Dėl vadinamojo Suvalkų koridoriaus klausimo Europos akys krypsta į žemėlapio pakraščius ieškant šio neaiškaus, iš esmės neapibrėžto žemės ruožo. Tuo tarpu Lietuvos žmonės, esantys ten, atsidūrė tarptautinės žiniasklaidos ir geopolitikos epicentre. Migracijos krizė, karas Ukrainoje, o dabar baimės dėl Rusijos – kaip atrodo gyvenimas šiame koridoriuje?
Jau ketvirtus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
Atvykęs į darbą Nerijus pamatė tai, ko nesitikėjo pamatyti per savo daugiametę tarnybą – kitoje pusėje kaukė sirenos, nakties dangų nušvietė šūvių serijos. Ginkluoti baltarusių pasieniečiai grupėmis artėjo prie sienos su Lietuva.
Nerijui atrodė, kad prasideda tai, kas per 30 nepriklausomybės metų buvo neįsivaizduojama – ginkluota akistata su kaimynine valstybe.
„Tas momentas buvo nejaukus“, – sako jis po metų, visureigiu mums lekiant smėlėtu pasienio keliu, vingiuojančiu palei pelkes ir tankius miškus.
Po kelių valandų tą praėjusių metų vasaros naktį šimtai migrantų ėmė brautis į Lenkiją ir Lietuvą. Tai privedė prie tiesioginės konfrontacijos tarp rytinių NATO narių ir Minsko režimo, kuris tūkstančius žmonių nukreipė Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos link.
Baltijos šalių pareigūnų akimis, jie buvo užpulti – Aliaksandras Lukašenka pasekė Turkijos prezidento Recepo Erdogano pėdomis panaudodamas migracija kaip ginklą.
Bet koks incidentas grėsė konfrontaciją paversti atviru konfliktu. Tačiau Lietuvos pasieniečiai išlaikė šaltą protą.
„Per tiek metų juos jau pažįstame. Provokuoja, o paskui žiūri, ką tu darysi“, – sako Nerijus.
Migracijos krizė, kuri buvo suvaldyta, anot kritikų, panaudojant atstūmimų politiką bei ES teisės pažeidimus, tebesitęsia iki šiol.
Ji taip pat žymėjo naują Baltijos šalių ir Lenkijos erą – nuolatinės regioninės įtampos, kuri vėl padidėjo Rusijai vasario 24 d. įsiveržus į Ukrainą.
„Kai išvažiuodavau į darbą, žmona atsisveikindavo kaip paskutinį kartą. Sakydavo: „Nežinau ar grįši“, – sako Nerijus, prisimindamas dienas, kai Rusijos tankai stūmėsi Kijevo link.
„Neaišku, kaip viskas turėtų pasibaigti [Lietuvoje]. Viskas taip paprastai nesibaigs, kad atsikelsi, ir viskas, – priduria Nerijus. – Kiekvieną dieną po vieną laiptelį žemyn. Nesusidėlioja galvoje, kad viskas gali gražiai pasibaigti.“
Kita krizė iškilo praėjus keliems mėnesiams po Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios, vėl primindama apie baimę, kad Baltijos šalyse gali kilti karas.
Birželį Lietuva pradėjo taikyti ES sankcijas Rusijos tranzitui į Kaliningradą. Maskva ribojimus prilygino „blokadai“, žadėdama „nediplomatinį“ atsaką. Briuselio ir Berlyno pareigūnai ragino deeskaluoti situaciją, pakartodami 2000-ųjų metų pradžios perspėjimus, kad neišspręstas Kaliningrado klausimas prives Maskvą ir NATO prie konflikto.
Kaip ir per Lukašenkos sukeltą migracijos krizę, pasaulio akys vėl nukrypo į Šengeno pakraštį. Šį kartą – į Suvalkų koridorių.
Suvalkų koridoriaus beieškant
„Čia turbūt prasideda vadinamasis koridorius“, – sako pasieniečio Nerijaus kolega Kęstutis, artėjant prie Baltarusijos ir Lenkijos sienos. Šis trijų valstybių sienos punktas žymi pietinį 80 km ilgio Suvalkų koridoriaus ruožo tašką.
„Kaip galima apibrėžti šį koridorių? – retoriškai klausia Nerijus. – Rusijos mastu visa Lietuva yra galimas [koridorius]. Ar jiems reikia vieno kelio, ar visos teritorijos – neaišku.“
Anot pasieniečių, apie Suvalkų koridorių pradėta kalbėti tik tada, kai ši problema pastarosiomis savaitėmis sprogo tarptautinėje žiniasklaidoje, o po to diskursą perėmė Lietuvos politikai ir institucijos.
„Mes patys susigalvojom baubą. Nereikia savęs gąsdinti. Reikia ruošis, [bet] tikėtis geriausio“, – sako Kęstutis.
Tačiau nerimas regioną apėmė jau vasario 24 d. invazijos metu. Panašiai kaip ir kitur Lietuvoje, vietiniai pasienio gyventojai, tarp jų ir kai kurių pasieniečių šeimos, pradėjo kaupti būtiniausius daiktus ir maisto atsargas.
Jų nerimas sutelktas į niekada Rytų Europoje nepatikrintą klausimą – ar NATO narės siųstų savo vyrus ir moteris kautis į pasienio tašką, kurį dauguma sunkiai rastų žemėlapyje? Kitaip tariant – „kas nori mirti už kažkokį niekam nežinomą kaimą Lietuvoje“, kaip neseniai apibendrino vienas estų generolas.
Nors grėsmė ir strateginė koridoriaus reikšmė egzistuoja, Lietuvos kariuomenės pareigūnai menkina riziką, susijusią tik su 80 kilometrų ilgio žemės ruožu.
„Jeigu įvyktų konfliktas tarp NATO ir Rusijos, į Suvalkų koridoriaus klausimą [...] būtų žiūrima kitaip“, – LRT.lt Vilniuje sakė šalies kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys.
Fronto linija apimtų visą Kaliningradą ir Baltarusiją, o Suvalkų koridorius neliktų izoliuotas žemės ruožas.
Bazės Baltarusijoje ir pačiame Kaliningrade taptų balistinių raketų ir NATO oro pajėgų taikiniu – ir rusai tai žino. „Tada jau tikrai [visos NATO pajėgos], ypač orlaiviai ir raketos, nebūtinai turi skristi per Suvalkų koridorių“, – pridūrė V. Rupšys.
Pasak Lietuvos karo akademijos gynybos analizės centro analitiko Liudo Zdanavičiaus, „Rusijos ir Baltarusijos pajėgos [Suvalkų koridorių] ne kartą naudojo puolamuosiuose karinių pratybų scenarijuose“.
Be to, Suvalkų koridorius tapo „brendu“ ir retorine priemone kalbant su kolegomis iš NATO ir kitų Europos šalių.
Panašiai kaip diskusijos apie Kaliningrado srities A2/AD „burbulą“ ir Baltijos šalių okupaciją per tris dienas, kurią prognozavo analitinis centras RAND, Suvalkų koridorius tapo „konceptu, kuris skatina asociacijas su NATO rytų flango saugumu“.
Didėjantis nerimas
Netoli Kapčiamiesčio, piečiausiame Suvalkų koridoriaus gale, eterio bangomis sklinda radijo transliacijos iš kaimyninių šalių. Naujienų pranešimuose iš Gardino, Baltarusijos miesto vos už 50-ies kilometrų, karas Ukrainoje nepaminimas nė karto.
„Mes nesiklausome, žmonės čia palaiko Ukrainą“, – sako viename Kapčiamiesčio muziejuje dirbanti Odeta Barkauskienė.
Miestelio centro gyventojai girdi sprogimus Gardino kariniame poligone. Ten Minsko režimas ir Maskva anksčiau rengė pratybas „Zapad“, į kurias buvo įtrauktos ir Suvalkų koridoriaus operacijų scenarijus.
Prieš Ukrainos invaziją Rusijos desantininkai taip pat nusileido tame pačiame poligone, o tuometiniai Lietuvos pareigūnai, nors ir neviešai, pripažino, kad tai buvo įspėjimas Vilniui.
„Kai šaudo, nemalonu. Bet kai pagalvoji, mokymai vykdavo visada, bet dabar atkreipiam dėmesį, nes yra įtampa“, – priduria O. Barauskienė. Tačiau „išpūstas tas burbulas, gąsdinimai, mes jau senai gyvename šalia Baltarusijos“, priduria ji.
O. Barauskienė pripažįsta, kad po vasario 24 d. viskas pasikeitė: „Tiesiog mes žinojome, kad toks [koridorius] yra, bet grėsmės niekada nejautėme iki vasario 24 d. Labai sunku susivokti, kad šiais laikais gali vykti tokie dalykai.“
„Nerimas yra, jis natūralus. Nenormalu, jei nereaguotum. [...] Nemanau, kad tas Suvalkų koridorius kažkuo pavojingesnis nei kita Europos sąjungos šalis ar Lietuvos vieta“, – sako ji.
Vietinėje kepyklėlėje dvi moterys kalba, kad jų kaimo turizmo sodyboje mažėja klientų.
„Daug kas bijo atvažiuoti, klausia, ar ramu, ar nėra tankų“, – sako Renata Leonienė, pridėdama, kad klausimai prasidėjo dar migracijos krizės metu.
„Nuo vasario 24 d. viena ausim klausom eidami miegoti, ar niekas neprasidėjo, – sako kepyklėlės savininkė Vaida Varnelienė. – Trisdešimt metų čia gyvenam, seniau apie jokius koridorius nekalbėjom. Dabar pagalvoji, kur bėgti, kur miegotum. Informacijos trūksta. Girdėjau, gal mokykloje būtų vieta pasislėpti.“
„Pažiūrėsim, kaip baigsis ta krizė [Lietuvoje]. Ar ji dar neprasidėjo“, – priduria ji.
Tvirtovė Lietuva?
Pakeliui į kitą koridoriaus galą, Vištyčio ežerą, kraštovaizdį papildo keli betoniniai bunkeriai, sovietų pastatyti prieš nacių invaziją.
Gegužės pabaigoje partijų parengtame gynybos susitarime taip pat buvo siūloma pastatyti fortifikacijų tinklą. Tačiau tokie planai sulaukė karių priekaištų.
„Nenoriu sakyti, ką turi omenyje politikai, – sako Lietuvos kariuomenės vadas V. Rupšys. – Aš žinau vieną – tiek operaciją planuojant, tiek operacijos planą sudarant, [...] visą laiką yra sudaromos karinių, inžinerijos, kliūčių planas. Tai visada yra susiję su manevru, su ugnimi. Jeigu kliūtys nepadengtos manevru ir ugnimi, jos bevertės.“
Jis pridūrė, kad civilinė infrastruktūra turėtų būti kuriama siekiant dvejopų tikslų: užtikrinti mobilumą, perkeliant sąjungininkų karius iš Lenkijos ir Vakarų Europos į Baltijos šalis, ir gynybos poreikius krizės metu.
Kai kurie planai, susiję su Suvalkų koridoriaus klausimu, jau juda į priekį. Dėl Rūdninkuose įrengto poligono ir dėl grėsmių Lietuva planuoja pertvarkyti Marijampolėje dislokuotą logistikos batalioną į pėstininkų dalinį.
Logistai persikeltų toliau į šiaurę, o pereinamuoju laikotarpiu Vaidoto mechanizuotasis batalionas būtų Marijampolėje.
„Neslėpsiu, kad tai ir su [Suvalkų koridoriaus klausimu] susiję, – sako V. Rupšys. – Suvalkų koridoriui skiriamas ypatingas dėmesys – mūsų, NATO, visų.“
Ukrainos pamokos
Suvalkų koridoriaus viduryje, Kalvarijoje, miškai ir pelkės užleidžia vietą dirbamos žemės plotams, jungiantiems Lietuvą ir Lenkiją.
Mindaugas Lietuvninkas, buvęs Kalvarijos Šaulių kuopos vadas bei kariuomenės ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) narys, savo gyvenimą pakeitė prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą.
Savaitę pamąstęs, jis nusprendė įsitraukti į kovą Ukrainoje, Lietuvoje paliko dvi dukras ir tris sūnus.
„Iš mūsų grupės pusė išvažiavo į mokymų centrą, o kitus namo išsiuntė. Nusprendė, kad jie netinkami“, – sako jis. Dėl saugumo sumetimų jo padalinys nebus atskleistas.
Per tris mėnesius tarnybos Ukrainoje M. Lietuvninkas sakė dalyvavęs mūšiuose prie Kijevo ir šalies pietryčiuose.
Iš jo 30-ies žmonių grupės žuvo keturi žmonės. Kartu su juo buvo atvykę dar du lietuviai.
Didžiąją dalį jų darbo pietryčių Ukrainoje sudarė, kaip jis vadino, partizaninės misijos – ėjimas į priešo kontroliuojamą teritoriją.
„Buvome apie du kilometrus įlindę į rusų pusę, kuri žemėlapiuose žymima kaip Rusijos [kontroliuojama] teritorija, – pasakoja jis. – Nėra fronto linijos, kaip buvo per Pirmąjį pasaulinį ar Antrąjį pasaulinį karą. [...] Įsikuria kariai miestelyje, tas miestas užimtas, dar už 4 ar 5 km kitas.“
„Per tuos tarpus galima eiti, pereiti, tarp tokių miestelių yra judėjimas, juk nėra viskas užminuota. Galima visur praeiti. Čia [Lietuvoje] lygiai tas pats būtų“, – priduria M. Lietuvninkas.
Jo buvusi KASP kuopa buvo atkurta 2016 m., praėjus vos keleriems metams po to, kai po Donbaso karo ir Krymo aneksijos Lietuva ėmė gaivinti kariuomenės plėtrą.
M. Lietuvninkas pakartoja kariuomenės vadų žodžius, jog Baltijos šalyse nematyti jokios grėsmės. Abiejose Suvalkų koridoriaus pusėse nėra karių telkimo, kuris buvo matomas aplink Ukrainą ištisus mėnesius prieš invaziją.
Tačiau jau šių Rusijos žingsnių pakako, kad kai kurie M. Lietuvninko draugai imtų ruoštis: „Daug mano draugų, net šeimomis, atėjo į Šaulius. Rusų kariuomenės susitelkimas pradėjo vienyti žmones.“
O jei karas vis dėlto kiltų čia, Lietuvoje, Ukrainos pamokos būtų kritiškai svarbios.
Lietuvos teritorinė kariuomenė, KASP savanoriai, anot M. Lietuvninko, „imtųsi partizaninio karo“. Yra dalinių, parengtų kovai miestuose, o kiti išsisklaidytų, panašiai kaip Ukrainoje, po kaimo vietoves.
„Net ir eilinis gali ekstra atveju suorganizuoti 2 ar 4 žmones, kurie gali nueiti su tuo pačiu „NLAW“ [prieštankiniu ginklu] ir smogti tankui, – sako jis. – Čia Ukrainos pamokos.“
„Ten [Ukrainoje] ne visur eina po 10 ar 30 žmonių. Eina 3 ar 4, išlindo iš krūmų, bumpt, ir jų nėra – dingo“, – priduria M. Lietuvninkas.
Kol kas Ukraina sėkmingai laikosi. Daugeliui Lietuvos gyventojų tai reiškia, kad bet koks konfliktas su Rusija išlieka mažai tikėtinas.
„Kol ukrainiečiams sekasi geriau, tol ir čia ramu“, – sako Stasė, parduotuvės Vištytyje darbuotoja.
„Kai juos iš kažkur išstumia, tai ir čia neramu darosi.“
