LRT ieško sprendimų
Giedrius Balsys

Lietuvoje

2021.05.04 12:21

Įdarbinimo būdas, kuris padeda laimėti ir neįgaliesiems, ir darbdaviams: ieško ne trūkumų, o stiprybių

Giedrė Čiužaitė, LRT RADIJAS, LRT.lt2021.05.04 12:21

Naujai kuriamos pareigybės ir darbo pobūdžio pritaikymas – tokių priemonių, siekdamos įdarbinti neįgalius žmones, imasi įmonės. Nors kai kurie darbdaviai dar baiminasi žengti tokį žingsnį, kiti džiaugiasi, kad gali gauti įdarbinimo tarpininkų pagalbą. Rezultatu lieka patenkinti ir neįgalieji, ir pati įmonė, ir visuomenė.

Neįgalūs žmonės neretai įvardijami kaip viena pažeidžiamiausių visuomenės grupių. Žmogaus teisių ekspertai sako, kad dėl paslaugų trūkumo ir visuomenės nesupratingumo ši visuomenės grupė gyvena tarsi nuolatiniame karantine. Šį kartą „LRT ieško sprendimų“ komanda domisi, kokių gerų neįgaliųjų integracijos pavyzdžių turime čia, Lietuvoje, ir kokios praktikos veikia užsienyje.

Televizijos reportažą apie asmeninio asistento pagalbą žmonėms su negalia galite žiūrėti čia.

Taip pat skaitykite

Žinote pavyzdžių, kaip kiti sprendžia tam tikras problemas ir kokius sprendimus taiko? Parašykite mums sprendimuzurnalistika@lrt.lt.

Lietuvoje tik maždaug trečdalis neįgalių žmonių turi darbą. Ekspertai sako, kad žymiai daugiau jų galėtų prisidėti prie visuomenės gerovės ir patys jaustis oriai, jei sulauktų reikiamos pagalbos. Vienas iš galimų sprendimų Lietuvai – platesnis įdarbinimo tarpininkų tinklas.

Kokius rezultatus ieškantiesiems darbo ir Lietuvos įmonėms jau padėjo pasiekti šie individualią pagalbą įsidarbinant teikiantys specialistai?


Svarbu jaustis vertinamam

„Liepos 27 dieną bus metai, kai dirbu „Decathlon“. Man tai šansas išeiti į visuomenę. Kai aš dirbu, jaučiuosi visavertis. Jaučiu šimtaprocentį kolegų palaikymą ir aš stengiuosi jiems tą palaikymą grąžinti“, – sako Giedrius Balsys.

Jei kada nors matavotės drabužius vienoje didžiausių sporto prekių parduotuvių Vilniuje, gali būti, kad tuos, kuriuos palikote, vėliau tvarkingai sulankstė ir sukabino būtent Giedrius.

Giedriui – 37-eri, jis baigęs 10 klasių, vėliau kulinarijos mokyklą kaip virėjo pagalbinis darbuotojas. Dirbęs kavinėje, bare, vienoje socialinėje įmonėje. Tačiau, joje mažinant etatus, darbo neteko. Ir nors mūsų istorijai svarbiausia, ką Giedrius gali, reikia pasakyti ir tai, kad jis – iš tų žmonių, kuriems susirasti darbą atviroje rinkoje nėra paprasta.

Jis turi negalią. Kokią, ir pačiam sunku tiksliai įvardyti. Su kartu dirbusiais specialistais sutaria, kad tikriausiai tai būtų galima vadinti mokymosi sunkumais.

Man tai šansas išeiti į visuomenę. Kai aš dirbu, jaučiuosi visavertis.

Tapti sporto prekių parduotuvės komandos nariu Giedriui padėjo įdarbinimo tarpininkė iš socialinės įdarbinimo agentūros VšĮ SOPA.

„Mes dirbame su žmonėmis, kurie turi iššūkių susirandant darbą, daugeliu atvejų tai yra žmonės su negalia. Mes jiems padedame, žiūrėdami į jų situaciją individualiai ir ieškodami individualių sprendimų. Tą funkciją atlieka įdarbinimo tarpininkai, jie aiškinasi žmogaus iššūkius, kokios jų stipriosios pusės, kokie poreikiai, ir tada ieško vietų, kur žmogus geriausiai atsiskleistų“ – VšĮ SOPA veiklą apibūdina jos įkūrėja ir vadovė Jurgita Kuprytė.

Ji pabrėžia, kad pagalba klientui ir darbdaviui teikiama ir suradus darbą. Įdarbinimo tarpininkas padeda spręsti įvairias kylančias problemas, jeigu reikia, padeda išmokti ir tam tikrų darbo funkcijų.

Anot J. Kuprytės, socialinio įdarbinimo agentūros paslaugos nuo tų, kurias teikia valstybės institucijos, labiausiai skiriasi tuo, kad žmonės gauna ne tik labai individualią, bet ir gana intensyvią pagalbą.

Agentūros darbuotojas su darbo ieškančiu klientu matosi keletą kartų per savaitę, kartais ir kasdien. Jo gebėjimai ir sritys, kuriose žmogus gali geriausiai atsiskleisti, nustatomos ne tik kalbantis, bet ir organizuojant įvairias simuliacines užduotis.

Stengiasi rasti tinkamiausią darbą

J. Kuprytė sako, kad dažnai dirbant su ieškančiuoju darbo ir įmonėmis pasiekiama netikėtų rezultatų. Pavyzdžiui, kai buvo renkama komanda socialiniam restoranui „Pirmas blynas“, buvo bendraujama su daugiau žmonių, nei liko dirbti restorane.

Tarp jų buvo ir Augustė, turinti Dauno sindromą. Augustei gerai sekėsi valyti įrankius, lankstyti servetėles. Tad organizacija kreipėsi į vieną viešbutį, papasakojo, kokią galėtų pasiūlyti darbuotoją. Ir Augustė buvo įdarbinta viešbučio restorane atlikti kiek siauresnę funkciją nei kiti kolegos, buvo sutarta ir dėl jai tinkamo grafiko: Augustė dirbo pusryčių laiku, lankstė servetėles, rūpinosi įrankiais.

Kita agentūros klientė, turinti autizmo spektro sutrikimą, įsidarbino kainų tikrintoja viename prekybos tinkle.

„Ji gali pastebėti smulkias detales, tačiau būti tipine darbuotoja prekybos salėje jai būtų buvę keblu. Ieškojome, kur galėtume pritaikyti ypatingą žmogaus pastabumą iškirpdami tai, ko jis padaryti negali. Taip atsirado kainų tikrintojo pareigybė“, – dar vieną pavyzdį, kaip derinamos darbuotojų stiprybės ir darbdavių poreikiai, pateikia SOPA vadovė.

Grįžkime prie Giedriaus Balsio, kuris dirba sporto prekių parduotuvėje. Ar iš karto pavyko rasti, ką jis galėtų dirbti? Pasak J. Kuprytės, Giedrius pabandė praktikuotis keliose vietose, o galiausiai su įdarbinimo tarpininke nustatė, kad jam geriausiai sektųsi aptarnavimo srityje dėl gebėjimo bendrauti, megzti ryšius, mandagumo.

Darbdavio požiūris

Kaip Giedriaus situacija atrodo darbdavio akimis, susitinku pasikalbėti su tarptautinio tinklo „Decathlon“ parduotuvės Vilniuje vadovu Nicolas Fogola. N. Fogola sako, kad 3 iš 65 darbuotojų jų įmonėje turi negalią. Atidarydami parduotuvę Lietuvoje jie žinojo, kad į komandą ieškos įvairių gebėjimų darbuotojų, nes tokios tarptautinės kompanijos vertybės.

Pasakodamas apie Giedriaus įdarbinimo procesą, parduotuvės vadovas išskiria kelis pagrindinius žingsnius: „Pirmas žingsnis – įsivardyti, kokie mūsų poreikiai, kokių darbo vietų galime pasiūlyti. Mūsų vienintelis kriterijus buvo, kad atėję dirbti žmonės domėtųsi sportu.

Mūsų vienintelis kriterijus buvo, kad atėję dirbti žmonės domėtųsi sportu.

Tada SOPA nustatė, kurie jų klientai domisi sportu. Jie atvyko su kandidatais, susitikome, žiūrėjome, kaip jiems sekasi praktika. Pasirinkome du žmones.“

Su N. Fogola kalbamės, kai Giedrius atostogauja, o vietoj jo drabužius prie „Decathlon“ persirengimo kabinų lanksto kita darbuotoja.

„Giedrius viską daro panašiai kaip ši darbuotoja, – lygina pašnekovas. – Mums buvo svarbu jam sudaryti sąlygas kuo daugiau darbo atlikti savarankiškai. Taip augo jo pasitikėjimas, įgūdžiai, patirtis. Ir dabar jis pajėgus dirbti savarankiškai.“

Pasak parduotuvės vadovo, Giedrius skatinamas tobulėti ir imtis vis daugiau atsakomybės. Ar įdarbinusi Giedrių įmonė gauna valstybės paramą?

„Ne, mums labiausiai padeda SOPA ir tai svarbiausia, nes tai yra žmogiška pagalba. Finansinės paramos galime ieškoti vėliau, bet tai nėra prioritetas“, – teigia N. Fogola.

Vis daugiau įmonių siūlosi pačios

Socialinio įdarbinimo agentūros vadovės J. Kuprytės klausiu, ar dažnai iniciatyvą įdarbinti neįgalius žmones rodo pačios įmonės. Pašnekovė atsako, kad nors darbdavių ieško ir SOPA, iš tiesų vis daugiau organizacijų kreipiasi pačios.

J. Kuprytės teigimu, neįgalų žmogų įdarbinusi įmonė gali gauti ir subsidijų iš Užimtumo tarnybos. „Bet ne visos jų prašo ir ne visos tik dėl to galvoja apie žmogaus su negalia įdarbinimą. Tad dalis žmonių dirba tokiomis pačiomis sąlygomis kaip visi. Mūsų tikslas ir yra toks, kad žmonės susirastų darbą kaip visi ir gautų tokį patį atlyginimą“, – teigia pašnekovė.

Sprendimo pliusai

„Valstybė ir visa visuomenė laimi, nes mažėja skurstančių žmonių, mažėja socialinė atskirtis, o ji tarp žmonių su negalia yra dvigubai didesnė nei tarp žmonių be negalios, – J. Kuprytė kalba apie neįgaliųjų įdarbinimo dalyvaujant tarpininkams pliusus. – Visuomenė tampa lygesnė, laimingesnė, nes darbas yra ne tik pajamų šaltinis, bet ir tavo tapatybės dalis.

Kas tu esi visuomenėje? Kokią vertę kuri? Kuo daugiau žmonių jaučiasi oriai, įnešantys į visuomenę tam tikrą indėlį, tuo visuomenė laimingesnė“, – pabrėžia ji.

Ekspertai, skatinantys įmones įtraukti į savo komandas neįgalius žmones, taip pat akcentuoja, kad, pritaikę darbo vietą žmogui su ypatingais poreikiais, darbdaviai dažnai gali džiaugtis savo darbą puikiai atliekančiais, lojaliais darbuotojais.

Lietuvos negalios organizacijų forumo administracijos direktorė Henrika Varnienė atkreipia dėmesį, kad tam tikros negalios žmonės turi ir tam tikrų specifinių savybių.

„Pavyzdžiui, pedantiškumas ir kruopštumas tam tikriems dalykams, jeigu žmogus autistiškas. Jeigu žmonės su proto negalia, tai jų galbūt paslaugumas ir geraširdiškumas būtų tinkamas tokioje vietoje. Mes turime begales pavyzdžių, kada negalia netrukdo dirbti“, – sako H. Varnienė.

Jei žmogus randa savo darbo vietą, joje gerai jaučiasi, mažėja atkryčių, jis tampa nebe pašalpų gavėju, o mokesčių mokėtoju.

Pašnekovė pateikia pavyzdį, kaip įdarbinimo tarpininkai atsiperka valstybei. „Jeigu kalbame apie žmones su psichikos negalia, valstybė, investuodama į tarpininko darbo užmokestį, sutaupo lėšų. Jei žmonės su psichikos negalia nedirba, jie linkę dažniau gultis į ligoninę, būna atkryčių, žinome, kad lovadieniai, ypač intensyviosios terapijos skyriuje, brangiai kainuoja.

Tad jei žmogus randa savo darbo vietą, joje gerai jaučiasi, mažėja atkryčių, jis tampa nebe pašalpų gavėju, o mokesčių mokėtoju“, – pabrėžia nevyriausybinės organizacijos atstovė.

Ekspertai kalba ir apie įvairovės naudą visam kolektyvui – esą tada auga visų darbuotojų tolerancija, supratingumas. Ar Giedriaus buvimas pakeitė „Decathlon“ kolektyvo atmosferą?

„Ir pakeitė, ir ne. Kadangi turime mus siejančią sritį – sportą, visi turime bendrų pokalbio temų, tad tai tarsi ir nieko nekeičia. Tačiau kartu Giedriaus integravimas į komandą šiek tiek keitė komandos požiūrį, sustiprino ją, ugdė mūsų gebėjimą padėti vieni kitiems“, – teigia parduotuvės Vilniuje vadovas N. Fogola.

Jis priduria: „Didžiausias pliusas – komandos integracija, įvairovė. Norėjome sukurti komandą, kuri atspindi visuomenę. Sportas skirtas visiems. Mūsų klientai taip pat yra iš pačios įvairiausios aplinkos. Ir mūsų komanda turi šią įvairovę atspindėti. Tad mes džiaugiamės, kad komandoje yra Giedrius. Jis savo darbą atlieka labai gerai ir jį labai gerai vertina klientai.“

Kyla ir iššūkių

O kas Giedriaus įdarbinimo kelyje buvo sunkiausia? N. Fogola sako, kad apskritai darbdaviui sunkiausia tinkamai parinkti, ką tam tikrų savybių turintis žmogus galėtų dirbti.

„Svarbu, kad žmonės atsidurtų situacijose, kurios sustiprina jų savivertę ir savarankiškumą, neišstumti jų iš komforto zonos, – kalba N. Fogola. – Tam reikia peržiūrėti įmonės standartus. Reikia laiko, kompanija turi įsitraukti į šį procesą.

Ir Giedriui pareigybę pritaikėme, atsakomybė augo pamažu. O pagrindinis iššūkis buvo padėti Giedriui įgyti pasitikėjimo savimi, kad savo pareigas atliktų taip, kaip bet kuris komandos narys. Jam pačiam buvo iššūkis laikyti save visaverčiu darbuotoju, šalia kurio niekas neturi stovėti. Galiausiai jis tapo komandos dalimi ir tų skirtumų nebeliko.“

G. Balsys patvirtina, kad pirmomis dienomis reikėjo padrąsinimo. „Ir dabar to padrąsinimo reikia, bet ne tiek kiek anksčiau“, – lygina jis. Vyras džiaugiasi, kad pačiam teko dalyvauti apmokant dirbti kolegas iš Latvijos.

Iš pokalbio su Negalios organizacijų forumo atstove H. Varniene suprantu, kad nepasitikėjimas neįgaliųjų įdarbinimo srityje yra daugiabriaunė problema.

Mūsų sistema pati taip atstūmė ir uždarė žmones su negalia, kad ištraukė iš jų pasitikėjimą.

„Pasitikėjimo nebuvimas yra mūsų iki dabar ėjusios sistemos dalis. Pati sutinku daug darbdavių, kurie klausia, ar tikrai gali neįgalusis prižiūrėti sodą ar genėti medžius. Mūsų sistema pati taip atstūmė ir uždarė žmones su negalia, kad ištraukė iš jų pasitikėjimą.

Nedavė galimybių bandyti dirbti, suklysti. Juk netgi atėjus į darbą ir gavus įgūdžių gali paaiškėti, kad žmogui darbas netinka. Kaip ir visiems kitiems. Neįgalieji bijo suklysti, bet negalima neleisti žmogui klysti – kaip ir visiems. Tad tas pasitikėjimas užauga“, – įsitikinusi ji.

Socialinių įmonių turi nelikti?

Giedrius sako, kad geriau jaučiasi dirbdamas ne socialinėje įmonėje, kur didesnė dalis kolegų turi negalią, o šiame kolektyve, kur jį supa labai įvairūs žmonės. Pašnekovo teigimu, nors dalis pažįstamų neįgaliųjų mieliau dirbtų socialinėse įmonėse, Lietuvoje reikėtų skatinti tokį būdą, kokį išbandė ir jis pats – žmonėms su negalia padedant įdarbinimo tarpininkui rasti darbą, vadinkime, tradicinėje įmonėje.

Tiesa, jis pabrėžia, kad ateinant reikia nusiteikti, jog teks rimtai mokytis, dirbti, o ne tiesiog pabūti. Prie to, anot Giedriaus, pripratę ne visi neįgalieji, net jei ir galėtų dirbti.

H. Varnienė sako, kad iš tiesų labai svarbi neįgalių žmonių motyvacija dirbti ir ne visi jos turi. „Tačiau yra motyvuotų, kuriems reikia šiek tiek pagalbos. Iš pradžių įdarbinkime motyvuotus, tada gal ir kiti užsinorės. Ir dalis sveikųjų nenori dirbti, kažkaip verčiasi, sukasi. Dalis šešėlyje funkcionuoja“, – sako viena Lietuvos negalios organizacijų forumo vadovių.

J. Kuprytė iš SOPA mano, kad daliai neįgaliųjų iš tiesų atrodo, kad jie saugesni jaustųsi aplinkoje, kurioje daugiau panašių į juos. Kartais taip ir yra: „Bet ne visada. Nes socialinių įmonių neturime daug, jos dirba gana apibrėžtoje srityje, ne visiems jų siūlomi darbai tinka.“

Kai klientai patenka į kolektyvą, kur nėra daug žmonių su negalia, ir ten įsitvirtina, jie tuo būna patenkinti.

Anot socialinio įdarbinimo agentūros vadovės, kai klientai patenka į kolektyvą, kur nėra daug žmonių su negalia, ir ten įsitvirtina, jie tuo būna patenkinti. Vėliau jie gali lengviau keisti darbą, turi universalesnių įgūdžių nei dirbdami siauroje srityje. Atskira grupė – žmonės, kurie apskritai ilgą laiką nedirba, jiems reikia padėti įgyti naujų įgūdžių.

H. Varnienė dėl socialinių įmonių kategoriška: „Tai rezervatų ideologija. Jeigu žmogus ilgai prabuvęs kalėjime, jis nebemoka ne kalėjime gyventi, jis gyvena pagal švilpuką. Tuo metu jis jaučiasi saugiai, tačiau tai yra rezervatas, kalėjimas. [Lietuvoje] užauginta sistema, kuri tiesiog nebeatitinka žmogaus teisių perspektyvos.

Aš kažkada taip pat lankiau mamų, kurios augina vaikus su negalia, savipagalbos grupes, man pačiai tai davė moralinį pastiprinimą, kad esu ne viena. Bet mes kalbame apie savipagalbos grupę. Socialinės įmonės gali tas savipagalbos grupes organizuoti. Bet turime suprasti, kad žmonės tampa mažiau savarankiški, nes nemoka netgi bendrauti su sveikąja visuomenės dalimi, o paskui sako: „Mūsų sveikoji visuomenės dalis nepriima.“

Tad, jeigu būtų H. Varnienės valia, socialinių įmonių ilgainiui neliktų visai, naujų žmonių į jas dirbti nebeateitų – jie gautų individualią pagalbą darbindamiesi atviroje darbo rinkoje.

Svarbu užtikrinti finansavimą

„Svarbiausias žmogaus poreikis – saugumas ir jaustis gerai, nepaisant to, kad turi negalią. Ir jeigu įmonė sugeba tokią aplinką sukurti, kur tave gerbs ir priims tokį, koks esi, nepriklausomai nuo to, ar turi negalią, apskritai nelieka klausimo, ar aš dirbu su neįgaliaisiais“, – sako J. Kuprytė.

SOPA įkurta prieš 15 metų tikint, kad įdarbinimo tarpininkų paslaugos Lietuvoje labai trūksta.

„Ir iki šiol aš manau, kad niša yra didžiulė. Nes tai yra sprendimas, kurį Vakarų Europos valstybės taiko seniai ir tokios paslaugos su įdarbinimo tarpininkų pagalba žmonėms, kurie turi ypatingų, didelių iššūkių darbo rinkoje, yra sistemingai teikiamos.

Valstybės turi finansavimo mechanizmus, tai yra paslaugų sistemos dalis. Pas mus tokios sistemos nėra, – apgailestauja pašnekovė. – Pas mus nevyriausybinės organizacijos tuo užsiima per projektus, tačiau projektinis finansavimas nėra tvarus kelias ir turi daug trūkumų. Mes neturime garantijų, kad pasibaigus vienam finansavimo periodui galėsime toliau teikti paslaugas.“

Anot J. Kuprytės, SOPA dirba 5 įdarbinimo tarpininkai. Per metus jų organizacija dirba su daugiau kaip 100 žmonių, kurie turi negalią arba yra iš kitų pažeidžiamų grupių. Jų įsidarbinimas priklauso ir nuo bendros padėties šalyje: anksčiau siekdavo apie 75 proc., pastaraisiais metais įsidarbina apie pusė norinčiųjų. Dar pusė įsidarbinusiųjų nebūtinai lieka dirbti ilgam. Kodėl jie neįsitvirtina?

„Įvairios priežastys: kartais darbo pobūdis netinka, kartais darbovietė, sveikata sušlubuoja, kartais tai ir būna laikinas darbas. Bet vis tiek žmonėms, kurie po ilgo nedarbo laikotarpio kad ir laikinai padirba, tai būna didelis postūmis į priekį – jie turi darbo paieškos patirties, žino, ko nori, kokį darbą gali dirbti, kokio negali. Ir po laikino darbo patirties žmonės suaktyvėja, tampa labiau savimi pasitikintys“, – pabrėžia SOPA vadovė.

Žinote pavyzdžių, kaip kiti sprendžia tam tikras problemas ir kokius sprendimus taiko? Parašykite mums sprendimuzurnalistika@lrt.lt.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.