Lietuvoje

2021.09.16 05:30

Tarp prieglobsčio prašytojų istorijų – lesbiečių pora, raginimai išvykti savo noru ir kamerūnietis, kuris ieškodamas pareigūnų nuėjo iki Kauno

Artūras Morozovas, LRT.lt2021.09.16 05:30

„Aš pasakoju savo istoriją žmogui, nuo kurio priklauso mano likimas, ir jis, sėdėdamas prieš mane, man sako skristi atgal. Skristi atgal kur? Aš bėgu iš ten, o tu man sakai, kad turiu dabar ten savanoriškai grįžti ir mirti? Ar jie bent supranta, kas vyksta Kamerūne?“ – po interviu su Migracijos departamento pareigūnais įspūdžiais dalijasi Verebiejų stovykloje prieglobsčio suteikimo laukianti Sara. Čia, šalia teritoriją juosiančios tvoros, pastatyti keturi stalai, prie jų vyksta migrantų apklausa.

Tiek šioje, tiek kitoje tądien aplankytoje Alytaus aeroklubo patalpose įsikūrusioje stovykloje esantys migrantai LRT.lt reiškė pasipiktinimą, esą jiems buvo pateiktos dvi galimybės – ilgai laukti deportacijos šiomis sąlygomis ir gauti kelerių metų draudimą atvykti į ES valstybes arba, pasirinkus savanorišką išvykimą, gauti išmoką ir į savo kilmės šalis grįžti nemokamai.

Taip pat skaitykite

Ieškodamas pareigūnų nuėjo iki Kauno

Dėl gresiančio pavojaus kamerūnietis fotografas Pete`as į Baltarusiją atvyko dar žiemą. Pasibaigus turistinei vizai, planavo pasiprašyti politinio prieglobsčio, tačiau suprato, kad „ten blogiau nei Afrikos šalyse“, ir nusprendė su migrantų srautu per Lietuvos sieną patekti į ES. LRT.lt jis pasakojo, kaip kirtęs sieną kelias dienas ieškojo Lietuvos pareigūnų, tada priėjo Kauną ir policiją išsikvietė iš praeivio pasiskolintu telefonu.

Pete`ą sutinku migrantų stovykloje, įsikūrusioje buvusiose Alytaus aeroklubo patalpose miesto pakraštyje. Vyras mane užkalbina pats, pamatęs ant kaklo kabantį fotoaparatą. „Kamerūne aš taip pat dirbau fotografu, daugiausia darydavau portretus, fotografuodavau vestuves“, – sako jis ir parodo savo profilį instagramo tinkle. Profilis turi apie pusantro tūkstančio sekėjų. Žvilgtelėjęs į savo profilį mano telefone, nuliūsta dėl sumažėjusio sekėjų skaičiaus, nes jau du mėnesius stovykloje Pete`as neturi telefono.

„Kamerūne man grėsė įkalinimas už dalyvavimą opoziciniuose veiksmuose. Kartą, susirgus tėvui, keliavau jo lankyti. Tačiau į tėvų namus įsiveržė policijos pareigūnai ir ieškojo manęs, o mamą išvežė į apklausą“, – pasakoja jis ir atskleidžia, kad supratęs, jog yra persekiojamas už dalyvavimą opozicinėje veikloje, nusprendė skubiai palikti šalį. Baltarusiją jis prisipažįsta pasirinkęs dėl to, kad vizos į šią šalį išduodamos itin greitai.

„Kai atvykau į Baltarusiją su turistine viza, norėjau ten paprašyti politinio prieglobsčio. Tačiau kai pamačiau, kaip jie tvarkosi, kokia ten politinė sistema, kokia korupcija, kaip tvarko popierius, supratau, kad ne – ten taip pat, kaip ir mano šalyje. Ten blogiau nei Afrikos šalyse. Ten ne Europa. Žmogaus teisių ten išvis nėra. Didelis rasizmas. Daugybę istorijų jums galiu papasakoti, ką reiškia būti juodaodžiu Baltarusijoje“, – pasakoja Pete`as, Mogiliave praleidęs šešis mėnesius. Tiek, kiek leidžia turistinė viza.

Pašnekovas rodo randą plaštakoje ir pasakoja, kaip viename parke priėjo keturi baltarusiai ir iškart pradėjo mušti. Anot jo, vienas trenkė buteliu į veidą, tačiau Pete`as ranka spėjo prisidengti. Taip liko įvykį menantis randas.

Ten blogiau nei Afrikos šalyse. Ten ne Europa. Žmogaus teisių ten išvis nėra. Didelis rasizmas. Daugybę istorijų jums galiu papasakoti, ką reiškia būti juodaodžiu Baltarusijoje.

Kamerūnietis Pete`as

Atvykęs į Baltarusiją, kamerūnietis pradėjo lankyti mokamus rusų kalbos kursus, tikėdamasis, kad tai padės įsitvirtinti.

„Pamenu, tik atvykęs, vienoje parduotuvėje mačiau, kaip moteris sunkiai kelia pirkinius. Aš priėjau padėti įkelti maišą į automobilį. Ji sakė: „Juodasis žmogau, neliesk manęs, neik prie manęs.“ Ir apspjovė. Nebuvau niekada tiek rasizmo patyręs, kaip ten.“

Vyras pasakoja, kad į Lietuvą nusprendė eiti, nes viešumoje sklandė daug informacijos apie atvirą ir nesaugomą Lietuvos sieną ir lengvą kelią į ES.

Pasus išmeta dėl baimės būti deportuoti

Pete`as iki pasienio ėjo pėsčiomis. Jis pasakoja, kad, nuvykęs iki Gardino miesto, „Google“ žemėlapyje susirado kelią link pasienio: „Nuėjau į vieną parduotuvę, nusipirkau daug bananų. Ėjau pėsčias, per dieną priėjau iki ten. Tačiau pasienyje nebuvo nieko, jokio ženklo, niekas manęs nieko neklausė. Net nebuvau tikras, ar tai pasienis. Buvau pavargęs, mačiau daug laukinių gyvūnų miškuose. Buvau išsekęs, ieškojau Lietuvos pasieniečių, policijos.“

Migrantas sako, kad ėjo toliau, o miegoti teko miškuose. Nors bandė stabdyti pravažiuojančias mašinas, jos nestojo, o sutikti žmonės šalinosi. „Matyt, atrodžiau kaip benamis“, – pasakoja jis.

Kelias dienas paėjęs miškais, vyriškis priėjo žiedinę sankryžą, horizonte matė didelius pastatus: „Apie savaitę vaikščiojau. Sutikau gerą žmogų, jis man sutiko pagelbėti. Paklausiau to žmogaus, kas čia per miestas. Man atsakė, kad Kaunas. Paprašiau iškviesti policiją. Išvydus policijos automobilį man labai palengvėjo.“

Pete`o teigimu, atvykę policininkai nustebo: „Manęs paklausė, kas nutiko. Atsakiau, jog kirtau sieną ir noriu paprašyti prieglobsčio. Nesu nusikaltėlis. Paklausiau, ką man daryti.“

Pasienyje nebuvo nieko, jokio ženklo, niekas manęs nieko neklausė. Net nebuvau tikras, ar tai pasienis.

Kamerūnietis Pete`as

Anot pašnekovo, policijos pareigūnai paklausė, kokią sieną jis, stovėdamas Kaune, kirto. Tada nustebę šypsojosi.

Pete`as, kaip ir kiti kalbinti migrantai, teigia asmens dokumentus pametęs dar Baltarusijoje.

Anot kitos kamerūnietės, prieglobsčio prašytojos Saros, taip elgiamasi, nes žmonės bijo būti iškart išsiųsti atgal: „Kodėl be dokumentų? Jei atvirai, viena iš priežasčių, kodėl žmonės čia neturi dokumentų, yra ta, kad jie baiminasi būti akimirksniu išsiųsti į savo šalis. Prašau pabūti mano vietoje. Įsivaizduokite, jei tu žinai, kad gali iškart būti deportuotas ten, iš kur tu bėgi, nes laikai dokumentą rankoje. Žmonės to bijo. Aišku, kad savo noru juos išmeti. Jei tu mirsi, kam tas pasas reikalingas? Ne dokumentai, o gyvybė svarbi. Naują pasą galima nesunkiai gauti.“

Nusileidus Baltarusijoje laukė siurprizas

Sarą sutinku migrantų stovykloje, įsikūrusioje neveikiančioje Verebiejų mokykloje (Alytaus r.). Teritoriją juosia dvi eilės vielinės tvoros, nes iš stovyklos ne kartą pabėgo migrantai.

Ne dokumentai, o gyvybė svarbi. Naują pasą galima nesunkiai gauti.

Kamerūnietė Sara


Pašnekovės teiraujuosi apie egzistuojančius migracijos kelius. Ji patikina, kad socialiniuose tinkluose yra daugybė informacijos apie nelegalią migraciją į Europą. Žinoma, anot jos, dauguma tuo užsiimančių žmonių ar agentūrų tikina, kad tai visiškai teisėta.

„Jei žmogus nusprendžia bėgti, jo sąlygos sudėtingos, juo pasinaudoti lengva. Atsiranda suinteresuotų žmonių, pasiūlo parūpinti dokumentus, pažada padėti nusigauti į norimą vietą Europoje. Jie paruošia dokumentus kalba, kurios tu nesupranti (rusiškai – LRT.lt). Tu tikiesi, kad dokumentai yra legalūs ir tvarkingi. Tavęs paprašo tam tikros pinigų sumos – depozito. Tai yra didelės sumos – kai kurie žmonės sumoka tris, keturis ar penkis tūkstančius eurų ar daugiau. Jie supranta, kad tu esi pavojuje ir nori išvykti, tuo yra naudojamasi. Jie naudojasi šia situacija.“

Sara į Baltarusiją atvyko prieš metus. Tikėjosi pabūti ten, o vėliau traukti į Europos Sąjungą.

„Kai nusileidau Minske, oro uoste mane pasitiko žmogus. Jis nuvežė iki vienos mokyklos. To aš nežinojau. Man parodė kambarį ir pasakė, kad čia yra vieta, kur aš miegosiu ir gyvensiu. Ir tik tada sužinojau, kad aš čia eisiu į mokyklą. Kam man ta mokykla? Na, aš vis vien džiaugiausi, nes išvykau iš Kamerūno“, – tik atvykusi į Baltarusiją Sara sužinojo, kad ji čia atvyko kaip mainų programos studentė.

„Pasirodo, buvau priimta į rusų kalbos studijas. Žmonės, kurie užsiima šiuo verslu, yra labai gudrūs – sako, „duok man savo dokumentus, sumokėk ir mes viską padarysime“. Tik vėliau supranti, kad tave išsiuntė kaip studentą į mainų programą, nes popieriai juk rusų kalba. Baltarusijoje lengva įstoti į kalbų studijas. Neturime Baltarusijos ambasados, todėl jie atsiunčia kvietimą. Tu jį gauni, atsispausdini ir gali skristi.

Jie supranta, kad tu esi pavojuje ir nori išvykti, tuo yra naudojamasi. Jie naudojasi šia situacija.

Kamerūnietė Sara

<...> Kuo ilgiau ten buvau, tuo labiau supratau, kad esu didelėje bėdoje. Išvykau iš savo šalies dėl saugumo. Tačiau koks dar saugumas Baltarusijoje? Manimi rūpinosi tik dėl pinigų, jų stengėsi gauti kuo daugiau.“

Susirašinėjimuose su mama – egzekucijų vaizdo įrašai

Baltarusijoje Sara praleido vienerius metus, kol baigėsi studijų kontraktas. Moters pasakojimu, jai buvo pateiktos dvi galimybės – išvykti arba sėsti į kalėjimą. Išvykti Sara pinigų neturėjo, nes jų susitaupyti būnant studentu Baltarusijoje, anot jos, neįmanoma.

„Net neįsivaizduoju, ką reikštų juodaodei moteriai patekti į įkalinimo įstaigą ten. Teko bėgti. Jei atvirai, informacija apie Lietuvos pasienį buvo vieša paslaptis – apie tai kalba žmonės, daug informacijos ir socialiniuose tinkluose. Visi žino, tai ne paslaptis.“

Migrantė pasakoja, kad tereikia atsisiųsti „Yandex“ programėlę ir išsikviesti taksi. Įprastai mieste dirbantys taksistai vengia važiuoti toliau.

Sara kelionę prisimena kaip sunkią patirtį: „Pamenu tą naktį, kai išėjau iš Gardino. Penkiese ėjome pėsti, paklydome. Ėjome per pelkę, miškus, klimpom, kritom – buvo pragaras. Viskas tarsi iš filmo. Meldžiausi, kad greičiau pamatytume jūsų pareigūnus. Jie buvo mandagūs, nesielgė grubiai.“

Jei atvirai, informacija apie Lietuvos pasienį buvo vieša paslaptis – apie tai kalba žmonės, daug informacijos ir socialiniuose tinkluose. Visi žino, tai ne paslaptis.

Kamerūnietė Sara


Sara dalijasi kraupiais pasakojimais apie Kamerūną. „Nemanau, kad jūs įsivaizduojate tą tikrovę“, – sako moteris.

Telefone ji įjungia susirašinėjimą su gimtinėje likusia savo mama. Susirašinėjimuose vaizdai iš Kamerūno gatvių, viešos egzekucijos, nupjautos galvos, kariai.

„Mūsų šalyje niekuo negali tikėti, nei sukilėliais, nei Vyriausybe. Esi tarp dviejų ugnių. Kai kurie žmonės slepiasi, kai kurie išvyksta. Šalis yra susiskirsčiusi pagal kalbas. Moterys yra tragiškoje situacijoje. Daug jų užsiima prostitucija, kad galėtų išsimaitinti.

Kai atvykau čia, man pasakė, kad priimta būti negalėsiu, nes šalis ir taip turi politinių problemų. Kokių politinių problemų? Aš jums rodžiau, kas yra politinės problemos. Aš nuolatos bėgu dėl savo gyvybės, tad jūsų politinės problemos man neįdomios. Aš nežinau, kas vyksta čia. <...> Man svarbu saugumas, taip pat labai noriu studijuoti, myliu mokslą. Studijavau slaugą, noriu tą daryti toliau.“

Sara neneigia, kad tarp migrantų yra daug žmonių, kurie atvyksta norėdami gyventi geriau, gauti geresnį darbą ir daugiau pinigų.

„Aš suprantu, kad į šalį atvyko keturi tūkstančiai žmonių. Ir tai yra iššūkis jums, stresas. Tačiau kai kas nors, kas tikrai yra traumuotas, sulaukia vienintelio siūlymo grįžti atgal savanoriškai, mane tai verčia jaustis ne žmogumi. Aš net nežinau, ką pasakyti. Šiandien aš buvau interviu (migracijos pareigūnų apklausoje – LRT.lt). Aš negalėjau patikėti – tiesiog žiūrėjau, negalėjau net atsakyti. Buvau šokiruota.

Aš nuolatos bėgu dėl savo gyvybės, tad jūsų politinės problemos man neįdomios.

Kamerūnietė Sara

Pirmiausia man pasakė, kad iš to, ką jis (apklausą vykdantis pareigūnas – LRT.lt) mato, mano atvejis nebus nagrinėjamas, todėl aš privalau išvykti. Aš jo paklausiau, ar jis manęs bent galėtų paklausti, kas nutiko, kodėl aš čia? Aš turiu vaizdo įrašų, turiu įrodymų. Paklausyk manęs. Tu liepi man grįžti į šalį, kur galiu būti nužudyta. Tai šokiruoja. Jei jis mane verčia išvykti, tikrai geriau jau nušautų čia ir leistų man mirti. Tai yra toks pat nužudymas. Jei aš grįšiu, manęs lauks baisiau nei mirtis.“

Homoseksualia pora prisistatančios merginos

Meri (vardas pakeistas jos prašymu – LRT.lt) su savo drauge prieš kelerius metus susipažino kultūros ir meno festivalyje Kamerūne. Pasak merginų, esančių Verebiejų migrantų stovykloje, Kamerūne LGBTQ žmonių situacija „yra pragariška“: „Žinomi LGBTQ žmonės buvo sumušti ir uždaryti kalėjimuose, ten vėl mušami.

Jei tu esi gėjus ar lesbietė, net šeima yra prieš tave. Visuomenė yra prieš tave. Įstatymas ir institucijos yra prieš tave. Visi yra prieš tave. Tai didžiulis tabu. Gali būti tiesiog sudegintas gyvas už savo pažiūras. Vienintelis prieglobstis, kurį galėtum rasti, yra pati LGBTQ bendruomenė, tačiau ji yra giliai užsislaptinusi. Ją rasti sudėtinga, nes niekam to sakyti negali.“

Merginos teigia susisiekusios su Lietuvos Nacionaline LGBT teisių organizacija ir joms buvo patarta apie tai pasakyti Migracijos departamento pareigūnams ir laukti.

Tačiau, anot Meri, migracijos pareigūnams tai nepasirodė problema, dėl kurios ji negalėtų sugrįžti į Kamerūną: „Buvo atsakyta, kad pasirinkčiau savarankišką grįžimą į savo šalį, nes į Lietuvą patekau nelegaliai kirsdama sieną. Tai, pasak jų, būtų greičiausias ir paprasčiausias kelias. Jai buvo paaiškinta, kad tokį sprendimą gali priimti bet kada ir situacija būtų išspręsta greitai – būtų nupirkti skrydžio bilietai, išmokama vienkartinė išmoka. Toks vaizdas, kad jie nesiklauso, ką mes kalbame jiems.“

Kalbintos moterys pokalbio pabaigoje užsiminė ir apie kitą stovykloje egzistuojančią problemą – daugeliui moterų yra prasidėjusios infekcijos: „Yra didelė sanitarijos problema stovyklose. Jums sakiau, kad esu slaugytoja, tad apie higieną išmanau. Dėl pakitusios bakteriologinės terpės, nešvarių tualetų, stovyklos moterims prasidėjo infekcijos. Kai mes nuėjome pas pareigūnus ir tai pasakėme, mumis netikėjo – kaip vienu metu penkioms moterims gali prasidėti infekcija. Dėl to neleido susitikti ir su greitosios pagalbos gydytojais, nors vargu ar šie galėtų gydyti ginekologines ligas.“

Vėliau Sara informavo, kad savanoriai atvežė reikalingų vaistų.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt