Prezidentas Gitanas Nausėda teigia, kad pastaruoju metu Lietuvoje jaučiama susipriešinimo ir įtampos atmosfera ne tik viešojoje erdvėje, bet ir gatvėse. „Šiandien matome sociologines apklausas, rodančias visuomenės nuotaikas tiek dėl privalomojo skiepijimo, tiek dėl požiūrio į valdžios veiksmus, ir jos gana negatyvios. Tai kur kas daugiau žmonių nei tie, kurie buvo susirinkę prie M. Mažvydo bibliotekos“, – LRT TELEVIZJOS laidoje „Dienos tema“ sakė šalies vadovas.
Kalbėdamas apie paskutinius Baltarusijos režimo veiksmus, G. Nausėda tai vaizdžiai apibūdina kaip Baltarusijos kino studijos filmo filmavimu pasienyje ir tą jau mato ne tik Lietuvos, tačiau ir Europos Sąjungos pareigūnai.
Ketvirtadienio „Dienos temoje“ – Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda.
– Pradėkime nuo įvykių Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje – daugėja incidentų. Kokių provokacijų dar galima tikėtis?
– Provokacijos prasidėjo jau gegužės mėnesį, kai Aliaksandras Lukašenka pareiškė, kad jis „pamaitins“ mus pabėgėliais ir narkotikais. Nuo to laiko mes matome akivaizdžią hibridinę ataką, kuri pasireiškia tuo, kad režimui padedant pabėgėliai, migrantai sąmoningai siunčiami prie Lietuvos sienos ir netgi mėginama padėti jiems tą sieną pereiti. Mūsų veiksmai, kurie pastaruoju metu yra nukreipti į tai, kad laikytumės tam tikros tvarkos pasienyje, tai yra stūmimo veiksmai, buvo sutikti su tam tikra neapykanta.
Savaime suprantama, dabartinė reakcija yra atsakas į Lietuvos pareigūnų veiksmus, kurie yra visiškai teisėti ir suderinami su mūsų teisės aktais. Tai, kas dabar vyksta, galima pavadinti Baltarusijos kino studijos filmo filmavimu pastatant dirbtinius kuoliukus, imituojant sieną, surenkant aktorius, paskiriant jiems vaidmenis, o šie vaizduoja, kaip kenčia dėl Lietuvos pareigūnų veiksmų. Na, o po to visas tas stafažas surenkamas ir išvežamas. Savaime suprantama, kad mes nesirengiame to, kas vyksta, stebėti pro pirštus. Mūsų pareigūnai filmuoja ir tai taip pat pateikia pasauliui. Visi mato, kad kuriamos pasakos. Tos pasakos dar turi įtakos Baltarusijos gyventojams, nes jie neturi prieigos prie kitų informacinių kanalų, o civilizuotose Vakarų valstybėse tomis pasakomis niekas netiki.
– Artėjančios pratybos „Zapad“ gali būti prie mūsų sienos ir greičiausiai bus. Ar galima ruoštis dar kokioms nors provokacijomis ir kaip turėtume tai daryti?
– Mes jau gerokai anksčiau ėmėme rengtis pratyboms „Zapad ‘21“. Tuo tikslu ne kartą kalbėta Valstybės gynimo taryboje, visiškai neseniai susitikome su kariuomenės vadu ir krašto apsaugos ministru. Tiesą sakant, pratybos „Zapad ‘21“ bet kuriuo atveju yra tam tikras didesnės įtampos laikotarpis.
Žinoma, šiuo metu jis sutampa su migrantų krize, todėl toji įtampa natūraliai tampa dar didesnė. Bet mes tikrai esame pasirengę. Visiškai neseniai, kaip jūs žinote, Lietuvos Respublikos Seime buvo priimti reikalingi įstatymai, kurie pirmiausia įgalina karius aktyviau dalyvauti sienos apsaugos operacijose, ir jie sėkmingai tai daro jau gana ilgą laiką. Reikalui esant, mes esame pasirengę sukoncentruoti dar daugiau pajėgumų, kad būtų užtikrinta sienos apsauga. Taip pat esame pasirengę operatyviai reaguoti į įvairaus pobūdžio incidentus, tarp jų ir į provokacijas.
– Mūsų šalyje vis dažniau lankosi Europos Sąjungos pareigūnai, komisarai, šiomis dienomis – ir Europos Parlamento pirmininkas. Ar jūs išgirstate realių pažadų, kad Lietuvai bus padėta migrantų klausimais?
– Jau padedama. Gal visuomenė nelabai mato, bet dedamos didelės diplomatinės pastangos pirmiausia kalbantis su to regiono valstybėmis, iš kurių dabar yra migrantų srautai. Kaip žinote, su Irako Vyriausybe yra gana glaudus kontaktas: kalbamės tiek dvišaliu formatu, tiek Europos Sąjungos formatu su Turkija, kitomis regiono valstybėmis. Tai duoda tam tikrų vaisių.
Aišku, gal nereikėtų džiaugtis vien tik tuo, kad štai skrydžiai iš Irako sustabdyti. Reikėtų nagrinėti klausimą platesniame kontekste ir žiūrėti, iš kur dar migrantų srautas gali ateiti. Taigi Europos Sąjungos pagalba tikrai nėra vien tiktai deklaratyvi, nes net ir sienos statybos klausimu mes, manau, pasiekėme tam tikrą supratimą, lūžį, kai galime drąsiau kalbėti apie fizinio barjero, fizinės sienos statybą ir tikėtis tam tikro Europos Sąjungos institucijų lankstumo. Kitaip nei 2015 ir 2016 metų migracija, mes matome, kad ši migracija yra akivaizdi hibridinės atakos išraiška, ir, savaime suprantama, negalima jos tapatinti su tradicine migracija, kurią Europa patyrė prieš keletą metų. Europos Sąjungos pareigūnų vizitai Lietuvoje ir mūsų pokalbiai su jais yra naudingi ta prasme, kad jie dabar jau gerai įsivaizduoja ir adekvačiai vertina situaciją, kuri susiklostė mūsų pasienyje.
– Žinome, kas vyksta Afganistane. Ar mes pasiruošę, jeigu Baltarusija sugalvos afganistaniečius migrantus taip pat nukreipti per mūsų sieną?
– Manau, tokios pastangos bus dedamos, tačiau nebus taip paprasta šitai įgyvendinti. Aš manau, kad Afganistano problema paryškina šitą problemą dar ir kitu kampu. Tai, kas vyksta Afganistane, vertintina kaip humanitarinė krizė ir dalis žmonių tikrai patiria realią riziką. Ne ekonominę, kaip didžioji dalis tų migrantų, su kuriais dabar susidūrėme, bet politinę ir netgi riziką gyvybei. Dėl tos priežasties Lietuva yra pasirengusi padaryti viską, kad padėtų tiems vertėjams, kurie padėjo mūsų kariams misijoje, ir jų šeimų nariams. Kaip tik apie tai vakar kalbėjome su krašto apsaugos ministru – kaip Kabulo oro uoste susiklosčius sudėtingoms sąlygoms galėtume įgyvendinti logistiką.
Visi šie klausimai svarstomi ir aš manau, kad šiandien svarbiausia Lietuvoje yra kaip galima greičiau statyti sieną, fizinę užkardymo priemonę. Dabartinis tempas vis dar netenkina: patiriame medžiagų stygiaus klausimą, norėtųsi, kad ir procesai vyktų greičiau, nors kariai yra visiškai įsitraukę į šitą procesą ir siena vis dėlto auga. Svarbiausia – dirbti iš karto keliais frontais: statoma siena, tikimės visų juridinių institucijų, fizinių asmenų, pilietiškai nusiteikusių žmonių paramos, taip pat Europos Sąjungos paramos finansuojant sienos statybą. Planuoju šį klausimą kelti ir Europos Vadovų Tarybos posėdyje rudenį, nes privalome kalbėti apie migracijos politikos pokyčius Europos Sąjungoje, kadangi per tuos 6 metus nutekėjo daug vandens ir mes šiandien turime atnaujinti Europos Sąjungos migracijos politiką.
– Ką turite omeny?
– Pirmiausia tai, kad, kaip ir minėjau, patiriame hibridinę ataką, patiriame akivaizdžiai valstybiškai organizuotą nelegalios migracijos ataką prieš Lietuvą, o Lietuvos ir Baltarusijos pasienis arba Latvijos ir Baltarusijos, Lenkijos ir Baltarusijos pasienis yra išorinė Europos Sąjungos siena. Šiandien mes negalime vertinti migracijos tokiomis akimis, kokiomis vertinome prieš 6 metus, ir tai taip pat turi atsispindėti mūsų politikos gairėse.
– Po Afganistano įvykių dalies šalių pasitikėjimas Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, jos vykdomomis misijomis krito. Pone prezidente, ar mes tebesijaučiame tiek pat saugūs, kiek iki kariuomenės išvedimo iš Afganistano?
– Mes jaučiamės saugūs, palaikome glaudų kontaktą su NATO sąjungininkais, su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, tačiau šiandien mums labai svarbu spręsti savo saugumo klausimus – jie bus sprendžiami operatyviai ir nedelsiant. Mūsų sąjungininkai yra pasirengę vykdyti tas pareigas, kurias privalo vykdyti. Konkrečiai – netrukus bus priėmimas ir dėl tam tikro analitinio NATO padalinio su strateginės komunikacijos ir analitiniais gebėjimais kūrimo mūsų šalyje. Dėl susiklosčiusios situacijos – žinote, aš priklausau kartai, kuri dar prisimena ir tą nelemtą Sovietų Sąjungos invaziją į Afganistaną. Prisimenu ir tai, su kokia gėda pasitraukė sovietų kariai po dešimtmečio. Negalėčiau taip, kaip dabar daug kas yra linkęs, vien tik juodomis spalvomis paišyti situacijos Afganistane.
Prisiminkime, kad nuo sąjungininkų pasirodymo Afganistane ir Vyriausybės sukūrimo praėjo 20 metų. Per tą laiką – mes tai galime patvirtinti savo karių, savo žmonių, kurie dirbo Afganistane, pavyzdžiu – jie atvyko į Goro provinciją kaip į tuščią vietą: statė ten kelius, tiltus, mokyklas, kitus objektus. Galima sakyti, kad visa afganistaniečių karta arba bent jau jaunoji karta užaugo kitokiomis sąlygomis: matė švietimo reikšmės didėjimą, kur kas daugiau vaikų galėjo lankyti mokyklą, mergaitės, moterys suprato, kad turi tam tikras teises, kurios galbūt buvo neįprastos anksčiau. Padaryta daug gerų dalykų, kurie priartins Afganistaną prie visuomenės modelio, kurį mes įsivaizduojame ir prie kurio esame pripratę. Tai, kas vyksta dabar, yra liūdna. Tas staigus ir gal kiek neorganizuotas pasitraukimas kelia labai daug klausimų, bet tai yra ne tik Jungtinių Amerikos Valstijų problemos, tai yra visų mūsų problemos. Tuomet, kai yra sunku, mes neturėtume badyti pirštais į vieną ar kitą valstybę. Turėtume visi kaip demokratinis pasaulis organizuotai padėti tiems žmonėms, kurie šiuo metu Afganistane jaučia riziką. Lietuva yra pasirengusi pagal savo galimybes ir gebėjimus prie šito proceso prisidėti.
– Ir šiek tiek apie pandemiją. Savaitė beveik jau praėjo su apsisprendimu dėl galimybių paso, įmonės gali apsispręsti, kaip dirbti – ar su galimybių pasu, ar dar bendrąja tvarka. Jūsų akimis, ar pakankamai ryžtingai bandome įveikti pandemijos iššūkius? Ar reikia laukti rugsėjo 13 dienos, kai ligoninių lovos praktiškai bus užpildytos?
– Kaip jūs žinote, net ir dabar kai kurios institucijos, pavyzdžiui, kavinės reikalauja galimybių paso, jos apsisprendusios tai daryti. Manau, klausimo esmė turbūt yra ne čia. Klausimo esmė yra už kontroversijų, kurias matome visuomenėje. Egzistuoja pernelyg poliarizuoti požiūriai į pačią vakcinaciją ir į metodus greitesniam skiepijimo tempui pasiekti.
Reikia pripažinti, kad skiepijimo tempo prasme mes labai daug laiko praradome vasaros pradžioje, kai akivaizdžiai ėmėme atsilikti nuo kitų Europos Sąjungos valstybių, nors pradėjome skiepyti panašiu tempu. Taip susidarė didelis atotrūkis, kurį kažkodėl suvokę tik liepos viduryje stengiamės sumažinti antrą vasaros pusę. Tokio karštligiško ir gal net, sakyčiau, šiek tiek forsuoto skiepijimo buvo galima išvengti, jeigu būtume savo pastangas tolygiai paskirstę per visą vasarą. Ko gero, būtume tuos 70 proc. pasiekę, kaip aš ir tikėjausi, dar vasaros viduryje. Bet yra, kaip yra. Šiuo metu mes kalbame apie tai, kad perlenkėme lazdą dėl priverstinio skiepijimo, kuris net ir nėra priverstinis savo prasme, bet tos paskatos, kurios buvo sukurtos, ir tam tikras gąsdinimo baubas, kuris buvo įjungtas, kaip antai negalėjimas prieiti prie tam tikrų būtiniausių paslaugų, negalėjimas patekti į viešąjį transportą.
Kas iš to, kad tai atšaukta vėliau? Supriešinimo faktas įvyko anksčiau, žmonės pasipiktino ir dabar turime kovoti su pasekmėmis, nors galėjome kovoti su priežastimis. Šiandien aš su nerimu seku tai, kas vyksta ne tik viešojoje erdvėje, bet ir gatvėse, konkrečiai prie Seimo. Tikrai smerkiu bet kokias pastangas spręsti problemas akmenimis. Tai yra nepriimtinos demokratinei visuomenei normos ir mes jų netoleruosime. Tačiau neigti ir teigti, kad štai susirinkę žmonės yra tiktai atskalūnai, visuomenės priešai ir reikia juos visapusiškai pasmerkti, – tai supaprastintas požiūris.
Šiandien matome sociologines apklausas, rodančias visuomenės nuotaikas tiek dėl privalomojo skiepijimo, tiek dėl požiūrio į valdžios veiksmus, ir jos gana negatyvios. Tai kur kas daugiau žmonių nei tie, kurie buvo susirinkę prie M. Mažvydo bibliotekos. Vadinasi, dalis žmonių galbūt neina ir niekada neis į tuos mitingus, bet tai nereiškia, kad jie neegzistuoja. Todėl sakau, kad dialogas ir šiandien yra reikalingas.
Taip, jis šiandien, ko gero, yra šiek tiek pavėluotas, kadangi labai daug aistrų, bet jis ir šiandien nėra neįmanomas. Štai kodėl mes turime ne beatodairiškai kaltinti vieni kitus, o pasistengti išgirsti vieni kitus. Gal šiandien tai nelems sprendimų pokyčių, bet galbūt tai sumažins įtampą, kuri tvyro visuomenėje ir silpnina Lietuvą iš vidaus. Ypač dabartinėmis aplinkybėmis, kai mums reikia būti stipriems viduje, kad būtume stipresni išorėje.
