„Reikia dirbti „spakainiai“, o ne verkti“, – apie nuotolinį mokymą ir karantiną sakė biologijos ir chemijos mokytoja Laima Puzaitė-Zdanavičienė. Inovatyviausios mokytojos titulą pelniusi pedagogė yra tikra: koronaviruso pakeistas įprastas gyvenimas visai švietimo sistemai suteikė ne tik iššūkių, bet ir galimybių.
Šiaulių rajono Gruzdžių gimnazijoje ir Šiaulių Jovaro progimnazijoje dirbanti mokytoja sako, kad nuotolinis mokymas yra laikinas dalykas, skirtas išgyventi šį laiką. Bet jo naudos nereikia išbarstyti: po karantino į mokyklas ir pedagogai, ir mokiniai jau grįš kiek kitokie – lankstesni, išmokę naujų dalykų, įgiję tam tikrų kompetencijų. Ir ne mažiau svarbu tai, kad išmoksime vertinti buvimą drauge.
Tiems, kas nerimauja dėl nuotolinio mokymo, L. Puzaitė-Zdanevičienė turi ką atsakyti: „Nuotolinis nėra problema. Problema yra artimųjų ligos, netektys. Juk mes esame homo sapiens, tai turime tinkamai elgtis, saugoti save ir kitus. O jei esame tik homo habilis, tai ką padarysi?“
– Lapkritį į mokyklas vėl atėjo sunkūs laikai?
– O kada jie buvo lengvi? Jei dirbi, tai dirbi. Mūsų bėda, kad mes pandemijos akivaizdoje nemokame planuoti laiko. Mes sakome, kad vaikai nemoka to daryti, bet išties ir mes, pedagogai, nemokame. Ir prisidengiame fraze, kad „žmogus planuoja, o dievas juokiasi“.
Nereikia pykti ant kitų, reikia į viską ramiai žiūrėti, be streso ir įtampos. Turime būti kūrybiški. Dabar ir pasireiškia kūrybinės mokytojų galios, juolab ne visi klasės metodai tinka per nuotolines pamokas.
– Ar tada pavasarį įsivaizdavote, kad vėl bus nuotolinis mokymas?
– Tai buvo akivaizdu, juk pandemija nesitraukė. Korona atėjo, mus iš komforto zonos išstūmė, vadinasi, mes turime susiimti ir ramiai išgyventi šį laiką. Jei pandemija nesitraukė, tai ir buvo aišku, kad bus ir karantinas, ir nuotolinis. Visame pasaulyje taip yra.
– Vadinasi, jūsų, jūsų kolegų nuotolinis mokymas neužklupo, kaip kad sakoma, nepasirengusių it kelininkų iškritus sniegui?
– Tikrai ne. Visi kolegos sakė, kad jei ne dabar, tai žiemą bus nuotolinis. Gerai, kad saugomės, kad įvedami ribojimai. Reikia tų griežtumų. Nors, kaip visuomet sakau, – blogas būsi, kai tylėsi, neįtiksi, kai kalbėsi.
Manau, kuo mažiau stresuosime, kelsime paniką, tuo bus lengviau. Ar čia visam gyvenimui? Juk ne visam. Tad virkavimai būtų ne vietoj ir ne laiku.
– Kai tarėmės dėl pokalbio, buvo vėlokas vakaras. Sakėte, kad su kolegėmis ruošiatės nuotolinėms pamokoms. Šįvakar irgi aštuntą vakaro negalėjote kalbėtis, mat dar padėjote vienam mokinukui.
– Ir anksčiau padėdavau vaikams, jei prireikdavo. Mano feisbukas yra atviras. Jei vaikas kažko nesupranta, kam laukti kitos savaitės? Mokyklose, kur dirbu, padarėme šitaip, abi chemijos pamokos viena po kitos. Tad kitos pamokos – po savaitės. Kam vaikui laukti, jei jam kažkas neaišku? Ar sunku vaikui 15-20 min. skirti, kad paaiškintum? Nematau jokio sunkumo.
Arba ar man sunku kolegei padėti, kuri prašo patarimo? Dažnai pamokos pradžioje darau šitaip: pateikiu asociacijų skaidrę su keliais dalykais, tarkim, su pelkiniu žalčiuku, valgomu plovu, „pijoko“ šaržu, pelkiniais augalais, tarkime, švyliu ar gailiu. Ir klausiu: vaikai, kas bendra tarp šių piešinių, nuotraukų? Kokia bus pamokos tema?
Iš pradžių vienas panagrinėja švylius, kiti – žalčius, o tada sužino, kad tema – pelkės (pelkė lietuvių kalboje turi ne vieną pavadinimą – tai plovas, bala, raistas, plynia, tyruliai, lieknos, palios, liūnas, piaunis, kirba, burlungis). Taip jie išmoksta kur kas daugiau.
Tai ar sunku kolegei tokių patarimų duoti? Turime sumanymą vesti jungtines pamokas su skirtingų rajonų mokyklos mokiniais. Planuojame su aštuntokais, manau, taip ir nutiks po Naujų metų, po atostogų. Bus įdomu.
O kad dirbi vakarais, taip jau nutinka. Baigiasi pamokos, apsitvarkai, vakarienė, šeima, anūkai yra, norisi jais pasidžiaugti. Tai apie aštuntą vakaro susiskambini su kolegomis. Džiaugiuosi, kad klausia. Kol klausia, tol esi reikalinga.
– Pakanka tos paruoštos skaitmeninės medžiagos, kur ministerija skelbia, ar vis dėlto reikia kliautis savigalbos su kolegomis tinklu?
– Tiek, kiek reikia, aš randu. Yra „Ema“ pratybos, „Eduka“ pratybos, yra „Ugdymo sodas“. Tik mokėkime pasinaudoti. Va, Vladimiras Orlovas iš VII forto buvo įmetęs vieną mokymo platformą anglų kalba. O kiek filmuotų pamokų biologijai ir chemijai pateikė feisbuke ir „Youtube“ kanale! Tik naudokis ir džiaukis. „Ačiū“ šitam geram žmogui tariu.
Yra ką vaikams parodyti. Amerikų gal ir nėra, bet niekur tų amerikų nėra. Kartais kyla klausimas, ar kai kurie kolegos bent atsiverčia, bent pasižiūri?
Man kartais sako: oi, klaidą pratybose radome. O dieve, bulvienojuje bulvę rado. Žmonės dirba, tai klaidų ir bus. Pataisyk tą klaidą, ir viskas.
Žinoma, daug ką ir pati kuriu, pasidarau pamokoms. Galima sakyti, akademinę kalbą paverčiu žmonių kalba vaikams.
Kiek Lietuvoje mokytojų ekspertų, metodininkų… O kur jų realus indėlis, kad nuotolinis mokymas ir mokymasis būtų įdomesnis?
– Dirbate ir miesto mokykloje, ir rajone. Kaip yra dabar dėl mokymosi priemonių? Pavasarį iškilo bėda, kad ne visi turėjo kompiuterius.
– Pernai dirbau Akmenėje. Mano auklėjamojoje klasėje buvo vaikų, kurie neturėjo įrangos. Bet rajono valdžia nupirko ko reikėjo, gimnazijos administracija išdalino. Nebuvo nė vieno nuskriausto. O dabar visi vaikai viską turi. Yra viena šeima, kuri neturi interneto. Tad tie vaikai atvažiuodavo į mokyklą. O Šiaulių mokykloje tokių bėdų nėra.
Žinoma, būna, kad užstringa pamoka. Vaikiukas rašo man: mokytoja, man užstrigo. Bet tai paskui atstringa. Būna, pasitaiko, kad ir man stringa internetas. Ir man mokiniai rašo: mokytoja labai stringate, nesuprantame ką kalbate.
– Sakėte, nuotolinis mokymas turi pliusų. Kokie jie?
– Kur matau nuotolinio mokymo pliusus? Žmonės ne žodžiais, ne pasigyrimais, o realiais veiksmais pradėjo naudotis technologijomis. Anksčiau visa aukštoji technologija baigdavosi projektoriaus įsijungimu ir skaidrėmis. Aš ir pati iki kovo nežinojau, kas yra grafinė planšetė. Kadangi buvau viena ausimi apie tai girdėjusi, kovą paklausiau savo draugės fizikės: „Rita, o ta grafinė planšetė man būtų geriau?“ Ji pasakė, kad taip, žinoma, mokyklos direktorė ir nupirko. Puiki priemonė. Ypač matematikai, fizikai, chemijos, biologijos pamokoms.
Visi buvome girdėję apie „Office 365“, bet nenaudojome, nes tai buvo toks didelis baimės banginis. O pradėjus naudotis, paaiškėjo, kad viskas paprasta. Kitos mokyklos išmoko dirbti su „Classroom“. „Zoom“ išmokome. Atsisiunčiau ir skenavimo programėlę, išmokau naudotis ir stvėriausi už galvos: kur anksčiau buvau? Su nuotoliniu mes žengėme į priekį.
Visa tai pravers ateityje. Juk jei vaikas suserga gripu, dvi dienas paguli lovoje, o trečią-penktą dieną jis jau galėtų mokytis iš namų. Jis gali prisijungti, turiu konsultacinę valandą, galėsiu pamokyti.
Kitas gerumas yra kolegų dalijimasis gerąja patirtimi. Fantastika! Niekur nereikia važiuoti, po pamokų prisijungi, paklausai ir pats pasigiri.
Žinoma, kad ir bėdų kyla. Tarkime, šeima gyvena dviejų kambarių bute. Du vaikai. Vienas – miegamajame, kitas – svetainėje. O jei dar mama yra mokytoja? O jei šeimoje – ne du, o trys vaikai? Ir tuo pat metu vienam – matematika, antram – anglų, o trečiam – muzika? Du kalbėti turės, o trečias dainuoti.
Ir aišku, man gaila lietuvių kalbos mokytojų, kuriems rašinius reikia tikrinti. Bet aš galvoju šitaip – juk rašinius, bent jau daugiau jų, galima perkelti į vėlesnį laiką. Aš pati panašiai darau: rašome daugiau savarankiškų darbų, o daugiau kontrolinių bus vėliau, kai baigsis pandemija.
Žinoma, vienas reikalas, kai dirbi miestelio mokykloje, ir kitas, kai dirbi mieste. Miestelių vaikai paklusnesni. Šiaulių mokykloje nuotolinio mokymo platformoje nustatau, kad procesą galiu valdyti tik aš. Gruzdžiuose to nedarau, mat ten, nors vaikai ir žino, kad galėtų irgi valdyti, jie to nedaro. O jei darytų, nė man skųstis nereikėtų, vieni vaikai tėvams pasakytų, kad bendraklasis taip pasielgė, o tie jau perduotų kitiems tėvams.
O šiaip vaikai yra vaikai. Visur vienodi. Kada kokią išdaigą iškrėsti, jei ne mokykloje. Suprantama, visur turi būti ribos ir sveikas protas.
– Šiemet, kai rudenį vaikai susirinko gyvai į mokyklas, jautėte, kad per pavasario karantino mėnesius buvo pridaryta spragų, kad vaikų žinios sumenko?
– Pasakysiu šitaip: tie, kas įpratę mokytis, tie ir per karantiną nuotoliniu būdu mokėsi. Juk ir realioje pamokoje, jei klasėje yra 30 vaikų, manote, kad prie visų spėju prieiti? Tie, kas mokosi, tie klauso, konspektuoja. O kas nenori mokytis, ir realioje klasėje jų nesužiūrėsi. Visuomet vaikams sakau: jūs niekada neapgausite mokytojo, apgausite tik save.
Vienas mano mokinys netgi atgijo nuotolinio mokymo metu. Jis gerai mokėsi, buvo tykus, ramus, klasė jį užgoždavo. O nuotolinio mokymo metu jis pražydo, buvo malonu žiūrėt.
Šiemet dirbu ir su šeštokais „Jovaro“ progimnazijoje. Kokie kūrybingi vaikai! Reta pamoka, kad nebūtų kokių paprastų eksperimentų, kuriuos galima atlikti saugiai namuose. Gruzdžių vaikai ne tik mokosi, bet ir ekologijos konkursuose dalyvauja. Šaunuoliai. Visuomet visko buvo ir, tikiu, kad bus. Ir tai gerai.
Tad viskas priklauso tik nuo žmogaus požiūrio ir darbo. O dėl spragų... Pasižiūrėkime į tarptautinių tyrimų, egzaminų rezultatus, problemų turėjome ir anksčiau. Švietime turime problemų, bet tai ne tik nuotolinis mokymas. Didelė bėda, mano akimis, kad mes nemokame mokytis ir prisiimti atsakomybę už mokymąsi.
Kai kas nuotolinį mokymą vadina imitacija. Mano akimis, nuotolinis mokymas yra metamorfozė, mes turime tai išgyventi, o įgytas patirtis paskui panaudoti realiam mokymui. Jis nėra nei geras, nei blogas. Tai tik būdas išgyventi pandemiją ir išlikti sveikiems.
– Ar neramu, kad galite pati užsikrėsti, susirgti?
– Labiau nerimauju dėl artimųjų. Be to, pakartosiu, tai visą laiką netruks. Reikia pakentėti dėl tų karantino nepatogumų dėl sveikatos. Be to, neturime griežtos komendanto valandos.
Antra, tai ne karas. Tad kokios bėdos? Tik pakentėti reikia. Jei pasakė, kad venkite kontaktų, tai ir venkime. Bet vos pasakė, kad venkime, ant Palangos tilto vietos laisvos nerasi. Jei mūsų galvos tik tiek neša, tai ir turime, ką turime. Ar iš namų padirbėti, kaukę užsidėti yra problema? Ne problema. Net anūkiukas, kuriam penkerių nėra, ją dėvi.
Problema yra artimųjų ligos, netektys. Juk mes esame homo sapiens, tai turime tinkamai elgtis, saugoti save ir kitus. O jei esame tik homo habilis, tai ką padarysi?
O korona atėjo ir, jei laikysimės taisyklių, išeis.
