Lietuvoje

2021.07.15 11:06

Varėnos rajone „kepama“ istorija: ypatingos plytos puošia ir Trakų pilį, ir Valdovų rūmus, bet jų laukti tenka ir metus

Modesta Gaučaitė-Znutienė, LRT.lt2021.07.15 11:06

Varėnos rajone esančiame Krūminių kaime stūkso išskirtinė plytinė. Ypatinga ji ne tik tuo, kad plytas gamina pagal šimtmečių senumo tradicijas. Išskirtinė ji dar ir tuo, kad jos savininkas Gintaras Knieža po plytų gaminimo organizuoja užsiėmimus vaikams, turintiems negalią. „Užsiimame tuo tik dėl to, kad mums patinka“, – sako Gintaras.

Jau trečius metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais LRT.lt portale! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!

Pas Gintarą atvykome vienos karščiausių birželio dienų pavakare. Nors saulė vis dar spigino tiek, kad sunku buvo pakelti, veiksmo kieme nestigo. Vienoje kiemo pusėje pora žmonių dirbo, kitoje buvo girdėti klegantys vaikai. Gintaras iškart pranešė – laiko pokalbiui daug neturėsime, mat vaikams jis turi vesti užsiėmimus.

Susėdus pasikalbėti Gintaras pradėjo pasakoti, kad „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės plytinę“ įkūrė prieš beveik 20 metų. Jo manymu, tai visiškai nedaug.

„Dirbant tiek metų, kiek aš, taip mandrai šnekėti reikėtų turėti gėdos“, – juokėsi Gintaras.

Pasak jo, būtų visai kas kita, jei, tarkime, trys jo šeimos kartos būtų užsiėmusios tokių plytų gamyba. Jis juokavo, kad tuomet galėtų užrietęs nosį „ką nors protingo pasakoti“, bet užsiimant tokia veikla vos 20 metų, dar reikėtų susilaikyti.

Galėjo vadintis ir kitaip

Kalbėdamas su LRT.lt, Gintaras žodžių į vatą nevyniojo. Paklaustas, kodėl prieš 20 metų ėmėsi gaminti išskirtines plytas, atsakė atvirai:

„Kaip ir daugelis – kai neturi pinigų, o nori keturiems vaikams pastatyti apartamentus, pradedi galvoti, kas geriau.“

Tuomet Gintaras sakė iškėlęs sau klausimą: ar geriau eiti į darbą ir gauti, turbūt, ne itin tenkinantį atlyginimą, ar imtis gaminti plytas taip, kaip jos buvo gaminamos prieš keletą šimtų metų.

Atsirado gudrių žmonių ir pasakė: „Gintarai, nebūk žioplas, pasivadink šitaip.“ Tai buvo vienintelis kriterijus.

G. Knieža

„Kaip nesant elektros, nesant kitų dalykų, statė dvarus. Kodėl nepasistačius sau dvaro tokiu būdu? Tiesiog yra tikslas ir yra keliai, o tu išsirenki trumpiausią kelią, ir tiek“, – kalbėjo Gintaras.

Nusprendus gaminti plytas, reikėjo sugalvoti ir kaip plytinę pavadinti. O galvojant pavadinimą, kaip sakė Gintaras, šalia buvo gudrių ž monių, pasiūliusių ne šiaip Krūminių plytinės, o „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės plytinės“ pavadinimą.

„Atsirado gudrių žmonių ir pasakė: „Gintarai, nebūk žioplas, pasivadink šitaip.“ Tai buvo vienintelis kriterijus.

Jei ne jie, tikrai būtų buvusi Krūminių plytinė. Bet įsivėlė tokie rimti marketingo patarėjai: taip, ir viskas. Jei, tarkim, užsienio gyventojas norėtų plytų iš Lietuvos ir imtų gūglinti, tai LDK daug geriau nusako mūsų šalies stiprumą, įvaizdį“, – sakė Gintaras.

Galima rasti ir Trakų pilyje, ir Valdovų rūmuose

Kaip pasakojo Gintaras, jo gaminamos plytos gerokai skiriasi nuo įprastų. Pasak jo, esminis „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės plytinės“ tikslas – gaminti plytas taip, kaip jos buvo gaminamos, tarkime, prieš 500 metų.

„Jei užsakovui reikia plytų, tarkim, piliai, dvarui ar kokiam kitam paveldo pastatui, kad būtų visiškai autentiška, tai taip ir gaminame, kaip buvo gaminama tame amžiuje, kai ta pilis ar tas dvaras buvo pastatyti. Tai esminis skirtumas“, – dėstė Gintaras.

Visos Gintaro plytinėje gaminamos plytos yra rankų darbo. Jis pasakojo, kad tokiu būdu pagamintos plytos kvėpuoja – sugeria vandenį, bet neyra nuo šalčio.

Gintaras pasakojo, kad rankų darbo technologija, molio šaldymas, ilgas plytų degimas krosnyje, brandinimas temperatūroje ir visos kitos procedūros leidžia plytai kvėpuoti ir nesuirti šąlant orams.

„Todėl visos kelių šimtų metų senumo bažnyčios turi freskas, jos stovi, nedrėksta, nešlampa, nes visos sienos – iki pat laukinės, yra kvėpuojančios.

Šiuolaikinė fabrikinė plyta arba kvėpuoja, ar yra klinkeris, kuris visiškai nekvėpuoja. Fasadas uždaromas iš išorės ir vėdinimas duodamas pagal šiuolaikinių architektų technologinius siūlymus“, – dalijosi Gintaras.

O kokiuose statiniuose galima rasti „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės plytinės“ gamintų plytų? Paprasčiau būtų klausti, kur jų nėra.

Gintaro gamintomis plytomis dekoruota Trakų pilis, Valdovų rūmai, bažnyčios, dvarai.

„Mes prikepę tų plytų pakankamai“, – šypsojosi Gintaras. Ir mūsų pokalbio metu vyko darbai – buvo gaminamos plytos vienam iš Lietuvos dvarų atnaujinti.

Ne tik dvarams ar pilims galima užsisakyti Gintaro gaminamų plytų. Kaip pats sakė, gamina visiems, kas tik panori. Plytos gali būti ne tik tradicinės stačiakampės formos – viskas priklauso nuo to, ko pageidauja klientas, tad ir forma, ir spalva, ir net plytos šiurkštumas gali skirtis.

„Kai kurie klientai net pasako: „Gintarai, aprenk mūsų namą.“ <...> O mes turime savo pasakymą: „Išsivešk iš mūsų istoriją.“ Tai mūsų verslo dalis“, – sakė Gintaras.

Mes prikepę tų plytų pakankamai.

G. Knieža

Tačiau užsisakius iš Gintaro plytų, teks apsišarvuoti kantrybe, mat jų gamyba gali trukti ir metus. Gintaras juokavo, kad su užsakovu jam tenka, galima sakyti, apsigyventi, tad pirmiausia reikia kartu praleisti šiek tiek laiko ir pažiūrėti, ar apskritai pavyksta sugyventi.

Jis pasakojo, kad kartais ir labai pasiturintys žmonės nori užsisakyti plytų, tačiau būna, kad Gintaro ir kliento požiūris absoliučiai skirtingas. Tokiu atveju jis vykdyti užsakymą atsisako.

„Jie mato pinigus, o man reikia, kad džiaugtųsi gyvenimu. Kai pamatau, kad neturime bendrų požiūrio taškų, pasakau: „Ačiū, aš tau plytų negaminsiu.“ Tuomet būna švelnus konfliktas, kad „kaip čia gali būti, mes atvažiavom su architektu, su dizaineriu, o jūs mus vejate iš kiemo“.

Tokiu atveju pasakau, kad yra užkoduotas konfliktas, kuris gali ir po kelių mėnesių kilti, todėl aš gelbėju ir jus, ir save“, – aiškino Gintaras.

Didelės konkurencijos jis sakė nejaučiantis, užsakymų netrūksta, o jei yra konkurentų, tai dažniausiai užsienyje veikiančios gamyklos. O tokios gamyklos, kitaip nei Gintaras, plytas ne rankomis gamina.

„Plytas gaminame tik iš molio, bet molio sudėtis skiriasi, skiriasi dalelių stambumas, struktūra, daug kas.

Tai lygiai taip pat, kaip gero restorano šefas, jis tiesiog gamina kažką iš miltų, bet tame restorane patiekalai labai skanūs, nes jis kažką jaučia, užuodžia, kažkaip sugeba tą tešlą pasukti ar nepasukti ir rezultatas gali būti stebuklingas.

Taip ir pas mus. Molis kaip molis, tas pats, visur guli po kojomis, tačiau yra kitaip“, – apie plytų gaminimą kalbėjo Gintaras.

Priima ir vaikus, ir jų tėvus

Tačiau ne tik plytų gamyba užsiima Gintaras.

„Kadangi esame laisvi žmonės ir gyvename, kaip norime, vien gaminti ir pardavinėti plytas pasidarė neįdomu. Tai natūralu“, – sakė jis.

Taip atsirado „Didelės akys“.

Gintaras pasakojo, kad, baigęs režisūros studijas, Vilniuje vedė keramikos būrelį negalią turintiems vaikams. Vaikai, kurie 12-os metų lankė šį būrelį, dar ir dabar atvyksta į „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės plytinę“ ir čia dalyvauja užsiėmimuose.

„Viską darome savo noru, nė cento iš to neuždirbame, o užsiimame tuo tik dėl to, kad mums patinka“, – kalbėjo Gintaras.

Gintaras pasakojo, kad dienos užimtumo centruose vaikai įgyja kasdieniam gyvenimui būtinų įgūdžių, o „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės plytinėje“ stengiamasi, kad vaikai pasilinksmintų, atsigautų.

„Kaip ir mes, sunkiai atvargę darbe, išvažiuojame atostogų, taip ir jie čia turi skirtingus užsiėmimus, terapijas. Pavyzdžiui, yra purvo terapija – pripilame skysto molio, arba važiuojame oro trosu, kad jie jaustų, kas yra baisu, kas nėra baisu, kad įveiktų baimes.

Važinėjamės po mišką tokiais triračiais, yra žiemos ir vasaros trasos, bandome kojomis vairuoti, žiedžiame puodus, o tai stebuklas jų rankose, naujas jausmas.

Tėvai lygiai taip pat „nusikalę“, juos irgi reikia kartais atpalaiduoti, suteikti galimybę praleisti gerai laiką, nes tik tada jie pajunta, kas yra gyvenimas.

G. Knieža

Stengiamės vaikui duoti tai, kas smegenyse užsiliktų bent keletui mėnesiui. Tada ir pats vaikas kur kas geriau jaučiasi, ir mamoms, tėčiams lengviau, vaikas gyvena tais atsiminimais“, – pasakojo Gintaras.

Tą dieną, kai kalbėjomės, jo namuose buvo 9 žmonės – 6 vaikai, 5 iš jų turintys negalią, ir 3 tėvai.

„Tėvai yra lygiai taip pat „nusikalę“, juos irgi reikia kartais atpalaiduoti, suteikti galimybę praleisti gerai laiką, nes tik tada jie pajunta, kas yra gyvenimas“, – portalui LRT.lt dėstė Gintaras.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.