Lietuvoje

2020.02.05 20:14

Psichologė apie bėdą mokykloje, kuri yra, bet kurios nenorima matyti: „princesiškos“ kuprinės – ne tik mergaitėms

Aida Murauskaitė, LRT.lt2020.02.05 20:14

Mergaitėms – lėlės, berniukams – mašinėlės. Augdami tokių nuostatų apsuptyje vaikai neišsiugdo tų būdo savybių, kurios reikalingos abiem lytims, nukertami jų saviraiškos sparnai ir skatinamos patyčios lyties pagrindu. 

Apie patyčias lyties pagrindu mokykloje psichologė Alina Martinkutė–Vorobej kalbėjo pedagogams skirtoje konferencijoje „Sisteminis požiūris į lyčių lygybę. Priemonės smurto lyties pagrindu prevencijai ugdymo įstaigose“.

– Kiek patyčios lyties pagrindu yra išplitusios mūsų mokyklose ir kam tai sukelia daugiausia sunkumų? – LRT.lt paklausė A. Martinkutės–Vorobej.

– Sunku įvertinti skaičiais, nes išsamūs tyrimai šia tema Lietuvos mokyklose nėra atlikti. Neretai mokyklų darbuotojai sako su tokia problema nesusiduriantys, mano, kad ji neegzistuoja. Ši problema dažnai yra nematoma, neigiama arba nežinoma. Patyčios lyties pagindu neretai vadinamos nematomomis. O jei nematome, galime klaidingai manyti, kad nėra.

Bet jei į tai pažiūrėtume iš mokinio pozicijų, jautriai paklaustume, ar kas nors tave yra užgavęs, nes neatitinki lyties normų, ar kas nors tave pažemino lyties pagrindu, išgirstume daug istorijų – skaudžių asmeninių istorijų apie tai, kaip buvo pasišaipyta iš vaiko ar jis buvo atstumtas dėl jo pasirinkimo, kaip šukuotis, kaip rengtis, kuo žavėtis, su kuo draugauti ar su kuo žaisti.

Sunku pamatuoti, kiek ta problema yra paplitusi mokyklose, bet iš to, kiek gajūs lyčių stereotipai mūsų visuomenėje, panašu, kad mokykloje sutinkamos įvairios smurto lyties pagrindu formos, tačiau neretai nelengva jas atpažinti, įvardinti ar pripažinti, kad tai vyksta.

– Ką reiškia atitikti lyties normas? Kokios tos normos? Tarkim, kalbėdama per konferenciją pateikėte pavyzdį, kai berniukas nešioja „princesišką“ kuprinę ir sulaukia dėl to patyčių.

– Lytiškumo normos yra įsisąmoninti ar neįsisąmoninti susitarimai kultūroje, mūsų per ilgą laiką susikurti lyčių vaidmenys, kurie apibrėžia, kas galima berniukui, ko negalima, kas galima mergaitei, o kas – ne. Kas priimtina moterims, o kas – vyrams. Kokia išvaizda tariamai yra moteriška, o kokia – vyriška.

Taip pat kokios būdo savybės vadinamos moteriškomis ar vyriškomis, kokias profesijas gali rinktis vyrai, o kokias – moterys.

Mūsų kultūroje įprastai mergaites auklėjame pasyvesnes, geranoriškas, mokome mokėti bendrauti su kitais, atjausti. Berniukus skatiname būti ambicingus, siekti užsibrėžtų tikslų, neleidžiame jiems būti emocionaliems, nebent pagal nerašytus susitarimus toleruojame jų pykti bei leidžiame būti agresyviems, tarkim, kad apgintų silpnesnį asmenį ar siektų tikslo.

Atitikti lyties normą ir reiškia atitikti konkrečios kultūros lūkestį būti „vyriškam“ ar „moteriškai“ taip, kaip toje kultūroje yra suprantama, kas tai yra.

– Auditorijos paklausėte, ką darytų berniuko su „princesiška“ kuprine atveju. Vienas iš atsakymo variantų buvo, kad tėvai turėtų pakeisti tą kuprinę, nupirkti tokią, kuri atitinka mūsų įsivaizduojamą berniukišką kuprinę. Ar tėvai, pedagogai pasirengę suprasti tokias situacijas?

– Jei paimtume standartinę mokyklą, kur smurto lyties pagrindu reiškinys dažnai net nėra atpažįstamas, joje, manau, tokios situacijos net nereflektuojamos. Tokioje mokykloje, mano supratimu, tiesiog gali būti paprašyta vaiko nebevaikščioti su ta kuprine, nes tai sukelia kitų vaikų nepasitenkinimą ir įtampą klasėje. Ir tokių panašių atvejų esu girdėjusi.

Tai rodo, kad mes galime būti linkę rinktis paprastesnį variantą – tiesiog prašome vaiko atitikti visuomenės normą, kad niekas neturėtų pretenzijų ir nekiltų nepageidaujamų konfliktinių situacijų. Jei kažkuris bendruomenės narys bando „išeiti“ iš stereotipo ribų, beveik visuomet bendruomenėje atsiranda, kas tam pasipriešina – pasityčiodami, pažemindami ar agresyviu veiksmu.

Tad suaugusiems yra lengviau pasakyti: „Laikykis normų“, užuot tiems, kurie tyčiojasi ir kurių paprastai yra daugiau, liepti liautis.

Kai kalbame apie patyčias lyties pagrindu, galioja panašūs principai, kaip ir kitų patyčių atveju – neturi būti kaltinama auka, turi būti stabdomi agresoriai, dirbama su jais bei dirbama su aplinka, kurioje patyčios kyla.

Patyčių lyties pagrindu atveju papildomai didelis dėmesys turi būti skiriamas ir darbui su ydingomis nuostatomis apie lytis ir lytiškumą bendruomenėje. Tai reiškia nuoseklų, sistemingą darbą, įtraukiant daug žmonių – vaikus, tėvus, mokytojus, administraciją… Tai yra daug sudėtingiau, nei tiesiog paprašyti „nestandartinius“ lyčiai pasirinkimus darančio vaiko, kad jis elgtųsi ar atrodytų „kaip visi“.

Bet lengvesnis pasirinkimas šiuo atveju yra labai neteisingas konkretaus vaiko ir kitų vaikų, kurie nori ugdytis ir parodyti savo unikalias asmenybės savybes, atžvilgiu.

Viena iš problemų, kodėl dažnai mokyklose nevykdoma patyčių lyties pagrindu prevencija, yra ta, kad mokytojai tam yra nepasirengę ir gal net nelabai nori tai daryti. Iš dalies tai yra suprantama, juk mokytojai ir taip yra apkrauti papildomais reikalavimais ir lūkesčiais iš tėvų ir ministerijos – be savo dalyko, jie turi integruoti dar bent 4–5 įvairias programas. Todėl jei smurto lyties pagrindu prevencija užkraunama tik mokytojams ant pečių, tai gali būti matoma kaip dar viena prievolė. O prievolės nekelia noro dirbti kokybiškai.

Be to, dar viena bėda yra ta, kad į pedagogų rengimo programas neįtraukti tokie dalykai kaip žmogaus teisės, smurtas artimoje aplinkoje ar patyčios lyties pagrindu. Todėl ne visada į mokyklas atsinešamos nuostatos, kad į vaikus reikia žiūrėti per jų unikalumo prizmę, ir ne visada suprantama, kuo yra žalingas stereotipinis supratimas apie vaikus bei žmones apskritai.

– Turbūt nemažai žmonių jums pasakytų: o kas blogai, juk mergaitės išties dažniau žaidžia su lėlėmis, berniukai – su mašinėlėmis. Tad ir „princesiškos“ kuprinės dera tik mergaitėms. Ką jiems atsakytumėte?

– Jiems pasakyčiau paprastą dalyką. Naikindami stereotipus mes vaikams suteikiame galimybę rinktis. Mes neverčiame mergaičių žaisti mašinėlėmis, o berniukų – lėlytėmis. Mes jiems suteikiame galimybes rinktis iš kuo platesnės įvairovės žaislų, žaidimų. Jie patys pasitikrina, kas jiems tinka, kas patinka, kam jie gabūs.

Žaisdami jie ugdosi sau reikalingus gebėjimus.

Mergaitės žaisdamos lėlėmis lavina stereotipiškai joms reikalingus gebėjimus – bendravimo, empatijos. Jei berniukai žaidžia su mašinėlėmis, ugdomas erdvinis mąstymas, motorika. O išties svarbu, kad tiek berniukai, tiek mergaitės įgytų kuo daugiau ir kuo įvairesnių įgūdžių, tad ir reikia, kad jie turėtų galimybę rinktis iš įvairių žaislų.

– Vienas iš pavyzdžių, kurį pateikėte, – situacija, kai vaikai apšaukia bendramokslius: „gėjus gėjus, lesbė lesbė“. Paauglystėje, kuri ir taip yra aštresnis laikotarpis, tai itin skausminga situacija?

– Visi šie pavyzdžiai yra realūs, jie paimti iš mokyklos gyvenimo – tiek Lietuvos, tiek užsienio.

Paauglystė yra metas, kai bandoma atrasti, kas esi gyvenime, kai jauni žmonės tyrinėja savo tapatybę. Ypač jautriai jie priima savo lytinę tapatybę. Ir jei paaugliai gyvena aplinkoje, kurioje itin griežtai spaudžiama atitikti lyties standartą ir nepriimami jokie autentiškos raiškos būdai, toks vaikas gali pradėti abejoti savimi, jaustis nepriimamas, izoliuotas, imti savęs nekęsti, jam gali atrodyti: visi žmonės kaip žmonės, o aš – ne toks.

Vaikams reikia lytiškumui jautrios aplinkos. Aplinkos, kurioje žmogus vertinamas ne pagal lyties normas ar net ne pagal tai, kokia yra jo lytis, o pagal asmens individualumą ir kurioje leidžiama jo saviraiška.

– Kas gresia, jei vaikams nesukursime tokios aplinkos? Matote patyčių lyties pagrindu atspindžius mūsų suaugusiųjų, tų, kurie jau baigė tokias problemas patiriančią mokyklą, visuomenėje?

– Akivaizdi stereotipų pasekmė – jauni žmonės baigdami mokyklą renkasi profesiją pagal tai, kas atitinka mūsų kultūrinius stereotipus. Moterys dažniau pas mus dirba švietimo, slaugos, rūpybos srityje, o vyrų daugiau galios profesijose, lyderių postuose.

Dėl stereotipų susiformuoja socialinė ir ekonominė atskirtis tarp lyčių.

Dar viena pasekmė, kurios šaknys yra žalingi lyties stereotipiai bei su jais susijęs galios tarp lyčių disbalansas, yra smurto artimoje aplinkoje paplitimas.

Smurto artimoje aplinkoje aukos absoliučia dauguma atvejų yra moterys, o smurtautojai – vyrai. Vertinant įvairius statistinius duomenis, matomas ryšys tarp smurto artimoje aplinkoje ir lytiškumo. Toks smurtas neatsiranda staiga, jis iš dalies yra pasekmė to, kaip mes nuo vaikystės išmokstame toleruoti neva „nekaltas“ agresijos apraiškas lyties pagrindu namuose ar mokyklose.

Pavyzdžiui, berniukas kilsteli mergaitei sijoną ar „lyg netyčia“ perbraukia per krūtinę. Ką neretai galima išgirsti tokioje situacijoje? „Čia gi taip simpatiją rodo!“ Arba pažeminamas su mergaitėmis „namus“ žaidžiantis berniukas („Fui, kaip boba!“) ir niekas jo neužstoja. Arba dvi už rankų susikibusios merginos ar du už rankų susikabinę vaikinai išvadinami „iškrypėliais“ ir visi juokiasi.

Smurto toleravimas didėja kaskart, kai tinkamai nesureaguojama į akivaizdų bandymą pažeminti kitą asmenį lytiškumo pagrindu ar pažeisti jo ribas. Smurto artimoje aplinkoje paplitimo viena iš priežasčių yra ta, kad mes vaikų neišmokome atpažinti, kada kitas asmuo pažeidžia jų psichologines ar fizines ribas, ir neišmokome drąsiai pasipriešinti smurto apraiškoms ir, jei reikia, ieškoti pagalbos.

Ypač pažeidžiamos smurto situacijose yra mergaitės (būsimos moterys), nes auklėjamos stereotipiškai būti geros, klusnios ir ramios, jos neišmoksta drąsiai ir, jei reikia, agresyviai apsiginti, kai atsiduria grėsmės situacijoje. Taigi agresyvumas yra toks nemoteriškas mūsų kultūroje, ar ne?

Jei suaugę žmonės neatpažįsta ir nekeičia stereotipinių nuostatų, kurias atsineša augdami, jie jas perduoda vaikams. Taip išeina, kad neretai nei patys ugdome savo unikalų potencialą, nei suteikiame tokią galimybę savo vaikams.