Prieš 80 metų, birželio 14-ąją Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Per savaitę iš Lietuvos išvežta apie 30 tūkstančių Lietuvos piliečių. Artėjant Gedulo ir vilties dienai, LRT rodo tremtinių prisiminimus. Rašytoja Regina Guntulytė-Rutkauskienė su šeima ištremta, kai jai buvo devyneri. Ji sako, kad tremties randus skauda iki šiol.
Daužymas į duris ir langus prikėlė. Mama raudojo, mažai ką padėjo ruoštis. Tėvelis ramino ją, o man davė nurodymus, ką atnešti, dalijasi prisiminimais rašytoja.
„Nelabai supratau, nors buvo gana aiškiai pasakyta, kad dabar pas baltas meškas važiuosim. Ir paskui baisiai gailėjausi, kad aš savo vienintelės lėlės nepasiėmiau, kurią turėjau. Pamiršau tiesiog“, – prisiminimais dalijasi tremtinė.
R. Guntulytė-Rutkauskienė prisimena, kad atvykus jų šeimai, Padustėlių sankryžoje jau buvo daug žmonių. Ji pati tuo metu vos nebuvo atskirta nuo šeimos.
„Kaimynė, viena Padustėlio gyventoja, gerai pažįstama Vainienė Stefanija su tėvais pakalbėjo ir priėjusi prie manęs sako, einam, vaikeliuk, ką tu čia. Ir ji mane už rankos ir vedėsi. Bet jau kai pradėjom tolti nuo tėvų, aš atsigręžiau ir galvoju, ką aš dabar darau. Ir aš tik ištraukiau ranką ir bėgti atgal šaukdama, kad aš niekur, tik su jumis kartu“, – su ašaromis akyse prisimena rašytoja.

Ji teigia, kad jau tada galvojo, kad geriau keliauti visiems kartu, kad ir kas benutiktų.
„Prisimenu, kai iš vagoną jau atidarydavo už Uralo ir išleisdavo gamtiniam reikalui. Tai išsirikiuoja moterys ir vyrai, vieni nuo kitų nusigręžia ir... O kareiviai aplinkui sustoja ir dar su komentarais“, – sako R. Guntulytė-Rutkauskienė.

Ji pamena, kad vagone uždainavus „Leiskit į tėvynę“, atbėgę kareiviai ėmė daužyti duris, kad jie nutiltų.
„Mums sakė, kad čia jau visam gyvenimui ir net negalvokit, kad kažkada grįšit. Bet tėveliai, mano nuomone, vis galvojo, kad tikrai grįšim. Kada nors, jeigu ne jie, tai nors aš“, – prisiminimais dalijasi R. Guntulytė-Rutkauskienė.
Šeima grįžo į Lietuvą, tačiau daugiau nei dešimtmetį po grįžimo į tėvynę rašytoją lydėjo replikos apie tai, kaip tokiems asmenims iš viso leista grįžti gyventi.





