Vyrams nuo pat vaikystės nebuvo rodoma, kad visos emocijos yra legalios, o užspaustos emocijos ilgainiui arba pratrūksta, arba yra nuskandinamos, portalui LRT.lt sako pagalbos linijos „Nelik vienas“ vadovas Darius Docius. Anot jo, egzistuoja nesugriaunamo ir nepalūžtančio vyro stereotipas, o tai trukdo vyrams išdrįsti kreiptis pagalbos.
Pagalbos linija lapkritį švęs vienų metų veiklos gimtadienį, per šį laiką savanoriai sulaukė daugiau nei 2 tūkstančių skambučių ir laiškų su pagalbos prašymais.
D. Docius portalui LRT.lt pasakoja, kad bene daugiausia – apie 14 proc. – skambinančiųjų kreipiasi dėl santykių problemų – arba su antrąja puse, arba su tėvais. Skambinantieji taip pat išskiria tokius sunkumus kaip socialinė izoliacija, maždaug 5 proc. vyrų skundžiasi psichikos sveikatos iššūkiais ir nepaaiškinamu liūdesiu ar bloga emocine būkle.
Itin įdėmiai linijos savanoriai stebi didesnės rizikos skambučius, kai įžvelgiama savižudybės rizika, – tokie skambučiai sudaro maždaug 3 proc. Pasak D. Dociaus, maždaug ketvirtadalis skambinančių vyrų kreipiasi dėl psichikos sveikatos sutrikimų.
Nenori būti našta, išgyvena dėl santykių
Kaip portalui LRT.lt sako D. Docius, neretai vyrai nesusitaiko su įvykusiomis skyrybomis ir gyvenimu vienatvėje, nesugeba prisitaikyti ir nenori kurti kitų santykių, yra tarsi užstrigę praėjusiuose santykiuose.
„Nemažai vyrų sako, kad gyvenimas sugriuvo, kad nebežino, ko griebtis, nebemato prasmės. Dalis labai išgyvena dėl nutrūkusio arba sumenkusio santykio su vaikais, nemažai skambinančiųjų sako, kad po skyrybų nebeturi jokio turto, ryšio su vaikais arba tas ryšys sumenko, o kai kuriais atvejais įžvelgia, kad buvusi žmona nelabai nori prileisti prie bendrų vaikų“, – istorijomis dalijasi pagalbos linijos vadovas.
Anot jo, tokiais atvejais ypač sudėtinga „atverti akis, kad gyvenimas tuo nesibaigia“, kadangi neretai ir jauni vyrai nurašo likusį gyvenimą, nes vieni santykiai sugriuvo ir nebeturi jėgų kurti kitus. Kartais, sako D. Docius, santykiai suprastėja dėl darbo išeivijoje arba dėl to, kad šeimai buvo skiriama per mažai laiko.
Kiti kreipiasi ir dėl prarasto darbo, sunkios finansinės padėties, vienatvės jausmo ar konfliktų su vadovais, šeimos nariais. Pavyzdžiui, vienas vyras savanoriams pasakojo apie depresyvią nuotaiką ir liūdesį – jis gyvena su mama ir, nors norėtų gyventi atskirai, tam nėra galimybių.
„Jis neturi darbo, turi skolų, todėl jaučiasi amžiname cikle – norėtų išeiti iš mamos namų, nes yra gana solidaus amžiaus, bet jaučiasi mamos manipuliuojamas ir tuo pat metu jos varomas, nežino, kur trauktis. (...) Jis jaučiasi atsidūręs savo problemos kilpoje, kur viskas sukasi ratu ir nieko neišeina padaryti“, – teigia D. Docius.
Kiti vyrai ieško paramos, sužinoję apie ligą: „Vienas vyras pasidarė tyrimus ir sužinojo, kad jam yra trečios–ketvirtos stadijos vėžys, o jis jaunas, nenori kankinti savo šeimos, todėl svarsto galimybę keliauti į kalnus ir ten tragiškai pabaigti gyvenimą, kad nebūtų kitiems našta.“
Piktųjų emocijų sugertukai
D. Docius priduria, kad nemažai vyrų nesupranta emocinės paramos linijos esmės ir įsivaizduoja, kad teikiama tokia pagalba, kokia matoma televizijos laidose, – tada skambina su konkrečiomis situacijomis ir prašo padėti jas išspręsti.
Pavyzdžiui, pasakoja, kaip kas nors reketuoja sumokėti pinigų, ir prašo padėti išspręsti susidariusią situaciją ar nupirkti maisto.
Tie, kurie ieško, randa, o tiems, kurie nori iškeikti politiką ar kovidinę situaciją, mes būname piktųjų emocijų sugertukai.
„Mes su žmogumi tą sunkią akimirką galime tik išbūti kartu, leisti išsiventiliuoti, pabandyti atliepti jo jausmus, bet negalime už jį nupirkti maisto. (...) Galime rekomenduoti kreiptis į teisininką ar psichologą, kurių paslaugas mūsų organizacija teikia nemokamai. Tie, kurie ieško, randa, o tiems, kurie nori iškeikti politiką ar kovidinę situaciją, mes būname piktųjų emocijų sugertukai“, – šypteli pagalbos linijos vadovas.
Nemažai vyrų į pagalbos liniją kreipiasi reguliariai, šie pokalbiai jiems yra tarsi asmeninės higienos dalis, tvirtina D. Docius. Jo teigimu, dalis žmonių reguliariai paskambina ir papasakoja, kas nutiko jų gyvenime, ant ko pyksta, kuo nori pasidžiaugti.
„Turime kelis žmones, kurie vos ne kasdien skambina. (...) Su jais esame sukūrę bendravimo taisykles, bendrus susitarimus, kad jie neužimtų labai daug linijos laiko, nes dažnai budėdami turime tik po vieną savanorį. Todėl susitarėme, kad skambink, bet sudaryk sąlygas ir kitiems vyrams paskambinti tuo metu.
Jie labai konstruktyviai išmokę, tarsi jaučia pareigą paskambinti ir pranešti, kad „šiandien nieko nenutiko, netrukdau, ačiū jums, kad esate“, ir padeda ragelį. Būna ir tokių, kurie skambina periodiškai, sako, kad savaitę nebegeria, tada mes pastipriname juos.
Vėl po savaitės skambina, dar pasitikslina, sako, kad dar laikosi, žiūrėk, trečią savaitę skambina suklupęs, bet vėl tenka pastiprinti, viską pradėti iš naujo“, – pasakoja D. Docius.
Pašnekovas taip pat atkreipia dėmesį, kad savanoriai negali išspręsti skambinančiųjų problemų – gali įgalinti žmogų susigrąžinti atsakomybę ir įgalinti patį įveikti iššūkius.
Nesugriaunamo ir nepalūžtančio vyro stereotipas
Nors nemažai vyrų ieško pagalbos, D. Docius svarsto, kad vyrams gana sudėtinga pripažinti, jog jie yra ištikti krizės ir susiduria su problema. Pašnekovo manymu, svarbu jau su mokyklinio amžiaus vaikais kalbėtis apie tai, kad nors turi gerą draugą, jis ne visada gali būti šalia, tad yra pagalbos linijos, kurios gali būti anonimišku draugu ir suteikti emocinę paramą, išklausyti.
D. Docius kalba, kad dar jaučiamas nesugriaunamo ir nepalūžtančio vyro stereotipas, tačiau gimsta gražių iniciatyvų, kurios leidžia suprasti, jog vyras turi teisę išgyventi tam tikrus jausmus ir tai yra legalu. Linijos vadovas priduria, kad tokios pagalbos formos kartais gali pralaužti ledus ir paskatinti kreiptis į psichologą – po pokalbio su savanoriu gali atsirasti jėgų pripažinti iššūkius ir juos spręsti.
Vis dėlto, kaip pažymi D. Docius, vyrams svarbu, kad juos girdėtų kitas vyras – tada lengviau atsiverti ir papasakoti apie iššūkius: „Dažnai vyrai taip išmokyti, kad jiems vyriškoje kompanijoje daug lengviau kalbėti, ypač jei tai yra santykių problemos.“
Dažnai vyrai taip išmokyti, kad jiems vyriškoje kompanijoje yra daug lengviau kalbėti.
Pasak pagalbos linijos vadovo, neretai paskambinę vyrai paklausia, kaip tam tikroje situacijoje pasielgtų savanoris. Jo teigimu, pasidalijus savo patirtimi, vyrai pamato, kad ką nors panašaus patyrė ir kiti, kad jie nėra vieni.
„Legaliai“ reiškiamos emocijos
D. Docius pasakoja, kad paprastai vyrams lengviau atsiverti išgirdus vyrišką savanorio balsą – kai kurie, atsiliepus moteriai, prašo leisti pasikalbėti su vyru arba sako paskambinsiantys kitą kartą. Kitiems vis dėlto pavyksta prisijaukinti ir moterišką balsą, atsiverti savanorei.
„Dauguma ateina į suaugusiųjų pasaulį su užspaustomis emocijomis, negebėdami jų įvardyti. Dauguma per gyvenimą taip ir keliauja negebėdami savo emocijų įvardyti ir jų išreikšti“, – akcentuoja pagalbos linijos vadovas.
Jis tvirtina, kad būtent todėl vyrams patinka sporto varžybų ar azartinių žaidimų metu vyraujančios emocijos, tai yra viena tų formų, kai vyrai gali „legaliai“ jas išreikšti.
„Neretai vyrams sunku išbūti pyktį ir emocijas, sudėtinga įvardyti vyraujančias emocijas – sako, kad „man viskas gerai, normaliai“, bet, jei paprašai papasakoti plačiau, pasimato emocinio intelekto stoka, savo emocijų nepažinimas, negebėjimas jų įvardyti“, – aiškina D. Docius.
Vyrams nebuvo nuo pat vaikystės rodoma, kad visos emocijos yra legalios, visos jos gali būti ir išrėktos.
Anot pašnekovo, kai kurie jaučiasi turintys slėpti savo sunkumus, užspausti juos viduje ir arba nuo jų atsitraukti, arba paskandinti alkoholyje: „Vyrams nebuvo nuo pat vaikystės rodoma, kad visos emocijos yra legalios, visos jos gali būti ir išrėktos. Užspausos emocijos vėliau pratrūksta arba yra nuskandinamos.“
Pagalbos linijos „Nelik vienas“ veiklą finansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Norintieji susisiekti su „Nelik vienas“, gali tai padaryti telefonu 8 604 11 119 arba el. paštu pagalba@nelikvienas.lt.
