Ukrainos istorija dar mažai pažįstama ne tik vakariečiams, bet ir mums. Rusija bei jos vadovas Vladimiras Putinas atvirai ir įžūliai klastoja jos istoriją teigdamas, jog šią šalį sukūrė bolševikai. Iš tiesų tai yra tauta, kuri pažįsta gilias valstybines tradicijas. Todėl norėdami geriau suprasti, iš kur ukrainiečiai turi tokią didelę valią priešintis, mes turime atidžiau pažvelgti į šios tautos nueitą istorinį kelią. Apie tai „Istorijos detektyvų“ laidos vedėjas Virginijus Savukynas kalbėjosi su Vilniaus universiteto rektoriumi Rimvydu Petrausku.
– Kalbant apie Ukrainos istoriją tikriausiai reiktų prisiminti Kijevo Rusią. Ar nuo jos prasideda Ukrainos istorija?
– Valstybingumo tradicija dabartinės Ukrainos teritorijoje iš tiesų siekia tūkstantį metų. Kijevo Rusios negalima laikyti dabartinės Ukrainos tiesiogine priešistore, kadangi ji užėmė labai didelę teritoriją, buvo keli centrai – Kijevas, Naugardas. Tą valstybę apskritai sukūrė skandinavai, atvykę iš šiaurės vikingai. Ji buvo unikali viduramžių požiūriu valstybė, kuri egzistavo tam tikrą istorinį laikotarpį.
– Bet ar Maskva gali savintis Kijevo Rusią?
– Ji negali savintis, kadangi Maskvos apskritai kaip politinio vieneto tuo metu nebuvo. Ji iškilo tik XIV a. Kijevo Rusią traktuočiau kaip valstybę, kuri turėjo savo pradžią ir aiškią pabaigą. Žlugo po mongolų-totorių užkariavimų, po to atsirado virtinė teritorijų ir kunigaikštysčių. Jų tęstinumas Ukrainos žemėse taip pat vyko, viena iš jų buvo išskirtinė.
– Kuri?
– Haličo-Voluinės, dabartinės Vakarų Ukrainos teritorijoje. Ji XIII a. viduryje buvo maždaug Mindaugo Lietuvos lygio, su ja konkuravo dėl įtakos regione.
– Ir kartu mūsų kunigaikščiai giminiavosi.
– Taip, Mindaugo duktė buvo ištekėjusi už Haličo-Voluinės kunigaikščio Švarno, jis vienu metu net pretendavo į Lietuvos sostą, tik nesėkmingai. Haličo-Voluinės kunigaikštis Danielius Romanovičius, kuriam dabar Ukrainoje daug paminklų pastatyta, tais pačiais metais kaip Mindaugas net karūnuotas karaliumi, tikintis, kad irgi pereis į katalikybę, bet iš to nieko neišėjo. Šiaip ar taip, tai buvo reikšmingas politinis darinys Ukrainos teritorijoje, valstybingumo tradicijų yra labai daug. Kai Haličo-Voluinės kunigaikštystės neliko, nuo XIV a. prasidėjo lietuviškas laikotarpis, kai Gediminaičiai pradėjo ekspansiją kurdami didvalstybę. Jie užėmė didžiąją Ukrainos dalį – Kijevą, Voluinę, Podolę. Prasidėjo Gediminaičių kilmės valdovų viešpatavimas, kuris istorinėje atmintyje liko kaip mažai konfliktinis, visų pirma dėl to, kad Lietuvos valdovai racionaliai ir pragmatiškai elgdavosi.
– Kaip?
– Jie pasitenkindavo aukštesnės valdžios pripažinimu, kunigaikštis priimdavo vietos žmonių tikėjimą, tapdavo stačiatikiu. Neliesdavo vietos žmonių socialinių ir ekonominių susitarimų, pripažino esamą padėtį, vėliau prasidėjo elito suartėjimas. Nuo XV a. antros pusės vyko integravimo procesas.
– Ką turite omenyje?
– Kai kurios giminės iš Ukrainos pradėjo daryti karjeras ir Lietuvos valstybės centre – Bohovitinovičiai, Hornostajai. Vienas geriausių pavyzdžių – kunigaikštis Ostrogiškis, kuris tapo pirmuoju tikru Lietuvos etmonu, efektingos pergalės 1514 m. prie Oršos prieš Maskvos kunigaikštystę autorius. Jis fundavo cerkves, tai jungtis tarp ukrainietiškų žemių ir Lietuvos. LDK tos žemės priklausė iki Liublino unijos laikotarpio, kai 1569 m. Žygimantas Augustas tas teritorijas prijungė prie Lenkijos karūnos. Po unijos tai buvo bendra ATR teritorija, ryšiai nedingo. Naujas, nebe Kijevo Rusios valstybingumas, politinė tapatybė ėmė formuotis iš LDK ir ATR laikotarpių, kai unikalioje stepių erdvėje per XVI–XVII a. pradėjo stiprėti kazokų politinė tapatybė, kuri XVII a. išsiliejo į konfliktą, kadangi sustiprėjusi Maskva pradėjo karą. Abiejų Tautų Respublika, Maskva ir kazokai – susiformavo savotiškas trikampis. Tai buvo geriausias laikas, kai sustiprėjusią ir didelę politinę įtaką turinčią kazokų bendruomenę buvo galima integruoti į Abiejų Tautų Respubliką. Jie pajuto savo vertę ir prasidėjo derybos, kaip būtų galima transformuoti ATR į Trijų Tautų Respuliką, priimant kazokus (galima sąlygiškai vadint ukrainiečiais) kaip trečiąją ATR dalį. Hadiačo unija XVII a. antroje pusėje buvo toliausiai nuėjęs projektas, tačiau ji neįsigaliojo, istorinė proga buvo praleista. Sustiprėjusi Rusijos valstybė vieną po kitos užėmė teritorijas, susitarusi su dalimi kazokų.
– Bet kazokų savo vertės pajautimas leido tai padaryti. Jei ATR būtų juos pripažinusi, situacija būtų susiklosčiusi kitaip.
– Buvo istorinis šansas – kai kurios istorinės galimybės panaudojamos, čia buvo praleista galimybė. Jei kazokų galybė būtų tapusi ATR dalimi, gal nebūtų buvę padalijimų, istorija būtų pasisukusi kitaip. Tai alternatyvi istorija, o reali ta, kad LDK teritorijoje vėlyvaisiais viduramžiais įvyko dviejų modernių, istoriškai mums svarbių tautų – baltarusių ir ukrainiečių atsiradimas, genezė. Ukrainoje per XIX a. tautinis judėjimas tik stiprėjo. XX a. pradžioje, kai lietuviai galvojo, kaip konstruoti santykius su Lenkija – kurti atskirą valstybę ar būti su lenkais, tos pačios diskusijos vyko Ukrainoje. Kai lenkai 1910 m. pakvietė kartu švęsti Žalgirio mūšio jubiliejų, ir lietuviai, ir ukrainiečiai suderinę veiksmus net atsisakė vykti. Jei ne bolševikų agresija po I pasaulinio karo, ukrainiečiai buvo visiškai pasirengę sukurti savo valstybę, buvo jos vadovas, ji buvo paskelbta, tik SSRS užgniaužė jos tapsmą. Jei girdime aiškinimus...
– ...Putino, kai sakė, kad sukūrė bolševikai, Leninas. Kaip iš tiesų buvo?
– Tai teorijos apvertimas, kaip būna melagienose. Ukrainos valstybė, kuri formavosi, pirmaisiais egzistavimo metais buvo okupuota, didžioji dalis tapo sovietų dalimi, po įvairių kovų dalis atsidūrė Lenkijos teritorijoje ir buvo prijungtos po dar vienos 1939 m. agresijos.
– Iš tiesų ukrainiečiai turi gilią valstybingumo tradiciją. Negalima sakyti, kad tai tauta be valstybingumo tradicijos, kad tai apskritai nėra tauta, ką Putinas ir jo propagandistai mėgsta sakyti.
– Mums patiems reikėtų daugiau apie tai žinoti, patys per mažai žinome ir kalbame. Tada gal nestebintų, iš kur tas pasipriešinimas, politinė valia. Nežinome, kad sovietiniais laikais jie sugebėjo išlaikyti lavinimą, šeimose kalbėdavo ukrainietiškai, tai nėra iš naujo sukurta nacija. Nuo kazokų judėjimo tęstinumas labai stiprus ir valia turėti savo valstybę visuomet egzistavo.
– Ir šiandien tie, kurie priešinasi rusų kariuomenei, sako, kad reikia prisiminti kazokų dvasią.
– Manau, kad dabartinė Ukrainos savimonė, XX a. valstybės kūrimas, kazokų praeitis – tie stulpai, į kuriuos remiasi jų istorija.
– Dėkoju už pokalbį.
„Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu – sekmadieniais 15.45 val. per LRT televiziją.
