Pirmą kartą apsilankęs Izraelyje Miša Jakobas ištarė „važiuojam“, tačiau pasiliko. Čia, Lietuvoje, savo ateitį jis trims dešimtmečiams susiejo su Šolomo Aleichemo ORT gimnazija, iš kurios direktoriaus pareigų pasitraukė praėjusių metų pabaigoje. Tačiau ir šio kelio, ir jo paties galėjo nebūti, sako M. Jakobas, jeigu ne mamai karo metais padėję lietuviai.
LRT RADIJO laidoje „C‘mon, Nemira“ viešėjęs pedagogas matematikas, dabar – Lietuvos ir Izraelio prekybos rūmų direktorius pasakojo apie visada žavėjusį mokytojo darbą, savo šeimos likimą ir žydų tautos dalią.
Už mamos išgelbėjimą dėkingas lietuviams
M. Jakobo tėvai ir kiti giminaičiai nukentėjo nuo abiejų totalitarinių režimų – tiek sovietų, tiek nacių. Šeimoje tai neišvengiamai paliko randus, mat atimtas buvo ne tik susikurtas materialinis gerbūvis, bet ir sveikatos bei gyvybės.
„Tiek tėvas, tiek mama buvo karo liudininkai. Vienas apkasuose stebėjo mirtį, jaunas vaikinukas, 17–18 metų, o kita pusė – mano mama, kurią išgelbėjo amžiną atilsį kunigas Jurgis Galdikas, turėjo tris metus išbūti rūsyje, slėptis nuo žmonių, kad nebūtų išduota. Aišku, tai paveikė jos psichiką, nes visa šeima jos žuvo“, – pasakojo M. Jakobas.
Iš Telšių, kur Jakobų šeima buvo įleidusi šaknis, ji per plauką neatsidūrė Sibire ar kitoje sovietų vykdytų tremčių vietoje. Tai, kad gana pasiturinti šeima, nebuvo represuota kaip buožės, ko gero, lėmė aplinkybė, jog savo ūkyje gausi Jakobų šeima dirbo savarankiškai – pašalinių nesamdė. Antipatija sovietų režimui buvo aiški, prisimena pašnekovas. O mamos pusėje skaudžiausios patirtys buvo susijusios su nacistine okupacija. Tačiau šeimoje visuomet prisiminta, kad be naikintojų būta ir gelbėtojų, tiesa, M. Jakobas apgailestauja, kad ne visus juos pavyko sužinoti.
„Telšiuose po karo buvo nedaug išlikusių gyvų žydų. Kas labai svarbu, visos moterys – mamos, mano draugų mamos – buvo išgelbėtos būtent lietuvių tautos žmonių. Ir mes, pokariniai vaikai, kurie dar gyvi, esame be galo dėkingi tiems žmonėms, – sakė pašnekovas. – Kaip aš suprantu, mano mamą gelbėjo ne viena lietuvių šeima, bet bėda yra ta, kad mama nieko nepasakojo. Tą vienintelį gelbėtoją, kunigą Jurgį Galdiką, aš pats ir suradau“.
Nepasakojo, paaiškina jis, nes prisiminti buvo per skaudu, kaip ir dažnam kitam Holokausto liudininkui.
Kas labai svarbu, visos moterys – mamos, mano draugų mamos – buvo išgelbėtos būtent lietuvių tautos žmonių
Paklaustas apie tai, kad karo metais lietuvių galima buvo rasti ir tarp žydų gelbėtojų, ir budelių, M. Jakobas sako linkęs kalbėti apie šviesiąją pusę: „negalima kalbėti vien apie blogį, skriaudas, tą blogąją atmintį. Aš linkęs kalbėti apie gerąsias ir gražiąsias gyvenimo puses, būtent taip namuose buvo ne kartą dėkojama tiems žmonėms“.
Reikia žiūrėti į priekį, įsitikinęs M. Jakobas, ir visuomet svarbu kalbėti tiesą. „Suvedinėti sąskaitas jau nebėra su kuo, nes tie, kurie elgėsi brutaliai, galbūt žvėriškai, jau yra palikę mūsų žemę ir teisėjas jiems yra Dievas. Arba giminės, artimieji, jų šeimos“, – sakė jis.
„Svarbu yra nemeluoti. Aš ne kartą esu kalbėjęs viešai, kad mums svarbi istorinė tiesa. Ir ta istorinė tiesa, jeigu kalbėsime apie žydų ir lietuvių santykius, turi būti pasakyta iš abiejų pusių. Aš manau, kad dar turime tam laiko, dar yra šiek tiek gyvų liudininkų, absoliučiai nedaug, kurie galbūt dar galėtų pasidalinti tais prisiminimais, ta istorine tiesa. Nes jeigu mes išdrįsime ir toliau meluoti vieni kitiems, gyvendami šitoje puikioje, gražioje, žalioje šalyje, mes tiesiog prarasime savo žmogiškumą“, – kalbėjo M. Jakobas.
Lengviausia perduoti tai, ką pats jauti
Laidos pašnekovas sakė, kad fenomenali žydų tautos istorija – vienos ekonomiškai pažangiausių valstybių pasaulyje sukūrimas po šimtmečių blaškymosi, kartais gyvenimo santarvėje, o kartais – kitų priespaudoje, yra tikėjimo pasekmė.
„Tikėjimas, tiesiog tikėjimas. Visada tie žodžiai: „kitais metais Jeruzalėje“. Kad žydų tauta sugrįš į tas vietas, iš kurių buvo išvaryta. Net prie paprasto vakarienės stalo, o ypač švenčių metu aš girdėdavau „kitais metais Jeruzalėje“. Tai buvo sapnas, utopija tais sovietų laikais“, – sakė M. Jakobas.
Greta tikėjimo, žydų sėkmės moksle, versle ar kultūroje atsakymą galima rasti švietime, pridūrė jis: „žydai yra knygų tauta. Neskaitant knygos žydų šeimoje į tave buvo nelabai geras požiūris“.
Žingeidumą, smalsumą M. Jakobas teigė siekęs auginti ir savo mokiniuose. Tačiau, priduria, to žmogui neužtenka.
„Aš tikrai myliu Lietuvą. Tai yra labai svarbu. Aš turiu dėl ko išgyventi dėl ten, kur gyvena mano tėvas ir seserys, bet labai noriu, kad klestėtų Lietuva. Ir manau, kad įnešiau nedidelį indėlį į savo vaikus, kuriuos mokiau, nežiūrint į jų tautybę, protinius gebėjimus, skiepijau, kad jie būtų geri ir dori piliečiai, žmonės. Mylėtų savo artimuosius ir tą vietą, kurioje jie yra“, – sakė pašnekovas.
Tai daryti nėra lengva, tačiau, kita vertus, yra viena viską palengvinanti aplinkybė: „kiekvienam iš mūsų lengviausia perduoti kitiems tai, ką pats jauti“.
