Penktadienį paaiškėjo liūdna žinia – ligoninėje mirė Seimo narys, Kovo 11-osios Akto signataras, vienas Lietuvos laisvosios rinkos instituto įkūrėjų Kęstutis Glaveckas.
K. Glaveckas Seimo nariu be pertraukų dirbo nuo 1996 metų. Prieš tai, 1990–1992 metais, jis buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas.
Praėjusiais metais K. Glaveckas į Seimą kandidatavo kartu su Liberalų sąjūdžiu, tačiau vėliau frakciją paliko ir tapo Mišrios Seimo narių grupės nariu.
Skelbiame 2020 m. lapkričio 13 d. portale LRT.lt publikuotą interviu su K. Glavecku.
K. Glaveckas tuo metu sakė, kad naujoji politikų karta klausosi veteranų patarimų, tačiau perspėjo – ne visa politikų sukaupta patirtis yra naudinga jaunimui.
Liberalas įsitikinęs – ne metai, praleisti parlamente, puošia politiką, o nuveikti darbai ir gebėjimas perduoti patirtį jaunesniems kolegoms.
– Esate vienas vyriausių naujosios kadencijos Seimo narių ir, jei į parlamentą nebūtų buvęs išrinktas už Jus vyresnis Antanas Vinkus, turbūt Jūs pirmininkautumėte pirmajam naujojo Seimo posėdžiui?
– Taip, už mane tik A. Vinkus vyresnis. Bet ne metais žmonės matuojasi.
– Norėtumėte kada nors pirmininkauti pirmajam naujojo Seimo posėdžiui?
– Neturiu tokių keistų norų. Būtų keista to norėti. Geriau, kad nereikėtų.
– Naujajame Seime nebus tokių parlamento senbuvių kaip Irena Degutienė, Algimantas Salamakinas, Gediminas Kirkilas, Juozas Bernatonis. Nepasigesite jų?
– Daugiausia tų, kurių pasigendama, yra kapinėse. Šiuo atveju, aišku, su jais matysimės, susitiksime. Pasigesti jų dėl to, kad nesėdės šalia? Nėra tokio artimo jausmo.
Seime dominuoja interesai, o ne sėdėjimas šalia ir rankos glostymas. Žiūriu į tai realistiškai. Ateina nauja karta, kuri kurs įstatymus ir darys viską, kas jai atrodo priimtina. Jie gyvens pagal savo taisykles. Ne viskas mums, vyresniems, gali patikti, bet čia yra jų gyvenimas.
– Ar pažvelgę į 2016-ųjų, 2020-ųjų Seimo rinkimus, į parlamentą išrinktus naujus politikus, galime pagrįstai teigti, kad į politiką įžengė naujoji politikų karta?
– Galima iš esmės pradėti kalbėti ne apie naują, o apie kitą politinę kartą.
– Kuo ji kitokia?
– Tuo, kad žmonės keičiasi, o politika yra visuomenės atspindys. O žmonės keičiasi, nes atsiranda kitos vertybės, plečiasi skaitmenizacija, vis svarbesnis tampa dirbtinis intelektas, tai yra dalykai, kurie smarkiai pakeitė žmonių gyvenimą.
Pažiūrėkite, kaip viskas pas jaunimą keičiasi. Dabar, jei iš 10–11 metų vaiko atimsi „iPhone“, jį koks nors priepuolis ištiks arba jis labai smarkiai susinervins. Taigi nauja karta yra kitokia, kitokio mąstymo karta. O mūsų karta eina į pabaigą. Vienintelį, ką turime, tai išmintį – žinome, kur nereikia kišti nagų ir ką reikėtų daryti kitaip.
Vis dėlto manau, kad dauguma tų, kurie gauna galimybę priimti sprendimus, yra protingi, gali įvertinti tai, kas buvo seniau, o tada eina į priekį, ieško naujų kelių.
– O ar naujos kartos politikai įsiklauso į Jūsų, politikos veteranų, patarimus?
– Įsiklauso. Žinau, kad daugelis net užsirašę mano pareiškimus, kalbas. Manau, jie yra pakankamai protingi, kad suprastų, kas darėsi jiems už nugaros. Turiu omeny įvertinimą to, kas buvo anksčiau.
Tiesa, reikia pripažinti, kad ne visi politikos veteranai turi patirties. Kai kurie turi įpročius, interesus arba patyrimą, kurio nereikėtų perduoti jaunimui, pavyzdžiui, kaip pastatyti tvartą arba pramušti biudžeto pinigą kur nors.
Jaunimą domina kiti dalykai: kaip sekti vertybėmis, kaip plėtoti skaitmenizaciją, kaip supaprastinti valdymą ir padidinti jo efektyvumą, kaip kovoti su korupcija. Jaunimas eina į priekį, mūsų patyrimas yra reikalingas, bet negali vyrauti.
– Tikite, kad naujieji politikai sugebės pagerinti Seimo įvaizdį?
– Žmonės visuomet nepasitiki Seimu. Visur pasaulyje yra panaši situacija, išskyrus galbūt Kuveitą, Saudo Arabiją, Papua Naująją Gvinėją ir tas šalis, kurias valdo karaliai.
Lietuvoje Seimo reitingas galbūt pakils, bet nedaug. Pažiūrėkite į partijų reitingus – rinkimai praėjo ir iš karto prasidėjo gana aršus kritikavimas tų, kurie buvo išrinkti. Karlas Marxas sukūrė pavydo teoriją. Šis jausmas pas mus ir kitose šalyse yra įsismelkęs iki kaulų smegenų.
– Jeigu prakalbome apie parlamento įvaizdžio gerinimą, šiuo klausimu dedate daug vilčių į savo kandidatę į Seimo pirmininkus Viktoriją Čmilytę-Nielsen?
– Manau, bet kuriuo atveju Seimo prestižas nekris, nes nėra kur kristi. O pašokti prestižas visuomet gali. Gali ir sumažėti. Natūralu, nes tas, kuris leidžia įstatymus, nebūna populiarus.
Aišku, dramatiško pasitikėjimo Seimu kilimo, iki 100 procentų, nebus. Seimas antra Bažnyčia nebus, bet pasitikėjimas parlamentu 5–6 punktais pakils. Net jei popiežius į Seimą ateitų, pasitikėjimas parlamentu dramatiškai nepadidėtų.
– Valdančiojoje koalicijoje dirbs neseniai susikūrusi Laisvės partija. Kai kurie apžvalgininkai sako, kad šis Seimas gali būti panašus į 2008–2012 metų kadencijos parlamentą, kuriame valdančiojoje koalicijoje taip pat dirbo nauja politinė jėga – Tautos prisikėlimo partija, tačiau ji labiausiai išgarsėjo skandalais. Tokių nuojautų neturite?
– Manau, to bus, bet tai netaps lemiamu veiksniu. Laisvės partija rado galimybę laimėti rinkimuose kaip Arūnas Valinskas savo laiku, bet manau, kad jie padarys išvadas.
Jeigu visi liberalai pradės vienytis, o aš manau, kad jie vieną dieną turėtų susibėgti į krūvą, tada Laisvės partija turės perspektyvą. Jeigu bus atskirai, nieko gero nebus. Tokiu būdu didelės politinės jėgos neužauginsi.
– Prieš dvejus metus Jūs interviu LRT.lt kritikavote tuo metu nuo Liberalų sąjūdžio atsiskiriantį Remigijų Šimašių, sakėte, tokie ėjimai naudos neduos, bet jis su savo rinkimų komitetu laimėjo Vilniaus mero rinkimus, vėliau prisidėjo prie Laisvės partijos susikūrimo, o pati partija suspindėjo Seimo rinkimuose ir dabar dirbs valdančiojoje koalicijoje. Galbūt Jus suklydote, neįvertindamas nuo Liberalų sąjūdžio atskilusių kolegų potencialo?
– Nemanau, kad suklydau. Manau, tas laimėjimas Seimo rinkimuose yra gautas suskaldžius partiją. Nemanau, kad tai duoda didelį laimėjimą ilgu laikotarpiu. Iš pradžių Vilniuje laimėjo rinkimų komitetas, vėliau Seimo rinkimuose laimėjo Laisvės partija, bet ateityje to nepakaks. Nepakaks ir tų pažiūrų, ideologijos, siekiant turėti didesnę valdžią, nes kiekviena politinė jėga turi tam tikras ribas.
Laisvės partija išliks politine jėga, bet nebus ta, kuri spręs Lietuvos ateitį. Skaldant galima pasiekti rezultatą, bet ilgesniu laikotarpiu tai naudos neatneš. Pažiūrėkite, kiek kartų liberalai skilo. Kiekvieną kartą nauja partija ką nors laimėdavo, bet vėliau rinkimus pralaimėdavo. Tai yra pamokos, kurias sunku išmokti.
– Kalbate apie liberalų vienijimąsi. Tikite, kad partijų susijungimas galėtų įvykti naujojo Seimo kadencijos metu? Ar Laisvės partija, Jūsų manymu, lauks kitų Seimo rinkimų?
– Manau, reikės apie tai kalbėti iki kitų Seimo rinkimų. Nemanau, jog reikės laukti kadencijos pabaigos, kad sužinotume, jog reikia imtis veiksmų, nesulaukus to laikotarpio, kai bus blogai.
– Manote, kad patys Laisvės partijos nariai gali ateiti pas Jus, Liberalų sąjūdžio atstovus, ir pradėti diskusiją apie partijų susijungimą?
– Manau, jie yra pakankamai sąmoningi žmonės, kad viską suprastų. Gyvenimas juos išmokys.
– Ne vienas politologas teigia, kad praėjusio Seimo kadencija buvo nusėta skandalų. Pritariate?
– Ne. Nebuvo nieko ypatingo, palyginti, tarkime, su 1995 metų bankų krize, su vėliau ištikusia finansų krize. Tai buvo dramatiški įvykiai, kurie lėmė sprendimus, priimtus už Seimo ribų.
Praėjęs Seimas, sakyčiau, buvo ramus, išskyrus parlamentams būdingus pabumbėjimus, tik gal kiek aštresnius, ne tokius kultūringus, nes kai kurie Seimo nariai nesupranta, kad aštriai kritikuoti galima su humoru, o ne keikiantis. Kai tu pradedi nuo to, kad „esi durnas, karvė, ožys“, tai kalba ir nutrūksta. Manau, Seimo nariai išmoks tai daryti, tai yra, gerbdami kitą, pasakyti, kas nepatinka.
– Liberalų sąjūdis šiuo metu dalyvauja derybose su valdančiosios koalicijos partneriais dėl postų, dėl Vyriausybės programos. Nesibaiminate, kad vėl tapsite tais jaunesniais broliais koalicijoje ir kad būsite užgožti?
– Viskas priklauso nuo partijos narių. Aš tokiems dalykams nepasiduosiu. Aišku, koalicija yra vedybos, kurios pagrįstos ne meile, o interesais. Konservatoriai turi didžiąją daugumą ir natūralu, kad jų žodis yra lemiamas.
Mažučiai yra mažučiai, bet tas mažutis gali būti ir didesnis. Viskas priklauso nuo to, kaip jis elgiasi, kokių idėjų turi. Manau, Liberalų sąjūdis netaps jaunesniuoju broliu koalicijoje, išskyrus ta aritmetinę realybę.
– Į kokius ministrų portfelius turėtų pretenduoti Liberalų sąjūdis?
– Dabar svarbiausia – spręsti koronaviruso problemą, gaivinti ekonomiką. Tai yra svarbiausia žmonėms. Kovoti prieš koronavirusą turime kartu su Europa, su pasauliu. Jei šios problemos neišspręsime, visos kitos pastangos bus visiškai bereikšmės.
– Kalbant apie liberalų iniciatyvas, Jūs esate vienas iš tų parlamentarų, kurie visada primindavo apie prieš 10 metų Andriaus Kubiliaus Vyriausybės padidintą pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą ir ragindavote jį sumažinti. Ar tebemanote, kad reikėtų sumažinti PVM?
– Manau, apie tai kalbėti nėra pagrindo. Tą yra padariusi visa Europa, visa euro zona. Visi tik didina tarifus, niekas nemažina. Vienu metu nepavyksta išspręsti dviejų dalykų – plėsti, didinti viešuosius finansus ir mažinti išlaidas.
– Tame pačiame interviu LRT.lt prieš dvejus metus sakėte: „99 procentai, kad nekandidatuosiu į Seimą dar vienai kadencijai.“
– Vieną procentą buvau palikęs.
***
1967–1972 metais K. Glaveckas studijavo Vilniaus universiteto (VU) Pramonės ekonomikos fakultete. Baigęs studijas, iki 2000 metų dėstė VU Ekonomikos fakultete.
1973–1976 metais taip pat studijavo VU aspirantūroje, apgynė ekonomikos mokslų kandidato laipsnį. 1987 metais Talino universitete politikas apgynė habilitacinį darbą, už kurį suteiktas habilituoto ekonomikos mokslų daktaro laipsnis.
1988 metais tobulinosi Frankfurto prie Maino universitete, o po metų, 1989-aisiais, suteiktas profesoriaus vardas. Metus, iki 1999-ųjų, jis tobulinosi Niujorko universitete.
1992–1996 metais K. Glaveckas buvo Lietuvos ir užsienio kompanijų konsultantas, kartu su kitais įkūrė Lietuvos laisvosios rinkos institutą, 1992–1998 metais buvo šio instituto tarybos pirmininkas. 1993–1996 metais buvo Nacionalinės vertybinių popierių biržos tarybos pirmininkas.
K. Glaveckas yra gavęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžių, Lietuvos nepriklausomybės medalį, yra publikavęs daugiau kaip 300 mokslinių darbų rinkos ekonomikos klausimais Lietuvoje ir užsienyje, yra knygų „Gamybos intensyvinimo problemos“, „Rinkos ekonomika“ ir „Valstybinis reguliavimas“ autorius.
