Lietuvoje

2021.12.17 05:30

Prieš 30 metų sugrįžome į LRT: unikalūs žurnalistų liudijimai apie čia siautėjusių karių palikimą

Janina Mateikienė, LRT RADIJAS, Domantė Platūkytė, LRT.lt2021.12.17 05:30

1991-ieji. Sausio 13-oji. 2 valanda ir 1 minutė. Lietuvos radijo transliacija nutilo. Lietuvos radijas ir televizija buvo užimti 222 dienas. Sausio 13-ąją prisiminę darbuotojai atviri – jautė didžiulę baimę, tačiau suprato, kodėl žmonės nebijojo stoti prieš tankus. Į LRT pastatą sugrįžę darbuotojai rado suniokotą techniką, rūgštimi apipiltą aparatūrą ir dėl skubėjimo pasišalinti sovietų nepabaigtus pietus.

Lygiai prieš 30 metų, 1991-ųjų gruodžio 17-ąją, Lietuvos radijas, atnaujinęs sovietų kareivių ir kolaborantų sugadintą įrangą, suremontavęs nusiaubtas studijas ir patalpas, vėl pradėjo transliuoti savo programas iš Simono Konarskio gatvės.

1991 m. sausio 13-osios naktį sovietų kariuomenė grubiausia jėga puolė Lietuvos radijo ir televizijos pastatą. Į Konarskio gatvę privažiavo tankų, šarvuočių, sunkvežimių su desantininkais. Čia budėję ir LRT gynę žmonės bandė sulaikyti desantininkus, tačiau kareiviai, daužydami buožėmis ir šaudydami, mėtydami po kojomis sprogmenis, įsiveržė į pastatą. Okupantų tikslas buvo nutraukti radijo ir televizijos transliacijas ir Lietuvą palikti be informacijos.

LRT darbuotojų prisiminimai apie Sausio 13-osios įvykius ir sugrįžimą į LRT gruodžio 17 dieną

Lietuvos radijo transliacija nutilo

Sausio 13-oji. 2 valanda ir 1 minutė. Kareiviams įsiveržus į centrinę aparatinę ir studiją, nutilo Lietuvos radijo transliacija. Po 40 sekundžių Lietuvos radijas prabilo iš Sitkūnų.

Tą pačią naktį buvo atnaujinta transliacija iš Radijo studijos Aukščiausiojoje Taryboje – Seime. Dar po paros, naktį iš sausio 14-osios į 15-ąją, vidurnaktį, Lietuvos radijas pradėjo transliacijas iš Aklųjų ir silpnaregių garso įrašų studijos.

Lietuvos radijas ir televizija buvo užimti 222 dienas. Po pučo pralaimėjimo Maskvoje sovietų kariai ir čia dirbę kolaborantai išsinešdino. Rugpjūčio 22-ąją pastatai buvo atgauti ir darbuotojai galėjo grįžti.

Tačiau studijose, aparatinėse ir darbo kabinetuose vaizdas buvo baisus – aparatūra, pultai sulaistyti gesintuvų rūgštimi, viskas sudaužyta, sulaužyta, išgrobta, suniokota. Atnaujinus sugadintą įrangą ir nusiaubtas patalpas, iš S. Konarskio gatvės radijas vėl pradėjo transliuoti gruodžio 17-ąją.

Pateikiame Lietuvos radijo žurnalistės Janinos Mecelicaitės-Mateikienės įrašytus kolegų – žurnalistų, inžinierių, dirbusių Sausio 13-osios naktį ir okupacijos sąlygomis, prisiminimus.

„Kai kurie pultai buvo aplieti gesintuvų sieros rūgštimi“

„Buvo jaučiama, kad įtampa kyla. Nutarėme pakeisti Lietuvos radijo šaukinius. (...) Mes klausytojams norėjome pranešti, kad būtent čia yra Lietuvos radijas, kad žmonės nebūtų suklaidinti, jei kas nors norės prisidengti mūsų vardu ir skelbti neteisingą informaciją. Pasirodo, tai buvo svarbu, nes vėliau pradėjo veikti propagandinė radijo stotis iš Kaliningrado“, – prisiminė tuo metu Lietuvos radijui vadovavęs Nerijus Maliukevičius.

Anot jo, sausio pradžioje politinė atmosfera kaito ir darbuotojai jautė, kad kažkas gali įvykti: „Prisimenu, prieš maždaug 10 dienų iki puolimo kažkoks veikėjas išdaužė mūsų pastato langą ir įvirto į radijo patalpas. Jis pasakė, neva kažkas jam davė pinigų ir dėl to jis taip padarė. Galima manyti, kad kažkas tikrino mūsų budrumą, per kur galima patekti.“

Kaip pasakojo N. Maliukevičius, ruošiantis blogiausiam, radijo korespondentės Kaune buvo paprašyta paruošti juostelę, jei studija Vilniuje būtų užimta: „Ir iš tiesų, desantininkams nutraukus transliacijas iš Vilniaus, siųstuvai Sitkūnuose greitai perėmė transliaciją, buvo skelbiama keliomis kalbomis, kad užimtas Lietuvos radijas ir televizija ir TV bokštas.“

Tuometinis Lietuvos radijo vadovas pažymėjo – visi, kurie tuo metu dirbo, buvo labai išradingi ir kiekvienas savo darbe darė viską, ką tik įmanoma, nereikėjo jokių komandų ar nurodymų.

Prisimenu, ir mane pastatė prie lifto, dar davė į sprandą, neva dar ieškojo, ar neturim ginklų, – visiškai neįsivaizduojama, jog ką nors galėjome turėti.

N. Maliukevičius

„Kai tankai apsupo radiją, pralaužė tvoras, įvažiavo į vidinį kiemą, žmonių aplink pastatus buvo daug, juos desantininkai mušė šautuvų buožėmis, šaudė, dužo aplinkinių namų langų stiklai. Į LRT pastatą įsiveržė desantininkai, visas duris jie išlaužė ir atidarinėjo kojomis, nežiūrėdami, ar jos atrakintos, ar užrakintos buvo.

Daug žmonių sėdėjo užsigesinę šviesas, visus statė prie sienos. Prisimenu, ir mane pastatė prie lifto, dar davė į sprandą, neva dar ieškojo, ar neturim ginklų, – visiškai neįsivaizduojama, jog ką nors galėjome turėti. Puolimas prasidėjo apie 2 valandą nakties. Visa administracija buvo pasilikusi darbe. Vadovams net klausimo negalėjo būti, kad sėdėtume namie“, – dalijosi N. Maliukevičius.

Tuometis Lietuvos radijo vadovas kalbėjo, kad visi buvo atviri padėti, nešė maistą, siūlė patalpas darbui. Jis pabrėžė – buvo svarbu, kad žmonės žinotų, jog radijas veikia.

Pasitraukus sovietų kariams ir darbuotojams sugrįžus į Lietuvos radijo ir televizijos pastatus, „viskas buvo labai baisu“, pasakojo N. Maliukevičius: „Kai kurie pultai buvo aplieti gesintuvų sieros rūgštimi, juostos, archyvai, technika suniokoti, aparatūra buvo sugadinta specialiai.“

Anot tuomečio radijo vadovo, visą radijo okupacijos laiką buvo svarbu pateikti informaciją ir žurnalistams anglų kalba, o prie užgrobtų pastatų vagonėlyje nuolatos badavo išvaryti darbuotojai.

„Pamenu vieną ilgą savo interviu BBC televizijai. Sakiau, Lietuva 22 metus buvo laisva valstybė iki karo ir tai yra pagrindas, dėl ko mes laimėjome. Išsivaduoti siekiančios Gruzija, Ukraina neturėjo tos laisvės, jos 70 metų jau buvo sovietinės valstybės. Jų genuose nebebuvo senelių ir tėvų laisvės patirties“, – tvirtino pašnekovas.

„Man pasidarė net žalia akyse“

Radijo inžinierius Jonas Kasciuškevičius Sausio 13-osios naktį dirbo radijo centrinėje aparatinėje. Jis patyrė sovietų kareivių brutalumą jiems užgrobiant Lietuvos radiją ir televiziją, o sausio 14-ąją jau įrenginėjo laikinas studijas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos bibliotekos garso įrašų namuose.

„Darbe budėjau naktį prieš Sausio 13-ąją. O sausio 12-ąją pradėjo tankai važinėti, pranešimai neramūs ėjo ir aš pasilikau darbe. Tą naktį ir įvyko užgrobimas, išvijo jėga. Parbėgom namo ir laukėm ryto“, – pasakojo J. Kasciuškevičius.

O prieš Sausio 13-osios naktį darbuotojai ruošėsi, kad gali įvykti užpuolimas: „Iki tol radijo studijos buvo nerakinamos, tačiau išvakarėse visoms studijoms suradome raktus ir tvarkingai užsirakinome visas duris. Kai įsiveržė į radijo pastatą kareiviai, jie laužė, daužė spynas, į jas šaudė. Iš visų kabinetų vijo į koridorių žmones, išmetė ir laukan. (...)

Visas mūsų pastatas buvo apjuostas autobusais, buvo daug žmonių, degė laužai, virė arbata. Prieš antrą valandą nakties pasigirdo šūviai prie bokšto, sprogimai, tapo aišku, kad kažkas dedasi baisaus. O apie 2 valandą ir prie mūsų pastato iš Geležinio Vilko gatvės į Konarskio gatvę pasuko šarvuotos tanketės ir sunkvežimiai su kareiviais.

Atrodė, kad jie didžiuliu greičiu pravažiuos, bet staiga stabdė, pasuko tiesiai į minią, metė dūmines granatas į minią, iš sunkvežimių pasipylė kareiviai ir per vieną langą įsiveržė į pastatą. Kai jau vedė mus į gatvę, nusileidom į pirmą aukštą, o ten jau guli aštuoni žmonės.

Išsigandau, kad gal kas nors pašauti. Tuo metu lauke prasidėjo didžiulis šaudymas, man liepė grįžti ir gultis šalia tų jau gulinčių. Pasirodo, tai mūsų apsaugos darbuotojai buvo suguldyti, jie buvo visi gyvi, bet pirmas įspūdis – šiurpokas“, – prisiminimais dalijosi J. Kasciuškevičius.

Pasak radijo inžinieriaus, į centrinę aparatinę įsiveržė trys gerai ginkluoti kariai, jie galimai buvo iš Alfa grupės. Įsiveržę kariai liepė išjungti radijo transliaciją.

Labai supyko, kad dar kažką rodo, tada priėjo prie stovų, kur buvo gal 600 kabelių, ir visus ištraukė.

J. Kasciuškevičius

„Aparatinėje buvo tamsu, degė daug lempučių, todėl nesuprasdamas radijo technikos nežinojai, ką daryti. Todėl liepė man išjungti viską, o jei ne, tai šaus. Aš atsisakiau. Tada sako: išjunk, nes viską išdaužysiu. Supratau, kad jie ketinimų nepakeis, buvo gaila, kad viską sudaužytų, nes tikėjomės kada nors radiją atgauti, todėl sakiau „išjunkite, kur dega lemputės“.

Ir jie viską iš eilės išjunginėjo, kol nutilo radijas. (...) Po to, kai viską išjungė, dar rodė televizorius Eglę Bučelytę. Labai supyko, kad dar kažką rodo, tada priėjo prie stovų, kur buvo gal 600 kabelių, ir visus ištraukė. Man pasidarė net žalia akyse, kaip mes sujungsime juos vėl, kai sugrįšime, nes tą suprasti ne bet kas galėjo“, – sakė J. Kasciuškevičius.

Jo teigimu, sugrįžus darbuotojams, centrinė aparatinė buvo kiek mažiau suniokota, o darbuotojai dar rado sovietų nesuvalgytų koldūnų: „Matyt, taip skubėjo išsinešdinti, kad pietų nespėjo suvalgyti.“

Tačiau aukštu žemiau pultai buvo sulyginti kaip stalas, o mikrofonai, rankenėlės, mygtukai buvo nulaužyti arba išvogti, koncertinė radijo studija – išdraskyta. Buvo kabinetų, kurie buvo paversti visiškais šiukšlynais.

„Suprantu, kodėl žmonės tada nebijojo stoti prieš tankus“

Žurnalistas Vytautas Markevičius Sausio 13-osios naktį dirbo radijo pastate. Anot jo, desantininkų ginklai buvo atgręžti į čia dirbusius žmones ir iki šūvio trūko tik akimirkos. Sausio 13-osios naktį žmonės žurnalistams pranešdavo, kaip juda karinė technika, tad V. Markevičius kartu su kitais žinią užrašydavo ranka ir nešdavo į studiją, kur dirbo Bernadeta Lukošiūtė ir Algimantas Sadukas, jie iš karto tai perskaitydavo.

„Kai prasidėjo puolimas, matėme vaizdus, kad televizija jau užimama, ir po kelių minučių ketvirtame aukšte, kur yra radijo studijos, išsirikiavo desantininkai. Mus pirmiausia išrikiavo trečiame aukšte, paskui užvarė į ketvirtą aukštą. Jie atgręžė į mus automatus. Aš, kaip atsargos karininkas, žinau, ką reiškia prieštankinis ginklas, jei būtų paleidę ugnį, per sienas pereitų.

Jie pasakė, kad, jei nenutils diktoriai, šaus per stiklą. O diktoriai buvo užsirakinę duris. Mes matėme, kad išeities nėra, tada diktoriai atrakino duris. Tada mus pastatė visus prie sienos ir, kas baisiausia, užvedė automatinius AKM automatus. Jei būtų pradėję šaudyti, būtume visi žuvę“, – kraupius įvykius prisiminė V. Markevičius.

Galiausiai visus suvarė į vieną kabinetą, jame laikė keletą valandų. O laukimas buvo baisus, nes desantininkai sakė: mes jus išvešime ten, kur reikia.

„Gal ir pražilau nuo tos nežinomybės, nes tai išvargino ir iškankino. Vienintelė paguoda, kad leido paskambinti namo, pranešti, jog esame gyvi. Kareiviai budėjo prie mūsų visą laiką. Bet jau elgėsi ramiai, nusiėmė šalmus. (...) Desantininkai buvo neapgirtę, bet, manau, apduję nuo narkotikų. Visų akys buvo stiklinės, apsiblaususios, ir juos troškino – jie išgerdavo po grafiną vandens iš karto“, – prisiminė žurnalistas.

Desantininkai buvo neapgirtę, bet, manau, apduję nuo narkotikų. Visų akys buvo stiklinės, apsiblaususios, ir juos troškino – jie išgerdavo po grafiną vandens iš karto.

V. Markevičius

Jis pridūrė: „Mus tik Dievas išgelbėjo, kad nebuvo aukų. (...) Kai mus varė į lauką, tada pradėjo mušti. Aš gavau smūgį į pilvą, tik žiežirbos pasipylė, bet išsilaikiau neapvirtęs. O Vytukas Vitkus griuvo, per jį vaikščiojo kareiviai ir labai sužalojo. Bet visi gyvi išėjome. Kai išėjome į lauką, bendra euforija sumažino įtampą, atrodo, ir žūti būtų nebaisu. Suprantu, kodėl žmonės tada nebijojo stoti prieš tankus.“

„Aš pamenu tą momentą, kai nutilo radijas ir televizija“

Lietuvos radijo fondinių įrašų skyriaus vadovas Jonas Mašanauskas sakė, kad Sausio 13-osios išvakarėse parlamento plenarinis posėdis užtruko ilgai: „Rodos, Vytautas Landsbergis pasakė, kad gali būti šturmas – apsisprendimas laisvas, kas norite, galite išeiti. Žmonių buvo labai daug, smėlio maišai sudėti, vyrai su amunicija, kokią jie turėjo, ir laukėme to puolimo.“

„Aš pamenu tą momentą, kai nutilo radijas ir televizija. (...) Dar prisimenu, kai Sausio 13-osios išvakarėse buvau parėjęs namo užvalgyti, žiūrėjau televizorių ir išgirdau informaciją, kad „Jedinstvo“ ruošiasi eiti pulti Ministrų Tarybą. Aš paskambinau savo svainiui Algiui Nasvyčiui, kuris tada buvo statybos ministras, sakau, ar matai, kas darosi.

Aš pamenu tą momentą, kai nutilo radijas ir televizija.

J. Mašanauskas

Jis iš karto bėgo į Ministrų Tarybą ir vienas pirmųjų atvažiavo, užbarikadavo pastatą ir ėmė kviesti žmones saugoti. O aš tuomet išbėgau į Seimą ir dar pasiėmiau sūnų Kiprą. Mano žmona diktorė Undinė Nasvytytė sako: užtenka, kad tu vienas į pavojų eini. Bet mes išėjom abu su sūnumi, naktį praleidom Seime ir ačiū Dievui, kad neteko išgyventi šturmo“, – pasakojo J. Mašanauskas.

„Sėdėjom baimės kupinom akim, atvipusiais žandikauliais, visiškoj tyloj“

Žurnalistas Virginijus Mičiulis, sužinojęs, kad radijas užimtas, išvyko dirbti į Seimą, ten liko keletui parų: „Išeiti buvo baisu. Vis sakė, kad čia puls, puls. Mobiliųjų telefonų nebuvo. Aš paskambinau kaimynui ir paprašiau pakviesti žmoną. Pasakiau, kad šiąnakt negrįšiu. Ji pradėjo verkti, sakė, kad Seimą puls. Aš ją bandžiau raminti, sakau, čia yra žmonių, kurie jau po tris naktis nakvoja ir nieko neatsitiko, pernakvosiu ir aš. Taip ten ir likau.“

Sąlygos parlamente buvo šiaip sau – čiužinį pasitiesdavo koridoriuje, nusiprausti nėra kur: „Atėję vakare dar turėdavome paruošti rytinę žinių laidą, surinkdavome informaciją apie būsimą plenarinių posėdžių darbotvarkę, parengtus įstatymų projektus. Pakviesdavome kurį nors deputatą. Atsimenu, jų rankogaliai būdavo labai juodi. Matyt, jie ilgai nepareidavo namo nusiprausti ir pasikeisti rūbų.“

Tačiau, teigė V. Mičiulis, šis nelengvas laikotarpis per visą karjerą buvo vienas gražiausių ir prasmingiausių. Pati J. Mecelicaitė-Mateikienė pridūrė, kad, atidirbusi savo parą Seime, čia pamiegojusi naktį, ryte ištransliavo žinių laidą ir išvažiavo į savo vestuves.

Kaip svarstė V. Mičiulis, tuo metu ir gyvenimas, ir darbas buvo karo sąlygomis, tačiau tai buvo prasmingiausios darbo dienos.

„Vieną vakarą ten leidom, pradėjo žmonės skambinti, kad Seimą puls, sulaukėme keleto kolegų skambučių: „Ar žinot, kad šiąnakt jus ims?“ Sėdėjom baimės kupinom akim, atvipusiais žandikauliais, visiškoj tyloj. Nežinai, kaip reaguoti, išeiti negali, gal kam paskambinti atsisveikinti.

Pakviesdavome kurį nors deputatą. Atsimenu, jų rankogaliai būdavo labai juodi. Matyt, jie ilgai nepareidavo namo nusiprausti ir pasikeisti rūbų.

V. Mičiulis

Mes taip sėdėjom mirtinoj tyloj, o po plenarinių posėdžių salę pradėjo skraidyti šikšnosparnis. Ir įėjo Putelis, jis buvo visiškai plikas. Pamatė mūsų ištįsusius veidus, tą šikšnosparnį ir sako: „Ko bijote, jis į plaukus gi nesivelia.“ Ir mes pažiūrėję į jo pliką galvą pradėjome isteriškai juoktis“, – pasakojo žurnalistas.

Įtampa lydėjo ir kiekvieną dieną, ir kiekvieną naktį, kai prie studijos budėdavo ginkluotas karys su primityviu šautuvu.

„Važiuojant per Lazdynus, radijas buvo užgrobtas ir nutilo“

„Nuojauta, kad sovietų kariuomenė gali užpulti LRT, buvo, nes jau buvo brutalia jėga užimti Spaudos rūmai, išvaryti ten dirbę žurnalistai. Nuo gruodžio į Lietuvą buvo įvesti papildomi sovietų kariuomenės daliniai ir pradėti aktyvūs kariuomenės veiksmai prieš teisėtą Lietuvos valdžią. Pavojus buvo jaučiamas“, – tvirtino LRT darbuotojų liudijimus surinkusi žurnalistė J. Mecelicaitė-Mateikienė.

Pasak jos, Lietuvos radijas sovietams ir jų ideologams buvo nepalankus, nes nuo Sąjūdžio pradžios jis buvo pagrindinis nepriklausomybės idėjų skelbėjas.

Kai J. Mecelicaitė-Mateikienė atvyko prie televizijos bokšto, jau vyko jo šturmas, visi įvažiavimai link jo buvo užstatyti karine technika, nebuvo net kur sustoti, todėl buvo nuspręsta važiuoti link LRT.

„Važiuojant per Lazdynus, radijas buvo užgrobtas ir nutilo. (...) Kai įrašinėjau prie užgrobto radijo, čia dar siautėjo kareiviai. Savo brolį ir jo draugą prašiau stebėti, ar aplink nėra desantininkų. Pasirodo, atsargumas pravertė, nes kolega Vidas Linkevičius buvo padaręs tą naktį įrašų, norėjo patekti į radijo teritoriją, jį kareiviai primušė, atėmė magnetofoną.

Kai įrašinėjau prie užgrobto radijo, čia dar siautėjo kareiviai.

J. Mecelicaitė-Mateikienė

Tą naktį aš norėjau padaryti įrašų ir prie Seimo, bet žmonės buvo be galo sukrėsti ir taip susikaupę meldėsi, kad net negalėjo kalbėti. Sausio 13-osios nakties atmosfera ir nuotaika, žmonių išgyvenimai, išgąstis, drąsa, pasiryžimas ginti Lietuvą atsispindi įrašuose, kuriuos aš išsaugojau“, – sakė žurnalistė.

„Čia būdami žmonės visą laiką buvo pasiryžę baisiems dalykams“

Lietuvos radijo žurnalistė Nina Mackevič po Sausio 13-osios šturmo atėjo dirbti į radijo studiją Seime, čia kartu su kitais kolegomis rengė laidas rusų kalba.

„Netiesa, kai „Jedinstvo“ tvirtino, esą rusakalbiai nežinojo, kas vyksta. Visa informacija apie kariuomenės judėjimą, apie politikų sprendimus, visus įvykius buvo skelbiama ir lietuvių, ir rusų kalba. Aš pamenu, labai tiksliai viską versdavom, kad būtų ta pati informacija“, – teigė N. Mackevič.

Ji pasakojo sausio 12-osios naktį pamiegojusi ir nuėjusi į rusiško laikraščio redakciją, kuri buvo įsikūrusi Gerosios Vilties gatvėje.

„Ten naktį sėdėjom, dirbom. Staiga girdžiu – bumbsi, kaip man pasirodė, lyg kilimą valytų. Mano būsimas vyras Olegas Kurdiukovas sako – šaudo. Aš negalėjau patikėti. Bet bėgome prie radijo pastato. Tai buvo momentas, kai važiavo šarvuočiai. Ir man buvo be galo gėda, kadangi aš pati rusė.

Dar nežinojau, kad žuvo žmonių, bet buvau apimta baisios neapykantos kariuomenei. Ir bandžiau patekti į teritoriją pro vartus, kur dabar įvažiuoja automobiliai į kiemą. Ten kieme buvo jau išvarytas be striukės mano kolega Eduardas Kosabuckis. Jis mane sulaikė, kad nebėgčiau, tuo momentu per langą pamačiau nukreiptą automatą. Radijas ir televizija jau buvo užimti“, – pasakojo N. Mackevič.

Tai buvo momentas, kai važiavo šarvuočiai. Ir man buvo be galo gėda, kadangi aš pati rusė.

N. Mackevič

Vėliau žurnalistė kartu su kolege nubėgo į laikraščio redakciją ir viską sunaikino: „Turėjome daug tremtinių laiškų iš Sibiro, kurie dar nebuvo grįžę, jie mums aprašydavo savo kančias. Visą archyvą sunaikinome, bijodami, kad, jei perims valdžią, darys kratas, ras jiems nepalankius dokumentus, kad žmonės nenukentėtų.“

Pasak N. Mackevič, vėliau, po mėnesio, psichologas Eugenijus Laurinaitis žurnalistams patarė atsitraukti nuo Seimo – eiti namo ir atsipalaiduoti, bendrauti su žmonėmis ir taip išsivaduoti iš įtampos, nes „čia būdami žmonės visą laiką buvo pasiryžę baisiems dalykams“.

„Sausio 13-oji buvo riba – ar tu pasilieki praeityje, ar eini į priekį“

Radijo komplekso viršininkas Viktoras Randakevičius prisiminė, kad sausio pradžioje nuotaika buvo ir šventiška, ir nerami – mitingai, visuotinis pakilimas, bet čia pat buvo kalbos, kad jėga ketina susidoroti su tais procesais, kurie vyko Lietuvoje.

Jis sakė nesitikėjęs, kad desantininkai gali pulti radiją, ir teigė vėliau supratęs, kad ta akcija buvo skirta įbauginti, siekiant parodyti, kad Sovietų Sąjunga stipri ir su nacionalistais gali susidoroti jėga.

„Naktį išgirdau, kad puola, iš namų mačiau šviečiančias kulkas prie bokšto. Supratau, kad buvo teisūs, kurie manė, kad puls. Apie 3 valandą nakties atvažiavau prie radijo, ten buvo mano kolektyvo žmonės. Bet pastatas jau buvo užimtas, aplink – karinė technika, mano kabinete vaikšto žmonės – tai mačiau per langą. Buvau labai sukrėstas“, – pasakojo V. Randakevičius.

Užėmus Lietuvos radijo ir televizijos patalpas, radijo komplekso viršininkas dirbo iš Aklųjų ir silpnaregių sąjungos bibliotekos.

„Nejauku buvo dirbti naktimis. Nakčiai daugiausia likdavo dirbti moterys, visos operatorės (...). Bokštas užimtas, Konarskio gatvėje šeimininkauja kareiviai, po miestą važinėja tankai. Susidoroti su mumis būtų buvę labai paprasta. (...)

Daug tokių momentų, kur buvo pasiryžimas, kas bus, tas, bet mes dirbsime.

V. Randakevičius

Studijos buvo penktame aukšte, o langai koridoriuje – iki grindų. Vyrai tuos langus užstatė spinta – jei užpultų, kad nors neišstumtų per langą. Daug tokių momentų, kur buvo pasiryžimas, kas bus, tas, bet mes dirbsime. Sausio 13-oji buvo riba – ar tu pasilieki praeityje, ar eini į priekį“, – pažymėjo V. Randakevičius.

Grįžus į Konarskio gatvę, apie 80 proc. aparatūros buvo suniokota – vaizdas buvo graudus ir prireikė pusės metų, kol dalis aparatūros buvo atkurta. „Iš dviejų pultų darėm vieną, iš dviejų magnetofonų – vieną. Ir vėl radijas pradėjo dirbti kaip iki užgrobimo“, – sakė V. Randakevičius.

„Klaiki tyla ir svetimos melodijos sklido iš Vilniaus radijo iki sausio 24 dienos“

Kai sausio 14-osios naktį Lietuvos radijas prabilo iš Aklųjų ir silpnaregių sąjungos bibliotekos garso įrašų namų, pirmoji laida, transliuojama į eterį, buvo skirta užsienio lietuviams. Laidų užsienio lietuviams redakcijos vyriausiasis redaktorius Edvinas Butkus kalbėjo, kad laidos neparuošė ir netransliavo tik sausio 13-ąją, nes nebuvo kur dirbti ir visi darbuotojai buvo pernelyg priblokšti.

Kaip pasakojo jis, kitą dieną darbuotojai jau rinkosi į Aklųjų ir silpnaregių sąjungos bibliotekos garso įrašų studiją. Kas atsinešė spausdinimo mašinėlę, kas – popieriaus, anglų kalbos žodynų.

Į Vakarų Europą laidos buvo transliuojamos siųstuvais iš Sitkūnų, bet tam, kad pasiektų Šiaurės Ameriką, Kanadą ar Australiją, buvo naudojamas Sovietų Sąjungos trumpųjų bangų siųstuvų tinklas. Laidos radijo relinėmis linijomis turėjo keliauti į Maskvą, o iš ten – į toli esančius trumpųjų bangų siųstuvus, jie transliuotų visam pasauliui.

„Deja, tą naktį mūsų signalas iki tų siųstuvų nenukeliavo. Kaip vėliau rašė mūsų klausytojai, vietoj mūsų laidų buvo transliuojama instrumentinė muzika. Mūsų laidos buvo blokuojamos iki sausio 24 dienos. Žinodami, kad Maskva nepraleidžia mūsų signalo ir mūsų laidų negirdi Australija ar Šiaurės Amerika, nesėdėjome rankų sudėję.

Vėliau sužinojome, kas yra potrauminis sindromas, greičiausiai, dauguma mūsų esame jį išgyvenę.

E. Butkus

Sausio 24 dieną blokada buvo nutraukta ir, kaip rašė mums Alė ir Herbertas Stepaičiai iš Toronto, „klaiki tyla ir svetimos melodijos sklido iš Vilniaus radijo iki sausio 24 dienos. Tą dieną vos nenukėlėm savo namelio stogo, kai išgirdom „Lietuviais esame mes gimę“. Tai buvo mūsų laidos šaukinys“, – sakė E. Butkus.

„Išgyvenimai buvo dideli. Laidas paruošdavome ir transliuodavome vidurnaktį, pirmosiomis savaitėmis grįžti namo negalėdavome, buvo komendanto valanda. Teko nakvoti netoli nuo Aklųjų studijos esančiame Radijo ir televizijos darbuotojų bendrabutyje.

Buvo nuolatinė įtampa, važiuodami namo pažeisdavome komendanto valandos režimą. Vėliau sužinojome, kas yra potrauminis sindromas, greičiausiai, dauguma mūsų esame jį išgyvenę“, – svarstė tuometis laidų užsienio lietuviams redakcijos vyriausiasis redaktorius.

„Jautiesi kaip ant adatų“

„Buvo nuojauta, kad grėsmė čia pat“, – dar sausio 11 dieną prisiminė Lietuvos radijo žurnalistė Guoda Šalčiūtė.

Aplink LRT jau tada buvo susirinkę daug žmonių iš visos Lietuvos, pasiekdavo žinios, kad sovietų kareiviai užblokavo geležinkelio stotį ir neįleidžia keleivinių traukinių.

Staiga Neries pakrante ima važiuoti tankų kolona. Tada ir nerimas ima – jeigu važiuotų link minios, nei pasitraukti nėra kur.

G. Šalčiūtė

„Taip praėjo visa naktis – atbudėjome, bet namo eiti nesinori, jautiesi kaip ant adatų, nežinai, ko konkretaus imtis“, – sakė G. Šalčiūtė.

Ji pasakojo tada nemaniusi, kad gali vykti puolimas, ir nuėjusi miegoti – po nemiegotos paros miegojo labai kietai, o ryte pažadinęs vyras pasakė, kad Lietuvos radijas ir televizija užimti, prie televizijos bokšto buvo šaudoma, daug sužeistų žmonių.

„Mes išlėkėme iš namų tiesiai prie Seimo rūmų. Ten – žmonių minios, statomos barikados, Gedimino prospektas užtvertas. Staiga Neries pakrante ima važiuoti tankų kolona. Tada ir nerimas ima – jeigu važiuotų link minios, nei pasitraukti nėra kur. Bet, ačiū Dievui, pravažiuoja pro šalį“, – kalbėjo žurnalistė.

Apsilankiusi ELTOS redakcijoje, G. Šalčiūtė nusprendė pabandyti paskambinti LRT generalinio direktoriaus numeriu – buvo įdomu, kas atsilieps iš užimtos LRT.

„Atsiliepė mano kurso draugas Gintautas Steigvila. Sakau: „Gintuli, ką tu čia pridarei? Pagal bolševikų klasikinę perversmo teoriją užimi spaudą, geležinkelį, telegrafą.“ Jis pasijuto nejaukiai, ginasi, sako „atkursim darbą“. Sėkmės jam nepalinkėjau. Steigvila nebuvo teisiamas kartu su visais burokevičininkais. Sklandė kalbos, neva jis dirbo Lietuvai. Tačiau išvarytus LRT darbuotojus tai stebino, nes Steigvilą laikė išdaviku“, – sakė žurnalistė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt