„Džiaugiuosi, kad mano prisiminimai nebuvo uždaryti“, – sako žurnalistės Živilės Kropaitės-Basiulės močiutė Ona Butrimaitė-Laurinienė. Ji – partizanų ryšininkė, politinė kalinė, tremtinė – paklausta, kas anūkei berašant knygą buvo sunkiausia, atsakė: „Akistata su praeitimi“.
„Anūkė klausia apie karus ir sąžinę“ – skelbiama Ž. Kropaitės-Basiulės knygos #fainiausiapasaulymočiutė“ viršelyje. O į anūkės klausimus, kaip sakė pati O. Butrimaitė-Laurinienė, atsakant kantrais ir kantrybė trūkdavo.
„O ką jūs davėt Lietuvai?“
„Žinai, Živilyte, man kiekvieną kartą buvo sunkiausia susitikti akistatoje su praeitimi“, – nuotoliu kalbėdama apie tai, kas jai buvo sunkiausia, kol anūkė rašė knygą, sakė O. Butrimaitė-Laurinienė.
Anūkė dažnai klausdavo, o močiutė, kaip sakė, vis kartotis turėdavo: „Labai išvesdavo iš kantrybės. Žinote, akistata su praeitimi... Išgyventi tai, ką pasakoji, tai ir buvo sunkiausia.“
O. Butrimaitė-Laurinienė dalijosi tuo, kas jai sunku ir dabar – tai girdėti žmones kalbant, kad ne tokios Lietuvos norėjo, kad ne už tokią Lietuvą stovėjo prie Seimo ar televizijos bokšto.
„Norėčiau pasakyti, kad tai nėra tikri lietuviai, jei jie reikalauja „ką mums davė Lietuva?“ O ką jūs davėt Lietuvai? Reikia duoti mainais – pirma duoti, paskui jau reikalauti. Mes, mano karta, labai daug atidavėm. Labai didelę kainą, labai brangiai sumokėjom už laisvę ir nėra didesnio atpildo nei laisvė“, – kalbėjo partizanų ryšininkė, politinė kalinė.
Ji sakė – jei žmogus nenori būti laisvas, tuomet ir sako, kad Lietuva jam nieko nedavė.
„Ne už tokius lietuvius kariavom, ne už tokius lietuvius vargom, kurie sako „ką man davei, Lietuva?“ – sakė kovą 93-ąjį gimtadienį švesianti O. Butrimaitė-Laurinienė.
O ir jaunąjai kartai partizanų ryšininkė linkėjimų turėjo: „Kad jie taip mylėtų Lietuvą ir būtų tokie drąsūs, kokie buvo partizanai ir kaip jie mylėjo Lietuvą. Jeigu mylės, tai ir apginti sugebės.“
Priminė knygos epizodą
Rašydama knygą Ž. Kropaitė-Basiulė, kaip ir skelbia knygos viršelis, močiutės klausė apie karus ir sąžinę. Būtent žodis „karas“ yra tai, ką paskutinėmis dienomis, Rusijai užpuolus Ukrainą, girdime dažniausiai. Knygos autorė kalbėjo, kad tokia situacija priminė vieną knygos epizodą.
Ne už tokius lietuvius kariavom, ne už tokius lietuvius vargom, kurie sako „ką man davei, Lietuva?“
O. Butrimaitė-Laurinienė
„Kur irgi nebuvo taip, kad žmonės sustojo su ginklais ir sako „na, kadangi buvo Pirmas pasaulinis karas, tai jau turbūt bus ir antras“, o jie pasiruošę kažką tame kare nuveikti, nes žino, kad tas karas tikrai bus.
Jie irgi nežinojo. Atėjo bolševikų mobilizacija, pradėjo rusai į kariuomenę kviesti. Jie tada pradėjo galvoti, kaip rašo močiutė, „ką jau tie rusai mums tokio gero padarė, kad mes su jais eitume į tą kariuomenę?“. Tada sako „ai, lietuvių gi niekas nežudys, ai, karas ilgai netruks, kažkur pasislapstysime“. Man ta mintis kiek nerami“, – Vilniaus knygų mugėje vykusio pristatymo metu kalbėjo Ž. Kropaitė-Basiulė.
Pasak jos, net ir dabar, kai iki paskutinėmis minutės tikimasi, kad prieš neateis, galima suprasti, jog taip buvo visais laikais – niekas negalvojo, kad jei buvo Pirmasis pasaulinis karas, tai kada nors ateis ir dar vienas.
„Man tai kelia nerimą. Man atrodo, kad tuomet yra gerai rašyti apie žmones, kurie, kas bebuvo, viską išgyveno ir sustiprėjo. Tai yra būdas parodyti, kad yra įvairių ėjimo į šviesą ir stiprėjimą būdų ir kad tos šviesos daug gali būti jei ne gyvenime, kurio didžiąją dalį praleidai kare, tai, pavyzdžiui, gilioje senatvėje“, – sakė autorė.
Ž. Kropaitė-Basiulė kalbėjo, kad jau prieš dešimtmetį jos socialinio tinklo paskyroje atsirado pirmasis įrašas, pažymėtas grotažyme „fainiausiapasaulymočiutė“. Tačiau jos močiutės atsiminimai į puslapius pradėjo gulti jau anksčiau.
„Labai būčiau norėjusi anksčiau tai padaryti [parašyti knygą]. Jos prisiminimai visada buvo, jie buvo ir Aukštaitijos partizanų almanache išleisti ir buvo sąsiuvinis, kurį aš kažkada pati perspausdinau į kompiuterį, kokio septintoje ar aštuntoje klasėje.
Bet atėjo laikas, kai supratau, kad noriu knygą parašyti. <...> Vis girdėdavau ir viena politikė, kurios neminėsiu, sakė „ai, vienodi tie tremtinių prisiminimai, neįdomūs, vienodai visi rašo, mus pravirkdyti bando, neįdomu“. Tai į ją aš nereagavau, bet reagavau į bendrą norą, kad būtų kažkaip kitaip parašyta ta tremtinių prisiminimų knyga, kad ji būtų galvojanti apie šiuolaikinį skaitytoją“, – dalijosi autorė.
Ji kalbėjo, kad močiutės mintys, humoras, aktyvus besidomėjimas šiandienos politika ir gebėjimas aiškiai vertini įvykius pasufleravo, kad jos pasakojimai turi būti perkelti į dabartį.
