Šie besibaigiantys metai galės būti vertinami kaip metai, kai politikoje ne tik padaugėjo moterų, bet ir jos tapo matomesnės, mat užėmė aukštus postus. Seime trečdalis moterų – tai aštuoniomis daugiau nei praėjusiame. Iš keturiolikos ministrų – šešios moterys. Septinta – ministrė pirmininkė. Dvi iš trijų aukščiausias pareigas valstybėje užimančių žmonių – moterys. Tai Seimo pirmininkė ir Vyriausybės vadovė.
Viktorija Čmilytė-Nielsen – Seimo pirmininkė, ne pirma moteris šiame poste, bet kartu ji išskirtinė, nes ji – vienintelė Lietuvoje šachmatų didmeistrė, Europos čempionė, pasaulio čempionato prizininkė. V. Čmilytė-Nielsen – LRT TELEVIZIJOS laidos „LRT forumas“ viešnia.
– Dauguma interviu, darytų su jumis, yra apie jūsų karjerą, šiek tiek apie politiką ir apie jūsų šeimą – du jūsų sutuoktinius ir keturis sūnus. Pamėginkime šiek tiek išsivaduoti iš šio rato, bet, žinoma, visiškai nepavyks, nes tai yra jūsų gyvenimas. Ar yra tokių temų, kuriomis jūs visiškai nenorėtumėte kalbėti?
– Manau, kad ne.
– Jūsų santuoka su dabartiniu vyru šachmatininku Peteriu Heine Nielsenu įvyko prieš septynerius metus, tai buvo jūsų antroji santuoka. Jūs kasmet švenčiate šią dieną? Tai reikšminga diena jūsų gyvenime?
– Vakar buvo dviguba šventė mūsų šeimoje. Tai jauniausio sūnaus Kristijono trečiasis gimtadienis ir mūsų santuokos septintosios metinės. Ši diena yra reikšminga ir ji tapo reikšmingesnė, kai gimė antrasis mūsų sūnus. Tai viena šviesiausių, gražiausių mūsų šeimos dienų, ją švenčiame artimiausių žmonių rate.
– Viktorija, prisiminkime jūsų pirmąją santuoką. Jūsų vyras buvo šachmatininkas, Latvijos ir Ispanijos didmeistris Aleksejus Širovas. Ar šachmatai ir didmeistris yra būtina sąlyga, kad vyras patrauktų jūsų žvilgsnį. Tarkime, politikoje?
– Turbūt nieko nuostabaus, kad savo gyvenimą susiejau su šachmatininku dar būdama labai jauna. Šachmatų pasaulis gana mažas, bet jis labai intensyvus. Ši veikla labai įtraukia. Mano jaunystė, mano pirmieji žingsniai į suaugusiųjų pasaulį buvo šachmatininkų apsuptyje, šachmatų pasaulyje. Kitoms sritims, kitoms veikloms laiko turėjau kur kas mažiau. Tad visiškai nenuostabu, kad ir gyvenimas šitaip susiklostė.
– Bet ar jūs turite sau atsakymą, kodėl pirmoji santuoka apskritai įvyko? Jūs buvote labai jauna, jums buvo aštuoniolika metų, kai ištekėjote. Taip sakant, baigėte vidurinę ir iškart prie altoriaus? Ir tai nebuvo ilgalaikė santuoka. Išsiskyrėte po kokių šešerių metų? Ar turite atsakymą, kodėl taip anksti tekėjote?
– Atsakymo vieno nėra, taip susiklostė aplinkybės. Tai buvo pirmasis susižavėjimas. Natūralu, kad emocijos buvo labai didelės. Tai buvo natūralus žingsnis, dėl jo nekėliau sau klausimų. Tai atrodė visiškai suprantama, apie alternatyvas nemąsčiau, nesvarsčiau.
O kodėl taip anksti žengiau į suaugusiųjų pasaulį? Atsakymas yra labai paprastas. Būdama vos trylikos metų jau žaidžiau Lietuvos suaugusiųjų rinktinėje, pirmoje savo olimpiadoje. Visuomet jaučiausi labiau suaugusi, nei kad rodė mano amžius. Ir pirmoji santuoka buvo su tuo susijusi.
– Jūsų klausydama prisiminiau baronienę Diudvan, mums geriau žinomą kaip rašytoją feministę George Sand, ji yra sakiusi, kad galima paaiškinti kitiems, kodėl ištekėjai už to vyro, bet to negalima paaiškinti sau. Tai turbūt gali būti vienas iš atsakymų? Kaip suprantu, pirmoji santuoka buvo tokia stogą raunanti, beveik negalvojant, buvo didelis polėkis. O antroji buvo tokia pati? Ar viskas ramiau klostėsi?
– Sakyčiau, kad antroji santuoka – su Peteriu, vadinčiau tai netgi partneryste, tikrai yra kitokia. Mudu pažįstami daugiau nei trylika metų. Tai tikrai mano uola, žmogus, kuriuo galiu pasikliauti. Tai žmogus, kuris mane visada palaiko. Tai yra labai svarbu. Todėl visuomet, kai manęs klausia kokiame nors moterų lyderystės renginyje, koks yra svarbiausias karjeros pasirinkimas moteriai, aš cituoju kažkur skaitytą mintį, kad tai yra partnerio pasirinkimas. Nuo to labai daug kas priklauso.
– Pirmasis nebuvo toks artimas partneris?
– Tai buvo kitokie santykiai. Galbūt daugiau dviejų sporto žvaigždžių santuoka. Natūralu, kai du labai ambicingi žmonės kuria santykius drauge, paprastai jie nebūna labai paprasti.
– Jis irgi pasaulio vicečempionas?
– Aleksejus yra vienas tų šachmatininkų, kurie laikomi šachmatų genijais. Nedaug šachmatininkų iškovoja tokį pripažinimą. Jis, be jokios abejonės, vienas didžiausių talentų savo amžiaus, savo kartos grupėje. Ir tuo yra labai gerai žinomas šachmatų pasaulyje.
– Ar judu palaikote santykius? Vis dėlto yra du sūnūs.
– Taip, šiek tiek palaikome santykius. Turime du sūnus, nors jie jau dideli, suaugę, praktiškai savarankiški žmonės. Vienam – aštuoniolika, kitam po kelių dienų bus septyniolika. Sūnūs mus sieja.
– Niekaip nepabėgame nuo šachmatų. Jie jūsų gyvenime atsirado, kai jums buvo šešeri? Į mokyklą jau ėjote?
– Taip, mokyklą pradėjau lankyti šešerių metų, tiesa, šachmatus tėtis parodė, kai man buvo ketveri. Bet tuo metu dar nepradėjau žaisti, dar nesusidomėjau tiek, o šešerių pradėjau lankyti Šiaulių miesto šachmatų klubą. Ir nuo to laiko, galima sakyti, nuolatos žaidžiau varžybose. Tai buvo toks pomėgis, kuris labai greitai peraugo į pagrindinį gyvenimo užsiėmimą.
– Tėtis sudomino šachmatais. Noriu apie jį ir paklausti. Jis buvo ir jūsų treneris?
– Pirmasis treneris. Trenerių savo, kaip šachmatininkės, kelyje turėjau labai daug ir puikių, jie skirtingais gyvenimo tarpsniais buvo labai svarbūs ir išmokė svarbių dalykų. Galėčiau dar penkis–šešis žmones paminėti, kurie buvo šalia svarbiais karjeros momentais ir kuriems esu be galo dėkinga.
– Sugrįžkime prie tėčio. Netgi jūsų kolegos parlamentarai jums reiškia tokias pretenzijas, kad Seimo pirmininke tapo žmogus, kurio tėvas yra buvęs KGB rezerve. Ar jis buvo KGB darbuotojas? Kokia tai istorija? Iš kur ji? Kaip suprantu, didelės paslapties čia nėra?
– Ne, jokios paslapties nėra. Tai yra KGB rezervo sąrašas, jis buvo paskelbtas prieš daugiau nei dešimtmetį. Ir kaskart, kai dalyvauju vienuose ar kituose rinkimuose, ši istorija yra traukiama taip, lyg būtų girdima iš naujo. Esu nekart tai komentavusi, man net sunku ką nors pridurti. Bet jūs visiškai teisi, net ir šios kadencijos Seimo pirmąją darbo dieną, kai buvo balsuojama dėl mano, kaip Seimo pirmininkės, kandidatūros, ši istorija taip pat buvo minima.
– Bet jis nebuvo kadrinis KGB darbuotojas?
– Ne, nebuvo.
– O kas jūsų mama?
– Mano mama Laima yra istorijos mokytoja, visą gyvenimą dirbanti mokykloje su vaikais. Tai mano ilgą laiką buvusi ir artimiausia draugė, ir palaikytoja. Mano didžiausia sirgalė.
– Kokie jūsų santykiai su tėvais? Jie buvo draugiški? Kokie jie dabar, kai jūs suaugusi ir pati esate keturių sūnų mama? Ar vaikystėje jūs buvote verčiama paklusti?
– Mano vaikystė buvo tokia, kokios linkėčiau visiems savo vaikams. Turbūt esu kitokia, nei kad man buvo mano mama. Mano tėvai buvo palaikantys, raginantys eiti savo keliu, bet pernelyg nekontroliuojantys. Manau, kad mano sportiniai pasirinkimai ir laimėjimai buvo daugiausia dėl jų globos, palaikymo ir skatinimo, kuris niekada neperžengė tos ribos, kai tampa našta.
– Ar ir dabar santykiai labai geri?
– Taip, ir dabar jie labai geri. Savo artimiesiems esu be galo dėkinga, kad galiu derinti savo pareigas ir atsakomybes – tiek šeimai, tiek naująsias pareigas ir atsakomybes, kurias turiu dabar ir kurių iki tapimo Seimo pirmininke turėjau labai daug.
– Jūs esate vienturtė? Mano jaunystėje kalbėdavo, kad jei vienturtė, tai tokia šiltadaržinė, kai tėvai aplinkui šoka ir visas užgaidas pildo, o pati auga aikštinga ir riebi kitą kartą, nes jai grūda visokius skanėstus iš visų pusių. Buvo kažko panašaus jūsų vaikystėje?
– Taip nesakyčiau. Taip, šiltadaržinė kažkuria prasme, nes mane saugojo nuo negatyvių dalykų, nuo nemalonių patirčių, bet tuo pat metu, kaip sakiau jau, labai anksti žengiau į suaugusiųjų pasaulį, ėmiausi varžytis aukščiausiu lygiu su suaugusiaisiais, tuomet natūralu, kad išmoksti kovoti už save kad ir prie šachmatų lentos pagal labai konkrečias taisykles. Bet vienaip ar kitaip įgūdžių, kurių reikia gyvenime, išmoksti.
– Jūsų klausydama pagalvojau: jūs buvote vienturtė, žaidėte šachmatais, jus visą laiką lydėjo tyla. Tad nebuvo didelio triukšmo, galvomis namie turbūt taip pat nėjote. Dabar iš Seimo, kur amžinai triukšmas, parvažiuojate namo, kur yra keturi sūnūs ir dar vyras. Sunku įsivaizduoti, kad ten yra tylu. Ar jūs nepasiilgstate tylos? Ar neverčiate visų tylėti: mama grįžo, ša!
– Kažkuria prasme aš pasiilgstu tylos, pasiilgstu vienatvės. Mano pirmasis gyvenimo etapas buvo praleistas, galima sakyti, kamerinėje tyloje tarp keturių sienų. Dažniausiai treniruodavausi viena arba dviese su treneriu, tos treniruotės trukdavo penkias–šešias valandas per dieną, tai buvo tyli aplinka.
Dabar mano gyvenimas – priešingybė, bet jis turi žavesio. Aš džiaugiuosi, kad peržengusią namų slenkstį mane pasitinka tiek pasiilgusių artimų žmonių – vyrų, berniukų. Tas kontrastas irgi yra mielas.
– Bet namuose tylos nebūna?
– Nebūna. Pas mus triukšminga namie.
– Viktorija, šachmatai yra tokia sporto šaka, kur labai aiški moterų diskriminacija.
– Šachmatai – unikali sporto šaka, kur vyrauja, sakyčiau, pozityvi diskriminacija. Moteris gali kur kas daugiau nei vyrai. Vyrai žaisti moterų turnyruose negali. Moterų turnyrai rezervuoti vien merginoms ir moterims. Bet savo ruožtu moterys ir merginos gali žaisti su vyrais atviruose turnyruose. Tą aš, beje, dariau labai anksti. Šešiolikos metų pirmąkart tapau Lietuvos čempione, kas buvo didelė sensacija tuo metu ne tik Lietuvoje, bet ir šiaip šachmatų pasaulyje.
Sakyčiau, ši pozityvi diskriminacija kartais pakiša koją moterims šachmatininkėms, kadangi jos apsiriboja tik žaidimu tarpusavyje, kur konkurencija yra mažesnė ir yra žemiau kabančių vaisių, kuriuos lengva nuraškyti, lengviau iškovoti medalį, bet ilgainiui pastebi, kad tie berniukai, su kuriais karjeros pradžioje žaidei, treniravaisi drauge ir lygis buvo panašus, jie yra seniausiai tapę didmeistriais, o tu esi kito lygio. Šachmatuose, kaip ir kitose srityse, konkurencija verčia eiti į priekį ir eiti kur kas greičiau. Jos nereikia vengti ar bijoti. Aš visą laiką buvau raginama trenerių ir tėvų rungtyniauti su stipriausiais varžovais.
– Kaip jūs apskritai žiūrite į moteris feministes, į feminizmą? Lygias teises, smurtą prieš moteris, priekabiavimus? Nors turbūt jūsų šeimoje yra lengviau, nes jūsų vyras yra danas, o jų požiūris yra kiek kitoks į moterį, ar ne?
– Be abejo, man ši tema yra labai svarbi. Būtent klasikinė feminizmo tema. Man labai norėtųsi, kad lygios teisės, tie dalykai, kurie skandinavams atrodo, galima sakyti, įgimti, taptų įprastais dalykais, nieko nestebintų ir pas mus, kad apklausos, kurios dar šiandieną rodo, kad dalis, ir nemenka dalis, žmonių, tarkime, dėl smurto kaltina pačias moteris, po kelerių metų rodytų kitokius rezultatus. Man atrodo, kad mes einame šia kryptimi. Einame nedideliais žingsniais, bet kryptis yra teisinga, gera. Moterų lyderystės, lyčių lygybės klausimai man yra labai svarbūs.
– Ar jūsų dviguba pavardė irgi yra noras įteisinti save kaip moterį? Ar jūs vis dar neatsisakote tos minties, kad, na, ši pavardė visuomet su manimi išliks, o kitų gali būti daug ir nebūtina savosios laidoti?
– Na, ir taip, ir ne. Kai dar buvau visai jauna, dažnai žaisdavau Ispanijoje ir mokiausi ispanų kalbos, man labai patiko vieno bičiulio ispano posakis, kad jų moterys turi dvigubas pavardes – tėčio ir mamos, ir gali turėti kelis vyrus per gyvenimą, bet tėtis ir mama yra tėtis ir mama. Ir tai yra visam gyvenimui. Man visada atrodė, kad mano pavardė yra mano dalis, kažkaip natūraliai tai priėmėme, o vyras neprieštaravo.
– Jūs į Seimą patekote 2015 metais. Ir buvote ne išrinkta, o pakeitėte Remigijų Šimašių, kai jis į merus išėjo. O kaip jūs atėjote pas liberalus? Turėjote puikią šachmatininkės karjerą, viskas klostėsi gerai ir staiga apsisprendžiate tapti liberale ir eiti į politiką. Jums kas nors siūlė ar pati pasisiūlėte?
– Mane pakvietė. Tai jokia paslaptis. Neretai kviečia žymius žmones, sportininkus juo labiau. Ir mane pakvietė. Mane politika visą gyvenimą domino kaip procesas. Šachmatai su politika kartais susipina. Tai nėra sritys, kurios neturi nieko bendra. Politikai dažnai mėgsta šachmatus, o šachmatininkai neretai tampa politikais. Tarkime, Garis Kasparovas, yra dar keli žinomi pavyzdžiai.
Toks scenarijus, toks posūkis man neatrodė visiškai neįmanomas. Ir kai gavau kvietimą iš tos politinės jėgos, kuri man atrodė priimtina ir pagal vertybes buvo pati artimiausia, tiesą pasakius, nelabai ilgai dvejojau. Žinoma, tai nebuvo vienos dienos apsisprendimas.
– Jūs tarėtės su kuo nors ar viena nusprendėte?
– Ne, ne viena nusprendžiau. Ilgai tariausi su Peteriu, tuomet būsimuoju vyru, ilgai apie tai kalbėjomės. Iš tiesų, tai buvo laikas, kai buvau pasiekusi savo karjeros viršūnę, galima sakyti. Ką tik buvau tapusi Europos moterų čempione ir 2012-aisiais nutariau dalyvauti Seimo rinkimuose. Tačiau rezultatas buvo toks pusiau sėkmingas – likau už brūkšnio, bet 2015-aisiais tapau Seimo nare, tai lėmė R. Šimašiaus išrinkimas.
– Sakėte, kad su vyru tariatės. O jūs apskritai esate iš tų žmonių, kurie tariasi, taip stengiasi priimti sprendimus, ar išklausote kažko, bet sprendimus vis tiek priimate pati?
– Dažniausiai tariuosi. Nepamenu, ar esu priėmusi kokį nors sprendimą su niekuo nepasitarusi. Taip tikrai nebūna mano gyvenime, bet galų gale atsakomybę už savo sprendimus prisiimu pati. Taip pat pasekmes. Pasekmės yra mano reikalas.
– Jūs tapote Seimo pirmininke tokiu metu, kai jis turi baisiai nekokią reputaciją žmonių akyse. Buvęs Seimo pirmininkas, dabar jūsų partijos narys, kadaise, dar tik vos atėjęs, prieš ketverius metus, sakė pataisysiąs Seimo reitingus. Dabar tai net karikatūriškai skamba. Ar jūs žinote, kaip tą situaciją pataisyti? Ar turite planą, kaip ištraukti Seimą iš prastų reitingų?
– Nėra jokios sidabrinės kulkos, kuri vienu mostu išspręstų Seimo reputacijos klausimus, tai yra ilgalaikis projektas. Netikiu, kad tai įmanoma padaryti per vieną kadenciją, bet manau, kad yra prielaidų šiame naujajame Seime, kad pasitikėjimas šia institucija galėtų augti.
Aš tikrai viliuosi, kad tai pavyks padaryti. Bet tai nėra Seimo pirmininko, Seimo valdybos galia kilstelėti pasitikėjimą, tai visų Seimo narių bendras reikalas. Ar pavyks tai padaryti? Viliuosi, kad pavyks. Matau, kad yra daug naujų, jaunų politikų šiame Seime, kurie atėjo pilni entuziazmo, gero užtaiso. Matau ir džiaugiuosi tuo, kad moterų yra daugiau šiame Seime, rekordiškai daug, lyginant su ankstesniais. Kaip pavyks, pamatysime po ketverių metų.
– Po sportinės karjeros jūs parašėte knygą apie šachmatinį gyvenimą. Ar gali taip atsitikti, kad po ketverių metų Seimo pirmininkės poste taip pat rašysite knygą?
– Po ketverių – kažin. Manau, kad dar būtų per anksti. Bet visai neseniai kolega Eugenijus Gentvilas mane juokais ragino leisti naują leidinį šiek tiek papildant. Bet manau, kad yra šiek tiek anksti.
O ta knyga yra apie šachmatus. Labiausiai didžiuojuosi šachmatine dalimi, tuo priedu, kuris yra įdomus tiktai šachmatų ekspertams. Tai yra dalis mano gyvenimo.
– Baigti pokalbį norėčiau Oscaro Wilde’o citata: „Meilė pačiam sau – romanas, trunkantis visą gyvenimą.“ Ar jūs esate rami, kad neįsimylėsite savęs, einančios šias pareigas?
– Viliuosi, kad tai neįvyks. Turiu daug artimų žmonių, kurie yra mano ryšys su realybe, su kasdieniniu gyvenimu. Manau, kad su jų pagalba neprarasiu to ryšio. Tikiuosi, kad išliksiu tokia, kokia buvau visada.
