Lietuvoje

2020.10.30 19:59

Išsirenkame vis ne tuos: kodėl piliečiai nepasitiki savo renkamu parlamentu?

Giedrius Gaidamavičius, LRT.lt2020.10.30 19:59

Nors Seimo sudėtį tiesiogiai formuoja patys šalies piliečiai, o mandatus skirstosi jų pasirinktos ir jiems atstovaujančios partijos, šiomis institucijomis gyventojai pasitiki mažiausiai. LRT.lt kalbintų ekspertų teigimu, tokį neigiamą renkamų institucijų vertinimą lemia klaidingi rinkėjų lūkesčiai, atsakomybės stoka ir pačių parlamentarų darbo kokybė. 

Geriausias parlamento vertinimas – nepriklausomybės pradžioje

Laikraščio „Lietuvos rytas“ užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ rugsėjo 4–12 dienomis atliktos apklausos duomenimis, Seimas ir partijos – institucijos, kuriomis labiausiai nepasitiki šalies gyventojai. Nepasitikėjimą partijomis išreiškė 53,7 proc. apklaustųjų (pasitiki – 6,4 proc.), Seimu – 50,7 proc. (pasitiki – 13 proc.).

Panašias tendencijas parodė ir naujienų agentūros ELTA užsakymu kompanijos „Baltijos tyrimai“ rugpjūčio 22–rugsėjo 4 dienomis atlikta apklausa. Nors procentiniai skaičiai skiriasi, ir čia išreikštas didžiausias nepasitikėjimas Seimu (nepasitiki – 68 proc., pasitiki – 30 proc.).

Didelis nepasitikėjimas nacionaliniais parlamentais ir partijomis būdingas visai Europos Sąjungai (ES). Nors per pastaruosius keletą metų pasitikėjimas šiomis institucijomis tarp bloko gyventojų nežymiai augo, pagal šį rodiklį jos ir toliau rikiuojasi institucijų sąrašo apačioje. 2019 m. lapkritį atliktos „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, nacionaliniais parlamentais pasitikėjo 34 proc. apklaustųjų (nepasitikėjo – 60 proc.), partijomis – 19 proc. (pasitikėjo – 76 proc.).

Lietuva ES kontekste pagal šiuos rodiklius rikiuojasi paskutinėse pozicijose. Minėtos „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, pasitikėjimą Seimu išreiškė vos 13 proc. šalies gyventojų (nepasitiki 82 proc.). Tai prasčiausias rezultatas tarp visų bloko valstybių.

Tos pačios apklausos duomenys rodo, kad partijomis Lietuvoje pasitiki 9 proc. apklaustųjų (nepasitiki – 86 proc.). Prastesni pasitikėjimo partijomis rodikliai užfiksuoti tik Ispanijoje, Graikijoje bei Latvijoje.

Savo parlamentais labiausiai linkę pasitikėti Švedijos, Danijos, Nyderlandų ir Suomijos gyventojai. Partijomis – apklaustieji Danijoje ir Nyderlanduose.

Lietuvoje paskutinį kartą didesnis teigiamas nei neigiamas parlamento vertinimas užfiksuotas tik 1992 m. pradžioje – Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo laikotarpiu.

LRT.lt kalbinto bendrovės „Vilmorus“ direktoriaus Vlado Gaidžio pateiktais apklausų duomenimis, ryškesnis pasitikėjimo Seimu pakilimas buvo 2003 m. antrąjį pusmetį bei 2004 m. – iš prezidento pareigų pašalinto Rolando Pakso apkaltos metu. Tuomet pasitikėjimo parlamentu metinis vidurkis šoktelėjo iki 14,3 proc.

Žemiausias pasitikėjimo Seimu taškas užfiksuotas prieš dešimtmetį kilusios ekonominės krizės metu. Pasak bendrovės „Vilmorus“ vadovo, 2010 m. parlamento palankaus vertinimo metinis vidurkis buvo nukritęs iki 4 proc.

V. Gaidžio teigimu, poveikį pasitikėjimui Seimu turi ir politinis ciklas. Pastebima tendencija, jog prieš rinkimus renkamomis valdžios institucijomis pasitikima mažiausiai, o po rinkimų pasitikėjimas šiek tiek padidėja. Pasak sociologo, tokie politinio ciklo svyravimai būdingi visoms šalims.

Kalbant apie pasitikėjimo partijomis kaitą, čia fiksuojami mažesni svyravimai. Kita vertus, pastebima tam tikra koreliacija su pasitikėjimo Seimu rodikliais. Kaip rodo V. Gaidžio pateikti duomenys, 2003 m. po penkerius metus trukusio kritimo buvo matomas nežymus palankaus partijų vertinimo augimas (metinis vidurkis – 6,7 proc.). 2010 m. šis rodiklis nukrito iki 3,6 proc. Tiesa, po keletą metų trukusio augimo 2016 m. partijas palankiai vertino 8 proc. apklaustųjų. Kol kas tai geriausias partijų vertinimas nuo 1998 m.

Savo interesų gynimas, pažadų nevykdymas, nesirūpinimas žmonių interesais ir problemomis, nesutarimai ir skandalai, korupcija, blogų įstatymų priėmimas, blogėjantis gyvenimas, posėdžių nelankymas – į tokias grupes suskirstytus 2007 m., atsakant į atvirą klausimą, respondentų išdėstytus nepalankius Seimo vertinimus pateikė V. Gaidys.

Sociologas mano, kad toks parlamento vertinimas nepasikeitė iki šiol – mažiau apklaustųjų galbūt skųstųsi tik blogėjančiu gyvenimu bei darbo trūkumu.

R. Valatka: žmonės renka panašius į save

„1990 metų Atkuriamasis Seimas turėjo milžinišką pasitikėjimą, nes tauta karo arba sudėtingomis sąlygomis paprastai renka už save protingesnius arba išmanesnius“, – į klausimą, kas galėjo pasikeisti per 30 nepriklausomybės metų, kuomet sumažėjo pasitikėjimas parlamentu, atsakė LRT.lt kalbintas politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka.

Pašnekovo teigimu, pasitikėjimo Seimu nuosmukį lėmė šalyje nusistovėjusi ramybė bei dėl to sumažėjęs rinkėjų reiklumas politikams, atsiliepęs parlamento intelektiniam potencialui. Pasak R. Valatkos, atsakomybė dėl žemo pasitikėjimo Seimu tenka ir patiems rinkėjams.

„Taikos arba ramybės metais žmonės pradeda rinkti į Seimą panašius į save. Kitaip sakant, Seimas yra aritmetinis Lietuvos rinkėjų vidurkis. Bet kai žmogus pamato tą savo vidurkį Seime arba kai jis kritiškai nusiteikęs nueina prie veidrodžio, jam tas vaizdas nebepatinka. Ir žmogus kažkaip dažnai linkęs kaltinti veidrodį, o ne save“, – svarstė apžvalgininkas.

R. Valatka abejojo, ar taikos sąlygomis per artimiausią dešimtmetį pasitikėjimas parlamentu ir partijomis galėtų išaugti. Jo teigimu, situacija galėtų keistis nebent kritiniu valstybei momentu, kuomet iškiltų naujų lyderių, kuriais būtų galima pasitikėti, poreikis.

Vis dėlto apžvalgininkas turėjo pastabų sociologinių tyrimų metu pateikiamų klausimų formuluotėms. Pasak R. Valatkos, tiksliau būtų formuluoti klausimą apie pasitikėjimą parlamento valdančiąja dauguma arba opozicija – tada kitokie būtų ir rezultatai.

„Seimas yra valdančioji dauguma ir opozicija. Jeigu aš balsavau, tarkim, už liberalus, konservatorius ar kokią nors kitą mažą partiją, vargu, ar mano pasitikėjimas Seimu gali būti didelis, nes valdančioji dauguma manęs netenkino dar rinkimų naktį (pokalbis vyko prieš rinkimus – LRT.lt)“, – teigė R. Valatka.

Neįvertinamos parlamentinės diskusijos

LRT.lt kalbinta Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorė Ainė Ramonaitė mano, kad žemas pasitikėjimas parlamentu galėjo kilti iš pirmaisiais nepriklausomybės metais susiklosčiusios istorinės tradicijos nulemtų lūkesčių.

„Jeigu atsiminsime 1990–1991 m., tai parlamentas Lietuvoje buvo sprendžiančioji ir svarbiausia institucija. Ne veltui buvo ginama žmonių kūnais nuo agresijos, ir tas pats Aukščiausiosios Tarybos pirmininko vaidmuo buvo reikšmingas. Tai buvo veikiantis parlamentas ir susiformavo toks lūkestis iš visuomenės, kad parlamentas yra labai reikšminga institucija, kurioje priimami esminiai sprendimai“, – apie galimas Lietuvos gyventojų požiūrio į parlamentą priežastis svarstė A. Ramonaitė.

Politologės teigimu, toks požiūris į parlamentą skiria Lietuvą nuo tų šalių, kur ši institucija suprantama kaip atstovaujamąją funkciją atliekanti debatų vieta, o pagrindinė atsakomybė už sprendimų priėmimą tenka Vyriausybei. Anot A. Ramonaitės, tokie įprasti reiškiniai, kaip parlamentinės diskusijos ir debatai, Lietuvoje yra neįvertinami.

„Dažnai žmonės sako – „parlamente jie nieko neveikia, tik kalba“. Iš tikrųjų parlamentas ir yra nuo žodžio „parler“ – „kalbėti“ (iš prancūzų kalbos – LRT.lt). Tarsi taip ir turėtų būti, bet mūsų visuomenės akyse tas kalbėjimas yra tarsi kažkoks tuščias politikavimas, nieko neveikimas“, – teigė VU TSPMI profesorė.

A. Ramonaitė paminėjo Vakarų valstybėse susiformavusią politinės kultūros ypatybę, kuomet valdžioje esančių jėgų išsidėstymas ar politinės preferencijos neturi įtakos bendram parlamento, kaip institucijos, vertinimui.

„Gali nemėgti konkrečios valdžios, kuri šiuo metu valdo, bet parlamentas yra aukštesnio lygio institucija, kurioje atstovaujama įvairioms politinėms jėgoms, ir parlamentą reikia gerbti kaip demokratijos įsikūnijimą“, – Vakarų valstybių politinės kultūros ypatybes aiškino pašnekovė.

Trūksta rinkėjų tiesioginio įsitraukimo į procesus

Konstitucijoje Seimo nariai įvardijami kaip Tautos atstovai, šalies piliečių renkami tiesioginiame balsavime. Pagal rezultatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje mandatus skirstosi nustatytą kartelę įveikusios partijos, į kurių veiklą taip pat gali įsitraukti to pageidaujantys ir keliamus narystės reikalavimus įvykdę asmenys. Paradoksalu, būtent šiomis institucijomis, kurioms piliečiai turi tiesioginį poveikį, nepasitikima labiausiai.

A. Ramonaitės nuomone, tokia paradoksali situacija kyla dėl to, kad rinkėjai daugiau tikisi ir reikalauja iš tos institucijos, kurią patys ir renka.

„Jei yra nuo mūsų tiesiogiai nepriklausantys postai, tai tada nesitiki ir nereikalauji nieko, nėra to nusivylimo“, – mano profesorė.

O štai R. Valatka teigė pasigendantis pačių rinkėjų atsakomybės bei aktyvesnio įsitraukimo. Apžvalgininko nuomone, užuot įsitraukę į procesus, daugelis Lietuvos žmonių užima „už nieką neatsakingo kritiko poziciją“.

„Žmogus supranta, kad jeigu įstos į partiją, tai jis pirmiausia bus atsakingas už tos partijos veiksmus, turės labai daug dirbti, aukoti savo laisvalaikį, nieko už tai negaudamas, o čia jau prasideda toks momentas: „Na ir ką? Kas man iš to? Mane tiktai kaltins.“ (...) Jeigu žmogus nedalyvauja valstybės valdyme tiesiogiai, tai tas valstybės valdymas niekaip ir keistis negali“, – teigė R. Valatka.

Anot A. Ramonaitės, perdėti yra ir rinkėjų lūkesčiai, atsispindintys po rinkimų padidėjančiuose, tačiau po kurio laiko vėl nukrintančiuose pasitikėjimo parlamentu rodikliuose.

„Tada žmonės daro išvadą, kad ką čia berinksi, vis tiek tas pats. Nors klausimas, ko tikėtasi, kas turėtų būti ne „tas pats“? Kokio pobūdžio pokytis turėtų įvykti, kad žmonės būtų patenkinti, jog iš tikrųjų tas parlamentas dirba gerai?“ – svarstė politologė.

Per didelis neigiamos informacijos apie Seimo darbą srautas

R. Valatka pastebi, kad Seimo darbas yra pagrindinė Lietuvos žiniasklaidos ir socialinių tinklų dienos tema. To priežastis – didelis per sesiją priimamų teisės aktų skaičius.

Pasak apžvalgininko, tokia situacija nebūdinga tokioms valstybėms, kaip Švedija, Prancūzija ar Vokietija, kur „teisės aktai yra įnirtingai, ilgai, ramiai ir tyliai svarstomi komitetuose, frakcijose“.

„Pas mus komitetuose pasvarstoma 5 minutes, tada balsavimas, ir teisės aktas eina į salę, kad būtų balsuojama“, – teisės aktų rengimo procesą Seime perteikė pašnekovas.

Pasitikėjimą parlamentu, anot R. Valatkos, padidintų mažesnis per sesiją priimamų teisės aktų skaičius.

„Politikų uždavinys, jeigu jie nori, kad Seimu, kaip institucija, pasitikėtų, sumažinti per sesiją priimamų teisės aktų skaičių iki 50, o teisės aktų, kurie pas mus priimami skubos arba ypatingos skubos tvarka (...), sumažinti iki 1–2. Ir tada negatyvių pranešimų iš Seimo skaičius sumažėtų 10 kartų“, – siūlo apžvalgininkas.

Kaip tokio parlamento pavyzdį R. Valatka pateikė Izraelio Knesetą.

Tiesa, V. Gaidys prisiminė skaitęs Kneseto užsakymu atliktą studiją, kurioje buvo bandoma aiškintis būtent žemo pasitikėjimo Izraelio parlamentu priežastis.

„Ten išvada buvo, kad [pasitikėjimas] ne tiek priklauso nuo institucijos darbo, ką jie priima, kiek jie priima, o priklauso labiau nuo kultūrinių skirtumų“, – pasakojo sociologas.

Remdamasis ankstesnių apklausų metu respondentų pateiktais nepasitikėjimo Seimu motyvais, V. Gaidys mato vienintelį sprendimo būdą – peržiūrėti dalyvavimo posėdžiuose tvarką.

A. Ramonaitė didelės problemos čia neįžvelgė: „Jeigu pažiūrėsim, kaip veikia Europos Parlamentas, tai pamatysim tą patį – dalyje posėdžių sėdi vos keli žmonės, nes gal kokios nors temos tuo metu kitiems [parlamento nariams] neaktualios, tai jie tuo metu daro kitus darbus.“

Politologė sutiko, kad didelis priimamų teisės aktų skaičius turi neigiamą poveikį Seimo darbo kokybei. Vis dėlto ji suabejojo, ar šio skaičiaus sumažinimas būtų tinkamai įvertintas rinkėjų ir pagerintų pasitikėjimą parlamentu. A. Ramonaitė teigė pastebinti, kad pateiktų teisės aktų projektų skaičius kaip tik tampa politikų rinkiminės kampanijos instrumentu, kai norima pasigirti savo darbo apimtimi.

Pasak profesorės, vienas iš būdų pagerinti pasitikėjimo parlamentu rodiklius – Seimo narių politinės kultūros kėlimas. A. Ramonaitės teigimu, stebint plenarinius posėdžius, neretai matomas konstruktyvaus darbo bei racionalių diskusijų trūkumas, o jų vietą užima politinių oponentų tarpusavio apsižodžiavimai.

„To išsidirbinėjimo tikrai galėtų būti mažiau, (...) nes tai sukuria gal net užburtą ratą, kuomet į politiką eina tie žmonės, kurie turi ilgesnį, kandesnį liežuvį, o ne tie, kurie galėtų ramiai ir konstruktyviai dirbti“, – teigė A. Ramonaitė.

Kitas politologės pasiūlymas – viešųjų ryšių gerinimas ir sprendimų, kaip pozityviau pristatyti Seimo darbą, paieškos.

„Dažniausiai iškeliamos skandalingos istorijos, o jeigu yra kažkas gero nuveikta parlamente, tai niekaip neprasimuša į žiniasklaidą ir žmonės tų gerųjų pavyzdžių, parlamentarų, kurie iš tikrųjų gerai dirba, tiesiog nemato“, – kalbėjo A. Ramonaitė.

Populiariausi

Medikai dirba Alytaus Stasio Kudirkos ligoninėje karantino metu
COVID-19 TRUMPAI

Lietuvoje

2021.04.20 09:34
COVID-19 TRUMPAI

Lietuvoje patvirtinti 1138 nauji koronaviruso atvejai, mirė 9 žmonės, pirmąją skiepo dozę gavo 4541 asmuo

mirė 40–49 metų amžiaus grupei priklausantis asmuo; atnaujinta 10.00