Kai kurie vaikai bei jaunuoliai ir karantino metu būriuojasi gatvėje, kadangi jiems gatvė yra daug saugesnė erdvė nei namai, portalui LRT.lt sako socialinis gatvės darbuotojas Kasparas Laureckis. Pasak jo, šie vaikai dar yra paraštėse, apie juos nenorima kalbėti, o jei jie sąžiningai laikytųsi karantino sąlygų, galbūt būtų jaučiamos daug skaudesnės pasekmės.
Vilniaus socialinis klubas įgyvendina programas, skirtas vaikams ir jaunuoliams, kurie savo gyvenime susiduria su įvairiais iššūkiais. Iš viso organizacija bendrauja su keliais šimtais vaikų ir jaunuolių. Čia veikia futbolo programa, kuria siekiama futbolą naudoti kaip socialinio darbo priemonę, Paauglių klubas – programa, skirta ankstyvąją paauglystę išgyvenantiems vaikams ir jaunuoliams.
Prie trečiosios programos prisideda pats Vilniaus socialinio klubo Darbo su jaunimo gatvėje programos vadovas, socialinis gatvės darbuotojas K. Laureckis. Tai – darbo su jaunimu gatvėje programa, įgyvendinama Vilniaus Naujininkų mikrorajone. Darbuotojų komanda kiekvieną darbo dieną lankosi įvairiose Naujininkų vietose, viešose erdvėse, kur vaikai ir jaunuoliai leidžia savo laiką.
„Mūsų komandos užduotis – susipažinti su jais, sukurti santykį, ryšį, esant poreikiui padėti“, – programos tikslą apibūdina socialinis gatvės darbuotojas.
Gatvėje mokosi bendrauti, išbando ribas
Svarbu suprasti, kad žmonės, laiką leidžiantys gatvėje, yra skirtingi, pasakojimą pradeda K. Laureckis. Tačiau organizacijos tikslas – surasti pačius pažeidžiamiausius, kurie susiduria su problemomis šeimoje, patiria smurtą. Gali būti, kad pažeidžiamesni vaikai daugiau laiko praleidžia gatvėje – gatvė jiems tampa ne tik ta vieta, kur jie gali susitikti su kitais, bet ir tam tikra identiteto dalis, svarsto K. Laureckis.
„Jaunuoliams gatvė yra erdvė, kurioje jie gali leisti laiką su savo bendraamžiais be suaugusiųjų kontrolės. Tai reiškia, kad jie išbando savo ir kitų ribas, mokosi bendrauti. Tačiau yra plona riba, kai buvimas gatvėje jau peržengia tam tikras saugumo ribas – mūsų užduotis yra padėti jauniems žmonėms mokytis gatvėje būti saugiai“, – kalba pašnekovas.
Darbo su jaunimo gatvėje programos vadovas priduria, kad ribų bandymas paauglystėje yra natūralus, o tai, kad vaikas ar jaunuolis daug laiko praleidžia gatvėje, tikrai nereiškia, kad jam ateityje nesiseks. Pats K. Laureckis pasakoja pažįstantis daugybę jaunuolių, kurie ir praleidę daug laiko gatvėje vėliau užaugo stipriais ir įdomiais žmonėmis, sukūrė šeimas ir įsitvirtino savo profesinėje veikloje.
Vis dėlto, sutinka jis, yra ir kitokių atvejų, kai jaunuolių, leidžiančių laiką gatvėje, gyvenimas susiklosto sudėtingiau. Tačiau paprastai taip nutinka ne dėl to, kad gatvė padarė kažką blogo, o dėl to, kad šie jaunuoliai susiduria su papildomais sunkumais, pavyzdžiui, problemomis švietimo sistemoje ar šeimoje.
„Didelė dalis vaikų bei jaunuolių, kurie daug laiko praleidžia gatvėje, tikrai susiduria su sunkumais švietimo sistemoje. Lietuvoje pakankamai plačiai kalbama apie švietimo sistemos trūkumus – ji tikrai sustabarėjusi.
Viskas gerai, jei žmogus turi gerus įgūdžius, gerą šeimą – tada jis ir dabartinėje švietimo sistemoje ras pagalbos ir būdų, kaip mokytis. Tačiau jei vaiko įgūdžiai silpnesni, jis turi elgesio ar dėmesio sutrikimą, tai dabartinė švietimo sistema jam tikrai netinka“, – apgailestauja K. Laureckis.
Mezga draugystes, chebrose aiškinasi santykius
Sunkumai šeimose, patiriamas skurdas, smurtas, konfliktiški santykiai su tėvais – su tuo susiduria jaunuoliai. Dalis jų patiria sunkumų bendraudami su bendraamžiais.
„Taip atsiskleidžia gatvės specifika. Vaikai ir jaunuoliai gatvėse nebūna po vieną – jie būna chebrose. Tos chebros pykstasi tarpusavyje, jauni žmonės mezga draugystes, romantinius santykius, išsiskiria, susipyksta“, – apie sunkumus kalba K. Laureckis.
Būna ir tokių atvejų, kai jaunuoliai gatvėje pradeda vartoti narkotikus, renkasi kitas veiklas, kurios kelia riziką jų sveikatai. Vis dėlto, priduria pašnekovas, dažniausiai būna gilesnių priežasčių, kodėl taip nutinka.
Mitas ir tai, kad gatvėje atsiduria tik „blogų“ šeimų vaikai, akcentuoja K. Laureckis. Pasak jo, visos šeimos patiria sunkumų, todėl nutinka ir taip, kad vaikai labai gražiai apsirengę, pavalgę, bet dėl įvairių priežasčių nebendrauja su tėvais. Kitais atvejais į gatvę vaikai papuola, kai vienas šeimos narių turi priklausomybę, šeima patiria skurdą ar susiduria su kitais sunkumais.
Stringantis sprendimų priėmimas ir jaunuoliai paraštėse
Klausiu, kodėl vaikai atsiduria gatvėje. Anot K. Laureckio, toks vaikų elgesys gali būti susijęs su amžiaus tarpsniu, kai norisi daugiau laisvės, reikalinga erdvė, kur jaunuoliai galėtų būti be suaugusiųjų kontrolės: „Tai padaryti namuose, būreliuose ar mokyklose yra neįmanoma – visada yra suaugusiųjų, kurie stovi kaip šešėliai ir analizuoja jų elgesį. Pasaulyje egzistuoja tiek daug taisyklių, kaip turi elgtis, o gatvėje jie gali atsipalaiduoti ir būti tokie, kokie yra, elgtis, kaip nori“, – vardija K. Laureckis.
Tačiau paprastai tik erdvės poreikis nepaskatina vaikų eiti į gatvę. Atsiranda papildomų sunkumų, sako socialinis gatvės darbuotojas, pavyzdžiui, vyksta konfliktai šeimoje, vaikas patiria patyčias, sunkumus mokykloje.
Būna, kad į gatvę jaunuoliai papuola iš labai sudėtingų šeimų, kuriose užfiksuota vaiko teisių pažeidimų, pavyzdžiui, vaikas patyrė nepriežiūrą arba smurtą, tačiau mūsų valstybės institucijos, dirbančios su šeimomis, nepajėgios jiems padėti, tvirtina K. Laureckis. Tai reiškia, kad sprendimų priėmimas stringa, o vaikai ir jaunuoliai gali bėgti iš namų, pyktis su šeimomis, tai virsta tokiomis užšaldytomis istorijomis, sako jis.
„Tie vaikai ir jaunuoliai yra paraštėse, apie juos niekas nenori kalbėti, jie nenusėda jokiose statistikose, jie galbūt netgi yra mokyklų sąrašuose, nors mokyklos jau seniai nelanko. Yra šeimų, su kuriomis dirba socialiniai darbuotojai, bet jie labai riboti padėti. Arba vaiko teisės įsitraukusios, yra užfiksuoti pažeidimai, bet į juos nereaguojama, ignoruojama“, – sistemos problemas vardija K. Laureckis.
Sunkiau pastebėti skurdą ir smurtą
Tokiose situacijose atsiskleidžia socialinių gatvės darbuotojų svarba, sako pašnekovas. Pasak jo, šie darbuotojai visada vaikų ir jaunuolių pusėje jie neturi teisiančio ar draudžiančio mandato, todėl vaikai juos mato kaip pagalbos teikėjus, kurie gali išklausyti ir patarti.
„Prasidėjus karantinui, užsidarius švietimo sistemai, jai pradėjus veikti nuotoliniu būdu, užsidarius jaunimo, dienos centrams, atsirado masė jaunuolių, kurie nebegauna jokios pagalbos, nėra jokių institucijų akiratyje, jie nepasiekiami. Mokytojai su jais bando susisiekti telefonu ar internetu, bet vaikai neprisijungia. (...) Mes, gatvės socialiniai darbuotojai, to nepatiriame – toliau dirbame gatvėje“, – šypsosi K. Laureckis.
Pasak Vilniaus socialinio klubo darbuotojo, sistemai pradėjus veikti nuotoliniu būdu, sumažėjo galimybių pastebėti smurto ir skurdo situaciją šeimose. Tarnyboms daug sudėtingiau greitai reaguoti, kai ištinka krizės šeimose, pasimatė, kad vaikai ir jaunuoliai turi daug mažiau galimybių, nėra užtikrinamos jų teisės ugdytis, mokytis jiems priimtinu būdu, saugiai bendrauti su bendraamžiais, tvirtina jis.
Įvedus karantiną, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija apskaičiavo, kad kompiuterio ar interneto Lietuvoje neturi daugiau nei 35 tūkst. moksleivių. Anot K. Laureckio, šis skaičius iliustruoja, kiek vaikų ir jaunuolių mūsų šalyje patiria sunkumus.
„Net neabejoju, kad jiems netgi ne vien kompiuterių trūksta. Tie vaikai ir jaunuoliai, kurie savo namuose neturėjo išmaniųjų įrenginių, interneto, jie lygiai taip pat stokoja ir skaitmeninio raštingumo įgūdžių. Vien tik davus priemones, problemų taip lengvai neišspręsi. Mes vis dar turime daug vaikų ir jaunuolių paraštėse, kurie nesulaukia pagalbos, kurių teisės nėra iki galo užtikrinamos“, – teigia K. Laureckis.
Gatvė – saugesnė erdvė nei namai
Kalbėdamas apie situaciją karantino laikotarpiu, pašnekovas pabrėžia, kad vaikų ir jaunuolių, leidžiančių laiką gatvėje, šiuo metu nepadaugėjo. Vis dėlto visuomenėje kilo pasipiktinimas, iš kur tiek daug jaunų žmonių, kurie būna gatvėje.
„Jų tikrai nėra daugiau. Tiesiog juos geriau matome, kai gatvės tuščios. Kai gyvename normaliu ritmu, jie tarsi išnyksta bendroje masėje“, – užtikrina K. Laureckis.
Pasiteiravus, kodėl ir karantino laikotarpiu jaunuoliai nesilaiko taisyklių, Vilniaus socialinio klubo darbuotojas sako, kad daliai vaikų gatvė yra daug saugesnė erdvė nei namai.
„Namuose jie susiduria su įvairiais sunkumais, o jei sąžiningai laikytųsi karantino sąlygų, turbūt būtų jaučiamos daug skaudesnės pasekmės. Neramina, kad, lyginant su vakarų Europos praktikomis, labai daug jaunuolių, kurie pasirinko leisti laiką gatvėse, buvo nubausti policijos ir gavo baudas už laiko leidimą gatvėje.
Vakarų Europoje įprastinė praktika, kad pas vaikus ir jaunuolius buvo siunčiami ne policijos pareigūnai, bet socialiniai darbuotojai, kurie dirba gatvėje, kurie galėtų pasikalbėti, pasakyti, kur vaikai galėtų kreiptis pagalbos. Mūsų šalyje labai norėtųsi skatinti ne tą baudimo, kontrolės, bet pagalbos laikyseną jaunų žmonių ir vaikų atžvilgiu“, – tvirtina K. Laureckis.
Jis taip pat išskiria, kad šiuo metu tarsi gyvename iliuzijoje, kad kai turėsime gerą infrastruktūrą, kažkaip išspręsime visas problemas. Vis dėlto krizės akivaizdoje pamatėme, kad pastatai nedirba su žmonėmis.
„Ne sienos ir ne kompiuteriai dirba su vaikais ir jaunuoliais. (...) Galime daug investuoti į socialinių centrų įrengimą, į remontus, bet daug svarbiau darbuotojai – kiek jie stiprūs, kokie darbuotojai ateina dirbti į socialinę sritį, koks jų pasirengimas dirbti, kompetencijos, gebėjimai pasiekti vaikus, kuriems reikalinga pagalba“, – argumentuoja K. Laureckis.
