Lietuvoje

2020.05.21 05:30

Rusas, bet gimtoji kalba – lietuvių: kaip per 30 metų pasikeitė tautinių mažumų padėtis Lietuvoje

Laura Adomavičienė, LRT.lt2020.05.21 05:30

Gegužės 21-ąją Tautinių bendrijų diena Lietuvoje švęsti pradėta prieš 7 metus. Tai dar viena platforma pokalbiui su greta gyvenančiomis tautinėmis mažumomis ir puiki proga geriau jas pažinti. Galų gale, juk visada smalsu buvo, kodėl tarpusavyje besišnekučiuodami lenkai dažnai kalba pusiau lietuviškai, o daugelis rusų visus patiekalus valgo su duona.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą šalyje gyvenančios didžiausios tautinės mažumos pasitiko su tam tikra baime ir netikrumu, o kaipgi bus su jų bendruomenėmis. Vilniaus universiteto Rusų filologijos katedros vedėjas Pavel Lavrinec pamena prieš 30 metų tarp lietuvių tvyrojusią euforiją ir viltį dėl valstybingumo atkūrimo, kontrastuojančią su kylančia įtampa rusų mažumos bendruomenėje.

„Buvo visokių baimių: kaip bus su valstybine kalba, o kaip bus su žiniasklaida rusų kalba ir su rusų mokyklomis. Kažkaip skeptiškai į savo ateitį čia, Lietuvoje, žiūrėjo dauguma rusakalbių, taip pat ir dalis ukrainiečių, baltarusių, iš kitų sovietinių šalių atvažiavusieji. Jie čia neturėjo savo švietimo ir kultūros infrastruktūros. Bet pamažu paaiškėjo, kad nieko čia baisaus, kad jeigu tu nori dalyvauti Lietuvos ekonominiame, kultūriniame gyvenime, dėstyti rusų mokyklose – išlaikyk valstybinės kalbos egzaminą ir tvarka. Tai pamažu tos baimės išsisklaidė“, – pasakojo P. Lavrinec.

Prie tų, kurių ne viena karta nuo seno gyveno Lietuvos teritorijoje, jungėsi ir nauji rusakalbiai imigrantai: politiniai, ekonominiai, kurie buvo nepatenkinti situacija gimtojoje šalyje. Pastarieji, anot P. Lavrinec, skirtingai nuo jau nuo seno gyvenusiųjų, buvo labiau motyvuoti, uoliau mokėsi lietuvių kalbos, domėjosi šalies kultūra, politine santvarka.

„Jie buvo sąmoningi imigrantai ir, mano manymu, buvo žymiai lojalesni negu vietiniai rusai. Bet tie, kas čia pasiliko atkūrus Nepriklausomybę, jie atsidūrė keistoje situacijoje – tarsi niekas nepasikeitė, gyvena tame pačiame bute, bet jau kitoje valstybėje. Tai nebuvo to žmogaus pasirinkimas ir jam sunku buvo adaptuotis.

Aš asmeniškai neįsivaizduoju, kad galėčiau gyventi kažkur kitur nei Lietuvoje. Mano tėvai buvo imigrantai, o aš jau čia gimiau ir čia yra mano tėvynė, nors esu rusas, mano kalba gimtoji yra rusų, ir rusų literatūra arčiau širdies nei bet kuri kita“, – sako P. Lavrinec.

Prieš 30 metų lenkaitę valytoją sutikdavai dažniau nei gydytoją

Lietuvos lenkaitė, žurnalistė Evelina Mokrzecka Lietuvai atkuriant Nepriklausomybę mokėsi pirmoje klasėje. Ir nors lenkų tauta Lietuvoje, ypač rytiniuose regionuose gyveno nuo seno, dalies savo identiteto neteko ir dėl sovietinės okupacijos. Rusų kalbai apie 50 metų buvus valstybine kalba nejučia dalis šios kalbos įsiskverbė ir į lenkų kasdienius pašnekesius.

„Prisimenu iš tų laikų, apie 90-uosius metus, kai mes vaikai žaisdavome lauke – mes kalbėjome rusų kalba“, – pasakojo E. Mokrzecka.

Pašnekovė pamena, kad anuomet lenkų mažumos atstovų, kurie būtų žinomi plačiai Lietuvos visuomenei, jei ir buvo – tai labai nedaug. Net ligoninių koridoriuose gerokai dažniau sutikdavai valytoją lenkiška pavarde nei gydytoją.

„Tai galima paaiškinti lenkų repatriacija į Lenkiją, kuri vyko 1944–1947 ir 1955–1959 metais. Būtent tada iš Lietuvos išvažiavo dauguma lenkų inteligentijos. Šiandien, praėjus 30 metų po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, dažniau pastebime lenkų tautinės mažumos atstovus viešumoje ir tai yra labai svarbu.

Prezidento patarėju yra buvęs energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius, švietimo viceministrė – viena jauniausių profesorių Lietuvoje Jolanta Urbanovič, FNTT direktorius yra Antoni Mikulski. Mokslo srityje labai gerai žinomas profesorius ekonomistas Boguslav Gruževski, Andžej Pukšto – gerbiamas politologas. Lietuvos visuomenė juos gerbia už darbštumą, jų atsidavimą Lietuvai. Jie savo ruožtu prisideda prie teigiamo lenkų tautinės mažumos įvaizdžio kūrimo Lietuvoje“, – sakė E. Mokrzecka.

Rusų kultūra – ne vien sarafanai ir balalaikos

VU Rusų filologijos katedros vedėjas iš vienos pusės sutinka, kad tautinis identitetas, tradicijų ir kalbos išsaugojimas ateities kartoms yra kone svarbiausias tautinių mažumų uždavinys, visgi jis pabrėžia, kad identitetas yra gana komplikuotas dalykas.

„Mūsų fakultetas atliko tyrimą „Kalbos ir miestai“, kuris atskleidė gana įdomių dalykų. Pavyzdžiui, kalbant apie gimtąją kalbą atsirado sąvoka antroji gimtoji kalba. Ir ko ten tik nebuvo. Pavyzdžiui, pagal tautybę asmuo prisistato kaip rusas, bet jo gimtoji kalba – lietuvių ir atvirkščiai.

Tai rodo, kad tautinis, kalbinis tapatumas yra asmeninis reikalas ir priklauso nuo to, kaip ir kam pats žmogus save priskiria. Aš, pavyzdžiui, galiu save priskirti prie akademinės Lietuvos bendruomenės, taip pat ir prie visų Lietuvos piliečių, o, kita vertus, ir prie rusų, ir prie savo šeimos. Tai tapatumas toks komplikuotas dalykas yra. Jis kelių valentiškumų gali būti, – pabrėžė P. Lavrinec. – Pats pamenu pokalbį su sūnumi prie pusryčių stalo. Jam sakau, paimk duonos, o tai kaip ne rusas – be duonos valgai. O jis man atsakė: aš gi lietuvis. Jam taip natūralu buvo, koks aš rusas, rusai – Rusijoje, o aš čia, Lietuvoje. Neužsigavau, bet buvau nustebintas.“

Galų gale net ir tautinis identitetas, anot pašnekovo, yra labai organiškas reiškinys, kuris nuolat keičiasi ir tai taip pat yra pastebima pačioje rusų bendruomenėje.

„Rusų kultūra irgi savo kelią nuėjo ir šiandien įsivaizduoti, kad rusų kultūra yra sarafanai ir balalaikos arba tik sentikių ar stačiatikių bažnyčia, būtų ne visai teisinga. Rusų kultūra nuo 19 amžiaus Lietuvoje kūrėsi kaip miesto, šiuolaikinė kultūra su pianinais, muziejais, knygomis, šiuolaikine literatūra. Ji taip pat keičiasi ir šiandien. Ji kaip gėlė, kuri ir iš po asfalto gali išaugti. Mums sunku suprojektuoti, suplanuoti, kokia ji turi būti“, – sakė P. Lavrinec.

Visgi pašnekovas teigia, kad didžiausia vertybė, kurią jis norėtų išsaugoti rusų mažumos bendruomenei, ateities kartoms, yra gimtoji rusų kalba. Jis tikina neįsivaizduojantis savęs šeimoje su vaikais bendraujančio kaip nors kitaip nei rusiškai. Taip pat svarbiu paveldu išlieka ir rusų literatūra bei muzika.

„Tiesa, čia toks paradoksalus dalykas – rusų literatūra. Ji tuo ir patraukli, kad ji ne tik rusų. Ji tokio pasaulinio lygio, kad be Fiodoro Dostojevskio ir Antono Čechovo sunku įsivaizduoti kultūringą žmogų. Lygiai taip pat kaip ir be George`o Byrono ar Oscaro Wilde`o“, – tikino VU Rusų filologijos katedros vedėjas.

Lietuvos lenkų vaikai minčių reikšti gimtąja kalba nebemoka

O štai lenkams Lietuvoje net ir po 30 metų tenka nemenkai paplušėti kuriant ir išlaikant savo tautinį identitetą. Žurnalistė E. Mokrzecka tikina, kad su tautine diskriminacija Lietuvoje nebuvo susidūrusi asmeniškai, bet jai ne kartą teko girdėti lenkų mažumai klijuojamas etiketes.

„Tenka susidurti su tokia nuostata, kad lenkai labai daug rėkia, šaukia, labai daug reikalauja, bet nieko nedaro. Yra tame tiesos, tačiau yra mūsų tautybės žmonių, kurie dirba mūsų bendruomenės labui. Kitas dalykas, su kuo esame tapatinami, – Lenkų rinkimų akcija ir Valdemaras Tomaševskis. Ši partija, skirtingai nei kiti iškilūs lenkų tautybės Lietuvos piliečiai, neprisideda prie lenkų mažumos teigiamo įvaizdžio kūrimo“, – tikino E. Mokrzecka.

Dar vienas skaudus lenkų mažumai niuansas – šiuolaikinės lenkiškos kultūros Lietuvoje stoka bei vis dar jaučiamos rusifikacijos pasekmės. Lenkų vaikai tautinių mažumų mokyklose labai menkai supažindinami su šiuolaikine literatūra.

Pati Mokrzecka su šiuolaikiniu lenkišku kinu, teatru susipažino tik besimokydama Lenkijoje. Čia jai akys atsivėrė, koks gali būti puikus lenkiškas kinas, teatras, kokia muzika. O štai didelė dalis jos tautiečių Lietuvoje, jau kelis dešimtmečius žiūrinčių rusiškus televizijos kanalus, to nė nesuvokia, todėl į pasiūlymus apsilankyti į Lietuvą atvykstančiame lenkų režisieriaus spektaklyje dar ir šiandien dažnai numojama ranka, bet negailima kelių šimtų eurų bilietui į Filipo Kirkorovo koncertą.

Kitas niuansas, kad lenkų kalboje greta rusiško žodyno taip pat neretai viename sakinyje išgirsi ir lietuviškus žodžius.

„Vaikai, baigę lenkiškas mokyklas, nemoka minčių reikšti lenkiškai. Jie žino, kad lenkų kalbos egzaminas nėra privalomas ir nesimoko jos taip, kaip lietuvių kalbos. Kai kurių mokinių rašiniuose lenkų kalba galima užčiuopti lietuvių kalbos apraiškų. Kodėl? Pavyzdžiui, lenkiškose mokyklose nemoko, kaip parašyti CV lenkiškai, oficialų raštą ar prašymą valstybinei įstaigai. Todėl ir nenuostabu, kad sakinys skamba: „Dobrze, pójdę do savivaldybė i napiszę tam raštas.“ O mūsų vaikai apskritai dabar kieme kalba angliškai“, – tikino E. Mokrzecka.

10 metų – be tautinių mažumų įstatymo

Lenkų kultūrai išsaugoti, puoselėti bei kurti gerus tarpusavio santykius su lietuvių bendruomene E. Mokrzecka prieš 7 metus su bendraminčiais įkūrė diskusijų klubą. Čia aptariami bendruomenių probleminiai klausimai, ieškoma sprendimų. Per diskusijas kartu keičiamas ir lenko, kaip mažumos atstovo, įvaizdis. Po pašnekesių E. Mokrzeckai vis dažniau tenka išgirsti, kad lenkai ne tokie jau blogi.

Visgi tautinės mažumos Lietuvoje pasigenda valdžios dėmesio, o be tautinių mažumų įstatymo verčiasi jau dešimtmetį. Pastarasis, abiejų pašnekovų tikinimu, yra labai svarbus tautinių mažumų egzistavimui Lietuvoje. Jis padėtų išspręsti vardų ir pavardžių, vietovardžių rašymo, tautinių mažumų finansavimo ir kitus klausimus.

E. Mokrzeckai asmeniškai yra svarbi pavardžių nelietuviškomis raidėmis rašyba oficialiuose Lietuvos dokumentuose. Moteris, išvykusi studijuoti į Lenkiją, dešimtmetį buvo šaukiama svetimu vardu ir pavarde.

„Aš esu Ewelina Mokrzecka, ir aš daugiau nei 10 metų gyvenau Lenkijoje realiai svetimu vardu ir pavarde. Kodėl? Todėl, kad ten buvau vadinama Moksecka, nes mano pavardė lietuviškai rašoma su š – Mokšecka. Man buvo truputį šizofrenija, nes aš turėjau du vardus ir dvi pavardes. Bet vardas ir pavardė yra mano nuosavybė, aš norėčiau turėti galimybę tuo naudotis ir man tai būtų labai malonu“, – tikino moteris.

Anot pašnekovės, Lietuvos valdžios rodomas dėmesys kelia prieštaringų minčių. Tarsi dvišalio susitikimo metu su Lenkijos atstovais sutariama, kad lenkų tautinei mažumai reikia prieinamų televizijos kanalų jų gimtąja kalba. Rankas paspaudė, televizijos kanalus paleido, tik ta televizija – antžeminė, kai šiandien didžioji Lietuvos gyventojų dalis kabelinės televizijos paslaugomis naudojasi.

VU Rusų filologijos katedros vedėjas taip pat pritaria, kad dėmesio tautinėms mažumoms Lietuvoje mažoka.

„Greta gyvenančioms tautoms tiesiog reikia pagarbos ir dėmesio. Kartai tai visai nedaug kainuoja. Aš, pavyzdžiui, vertinu buvusio Vilniaus mero Artūro Zuoko gestą, kai atsirado memorialinės lentos F. Dostojevskiui, Levui Karsavinui, malonu, kai gatvės vadinamos Rusų, Totorių, Vokiečių vardais. Gražu. Taip yra parodomas dėmesys, supratimas šalia gyvenančioms tautinėms mažumoms. O tokie fundamentalūs reikalai kaip, pavyzdžiui, gerovė, apie kurią dabartinis prezidentas kalba, tai šitie reikalai vienodi visiems. Bus ekonomika tvarkinga – visi gyvens geriau, nepriklausomai nuo tautybės“, – tikino P. Lavrinec.

„Savo tautiečiams linkėčiau likti savimi, saugoti savo tapatybę, nesigėdyti jos. Turime kartu plėtoti lenkų kultūrą, kuri yra labai turtinga. Praėjusiais metais Olga Tokarczuk gavo literatūros Nobelį ir tai jau penktas Lenkijos Nobelis šitoje srityje. Labai džiaugiuosi galėdama būti tautine mažuma, nes for free gaunu ne tik savo gimtąją kalbą, bet kartu ir valstybinę lietuvių, na ir rusų, nes gimiau Sovietų Sąjungoje. Ir ne tik kalbą, bet kartu ir tų kultūrų išmanymą. Draugai iš Lenkijos visuomet man to pavydėjo“, – sakė E. Mokrzecka.