Lietuvoje

2020.02.13 08:59

Prezidento patarėja Šulcė: mokyklų pertvarka turi būti ne dėl pertvarkos, o dėl kokybės siekio

Rūta Kupetytė, LRT RADIJO laida „Ryto garsai“, LRT.lt2020.02.13 08:59

„Mokinių pasiekimai yra ypatingai maži, žemo socialinio, ekonominio, kultūrinio konteksto vaikuose. Mes turėtume investuoti į tų vaikų kokybę, tam, kad suteiktume jiems atspirtį švietime ir galimybes pasiekti daugiau. Dažniausiai tokie vaikai neturi lėšų nei korepetitoriams, nei būreliams, nei neformaliam vaikų švietimui“, – LRT RADIJUI sako prezidento vyriausioji patarėja švietimo ir kultūros klausimais Sonata Šulcė.

– Trečiadienį prezidentas su ekspertais ir politikais tarėsi kaip švietime mažinti socialinę atskirtį, pertvarkyti mokyklų tinklą. Premjeras šį susitikimą pavadino pertekline diskusija. Kaip jūs vertinate tokį premjero pasisakymą?

– Man mažų mažiausia keista, kad susitikimai su švietimo bendruomene ir partijomis, diskutuojant apie pačius svarbiausius sprendinius švietime, yra vadinami keisti. Tokių susitikimų, įvairiausiais formatais, kad ir kur jie bevyktų, turi būti. Svarbu, kad tų sudėtingų, kartais ir klampių diskusijų metu rastume bendrus vardiklius, dėl kurių visi galėtume sutarti ir juos išsigryninti.

– Kodėl ten nedalyvavo visų partijų atstovai? Kodėl buvo tiek daug opozicinių partijų atstovų? Kai kurie apžvalgininkai sako, kad taip yra todėl, jog prezidentūra dabar žiūri į ateinantį naują Seimą, ir kad su juo reikės spręsti tuos klausimus. Ar teisingi tokie spėjimai?

– Tikrai ne. Mes kvietėme ir poziciją, ir opoziciją. Mums tikrai įdomu, ką mano valdančioji dauguma apie švietimą ir svarbiausia, ką ji daro. Pasirinkimo kriterijus šitam susitikimui buvo labai racionalus – mes kvietėme aktyviausiai švietimo lauke šiuo metu diskutuojančias partijas. Noriu pabrėžti, kad šiuo metu, nes jeigu artėjant Seimo rinkimams, aktyviau į švietimo diskusijas įsitrauks ir kitos partijos, neatmetama galimybė kitų susitikimų metu jas taip pat kviestis.

– Ar buvo tokių, kurie buvo kviesti, tačiau neatvyko?

– Man atrodo, kad ne.

– Nacionalinis švietimo susitarimas dabar tapo diskusijų ir susipriešinimo klausimu. Premjeras bandė telkti partijas šiam susitarimui, tačiau konservatorių iniciatyva Seime buvo suburta kita darbo grupė dėl Lietuvos švietimo ateities. Kiek vakar buvo noro partijoms kalbėtis tarpusavyje? Kodėl tas susipriešinimas atsirado?

– Susitikimas buvo neįtikėtinai pozityvus. Atrodė, kad sėdint už bendro stalo, mes imame rasti tuos bendrus vardiklius.

– Gal už prezidentūros stalo sėdint atsiranda tie bendri vardikliai?

– Išsigryninome pačias svarbiausias ir opiausias sritis, kurios tikrai reikalauja sprendinių. Tai socialinės-ekonominės atskirties mažinimas švietime. Mokinių pasiekimai yra ypatingai maži, žemo socialinio, ekonominio, kultūrinio konteksto vaikuose. Mes turėtume investuoti į tų vaikų kokybę, tam, kad suteiktume jiems atspirtį švietime ir galimybes pasiekti daugiau. Dažniausiai tokie vaikai neturi lėšų nei korepetitoriams, nei būreliams, nei neformaliam vaikų švietimui.

Aptarėme mažą finansavimą mokslo technologijoms ir inovacijoms. Nuo biudžeto lėšų šiuo metu tai sudaro vos 0,3 proc. Europos Sąjungos (ES) rekomendacijos jau seniai siekia link 3 proc.

Taip pat kalbėjome apie mokyklų tinklą. Noriu pabrėžti, kad kalbėjomės, jog reorganizacija arba optimizacija turėtų vykti ne dėl pertvarkos, o dėl kokybės siekio. Kokybė yra svarbiausias mūsų siekinys suteikti vaikams ugdymą. Savivaldybės pabrėžė, kad būtų lengviau pertvarkyti mokyklų tinklą, jeigu sutaupytos lėšos grįžtų atgal į savivaldybes, o ne į valstybės biudžetą. Tos lėšos būtų nukreiptos tikslingai į mokinių kokybę bei mokytojų kompetencijos tobulinimus.

Politinės partijos pritarė, kad šie sprendiniai nebegali laukti tolesnio laiko, kad jie bet kokiu atveju turi būti išspręsti.

– Dabar realiai yra svarstomi du nacionalinio švietimo susitarimo variantai. Vienas iš daugiausiai diskusijų keliančių klausimų yra tas, kad vyriausybė galėtų perimti iš savivaldybių tinklą, jį sutvarkyti, ir tada grąžinti atgal savivaldybėms.

– Su savivaldybių, mokyklų ir politinių partijų atstovais ėjome link to sprendinio, kad pats svarbiausias dalykas yra stiprios, įgalintos savivaldybės, galinčios priimti sprendimus, bet taip pat atskaitingos prieš bendruomenę, prieš valstybę. Buvo eita link principo, kad decentralizavimo modelis, pasitikėjimas savivaldybėmis už jų priimamus sprendimus, nes savivaldybės yra mokyklų steigėjos ir jos geriausiai mato tas problemas.

– Reorganizacija reikalauja tam tikrų griežtų sprendimų, pavyzdžiui, mažesnių mokyklų uždarymo. Savivaldybės ne visada tai nori padaryti. Ar tinkamiausias variantas savivaldybes palikti susitvarkyti su mokyklomis?

– Neturi būti kraštutinumų – vieno ar kito kelio. Turi būti konsensusas ir dialogas. Jeigu savivaldybės efektyviau bendradarbiautų su švietimo ir mokslo ministerija, o ministerija geriau ir noriau komunikuotų, tai rezultatas būtų geresnis.

– Tai trūksta bendradarbiavimo tarp ministerijos ir savivaldybių?

– Tai turėtų pasakyti pačios savivaldybės ir ministerija. Yra ir tam tikrų problemų, kaip neformalus vaikų švietimas, mokyklų vadovai ir kitai klausimai, kurie sprendžiasi sunkiai, tračiau reikalauja greitų sprendinių.

– Galima sakyti, kad nepavyko aukštųjų mokyklų jungimas arba bent jau jis neįgyvendintas iki dabar.

– Galima pašaržuoti, kad vyriausybei šiuo atveju pritrūko ryžto. Universitetai yra autonomiški. Autonomija yra didžiulė universitetų stiprybė. Mes tai vertiname ir palaikome. Bet kokie jungimai neturėtų būti prievartiniai, jie turėtų būti suskaidyti į etapus ir procesus.

Pirmasis etapas yra tų universitetų mokslininkų bendradarbiavimas. Antrasis etapas – dar glaudesnis sąryšis tarp besijungiančių universitetų. Trečiasis etapas būtų jau fizinis mokyklų susijungimas.

Šiam dialogui, kurį vedė vyriausybė, pritrūko, galbūt, motyvacinių paskatų ir priemonių, kad universitetai patys norėtų jungtis.

– Ar vyriausybei pritrūko tų paskatų ar patys universitetai nenori jungtis?

– Universitetai tikrai netrykšta noru jungtis, bet tuomet reikia argumentuotai paaiškinti, kodėl toks jungimas būtų naudingas ir ką kiekvienas universitetas iš to gautų, laimėtų.

Parengė Vismantas Žuklevičius