„Man labai nepatiko ta prievarta, rašiau laiškus ir tai tapo pagrindu mane suimti“ – portalui LRT.lt pasakojo profesorius, signataras Aloyzas Sakalas. 88-erių buvęs politikas papasakojo apie tai, kaip buvo suimtas, išsiųstas kalėti į lagerį, o vėliau – grįžo į tėvynę.
LRT.lt publikuoja straipsnių ciklą „Ištremtieji“, skirtą Gedulo ir vilties dienai paminėti. Jame pasakosime apie tremtinius, tremtyje gimusius vaikus, istorikus kalbinsime apie Lietuvos piliečių išgyvenimus Sibire, istorinį to meto kontekstą. Masinis Lietuvos piliečių trėmimas prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. ir tęsėsi iki pat 1953 m.
Tuomet, kai A. Sakalas buvo suimtas ir išsiųstas į lagerį, jam tebuvo 18. Dar mokykloje besimokęs vaikinas draugui rašė laiškus apie tai, kaip smarkiai nepritaria masinei kolektyvizacijai. Už tokius laiškus jis buvo apkaltintas antitarybine veikla ir nuteistas aštuonerius metus kalėti lageryje.
Aš rašiau laiškus savo draugui, kuris buvo ištremtas, kas čia Lietuvoje vyksta ir kad tai prieštarauja įstatymams, kad reikia su tuo kovoti ir panašiai.
– Jūs buvote kalinamas už antisovietinę veiklą. Gal galite papasakoti, kokia ta veikla buvo? – portalas LRT.lt paklausė A. Sakalo.
– Man buvo tik 18 metų. Kaip tik tuo metu vyko masinė kolektyvizacija, kai prievarta žmonės buvo varomi iš savo ūkių į kolūkius. Man labai nepatiko ta prievarta. Aš rašiau laiškus savo draugui, kuris buvo ištremtas, kas čia Lietuvoje vyksta ir kad tai prieštarauja įstatymams, kad reikia su tuo kovoti ir panašiai.
Tie mano laiškai buvo kontroliuojami saugumo tarnybų ir jie tapo pagrindu mane suimti, apkaltinti antitarybine agitacija, mėginimu sudaryti antitarybinę grupę.
– Minėjote, kad buvote labai jaunas. Ar suimant jus amžius turėjo kokią nors reikšmę?
– Jiems tai nerūpėjo, sodindavo visus iš eilės, kas tik pakliūdavo į rankas. Beje, mane įskundė klasės draugas. Jis įskundė mane Nachmanui Dušanskiui, KGB majorui, kad aš esu antitarybiškai nusiteikęs.
– O kaip jus suėmė? Kaip atrodė tas procesas?
– Atėjo ginkluoti operatyvininkai, padarė kratą. Nieko nerado. Ieškojo ginklo, nerado ir išsivedė mane. Uždarė saugumo rūsiuose Kaune.
Žinoma, tardė. Bet tardymas bus toks, kadangi aš rusiškai vos kalbėjau, o tardytojas buvo rusas, tai visur prie mano atsakymo pridėdavo, kad „antitarybinis požiūris, antitarybinis veiksmas“ ir t.t. Aš jiems sakydavau, kad taip nesakiau, kad išbrauktų tuos žodžius, bet sakydavo „nieko, teisme galėsi pasakyti“.
Bet mano bylą išsiuntė ne į teismą, o į Maskvą, kur veikė vadinamasis ypatingas pasitarimas ir po kelių mėnesių atėjo sprendimas – aštuoneri metai kalėjimo.
Iš traukinio aš pabėgau, bet mane greitai pagavo ir tada uždarė griežto režimo lageryje.
– Kur jus išvežė? Prisimenate tą kelionę?
– Mane pervežė pirmiausia į persėdimo punktą iš Kauno į Vilnių, persėdimo punkte buvo formuojamos grupės išvežamųjų. Mane išvežė kai suformavo grupę, kurią išsiuntė į Kazachstaną.
Mus vežė traukiniu. Iš traukinio aš pabėgau, bet mane greitai pagavo ir tada uždarė griežto režimo lageryje, o jo viduje dar buvo kalėjimas, tai tame kalėjime uždarė. Jau buvo bepradėję bylą kelti už pabėgimą, o tais laikais už pabėgimą duodavo 25 metus.
Bet kažkas nesuveikė. Manęs pirmiausia klausė, kodėl aš pabėgo. Sakiau, kad važiavau į Maskvą teisybės ieškoti. Nežinau, ar jiems tai patiko, ar nepatiko, gal prokuroras tiesiog pagailėjo vaikėzo ir bylą nutraukė. Likau neteistas papildomai.
Porą metų pabuvus lageryje išaiškėjo, kad aš nepriklausau tam kontingentui, kuris turi kalėti tokiomis sąlygomis. Mane pervežė į Tolimuosius Rytus, į bendro režimo lagerį. Ten buvo žymiai lengviau, nebuvo ypatingų suvaržymų, maistas buvo sotesnis.
Pradžioje dirbau žemkasiu, paskui betonuotoju, paskui elektriku pasidariau. Bedirbdamas elektriku sutikau vieną pažįstamą – Paksą, jis buvo Rolando Pakso giminaitis. Mes su juo dirbome elektrikais iki pat bausmės pabaigos.
Bendrojo režimo lageryje buvo tokia taisyklė – jei normą įvykdai 121 proc., tai vietoje vienos dienos tau užskaito dvi dienas, o jei norma įvykdai 151 proc., tai vietoje vienos dienos užskaito tris. Taip aš uždirbau beveik tris metus ir mane paleido atsėdėjus ne aštuonerius, o nepilnus penkerius metus.
Aš tuo metu sveikatos turėjau, ji buvo tikrai gera, tad man nebuvo per sunku.
– O kaip atrodė jūsų kasdienis gyvenimas lageryje?
– Aš, kaip jaunas žmogus, į gyvenimą žiūrėjau žymiai optimistiškiau. Aš tikėjau, kad iš ten išeisiu, kad mokysiuosi ir t.t. Gyvenimas buvo nelengvas. Pavyzdžiui, griežto režimo lageryje į darbą mus varydavo surakinę rankas su antrankiais, sargybiniai kartodavo „bėgsi – šausim“, „pasitempkit, greičiau, netinginiaukit“. Jie būdavo labai nedraugiški.
Darbas buvo sunkus, reikėjo geros sveikatos. Aš tuo metu sveikatos turėjau, ji buvo tikrai gera, tad man nebuvo per sunku. Maisto užteko, bendrojo režimo lageryje jau buvo galimybė nusipirkti jo. Kitų lietuvių ten buvo mažai, daugiausia buvo iš Kaukazo. Lietuvių labai mažai buvo tuose lageriuose, kuriuose buvau aš.
– Kai buvote paleistas, grįžote į Lietuvą?
– Kai paleido, aš sėdau į traukinį ir grįžau į Kauną. Ten gyveno mano tėvai. Grįžau 1954 metais. Kadangi buvau nebaigęs vidurinės mokyklos, stojau į tą pačią vidurinę mokyklą, bet ji buvo neskirta suaugusiems, suaugusiems buvo skirtos atskiros mokyklos, o man direktorius leido įstoti į tą pačią mokyklą, baigti su dvyliktokais. Mokyklą baigiau su medaliu.
Aš nežinau, ar mane stebėjo struktūros, bet tikriausiai taip. Kai grįžau, atėjo iš prokuratūros raštas, kad aš esu amnestuojamas. Mano tėvai rašė skundus ir toks buvo prokuratūros atsakymas. Mano dokumentai buvo švarūs. Visiems paleistiems iš lagerio įrašydavo specialų sakinį į pasą – „paleistas iš kalėjimo“. Kai aš gavau prokuratūros patvirtinimą, kad esu amnestuotas, man pakeitė pasą ir šito įrašo neliko.
Kadangi buvau nebaigęs vidurinės mokyklos, stojau į tą pačią vidurinę mokyklą.
Kadangi turėjau aukso medalį, o tais laikais su aukso medaliu į universitetą priimdavo be egzaminų, aš įstojau į Kauno politechnikos institutą, sėkmingai mokiausi. Man sekėsi mokytis. Penkiabalėje sistemoje neturėjau nei vieno ketverto, visi buvo penketai ir taip visus mokslo metus.
Paskui, kai apsigyniau doktorantūrą ir tapau profesoriumi, man leido į kitas socialistines šalis važiuoti, konkrečiai į Čekoslovakiją. Daugiau niekur neleisdavo.
