Vergų bokštas – iš pažiūros neišsiskiriantis pastatas Zarasų rajone, tačiau jis slepia itin žiaurias buvusių dvarininkų valdymo detales. Kalbama, kad Stelmužės dvaro šeimininkai šiame bokšte kalindavo ir bausdavo baudžiauninkus, mainydavo juos į šunis, o baudžiauninkai, neištvėrę šeimininkų žiaurumo, iš Stelmužės bėgdavo ar nusižudydavo. Vis dėlto patikrinti, ar šios istorijos tikros, beveik neįmanoma, sako LRT.lt kalbinti pašnekovai.
Stelmužės dvarvietė įsikūrusi Zarasų rajone, visai šalia Lietuvos ir Latvijos pasienio. Ją pasiekiame siauru, vingiuotu keliu, o keliose vietose pastebime įspėjančius užrašus, kad esame pasienyje.
LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliaus po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbins vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.
Nuo turtingos istorijos iki antkapių tvarte
Priimta manyti, kad Stelmužės dvarą pastatė vokiečių baronai, Livonijos riteriai Folkerzamai. Įdomu tai, kad šiose apylinkėse buvo įsikūrusi daugybė dvarų, juos pastatė vokiečiai, pasakoja Zarasų krašto muziejaus muziejininkas Kęstas Vasilevskis. Kadangi anksčiau ši teritorija priklausė ne Lietuvai, o Kuršo gubernijai, čia vyravo protestantiška dvasia.
Netoliese dvarvietės dar stovi medinė bažnyčia. Ji – pati seniausia išlikusi medinė bažnyčia Lietuvoje. Įdomi ir pati statybos technologija – bažnyčia buvo statoma nenaudojant vinių. Bažnyčios vidus – autentiškas, o altoriaus ir sakyklos elementai padaryti prieš daugiau nei 300 metų – manoma, kad Folkerzamai meistrus atsivežė net iš Ventspilio.
Folkerzamų šeima dvarą valdė iki Abiejų Tautų Respublikos (ATR) likvidavimo, kai šias žemes prisijungė Rusijos imperija, o vėliau dvaras atiteko rusų dvarininkams Valujevams, apie kurių itin žiaurų valdymą ir sklando pasakojimai.
Nors dvaras nebuvo labai puošnus ar prabangus ir veikiau atliko darbinių pastatų vaidmenį, šalimais buvo bravorėlis ir netgi nedidelė autonominė elektrinė, pasakoja K. Vasilevskis.
Pirmojo pasaulinio karo metais dvaras buvo sugriautas, bet iki šių laikų išlikęs Vergų bokštas, keli ūkiniai pastatai, aiškiai matosi buvusių arklidžių griuvėsiai bei mokyklos pastatas, įrengtas jau sugriovus dvarą. Toliau pavažiavus – senos liuteronų kapinės.
K. Vasilevskis pasakoja, kad Pirmojo pasaulinio karo metais iki dvarvietės buvo nusitęsusi fronto linija, o aplink Stelmužę buvo palaidoti vokiečių kareiviai. Tačiau sovietmečiu šalimais statė tvartą, jo statyboms ir panaudojo vokiečių kapų antkapius – juos įmūrijo į sienas ar pamatus. „Tokia klasika buvo“, – ironizuoja K. Vasilevskis.
Itin žiaurus valdymas: baudžiauninkus mainydavo į šunis, plakdavo
Daugiausia legendų ir pasakojimų sklando apie Vergų bokštą, tačiau kas tiesa, o kas – tik pramanai, atskirti sunku, nusišypso K. Vasilevskis. Vergų bokštas – nedidelis akmeninis pastatas, kalbama, kad jame dvarą valdę vokiečiai Folkerzamai, o vėliau Valujevai kalino baudžiauninkus. Bokštelis iš tiesų nedidelis, kvadratinis, tačiau gana aukštas, storomis sienomis, kurių storis – 0,75 metro.
Kalbama, kad šiame bokšte dvaro šeimininkai kalindavo ir bausdavo baudžiauninkus, juos plakdavo, nakčiai uždarydavo, dieną vėl išgindavo dirbti, o štai Valujevų šeima nuo baudžiauninkų ilgai slėpė, kad baudžiava jau panaikinta. Manoma, kad, neištvėrę šeimininkų žiaurumo, baudžiauninkai bėgdavo iš Stelmužės ar nusižudydavo, o dvarininkai už bandymus pabėgti žiauriai bausdavo.
Anot Stelmužės parko ir bažnyčios prižiūrėtojos Aldonos Miškinienės, Folkerzamai nebuvo labai piktybiški dvarininkai, jie buvo labiau vakarietiški, o Vakaruose baudžiava nebuvo tokia kieta. Tačiau iš Rytų atėję Valujevai buvo labai blogi, baudžiauninkus ir į šunis mainė, pasakoja Stelmužės parko ir bažnyčios prižiūrėtoja, tačiau į detales nesileidžia.
„Aišku, bėgdavo (baudžiauninkai – LRT.lt), bet juos pavydavo, uždarydavo į bokštą ir plakdavo. O ryte – vėl į darbą. Dvaro teritorija didelė, buvo ne vienas dvaras aplink. (...) Kur jie bandys pabėgti? Vis tiek ten pat paklius – teritorijos daug, toli nenubėgsi. Net jei pas kitą poną pabėgsi – jie susitarę, todėl atgal sugrąžins“, – kalba A. Miškinienė.
O už ką baudžiauninkus taip bausdavo? Pašnekovės teigimu, paprastai priežasties nereikėdavo: „Jei kas nepatinka ar dirba negerai, ne taip pasakė ar pažiūrėjo – ponas turėjo viskam teisę. Baudžiava tas pats, kas vergija, tai jau aišku“, – svarsto ji.
Vis dėlto, pasak jos, neatrodo, kad Vergų bokštas buvo statytas kaip kalėjimas ar baudžiauninkų baudimo vieta. Šis bokštas – vienas iš keturių sargybos bokštų, tačiau Valujevai jame kalino baudžiauninkus, juos skriaudė, todėl tokį pavadinimą bokštas ir gavo, pasakoja pašnekovė.
Kalėjimą bokšte buvo įrengę ir naciai
Yra svarstymų, kad bokštas buvo naudojamas kaip šaldymo patalpa – ledainė. Tačiau tai patvirtinti sudėtinga, sako K. Vasilevskis. Pasak jo, tokios ledainės anksčiau būdavo kiek įleistos po žeme, o šis bokštas – ne. Tačiau, priduria muziejininkas, negali žinoti – galbūt dalis bokšto anksčiau buvo apkasta, o dalis jo buvo atsidūrusi po žeme. Tikriausiai kažkiek tiesos yra kiekvienoje teorijoje, pasvarsto K. Vasilevskis.
Jo teigimu, gali būti, kad tokios istorijos apie žiaurius ponus ir kankinamus baudžiauninkus galėjo atsirasti dėl tautosakoje populiaraus motyvo apie piktą dvarininką, kuris ir odas lupa, kankina.
„Esame girdėję daugiau panašių istorijų apie piktą dvarininką. Mums tai įdiegta, žmonės mėgsta taip galvoti. Tokius dalykus sunku patikrinti, galbūt taip ir galėjo būti. (...) Turbūt kažkas buvo, jei tokios istorijos mus pasiekė daugiau nei per 150 metų, bet tas blogo dvarininko motyvas taip pat gana stiprus“, – kalba K. Vasilevskis.
Aišku tai, kad Antrojo pasaulinio karo metais šį bokštą naciai iš tiesų naudojo kaip kalinimo patalpą: „Yra likę žmogaus prisiminimai, kad jį kaip į karcerį uždarė šiame bokšte, o jis ten kortomis žaidė. (...) Tai galbūt atsitiktinis areštas, bet tas žmogus liko gyvas.“
Legendų, gaubiančių dvarą ir jo apylinkes, yra ir daugiau. Pavyzdžiui, kalbama, kad šalimais esanti bažnyčia buvo pastatyta po to, kai iš dvaro mėginęs pabėgti baudžiauninkas teisinosi, kad bandė bėgti dėl to, jog Stelmužėje nėra bažnyčios, o jis negali atgailauti už savo nuodėmes. Vis dėlto tokios legendos tikroviškumu K. Vasilevskis abejoja – to patikrinti neįmanoma.
