Šią savaitę socialiniuose tinkluose plačiai dalintasi kaišiadoriečio architektūros studento Aisčio Stalaučinsko idėja: ant Kauno marių pastatyti plūduriuojantį „miestelį“, kurį įkvėpė po vandeniu atsidūrusių miestelių likimas. Portalui LRT.lt pašnekovas detaliau pristatė savo idėją, kaip tai atrodytų ir veiktų. Kadangi tai dar tik projektas, daugelį dalykų gryninti reiktų jau vėliau, tačiau pasak architekto – būtų realu pamatyti tokį objektą tikrovėje.
Praeitis, dabartis ir ateitis viename
Baigiamojo kurso „Vilnius Tech“ universiteto studentas A. Stalaučinskas LRT.lt pasakojo, kad paskutiniais studijų metais buvo daugiausiai kūrybinės laisvės. „Marių polis“, kaip teigė pašnekovas, primena senąjį Rumšiškių Kokalnį – mitologinį kalną, kuris, kaip ir visa teritorija, buvo užlietas Nemuno vandeniu ir laikui bėgant buvo nuplautas.
„Gavome užduotį pažvelgti į architektūrą netradiciškai, kūrybiškai. Buvo įvairių variantų. Kas sprendė didelių miestų problemas, kas – daugiabučių kvartalų. Aš ilgai galvojau, kur galėčiau kurti. Nuo pat vaikystės liko Kauno marių įspūdis, kai būdamas vaikas su seneliais teko išplaukti į jas“, – apie tai, kaip jam kilo mintis sukurti tokį projektą pasakojo A. Stalaučinskas.
Jį labai domino tai, kad marių dugne užlietų miestelių istorija, todėl šis projektas, pasak pašnekovo, nėra kūrimas be konteksto.
Tai būtų plaukiantis namas-laivas. Objektas veiktų kaip prišvartuotas laivas ir nebūtų traktuojamas kaip pastatas.
„Kaip tik – siekis atsigręžti į praeitį, istorija susieti su dabartimi ir pažvelgti į ateitį“, – pridūrė A. Stalaučinskas.
Studentas sakė, kad koncepciją galvojo kone mėnesį. Paklaustas, ar svarstė atkurti namus, kurie buvo anksčiau buvusiuose miesteliuose, pašnekovas atsakė, kad buvo pasirinkimas arba rinktis modernią interpretaciją, arba ieškoti tradicinių ryšių.
„Norėjosi žiūrėti į ateitį ir interpretuoti modernia forma architektūrą. Ryšį mėginu atskleisti per medžiagas: daugelį dalykų ketinu kurti iš medienos ir pagrindinė fasado medžiaga būtų gaminama specialiai iš molio, cemento ir juodžemio, kuri primintų kai kuriuos buvusius molinius pastatus. Ir dar šiaudai sienose būtų. Laikas yra kitoks, į tą reiktų atsižvelgti. Manau, kad atkartoti visiškai būtų primityvu“, – dėstė pašnekovas.
Kas būtų ant vandens?
Taigi, plūduriuojantį kompleksą sudarytų keturi pastatai, kuriuos jungtų savotiška aikštė su kavine vidury. Ši konstrukcija užimtų apie 1,6 tūkst. kv. m. plotą ant marių paviršiaus. Du pastatai būtų identiški viešbučiai, trečiame veiktų Kauno marių regioninio parko lankytojų centras, ketvirtame – Kauno marių regioninio parko direkcija bei konferencijų ir nuotolinių darbo centras. Planuojama, kad vienu metu galėtų lankyti keli šimtai žmonių. Veikti vieta galėtų ir žiemą.
„Norėjosi įnešti įvairovės, kad būtų turistų traukos centras ir žmonės susipažintų su vandens stichija. Galbūt kai kurie atplauks, pasižiūrės, pavalgys ir grįš, o galbūt kai kurie apsistos pernakvot parai, ar ilgiau. Pagrindinė idėja: čia galėtų vykti koncertai, suplaukti valtys iš marių, vyktų šviesos festivaliai, vyktų lazerių šou, galbūt su vandens inscenizacijomis susiję vaidinimai“, – minėjo A. Stalaučinskas, kuris tikisi, kad kompleksas sujungs skirtingas funkcijas ir primintų miestą, kuriame gyvena įvairių poreikių žmonės.
Kiek visa tai galėtų kainuoti?
„Negaliu prognozuoti kainos, nes projektas yra akademinis darbas. Sunku būtų pasakyti kainą, būtų net ir neprofesionalu, nes būtų didelė paklaida“, – komentavo projekto autorius.
Kaip tokio dydžio erdvė laikytųsi ant vandens? A. Stalaučinskas pasakojo, kad apačioje būtų tolygiai išdėstyti devyni inkarai, kurie galėtų įsitvirtinti giliame Kauno marių dumblo sluoksnyje. Povandeninė dalis galėtų būti sudaryta iš perdirbto plastiko, kad būtų atspari vandens poveikiui.
„Kadangi keičiasi vandens lygis, norėtųsi, kad inkarai prisitaikytų prie kaitos“, – minėjo A. Stalaučinskas.
Švarų vandenį plukdytų laivais
Kalbėdamas apie komunikacijas, pašnekovas sakė, kad po vandeniu būtų įrengiama hidroakumuliacinė jėgainė, kuri marių srovę naudos elektros energijos gamybai ir kartu valytų vandenį – tad kompleksas pats apsirūpins energija bei būtų draugiškas aplinkai. Švarų vandenį talpose galėtų plukdyti laivai. Jie taip pat galėtų išgabenti ir talpose sukauptas nuotekas.
„Ant Kauno marių krantų yra nemažai miestelių, manau, kad ši problema techniškai būtų gana nesunkiai išsprendžiama. Plukdys aplinkai draugiški laivai. Atstumas nuo kranto nėra didelis, apie 0,5 km. Plukdymas nereikalautų didelių išteklių. Visa tai yra tolimesnės detalizacijos planas“, – svarstė A. Stalaučinskas.
Vanduo taip pat pasitelktų ir apšildant kompleksą: planuojama, kad būtų įrengtas geoterminis šildymas.
„Labai teisingą filosofiją mums išdėstė architektas Kęstutis Lupeikis: kad inovacija pati iš savęs nėra įdomi, jeigu ji netampa architektūros idėjos dalimi. Čia, aišku, aš perfrazuoju tą jo teiginį, bet būtent dėl to buvo atsisakyta tradicinių inovatyvių sprendimų, kai, tarkime, pastatas yra apkraunamas saulės kolektoriais. Inovacija turi kartu tarnauti architektūrai“, – pasakojo pašnekovas, pridūręs, kad yra dėkingas šiam architektui bei savo darbo vadovui doc. Sauliui Pamerneckui už konsultacijas, patarimus ir galimybę laisvai išreikšti savo kūrybą.
Jis taip pat užsiminė, kad pasidalinęs projektų socialiniuose tinkluose sulaukė nemažai bendruomenės, verslo, politikų dėmesio ir palaikymo.
Architektas: jei plaukiojantis objektas, galbūt ir įmanoma įgyvendinti
Studijos „Archispektras“ architektas Ignas Kalinauskas LRT.lt pakomentavo apie šį projektą. Pasak pašnekovo, įgyvendinti būtų realu, jis nemato priežasčių, kodėl nebūtų galima vystyti tokių projektų, tačiau klausimas – kaip būtų vertinamas objektas.
„Jeigu traktuoja kaip laivą – tai turbūt įmanoma įgyvendinti. Bet yra Lietuvos įstatyminė bazė, kuri nurodo, kad ant vandens statinių negalima statyti. Dėl to Lietuvoje nėra galimybių statyti namus ant vandens ar ant pačio kranto. Sunku įgyvendinti kaip stacionarų objektą, bet jei jis plaukiojantis, tai galbūt ir įmanoma“, – atsakė I. Kalinauskas.
Jis pridūrė, kad tokie projektai, ko gero, būtų labai brangūs, neaišku, kiek jie atsipirktų. I. Kalinauskas taip pat minėjo, kad jie galėtų būti paversti draugiškais aplinkai, kad ir, pavyzdžiui, upės srovę naudojant elektros gaminimui.
