Tai, ar jauni žmonės vartos tarmes priklauso nuo šeimos vertybių, bendraamžių ir gyvenamosios vietos. Tarmės šiek tiek keičiasi dėl atviresnio pasaulio, platesnių komunikacijos kanalų ir medijų. Geriausiai tarmę išlaiko vyresnio amžiaus kaime gyvenantys žmonės, o jaunas etniniais dalykais domisi vis mažiau.
Skuodo Žemaičių teatro įkūrėjas, vadovas ir žemaitiškų pjesių rašytojas Edmundas Untulis teigia, kad subrendęs ir savivertę turintis jaunimas, mylintis savo tėvus, senelius ir gimtąjį kraštą, nesigėdys savo gimtosios tarmės. Anot jo, jei žmogus gėdijasi savo tarmės, jis visur bus kitų stumdomas ir nevertinamas.
„Tokie žmonės, kurie parduoda savo gimtąją kalbą, jie nesunkiai išmainys ir bendrinę lietuvių kalbą į kokią nors „glaunesnę“ kalbą – anglų, rusų, gal net kinų“, – teigia E. Untulis.
Teatro įkūrėjas mano, kad tai, ar jaunimas vartos savo tarmę, priklauso nuo namiškių ir bendraamžių. Jis įsitikinęs, kad žemaičių tarmė nenyksta. Jauni žmonės kalba ir net trumposiomis žinutėmis susirašinėja žemaitiškai.
„Tarp jų yra nemažai ir tokių, kurie net didžiuojasi, kad moka žemaitiškai“, – pasakoja rašytojas.
Žemaičių tarmė tarp jaunų žmonių nesikeičia, nes jaunuoliai jos mokosi iš savo tėvų. Anot E. Untulio, senelių kalba buvo visgi vaizdingesnė ir spalvingesnė. Toks virsmas vyksta dėl radijo, televizijos ir kitokios bendrinės kalbos priemonių įtakos. Tačiau, priduria jis, vis daugiau atsiranda žemaitiškai rašytų leidinių, kurie neleis pranykti šiai tarmei.
„Jeigu nori, kad kalba nenumirtų, būtinai ja privalai išleisti knygą“, – teigia E. Untulis.
Žemaičių menininkas džiaugiasi, kad Skuodo žemaičių teatre, kuris gyvuoja jau 25-erius metus, jaunimo netrūksta. Teko įkurti net atskirą jaunimo grupę. Taip pat ne vieną dešimtmetį vyksta žemaitiškų skaitymų konkursai.
Skuodo Žemaičių teatro įkūrėjas neslepia, kad jaunimas, išvykęs į didmiesčius, kalba bendrine kalba, tačiau tarpusavyje susitikę žemaičiai net ir Vilniuje kalba savo tarme.
Suvalkiečių zanavykų tarmės anksčiau gėdydavosi
Zanavykų muziejaus direktorė Rima Vasaitienė teigia, kad didesnis gėdos jausmas dėl savo tarmės buvo pastebimas anksčiau.
Anot jos, viskas priklauso nuo šeimos vertybių. Jei su vaiku nuo vaikystės buvo kalbama apie tarmės reikšmę, svarbą, išsaugojimą, tai jis jos nesigėdys. R. Vasaitienė džiaugiasi, kad jos dukros kalba tarmiškai ir to nesigėdija, nors vienai dukrai studijuojant Vilniuje teko girdėti, kaip Zanavykai buvo gretinami su grybais makavykais.
Teigiamą įtaką daro televizija, kuri vis dažniau transliuoja etninius dalykus. Tai keičia jaunų žmonių mąstymą, kad tarmės nereikia gėdytis.
„Labai gražūs tokie etniniai dalykai atsirado, tautinio kostiumų metai, tautodailės metai, tarmių metai, tos pamokėlės dzūkiškai, suvalkietiškai“, – pasakoja direktorė.
Pasak jos, suvalkiečių, zanavykų tarmė tarp jaunų žmonių keičiasi. Dabar jauni žmonės daug keliauja, mokosi įvairių kalbų ir tarmės išlaikymas natūraliai kinta. Taip pat žmonių, persikėlusių gyventi į kitus miestus, tarmė sušvelnėja, pasikeičia. Direktorė atkreipia dėmesį, kad nereikia gyventi daug metų svetur, užtenka kelių mėnesių akcentui pasikeisti.
„Iš savo patirties galiu pasakyti, kad dukra išvažiavusi studijuoti išlaikė tą tarmę, tačiau ji vis tiek šiek tiek pasikeitė, sušvelnina tą akcentą. Nors šeimoje bendraujant tai nesikeičia, tačiau viešoje erdvėje ji šiek tiek yra keičiama“, – teigia R. Vasaitienė.
Geriausiai tarmę išlaiko kaimo vietovėje gyvenantys žmonės. Mieste ji jau yra šiek tiek niveliuota.
Zanavykų muziejaus direktorė teigia pasigendanti didesnio jaunimo susidomėjimo etnine kultūra. Vaikai nelabai žino paprasčiausių smulkmenų – kas yra prijuostė, žiurstas, kodėl jų kraštui būdinga tulpė, kai kurie nežino, kad Šakiai turi herbą.
Anot jos, jaunų žmonių požiūris į tradicijas, vertybes, etninės kultūros puoselėjimą galėtų pasikeisti, jei mokykloje atsirastų etninės kultūros pamokos arba bent jau būtų integruotos į lietuvių kalbos ar matematikos dalykus.
R. Vasaitienė nepritaria, kad tarmės visai nyksta, tačiau pastebi, kad jos išeina pamažu.
Aukštaičių panevėžiškių tarme kalbančių žmonių mažėja
Aukštaičių kultūros draugijos pirmininkas Saulius Kurnickas ir Panevėžio folkloro ansamblio „Raskila“ vadovė Lina Vilienė teigia, kad dabar žmonių, kalbančių tarmiškai, yra mažiau.
Tarmė nyksta dėl natūralios priežasties – jei tėvai nebekalba tarmiškai, tai ir vaikai, jos negirdėdami, nekalbės. Jaunimas kalba taip, kaip girdi kalbant aplinkinius, o ypač tėvus.
Taip pat tarmės vartojimas priklauso nuo miesto dydžio. Kuo didesnis miestas, tuo tarmės mažiau. Panevėžyje žodžių galūnių nukandimas ir balsių ilginimas išlenda, tačiau tarmiškai kalbančių yra mažiau. Pasvalyje, mažesniame miestelyje, jauni žmonės kalba tarmiškai ir to visiškai nesigėdija, dalyvauja įvairiuose tarmių konkursuose.
„Mažoje bendruomenėje labiau išryškėja savitumas“, – teigia S. Kurnickas.
Keičiantis aplinkai, keičiasi ir tarmės vartojimas. Vyresnio amžiaus žmogus, visą gyvenimą pragyvenęs kaime, kuriame buvo kalbama tik tarmiškai, ir kalbės tarmiškai. Tačiau, jaunimas labai greitai prisitaiko. Anot jų, svetur išvažiavę labai greitai praranda savo tarmę ir pradeda kalbėti taip, kaip būdinga jų naujoje gyvenamojoje vietoje.
S. Kurnickas ir L. Vilienė atkreipia dėmesį, kad jaunimas nustoja vartoti ne tik savo tarmes, bet ir lietuvių kalbą.
„Jų aplinkoje – internetas, filmai ir t.t., leidžia bendrauti su visu pasauliu anglų kalba. Todėl net ir bendraudami tarpusavyje jau naudoja anglų kalbą“, – pasakoja pašnekovai.
Jie neslepia, kad jaunų žmonių, kurie domėtųsi tarmės išsaugojimu, dalyvautų įvairiose konkursuose, yra labai maža dalis. O ir tie patys turi būti skatinami lietuvių kalbos mokytojų ar folkloro būrelių.
Dzūkijos regiono gyventojų tarmė ne nyksta, bet kinta
„Dzūkijos regiono gyventojų nesieja bendri socialiniai tinklai, todėl jų tarmė kinta sparčiau nei kituose Lietuvos regionuose. Būtent kinta, o ne nyksta“, – teigia Lietuvių kalbos instituto darbuotoja, kalbininkė Asta Leskauskaitė.
Nepaisant to, anksčiau dzūkų tarme kalbėjusių žmonių buvo kur kas daugiau. Pasak jos, tam įtaką daro besikeičiančios gyvenimo sąlygos, žmonių poreikiai, tikslai ir nuostatos tarmės atžvilgiu.
Nuo 1990 m. sparčiai pradėjo mažėti gyvenančių kaime, kurių tarpusavio ryšiai buvo glaudūs ir tvirti. Gyveno sėsliai, mažai keliavo, neturėjo tiek darbo rinkos pasiūlymų, galimybių siekti mokslo ir įvairių komunikacijos priemonių.
Anot jos, visų žmonių požiūris, poelgiai, nuostatos, vertybės yra skirtingi. „Tad vienas jaunuolis iš tiesų gali gėdytis tarmės, bijodamas patyčių, nepritapti prie bendraamžių ar dėl kitų priežasčių, o kitas drąsiai kalba tarmiškai, visiškai nesukdamas galvos dėl aplinkinių nuomonės“, – pasakoja kalbininkė.
Labai svarbus yra amžius. Jaunuolis, mokėdamas kalbėti tarmiškai, gali tarmės vengti, tačiau sulaukus brandos požiūris gali keistis.
A. Leskauskaitės teigimu, jaunuoliai nevengia kalbėti tarmiškai su savo tėvais ar seneliais. Tačiau būdami mieste, bendraudamisu bendramoksliais ar nepažįstamais žmonėmis, gimtosios tarmės nevartoja, nebent juokaudami. Nepaisant to, jų kalboje vis tiek išlieka tarminės ypatybės.
„Jie nedzūkuoja, nesako katį (katę) ar namų (namą), bet vietoj pilnas taria pylnas, vietoj draugėmis vartoja draugėm, išlaiko dzūkišką kalbėjimo intonaciją to visiškai nepastebėdami“, – teigia Lietuvių kalbos instituto darbuotoja.
Anot jos, geriausiai tradicinę tarmę yra išlaikę aštuoniasdešimtmečiai ir vyresni žmonės, tačiau net ir jie kalbėdami įterpia naujų žodžių, frazių, pavartoja netarminių žodžių formų.
A. Leskauskaitė džiaugiasi, kad besidominčiųjų gimtojo krašto tradicijomis, jas palaikančių ir gimtąją tarmę branginančių jaunų žmonių yra ir šiandien, nors pripažįsta, kad tokių yra mažuma.
Priduria, kad pagal naujausius kalbininkų tyrimus didesnė dalis iš Dzūkijos regiono kilusių jaunuolių gimtąją tarmę vertina palankiai, net jei jos ir nevartoja.
