministerija yra aptarinėjusi galimybę stiprinti antrosios kalbos pozicijas anglų kalbos, kuri jau tampa darbinė, sąskaita.
„Bet tai buvo tik idėja, ji iki galo neišdiskutuota“, – pabrėžė R. Skaudžius.
Jis žino apie prancūzų ir vokiečių kalbų mokytojų nerimą, kad, Lietuvoje patvirtinus naują vidurinės mokyklos sąrangą (pamokų tinklelį, kuriame numatoma, kiek kuriam dalykui skiriama akademinių valandų) ir antrąją užsienio kalbą priskyrus tik prie pasirenkamųjų dalykų, šios dvi ES kalbos mūsų šalyje išvis nunyks.
Viceministras pabrėžė, kad ši sąranga dar nėra patvirtinta. Pasak jo, projektas koduoja laisvę mokiniui – galimybę rinktis, ar tai būtų antra, ar trečia užsienio kalba, ar antras gamtos mokslų, socialinių mokslų dalykas. Kaip sakė viceministras, visi šie dalykai turėtų lygiavertį statusą.
„Manau, kad viskas labiau priklauso ne nuo vidurinio ugdymo sąrangos, o nuo paties mokytojo, kaip jis patraukliai moko. Nuo to priklauso ir antrojo dalyko pasirinkimas“, – mano R. Skaudžius.
Kaimynų padėtis: po anglų kalbos – rusų
Latvijoje 2020–2021 mokslo metais anglų kalbos kaip pirmosios užsienio kalbos mokėsi 207 076, arba 95,88 proc., visų besimokančiųjų. Vokiečių kalbos kaip pirmosios užsienio kalbos mokėsi 2 634 mokiniai, arba 1,22 proc. visų besimokančiųjų, o prancūzų kalbos – 1 208 besimokantieji, arba 0,56 proc. visų besimokančiųjų.
Latvijos ugdymo įstaigose, kuriose ugdoma latvių kalba, antrosios užsienio kalbos mokoma nuo 4 klasės. Šalyje nereglamentuojama, kokios užsienio kalbos, pavyzdžiui, prancūzų, rusų ar vokiečių, ugdymo įstaiga turi siūlyti mokytis kaip antrosios užsienio kalbos. Ugdymo įstaiga, bendradarbiaudama su įstaigos taryba, nustato antrosios užsienio kalbos mokymąsi, atsižvelgdama į tėvų ir mokinių pageidavimus, taip pat į pedagoginio personalo išteklius ir mokymo priemones.
2020–2021 mokslo metais rusų kalbos kaip antrosios užsienio kalbos Latvijoje mokėsi 76 079 mokiniai, arba 49 proc. visų mokinių, vokiečių kalbos – 20 244 mokiniai, anglų kalbos – 2 810 mokinių, prancūzų kalbos – 2 607 mokiniai.
Tokį pasiskirstymą, anot Latvijos švietimo ir mokslo ministerijos atstovės Martos Mackevičos, lėmė įvairios priežastys – istorinė mokyklos patirtis, mokytojų trūkumas, lėšų mokėti už kelias antrosios užsienio kalbos grupes stygius, taip pat tėvų susidomėjimo stoka.
Anglų, rusų, vokiečių, prancūzų ir kitų kalbų kaimyninėje šalyje mokoma ir kaip trečiosios ir ketvirtosios užsienio kalbų.
Estijoje praėjusiais mokslo metais 129 133 mokiniai, mokęsi pagal bendrojo ugdymo programas, mokėsi anglų kalbos, 58 880 – rusų, 12 158 – vokiečių ir 4449 – prancūzų kalbos. 2017–2018 mokslo metais šie rodikliai buvo tokie – 121 142, 51 768, 11 923 ir 4012. Kaip pirmoji užsienio kalba Estijoje dažniausiai renkamasi anglų, o kaip antroji užsienio kalba – rusų ar vokiečių.
Kaip rodo Eurostato duomenys, 2019 m. ES vidurinio ugdymo bendrojo lavinimo mokyklose anglų kalba buvo dažniausiai mokomasi užsienio kalba – jos mokėsi 96 proc. mokinių. Antroje vietoje buvo ispanų kalba (26 proc.), trečioje – prancūzų (22 proc.), ketvirtoje – vokiečių (20 proc.), toliau – italų kalba (3 proc.). Kone 3 proc. ES šalių mokinių mokėsi ne ES kalbos – rusų. Daugiausia rusų kalbos kaip užsienio kalbos besimokančių vaikų – Estijoje (68 proc.), Latvijoje (57 proc.), Lietuvoje (30 proc.) ir Bulgarijoje (24 proc.).
