Lietuvoje

2020.10.08 12:09

Deklaracijos ir „pliurpalogija“? Kokį kandidatų pasirengimą atskleidė debatų ruduo

Mindaugas Aušra, LRT RADIJO laida „Aktualijų studija“, LRT.lt2020.10.08 12:09

Debatai ne tik kaip būdas pamatyti geriausiai pasiruošusius kandidatus, tačiau ir kaip pramoga – taip galėjo pasirodyti pastarosiomis savaitėmis, per kurias politikai varžėsi eteryje. LRT „Aktualijų studijos“ pašnekovai sako, kad įsiminti per simbolius, net jei kai kuriems šie atrodo komiški, yra lengviau, negu per programinius siūlymus. Pasak politologės, kartais girdimi radikalūs pasisakymai yra daugiau negu spektaklis – jie rodo procesus politinėje sistemoje.


Maldos, lazda, popierių vartymai, besipinantys liežuviai ir akmeniniai veidai – visa tai galima buvo matyti pastarojo meto kandidatų į Seimą debatuose. Tačiau ir tada, kai apsieinama be ekstravagantiškų detalių, pasisakymų turinys atrodo ne ką solidžiau, sako LRT RADIJO laidos „Aktualijų studija“ pašnekovas Igoris Vasiliauskas, viešojo kalbėjimo specialistas.

„Viešoje erdvėje, man atrodo, mes pradedame kalbėti kaip robotai. Atsiranda daug nieko nereiškiančių žodžių – „lyderystė“, „asmeninė atsakomybė“. Kai pradedi klausti, kaip tą supranti faktiškai, žmonės pasimeta. O žiūrovui, elektoratui reikia kalbėti jų kalba, tai reiškia – išmatuojamais dydžiais. Dabar eteriuose esantys kandidatai užsiima deklaracijomis, „pliurpalogija“ – nebijau to žodžio“, – sakė šiame priešrinkiminiame sezone ne vienerius debatus moderavęs I. Vasiliauskas.

Pirmoji taisyklė – ruoštis, sako jis. Palyginti su 2016 metais, tai kandidatai daro dažniau ir kruopščiau, tačiau neretai kalba vien tam, kad kalbėtų.

„Pakankamai didelis skirtumas, ką aš įžvelgiu tarp 2016 metų ir to, kas vyksta dabar. (...) Jeigu 2016 metais matėme, kad tikrai ne vienas – greičiausiai dešimtimis galėtume skaičiuoti – kandidatas rodė visišką dugną išprusimo, erudicijos, apsiskaitymo prasme, dabar matome, kad dalis kandidatų, ypač naujokų politinėje ir viešos erdvės raiškos aplinkoje, išmoko vieną žinutę: kad ir kaip šūdinai tu atrodytum, tu turi kalbėti, netylėk, užpildyk eterį“, – sakė pašnekovas.

Daliai tai gali suveikti, mat klausytojai ne visada iš tiesų įsiklauso, tačiau primityvų išsisukinėjimą jie pastebi, įsitikinęs I. Vasiliauskas.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkė dr. Ieva Petronytė-Urbonavičienė sako, kad debatų kultūra Lietuvoje pamažu atsiranda. Kita vertus, vyraujantis jų formatas ne visada leidžia sukurti kokybišką diskusiją.

„Kadangi dauguma debatų, kuriuos stebime, yra daugiau mažiau ne dialoginiai, bet tiesiog savo pozicijų pristatymai, natūralu, svarbiausių klausimų yra dešimtyje ar mažiau sričių ir pozicijos apie juos sukasi. Kitą kartą galima nuspėti, ką pasakys liberalai, Tėvynės sąjunga ar „valstiečiai-žalieji“, – sakė politologė.

Nuobodulio ir monotonijos jausmas, dėl kurio kartais apgailestauja stebintieji, yra bent iš dalies paaiškinimas – vis dėlto retas seka visus debatus, todėl kandidatai kartojasi, siekdami pagarsinti savo žinutę kuo platesniam ratui, sako I. Petronytė-Urbonavičienė.

I. Vasiliausko teigimu, aštrių kampų tradicinės didžiosios partijos privengia, „su ekstravagancija įšokti į eterį jiems nėra prasmės“. Tačiau pasižymėti, atkreipti dėmesį į save reikia mažesnėms, o ypač naujoms partijoms. Tą bene lengviausia padaryti per tam tikrus simbolius.

„Vienos partijos turi lazdą – ačiū Dievui, ne beisbolo – kiti Dekalogą vos ne skaito. Visa tai yra simboliai, ir pakankamai atpažįstami“, – sakė laidos dalyvis.

Debatus organizuojančios iniciatyvos „Žinau, ką renku“ koordinatorė Aušrinė Diržinskaitė sako, kad prieš šiuos rinkimus kandidatai noriau renkasi į debatus, lyginant su rinkimais prieš ketvertą metų. Ji sako pastebinti ir daugiau pasiruošimo.

„Kandidatai iš tikrųjų pradėjo ruoštis, palyginus su 2016 metais. Tarkime, ateidami į „Žinau, ką renku“ debatus jie žino, kad mes jų paklausime trijų pažadų. Kai kurie pasiruošia labai konkrečius, artikuliuotus ir realius“, – „Aktualijų studijoje“ kalbėjo A. Diržinskaitė.

Tiesa, Seimo rinkimuose rinkėjai vis dar gundomi savivaldos lygmens pažadais. „Nemažai jų vis dar nevengia pažarstyti pažadų apie kelius, mokyklų stadionus ar baseinus, kas nėra Seimo nario funkcija, jis gali kažkiek padėti, bet tikrai to neišspręs“, – sakė pašnekovė.

Ar debatai tampa aršesni, o priešiškumas tarp kandidatų auga? Politologė I. Petronytė-Petravičienė sako, kad toks reiškinys visų pirma pastebimas Jungtinėse Valstijose, iš dalies ir kitose Vakarų šalyse.

„Kalbame apie politines jėgas, kurios tampa atokesnės viena kitai politiniame spektre – kurios vis toliau, vis radikalesniais pasisakymais. Nebe į centrą orientuojasi, kaip anksčiau buvo daugumoje politinių sistemų, bet vis daugiau kraštutinumų matome.

Ir tie kraštutinumai savaime diktuoja tokią logiką, kad jeigu rinkėjai (...) renkasi tą, kuris arčiausiai jų pozicijos, o kandidatai vis labiau išsiskiria, akivaizdu, kad patraukti tuos, kurie per vidurį, yra vis sunkiau. Būdamas kairiuoju nepatrauksi dešiniojo, būdamas kairiuoju – kairiojo. Vienintelė tau liekanti užduotis – mobilizuoti savus rinkėjus, kad jie ateitų ir nubalsuotų“, – aiškino VU TSPMI ir Pilietinės visuomenės instituto tyrėja.

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Aktualijų studija“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt
Greitoji medicinos pagalba
COVID-19 TRUMPAI