Kol girdime apie žmogaus teisių pažeidimus sovietmetį primenančiose globos įstaigose, talpinančiose kelis šimtus žmonių su negalia, kitoks gyvenimas verda mažose bendruomenėse. Gyvenimo namuose žmonėms su negalia atsiveria laisvė kurti – jie rašo poezijos knygas, užsiima kita mėgstama veikla, dirba. Nors kyla ir tam tikrų sunkumų, būtent tokie namai įvardijami kaip tinkamas žmonių su negalia integracijos būdas.
Žmonės su negalia neretai įvardijami kaip viena pažeidžiamiausių visuomenės grupių. Žmogaus teisių ekspertai sako, kad dėl paslaugų trūkumo ir visuomenės nesupratingumo ši visuomenės grupė gyvena tarsi nuolatiniame karantine. Šį kartą „LRT ieško sprendimų“ komanda domisi, kokių gerų neįgaliųjų integracijos pavyzdžių turime čia, Lietuvoje, ir kokios praktikos veikia užsienyje.
Televizijos reportažą apie asmeninio asistento pagalbą žmonėms su negalia galite žiūrėti čia.
Taip pat skaitykite
Radijo reportažo apie kitokį įdarbinimo būdą, kuris padeda laimėti ir neįgaliesiems, ir darbdaviams, klausykite čia.
Taip pat skaitykite
Žinote pavyzdžių, kaip kiti sprendžia tam tikras problemas ir kokius sprendimus jie taiko? Parašykite mums sprendimuzurnalistika@lrt.lt.
Lietuvoje jau kelerius metus vykdoma pertvarka – didelės institucijos, kuriose kartais gyvena ir keli šimtai žmonių su negalia, keičiamos bendruomenėje teikiamomis paslaugomis. Vis dėlto tokia pertvarka vyksta lėtai ir šiuo metu dar daugiau kaip 6 tūkst. žmonių su psichosocialine negalia ar intelekto sutrikimais gyvena didelėse globos įstaigose.
Srities ekspertai tokias institucijas lygina su sovietmečio palikimu ir pažymi, kad jos savaime sudaro prielaidas žmogaus teisių pažeidimams, jose nėra sąlygų gauti individualią pagalbą, o žmonės gyvena atskirti nuo visuomenės.
Būtent gyvenimas bendruomenėse įvardijamas kaip teigiamas žmonių su negalia integracijos pavyzdys. „Arkos Betzatos bendruomenė“ – vienas jų. Čia veikia gyvenimo namai, juose gyvena aštuoni vidutinę ir sunkią intelekto negalią turintys suaugę žmonės, vadinami bičiuliais. Kartu gyvena bei dirba asistentai, padeda savanoriai.
Gyventojai rašo eiles, kuria
Vienas pirmųjų „Betzatos bendruomenės“ gyventojų – Martynas. Jis čia gyvena beveik 15 metų. Laisvalaikiu tapo paveikslus, užsiima sodininkyste bei rašo eiles, o Martyno kūryba sudėta ir į poezijos knygą. „Betzatos bendruomenės“ gyventojas pasakoja besidžiaugiantis galimybe čia užsiimti mėgstama veikla ir save realizuoti bei kurti.
Dalis gyventojų dienas leidžia šalia esančiose Lobių dirbtuvėse, čia dirba iš medžio, kiti vyksta į kitus užimtumo centrus ar groja orkestre. Būtent individualizuotas požiūris į žmogų ir prisitaikymas prie jo išskiriami kaip vienos svarbiausių tokių gyvenimo namų savybių.
Bendruomenės vadovė Rūta Domarkaitė-Černiauskė pabrėžia, kad nedideli bendruomeninio gyvenimo namai yra labai natūralus ir organiškas būdas kartu gyventi. Bendruomeniniu ir šeimyniniu pagrindu kuriami namai leidžia žmonėms atsiskleisti, palaikyti gerą emocinę ir fizinę sveikatą bei patenkinti savo žmogiškuosius poreikius – ne tik bazinius, bet ir, pavyzdžiui, kūrybinius, sako bendruomenės vadovė.
Tokio pobūdžio namuose kiekvienas žmogus yra vertybė, į kiekvieną žmogų žiūrima individualiai, kiekvienas turi individualių planų.
„Tai radikaliai kitoks gyvenimo būdas nei gausios institucijos, kuriose šimtai žmonių yra po vienu stogu, kur yra anonimiškumas... Tokio pobūdžio namuose kiekvienas žmogus yra vertybė, į kiekvieną žmogų žiūrima individualiai, kiekvienas turi individualių planų arba siekiama, kad taip būtų“, – pasakoja R. Domarkaitė-Černiauskė.
O bendruomeninio gyvenimo namuose taip pat griaunami barjerai tarp visuomenės ir žmonių su negalia – čia nėra stereotipinio požiūrio, yra daug dinamikos ir spontaniškumo.
„Bijome to, ko nepažįstame, baiminamės to, kas yra kitaip, nei esame mes. Jei jauni žmonės ir vaikai savo aplinkoje neturi žmonių su negalia, jie gali natūraliai susidurti su baimėmis. Tiesioginis dalyvavimas edukacijose ir bendravimas tuos barjerus laužo. Juk skirtumai dažniausiai yra labai paviršiniai – atrandame fundamentalių dalykų, kurie mus jungia“, – šypsosi R. Domarkaitė-Černiauskė.
Džiaugiasi bendravimo galimybėmis
Visai netoli gyvenimo namų įsikūrusios Lobių dirbtuvės, čia žmonės su negalia kartu su savanoriais bei darbuotojais dirba su medžiu. Pagaminti dirbiniai vėliau pardavinėjami mugėse, o užsakymai atkeliauja iš įvairių Lietuvos kampelių. Besidarbuojantys žmonės džiaugiasi, kad gauna atlyginimą, tačiau atvirauja, kad svarbiausia jiems ne pinigai, o galimybė dirbti bei kartu praleisti laiką.
Dirbtuvėse gausu jau pabaigtų dirbinių, tačiau visai šalia, tarp masyvių staklių ir medienos, toliau verda darbas. Gaminama tvorelė, laipteliai į vaikų darželį, lova, o už durų jau laukia kiti žmonių užsakymai.
Aurimas Lobių dirbtuvėse dirba šešerius metus. Jis pasakoja, kad daugiausia džiaugsmo teikia būtent bendravimo galimybės – tiek kiti bičiuliai, tiek savanoriai jau yra tapę draugais.
Todėl karantinas Aurimui buvo nelengvas laikotarpis – kurį laiką nebuvo galima čia dirbti. Vis dėlto darbuotojai šypsosi atradę išeitį – Aurimui ir kitiems norintiems jie rengė transliacijas į namus tiesiai iš dirbtuvių.
„Aurimas, stebėdamas, ką veikiu, vis paragindavo dirbti, neleisdavo tinginiauti“, – su šypsena prisimena Lobių dirbtuvių darbuotojas Ričardas.
Stipendija sustiprina pasitikėjimą savimi
Dirbtuvių vadovė Vytautė Paškevičiūtė taip pat pasakoja, kad svarbiausia čia besidarbuojantiems žmonėms – ryšys su kitais. Būtent tai juos labiausiai motyvuoja dirbti ir stengtis. O tai, kad čia prisitaikoma prie žmogaus poreikių bei norų, sukuria bendrystės jausmą ir žmonės jaučiasi laimingi, sako V. Paškevičiūtė.
Tačiau dirbtuvių tikslas – ne tik suteikti žmonėms su negalia užimtumą ir galimybę bendrauti, bet ir sukurti erdvę, kur žmonės galėtų susitikti, dalytis turimais talentais bei erdvėmis. Čia daug dėmesio skiriama edukacinėms programoms, į jas atvykę žmonės susipažįsta, darbuojasi kartu su bičiuliais.
„Susitikimas vyksta per bendrą darbą, suvienija bendras tikslas. (...) Kai visuomenė nepažįsta žmonių su intelekto negalia, turi kažkokį įsivaizdavimą, vyrauja nežinomybė, tada kažko baiminasi, aplimpa visokiais įsivaizdavimais, o norisi tikro susitikimo. (...)
Kai kurie būna nustebę, kad žmonės su negalia ir dirbti gali, ir yra laimingi. Tikriausiai vyrauja toks įsivaizdavimas, kad jie yra liūdni, prislėgti, kad čia tik problemos, o taip nėra“, – tvirtina V. Paškevičiūtė.
Kai visuomenė nepažįsta žmonių su intelekto negalia, turi kažkokį įsivaizdavimą, vyrauja nežinomybė, tada kažko baiminasi, aplimpa visokiais įsivaizdavimais.
Tokios edukacijos, priduria ji, yra gera galimybė ugdyti vaikų supratingumą. Neretai iš pradžių vaikai laikosi atstumo, pastebi bičiulių išskirtinumus, tačiau paprastai natūraliai klausia ir domisi. Tai yra proga vaikui atsakyti į klausimus ir paaiškinti, sako V. Paškevičiūtė.
Visi dirbantieji gauna ir simbolinę stipendiją. Tiesa, nors sutikti bičiuliai tikina, kad svarbiausia – ne pinigai, dirbtuvių vadovė teigia, kad stipendija sustiprina žmonių orumą, pasitikėjimą savimi.
„Žmonėms smagu užsidirbti, turėti pinigų. Kiti pinigus nuneša į namus, duoda juos šeimos nariams, kad kai mokės mokesčius, galės prisidėti ir iš tų pinigų. Jie nėra pratę turėti savo pinigų, neturi įgūdžių, tikriausiai dėl to tai nėra motyvacija, nes galbūt niekada jų taip neaugino, nemokė taupyti“, – svarsto V. Paškevičiūtė.
Griauna visuomenės statomus barjerus
Darbo Gyvenimo namuose ir Lobių dirbtuvėse prasmę atranda ir užsieniečiai. Nino Inasaridze iš Sakartvelo – viena jų. Ji dar gyvendama Sakartvele mokėsi lietuvių kalbos, vėliau Lietuvoje baigė magistro studijas, o dabar, laisvai kalbėdama lietuviškai, savanoriauja.
„Čia visiškai kitokia atmosfera – bendraudama su žmonėmis, turinčiais negalią, atsidūriau kitame pasaulyje. Labai malonu su jais bendrauti, nes suvokiau, kad taip galiu pamatyti kitokį pasaulį – be pykčių, be nusivylimo, čia lengviau pamatyti džiaugsmą. Man tai buvo atradimas“, – neslepia Nino.
Gyvenimo namai ir Lobių dirbtuvės yra susitikimo vieta, čia griauname tuos barjerus, kuriuos visuomenė stato.
Jai „Betzatos bendruomenė“ – didžiausias žmonių su negalia ir visuomenės integracijos pavyzdys. Čia bendruomenė kartu gamina valgyti, švenčia gimtadienius.
„Gyvenimo namai ir Lobių dirbtuvės yra susitikimo vieta, čia griauname tuos barjerus, kuriuos visuomenė stato. Tai žmonių su negalia ir visuomenės susijungimo vieta. Džiaugiuosi būdama to dalis“, – kalba Nino.
Svarbiausia – individualūs poreikiai ir norai
Bendruomeninio gyvenimo namai – viena iš alternatyvų didelėms globos įstaigoms, LRT.lt sako ir Lietuvos negalios organizacijų forumo komunikacijos vadovė Simona Aginskaitė. Anot jos, didelės institucijos nėra pritaikytos žmogiškam gyvenimui, o žmogaus teisių ekspertų jos neretai įvardijamos kaip varžančios žmogaus teises.
„Betzatos bendruomenė“ – tie gyvenimo namai, kuriuose didžiausias dėmesys skiriamas būtent žmonių su negalia norams ir galimybėms, o darbuotojų nuostatos žmonių su negalia atžvilgiu yra pozityvios ir pagarbios, vardija S. Aginskaitė. Ji pasakoja, kad paprastai darbuotojai ir savanoriai domisi namų gyventojo praeitimi.
„Čia galvojama, kaip žmonėms sukurti orų gyvenimą, kad jie turėtų užimtumą, kad būtų kaip įmanoma savarankiškesni, kad už juos nebūtų viskas padaroma, kaip kad dažnai būna įstaigose. Viena iš globos įstaigų blogybių – žmonės su negalia jose yra nugalinami.
Socialinio darbo tikslas yra įgalinti žmogų, išmokyti arba palaikyti jo savarankiškumą. „Arkos“ bendruomenėse taip ir yra – žmonės su negalia patys tvarkosi, patys gamina, turi savo pareigas ir gyvena namų sąlygomis. Čia darbas orientuotas į individualius poreikius, gebėjimus, talentus“, – įsitikinusi S. Aginskaitė.
Akcentuoja laisvę pasirinkti
Nors „Betzatos bendruomenė“ – teigiamas pavyzdys, S. Aginskaitė pažymi, kad nereikėtų suabsoliutinti visų bendruomeninių namų. Pasak jos, kartais ir grupiniai gyvenimo namai tampa mažomis įstaigomis, tad viskas priklauso nuo to, kaip organizuojamos paslaugos.
„Betzatos bendruomenė“ yra viena iš alternatyvų, kurios gerai veikia. Bet bendruomenėse veikia žmonės, todėl labai svarbu, kaip organizuojama veikla, ar išlaikomi moraliniai principai, ant kurių „Arkos“ bendruomenės kūrėsi, tai didelė pagarba žmogui su negalia, laisvės, savarankiškumo skatinimas, užimtumo organizavimas“, – sako S. Aginskaitė.
Taigi, išskiria ji, pats bendruomeninio gyvenimo namų principas yra teigiamas, tačiau paslaugos šeimai turėtų būti teikiamos individualizuotai, pagal poreikį.
Neturi būti taip, kad žmonės siunčiami arba į įstaigą, arba į bendruomeninius namus. Turi būti laisvė pasirinkti.
Svarbiausia, kad šeima, kuri rūpinasi žmogumi su negalia, gautų kuo daugiau pagalbos iš aplinkos, kad artimieji galėtų dirbti ir neiškristų iš darbo rinkos, o šeimos nario priežiūra būtų pakeliama ir nesutrikdytų gyvenimo, tvirtina Lietuvos negalios organizacijų forumo atstovė.
„Neturi būti taip, kad žmonės siunčiami arba į įstaigą, arba į bendruomeninius namus. Turi būti laisvė pasirinkti“, – akcentuoja pašnekovė.
Ekonominiai sunkumai ir valstybės požiūris
Bendruomenės vadovė R. Domarkaitė-Černiauskė taip pat neslepia, kad susiduria su įvairiais iššūkiais. Vienas jų – ekonominiai sunkumai. Pasak pašnekovės, mažiems bendruomeniniams namams gana sunku išsilaikyti, kadangi pajamos nedidelės, bet darbas turi būti užtikrinamas 24 valandas per parą ir septynias paras per savaitę.
R. Domarkaitė-Černiauskė kalba, jog tam, kad namai galėtų tinkamai funkcionuoti, labai svarbus ir savanorių indėlis. Darbą apsunkina socialinio darbo situacija Lietuvoje, nekonkurencingi atlyginimai, o ir ne kiekvienas geras specialistas galėtų dirbti tokio pobūdžio bendruomenėje, svarsto bendruomenės vadovė.
„Ta linkme einama. Bet bendruomeninių namų kūrimosi klausimą lemia ir mentaliteto keitimasis, ir valdžios požiūris, palaikymas. Išlaikyti mažus namus sudėtinga, tam reikia kaštų. Reikalingas kompleksiškas valstybės požiūris, kad tai taptų masiškesniu reiškiniu“, – teigia R. Domarkaitė-Černiauskė.
Darbas atviroje rinkoje – siekiamybė
Kalbėdama apie Lobių dirbtuves, S. Aginskaitė pabrėžia žmonių su negalia užimtumo svarbą – toks darbas padeda jų savivertei bei psichologinei gerovei. Žinoma, priduria ji, Lietuvos negalios organizacijų forumas pasisako už žmonių su negalia įdarbinimą atviroje darbo rinkoje, tačiau ir toks įdarbinimo pavyzdys yra teigiamas.
„Ateityje galbūt ir matysime, kad žmonės su negalia dirbs įmonėse, bet kol kas padėtis tokia, kad priimami tik žmonės, turintys lengvesnę negalią. Tie, kurių negalia sudėtingesnė, dirbti priimami rečiau – tokie atvejai yra pavieniai“, – svarsto S. Aginskaitė.
Jos manymu, tokie pavyzdžiai, kai žmonės su negalia dirba koncentruotai, yra teigiami ir dėl to, kad darbo aplinka yra pritaikyta, o veiklos organizuojamos taip, kad jie dirba su savo bendruomene, su kuria jaučiasi gerai. Čia S. Aginskaitė vėl akcentuoja pasirinkimo svarbą – tiems, kuriems tokia darbo forma yra patrauklesnė, ji turėtų išlikti.
„Tai yra geriau, nei visai nedirbti, kol kuriasi daugiau verslo pavyzdžių. Žmonių su sunkia negalia įdarbinimas ir dalyvavimas darbo rinkoje yra minimalus, todėl tokių darbo vietų pasirinkimas turi išlikti. (...)
Jei visus išleisime į atvirą darbo rinką, nebus individualizuoto požiūrio. Yra žmonių, kuriems tinka tokia darbo vieta, bet, jei žmogus gerai jaučiasi darbo rinkoje, jam reikia sudaryti ir tokias sąlygas“, – argumentuoja S. Aginskaitė.
Žinote pavyzdžių, kaip kiti sprendžia tam tikras problemas ir kokius sprendimus jie taiko? Parašykite mums sprendimuzurnalistika@lrt.lt.
