Be dienoraščių, jei jiems pavyksta pasiekti skaitytoją, nežinotume apie žmones, kurių gyvenimą nutraukė nepalankus likimas. Viena iš tokių – talento nestokojusi jauna poetė Matilda Olkinaitė.
M. Olkinaitė galėjo tapti žymia poete, vertėja, galbūt mokytoja ar mokslininke. Bet nespėjo.
„Čia juos išvertė, nuvedė durpynan, sakė: „Nežinom.“ Net neleido lipti, juos išvertė, neleido nieko pasiimti, tik kas buvo. Nuvarė iki pakalnės, prie duobės, ir čia veiksmas didžiausias prasidėjo“, – išlikusiame Rokiškio krašto muziejaus archyvo vaizdo įraše pasakoja liudininkė Aldona Dranseikienė.
Sovietmečiu ši istorija nebuvo pasakojama, o dabar jos liudininkų jau nebėra. Neatvertas daug metų gulėjo ir spynele užrakintas M. Olkinaitės dienoraštis, su juo susipažinta tik prieš gerą dešimtmetį. Dienoraštis pateko į dabar jau irgi šviesaus atminimo profesorės literatūrologės Irenos Veisaitės rankas.
„Man buvo nepaprastai skaudu, kodėl aš gyva, o ji mirusi. Ir tada aš supratau, kad turiu jai suteikti balsą, kad, matyt, neatsitiktinai jis pateko pas mane“, – 2020 metais sakė I. Veisaitė.
Rokiškio teatro artistai dienoraščio pagrindu perkėlė Matildos gyvenimą į sceną.
Pirmosios Panemunėlio žydų aukos
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Panemunėlyje, miestelyje šalia Rokiškio, gyveno vaistininko Nachmanno (Naumanno) Olkino šeima, kurioje augo keturi vaikai – sūnus Ilja ir dukterys Matilda, Mindelė ir Grunė.
„Olkinai buvo be galo gerbiami, Panemunėlyje tuo metu gyveno apie 300 žydų. Olkinas buvo labai išsilavinęs, skaitė Dostojevskį, turėjo namus, pilnus knygų, buvo miestelio mecenatas. Būdamas žydas, jis labai gražiai bendravo su kunigu Matelioniu ir katalikų bažnyčiai netgi nupirko ąžuolinę klausyklą.
Sunkiai sergantiems ir neturintiems pinigų jis duodavo vaistų, sakydavo: „Kai turėsi, tada galėsi atiduoti.“ Bet jeigu ir neatiduodavo, nieko tokio. Pas juos savaitgaliais rinkdavosi visi miestelių ir apylinkių inteligentai, vaikai ruošdavo programą. Tai buvo kultūrinis centras, galima netgi taip įvardyti“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Daiktų istorijos“ pasakojo Rokiškio kultūros centro režisierė Neringa Danienė.
Olkinų šeimoje gabumais išsiskyrė vyresnėlė Matilda, savų vadinta Matle. Jos talentą poezijai anksti pastebėjo tėvas, spaudęs rašyti. Matildai tuomet atrodė, kad tėvas jai per žiaurus, tačiau jaunos rašytojos darbai šiandien yra literatūros tyrinėtojų akiratyje, M. Olkinaitės pavardė minima greta Jono Aisčio, Vytauto Mačernio, Salomėjos Neries ir kitų prieškario poezijos talentų.
Pirmieji Matildos eilėraščiai išspausdinti, kai jai tebuvo 13-a, eiles ji rašė lietuviškai.
„Netgi jos dienoraštis parašytas lietuvių kalba. Dienoraštis – intymus dalykas, kurį rašome lyg sau, ir jeigu ji rašė jį lietuviškai, lietuvių kalba jai buvo pirmoje vietoje“, – sakė N. Danienė.
M. Olkinaitė daug skaitė, buvo bepradedanti versti.
„Jeigu šitas žmogus būtų buvęs išsaugotas, lietuvių kultūrai ir literatūrai tai būtų buvusi ypatinga tarpininkė tarp žydų ir lietuvių kultūrų, nes abi jai buvo savos. Ji būtų buvusi ne tik puiki poetė, bet ir puiki vertėja, gal pirmoji tokia žydų literatūros į lietuvių kalbą vertėja, kurią būtume turėję. Taip pat ir iš vokiečių, nes yra nuostabiai išvertusi Goethe's eilėraštį „Mylimojo artumas“.
Ji labai priešinasi socrealizmo dogmoms, jai tai buvo visiškai svetima, ji tuo keliu neina – nėra nė vieno Matildos Olkinaitės eilėraščio, kuris būtų parašytas oficiozine sovietine kalba. Nė vieno tokio kompromisinio eilėraščio“, – pasakojo literatūrologas dr. Mindaugas Kvietkauskas.
Baigusi gimnaziją Rokiškyje, 1939 metais Matilda įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti prancūzų kalbos. Po metų universitetas buvo perkeltas į Vilnių. Tomis dienomis parašyti Matildos dienoraščio puslapiai atskleidžia, ko gero, daugelio to meto studentų sumišimą: teko prisitaikyti prie naujo miesto, naujos tvarkos, o labiausiai – prie pasikeitusių politinių realijų.
„Tėtis ją vertė ruošti poezijos rinkinį. Jos dienoraštyje aptikome frazę „be jokio noro ruošiu eilėraščių rinkinį, nes niekas jo vis tiek neišleis“. Ji jautė, suprato, kas vyksta. Suprato, kad neišleis ir jeigu ateis vokiečių valdžia, neišleis ir rusų, nes „ne apie tai rašau“. Sovietų valdžia norėjo, kad būtų rašoma apie šios dienos džiaugsmą, o ji labai jautė savo tautos likimą, jos paskutinieji eilėraščiai yra be galo dramatiški, su didelėmis nuojautomis“, – sakė N. Danienė.
Greičiausiai toji nuojauta jauną poetę 1941 metų vasarą, prasidėjus karui, ir paskatino grįžti į gimtąjį Panemunėlį. Matilda parvažiavo būti su savais, nors galėjo likti universitete.
N. Danienė pasakoja, kad komunistams prijaučiantis M. Olkinaitės brolis gyveno Kaune, o likusi Olkinų šeima, pirmosios sovietų okupacijos metu nacionalizavus jiems priklausiusią vaistinę, toliau gyveno Panemunėlyje.
Į kraštą žengus naciams, 1941 metų liepą vaistininko Olkino ir malūnininko Joffės šeimos slėpėsi Panemunėlio klebonijoje pas bičiulį kunigą Juozapą Matelionį. Olkinai ir Joffės buvo miestelio žydų tragedijos pirmieji.
„Matildos tėtis slapstėsi pas kunigą Matelionį, vieną vakarą pamatęs skelbimą, kad mirties bausmė gresia ir tiems, kurie slapsto žydus, nenorėdamas kunigui pakenkti, jis pats nuėjo ir prisidavė“, – sakė N. Danienė.
Pasak jos, vietos baltaraiščiai šias dvi šeimas sušaudė savo inciatyva, žinodami, kad kiti apylinkių žydai jau pradedami varyti į getus.
„Juos čia išvertė ir liepė eiti. Paskui riksmas, šaudymas ir nutilo. Baigę šaudyti, jie čia gėrė ilgai. Gėrė ir tik pavakare dainuodami išvažiavo“, – teigė liudininkė A. Dranseikienė.
Baltaraiščiai tikėjosi, kad pas Olkinus ir Joffes ras turto.
„Po žudynių baltaraiščiai atvažiavo į šalimais esančią sodybą, jų vežėčios buvo pilnos supjaustytų pagalvių. Žmonės atsimena tą baisų, sakyčiau, kinematografišką faktą, kaip tos pagalvės mėtėsi patvory ir po visą kiemą skraidė jų pūkai“, – sakė N. Danienė.
19-metės M. Olkinaitės eilėraščių sąsiuvinis baigiasi 1940-ųjų gegužę, likus kiek daugiau nei metams iki žūties. Neabejojama, kad per tuos metus Matilda sukūrė naujų eilėraščių, tačiau jų likimas nežinomas iki šiol.
„Arba jie buvo sunaikinti sušaudymo metu, jeigu ji tuos rankraščius turėjo prie savęs, arba galbūt jie buvo paslėpti ten, kur dar nėra rasti, o gal ir kitais būdais sunaikinti. Aišku, visada išlieka viltis ir intriga, o gal dar atsiras. Tikrai turėjo būti daugiau eilėraščių, dar vienas, gal ir ne vienas sąsiuvinis. Kas žino, galbūt įvyks stebuklas“, – svarstė M. Kvietkauskas.
Matildos dienoraščio likimas daug metų irgi buvo mįslė – neaišku, kaip iš jos rankų jis atkeliavo į Vilnių. Įrašai jame baigiasi 1940-ųjų vasarį – tuo pačiu metu nutrūksta ir jos slėpta meilės istorija su miglotai įvardijamu jaunuoliu, lietuviu.
„Panemunėlio bažnyčioje, slėptuvėje, buvo išsaugotas Matildos Olkinaitės eilėraščių sąsiuvinis – paslėptas po altoriumi įrengtoje slėptuvėje. Jis pateko į rankas sovietų pulkininko Eduardo Matelionio, kuris taip pat buvo kilęs iš Rokiškio, mokėsi toje pat gimnazijoje ir greičiausiai, galima spėti iš dienoraščio, kuriame jis minimas, pažinojo Matildos brolį ir jo aplinką. O Vilniuje, J. Basanavičiaus gatvėje, ji gyveno tame pačiame name, kuriame paskui gyveno profesorė Irena Veisaitė, – neįtikėtinas sutapimas, kad jos eilėraščių sąsiuvinis ir dienoraštis grįžo į tą pačią erdvę“, – kalbėjo literatūrologas M. Kvietkauskas.
Visas pasakojimas – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Daiktų istorijos“.
